STIPRUMAS: DURBĖS MŪŠIS: NEPASIDAVĘ LEMČIAI

1253-ieji. Vokiečių ordino ekspansija atrodo nesustabdoma. Kryžiuočiams pasiduoda kuršiai. Mindaugas užpuolikams dovanoja Žemaitiją. Netrukus Ordinas palaužia ir sembus. Net ir tokioje beviltiškoje situacijoje atsirado žmonių, kurie išdrįso pasipriešinti vokiečiams. Šie didvyriai 1260 m. liepos 13 d. vykusiame Durbės mūšyje pakeitė istorijos eigą.

Apie svarbų mūsų istorijai Durbės mūšį istorikė Inga Baranauskienė paraleliai parašė dvi knygas: viena jų rodo, jog Lietuvoje atgimsta istorinis romanas (mažai fikcijos, daug realybės), kitoje trumpai, bet aiškiai kalbama apie jo užkulisius –­ faktus, kuriuos autorei pavyko surinkti ir apibendrinti. Iš I. Baranauskienės turėtų mokytis ir istorikai (ketinantys dėstyti istoriją studentams ar moksleiviams), ir rašytojai (norintys rašyti istorinius romanus). Beveik dviejų šimtų puslapių romane vietoj epilogo rasime skyrelį „Istoriniai duomenys apie žemaičių laisvės kovas ir Durbės mūšį“.

Pagyrus romaną kaip precizišką istorikės darbą (dabar I. Baranauskienė dirba prie knygos apie Birutę), reikėtų tarti kelis žodžius ir apie jos literatūrinius sugebėjimus. Knyga parašyta talentingai, 35 jos skyriai –­ įtraukiantys, žavi gyva romano kalba, išmoningai parinkti veikėjų vardai (Tverdikis, Alminas, Višlis, Načkus, Dargis, Sklodas, Girdvainis, Viltūnas ir kt.), kai kurie jų paimti iš istorinių šaltinių. Knyga turėtų skatinti patriotizmą ir meilę tėvynei, tuo pačiu parodydama Lietuvą ir platesniame kontekste: pergalė Durbės mūšyje nebuvo lokali. „Taigi jeigu ne Durbės mūšis, jeigu ne žemaičių ryžtas priešintis Mindaugo jiems paskirtai lemčiai, dabartinis Lietuvos žemėlapis būtų kitoks. Galbūt tokio žemėlapio netgi nebūtų“ (p. 165).