TIKRUMAS: JONAS KRIKŠTYTOJAS * ESTAFETĖ

Neabejoju, kad po kiek laiko poetą Gintarą Bleizgį galima bus vadinti gyvuoju klasiku. Pastarosios dvi jo knygos įrodo, kad ne tik smarkiai dirbta prie žodžio, bet ir ieškota, rasta gelmė ar bent raktas į ją. Trisdešimt penkerių metų G. Bleizgys jau yra išleidęs poezijos rinkinius „Vietovė. Šiaurė“ (1998), „Su grojančiom kraujo gėlėm“ (2004) ir „Žiema, ruduo, vasara“ (2007).

„Jonas Krikštytojas“ žymi naują G. Bleizgio poezijos etapą, kurį galėtume pavadinti įžengimu į poezijos suaugėlių pasaulį. „Jonas Krikštytojas“ paslaptingomis gijomis susijęs su dešimt metų rašyta esė knyga „Estafetė“.

Abiejose knygose tarp eilučių galime apčiuopti mirties dvelksmą. G. Bleizgio kūryba asmeniška, intymi, kartais ją net baugu skaityti, tačiau vėliau suvoki, kad asmeniniai išgyvenimai yra permąstyti, išjausti, todėl jais galima pasidalyti. „Estafetėje“ kalbama apie tai, kaip gyvieji prisimena mirusius, „neleidžia mirusiems pasitraukti iš laiko“: „Mama, mes nematom mirusių. Šimtaspalviai mėnesiai, pasakojimai, sienos. Mes akli. Tarp įšalusių paveikslų, altorių“ (p. 5). Knygoje „Jonas Krikštytojas“ aptinkame dedikaciją Alytės Bleizgienės (1952–2008) atminimui ir eilėraštį „Prieš metus mirė mama“: „Nėra tokios angos tokio akmens // kurį galėtų užristi ant mano kapo gatvė // yra kiauriai per akmenis per geležies rūdą // per vakuumą gatvė kuria vaikštau kuri // kalkėmis neužgesinama tūkstančiu // nesuskaičiuojamų metų“ (p. 69). Asmeniniai išgyvenimai susipina su krikščioniškais motyvais (akmuo, užristas ant kapo, – aliuzija į nemirtingumą, Kristaus Prisikėlimą) ir kasdienybe (gatve, kuria vaikštoma). Apie kasdienybę esama puikių įžvalgų „Estafetėje“: „Europiečiams trūksta išsilavinimo. Paradoksalu, bet tai tiesa. Žmogiškieji ištekliai net stipriausiose Vakarų Europos valstybėse yra labai riboti. Nepalyginsi su, pvz., Japonija“ (p. 45–46). Galiu pasirašyti po šiais žodžiais. Nes jie atspindi situaciją.

Aidas Marčėnas pavadino G. Bleizgio eilėraščius tikrais. Šis taiklus apibūdinimas – eilėraščio tikrumas – jaučiamas visoje knygoje. Nors gausiai cituojama Biblija ir knygoje daug krikščioniškų motyvų, tai nėra krikščioniška poezija blogąja (davatkiškąja) to žodžio prasme. Tai greičiau simbolių pasaulis, kuriame telpa asmeniniai išgyvenimai, filosofinės įžvalgos. Kai prarandama tai, kas svarbiausia, visi daiktai tampa „pasiutusiai nereikalingi“ (p. 10). Skausmą išgyvenantis lyrinis subjektas daug sapnuoja, regi vizijas. „Lekiantys į niekur ir pokšintys / dabar yra mano sapnai“ (p. 17). Vis dėlto esama vietos čia ir vilčiai, pavasariui („tarpekliais ateidavo pavasaris / vandeniu / žydėdavo / pilnos pievos tavo lūpų“, p. 15).

Ant Dievo nepykstama. „Esu laimingas dieve / plaukdamas ligi tavęs / kraujais spjaudydamasis / laukdamas / kol visa tai pasibaigs“ (p. 21). Įdomu – to paties eilėraščio pabaigoje žodis „Dievas“ rašomas didžiąja („tu žinai mano Dieve“, p. 22). Tai tarsi žmogaus transformacija – skausmas, pyktis „dievą“ žmoguje keičia į „Dievą“, žemišką, sekuliarų suvokimą – į dangišką, tikinčiojo žmogaus mąstymą. Alcheminė dvasios transformacija. „Viešpatie – ačiū“ (p. 23).

Tuomet supranti: „Kelias dabar eina manim“ („Jonas Krikštytojas“, p. 37). Viduramžių mistikai pabrėždavo, kad kelias, einantysis juo ir kelio tikslas yra viena. G. Bleizgys ramiai sulygina Kristų su Buda: „Dykuma su alkanu kristumi / laukinis buda su medžiais laukiniais“ (p. 38). Kita aplinka (dykuma ir džiunglės, miškas), tačiau esmė ta pati – dvasinis alkis, sulaukėjimas, šio pasaulio ne(bepri)sijaukinimas.

Knygoje „Jonas Krikštytojas“ yra ir „Laiškas Juozui Apučiui“. „Širdis vandeny parduokit man truputėlį / manęs –­ nes ko gi / čia ieškau daužausi / po jūsų zervynas“ (p. 62).

„Gyvenimas nėra plati sąvoka“ („Mirtį“, p. 72). Tai suvokus, reikia eiti miegoti, išeiti „į poezijos miegą / kurį sukūrei / visai ne tu“ (p. 77). Juk „naktį atsidaro langas / išeina sąmonė ir lieka / visa kas yra giliau / daug giliau negu sąmonė“ (p. 79).