Kaip teigiama klasika tapusios biografijos „Albert Camus: saulė ir ūksmė“ pristatymuose, ši knyga - originali, ne visiškai įprasta garsiojo prancūzų rašytojo, filosofo, Nobelio premijos laureato Albert‘o Camus (1913–1960) intelektualinė biografija, nes ji nuo pat pradžių iki galo grindžiama maištaujančiojo egzistencialisto kūriniais. Trūksta tik romano „Pirmasis žmogus“ – jis liko nebaigtas ir pasirodė 1994 m., o knyga apie Camus buvo išleista 1987-aisiais.
Prancūzų rašytojas Roger Grenier (g. 1919) gerai pažinojo Camus: jie nuo 1944 m. iki 1947 m. kartu dirbo „Combat“ laikraštyje. Knygos autorius ne tik pasakoja Camus kūrybos istoriją, perteikia skaitytojų ir kritikų vertinimus, bet ir aprašo rašytojo, kaip žmogaus ir menininko, brendimo kelią. Knygos paantrašte „Saulė ir ūksmė“ autorius tarsi patvirtina, kad Camus kūrybą maitino ne vien jam priskiriamos absurdo ir maišto idėjos – rašytojas save laikė „saulės palikuoniu“, jo žodžiais tariant, „šviesos užlietas pasaulis išlieka pirmoji ir paskutinioji mūsų meilė“.
Kadaise R. Grenier buvo akinių paradavėjas, per karą lankė Gastono Bachelardo paskaitas Sorbonoje. Jis – keliasdešimties knygų autorius.
Nuostabi knyga. Ją galima skaityti iš eilės (chronologiškai pagal A. Camus kūrinius), galima ir kitaip. Tai – tarsi A. Camus kūrybos ir gyvenimo enciklopedija, tačiau nuo kitų panašaus pobūdžio kūrinių ji skiriasi savo giliomis įžvalgomis.
Pasak R. Grenier, priešingai nei dažnai manoma, A. Camus buvo kupinas „tikėjimo tikrąja to žodžio prasme“. „Jis niekada neišklydo iš savo kelio. Būtent šitai teikia harmonijos jo kūrybai“ (p. 10).