SUDŪŽTA TIK SILPNAVALIAI: ANDRIUS AŠMANTAS: GYVENIMAS IR KŪRYBA

Šios dvi solidžios knygos – kalbininko Aldono Pupkio didžiulio triūso rezultatas. Kalbininko sinonimu Lietuvoje tapęs A. Pupkis išsamiai atskleidžia mums nuostabią asmenybę, apie kurią daugelis greičiausiai nieko nežinojome. Andrius Ašmantas gyveno 35-erius metus (1906–1941), gimė Tickinuose, Endriejavo valsčiuje, mirė Vilniuje. Jis – iškilus kalbininkas, literatūrologas, pedagogas, publicistas.

600 puslapių A. Pupkio monografijoje nagrinėjama A. Ašmanto biografija ir kūryba. Pirmojoje knygos dalyje plačiame to meto politiniame, pedagoginiame ir kultūriniame kontekste aprašomi žinomi ir naujai rasti biografijos faktai. Antrojoje dalyje apžvelgiamas kūrybinis A. Ašmanto palikimas, mėginama nustatyti jo vietą ir reikšmę lietuvių kalbos ir literatūros mokslo, kultūros ir švietimo istorijoje.

„Savo darbais ir veikla jis paliko gana ryškią žymę anuometiniame švietimo, kultūros ir mokslo gyvenime ir vertintinas kaip daugiašakis nespėjęs iki galo išsiskleisti talentas“, – rašo A. Pupkis (p. 562). Didžiausiomis žmogaus vertybėmis, kuriomis apibūdinama ir lietuvių tapatybė, A. Ašmantas laikė „prisirišimą prie vietos („katiškumą“) ir artimų žmonių („šuniškumą“), žmogaus darbą ir veiklą (veikimą), pareigų vykdymą („pasivergimą“), nuolatinį lavinimąsi (ugdymąsi) ir tobulėjimą, gilų ir platų dalyko pažinimą“ (p. 563). A. Ašmantas smerkė žmonių puikybę. poniškumą, vartotojiškumą („pilvo kimšimą“), išlepimą, ištižimą, apsileidimą, sukčiavimą, apkalbas, girtavimą. A. Ašmantas – vienas tautinės mokyklos kūrėjų, ideologų, kuris rūpinosi ir kalbotyros aktualijomis. A. Pupkis apgailestauja, kad vertingi A. Ašmanto tekstai mūsų dienomis „tebėra filologijos, pedagogikos ir žurnalistikos diskurso paraštėse ir jo mintys, jei ir cituojamos, tai daugiausia atsitiktinai ir nesistemingai“ (p. 571).

Šios A. Pupkio parašytos ir sudarytos knygos užpildys spragą. A. Ašmanto palikimas turtingas. Apie jį daugiau galime sužinoti iš profesoriaus sudarytų A. Ašmanto „Dienoraščių. Laiškų. Bibliografijos“. Joje minimi A. Ašmanto darbai skelbiami pirmą kartą.

„Dėl vieno dalyko aš vis dar nenurimstu ir nemoku nusistatyti. Dėl to mane ne vienas vaiku pavadina. Tai yra mano tas gilus įsitikinimas, kad teisingumas ir moralė turi kartu žengti su mūsų technika ir civilizacija. Giliai širdyje jaučiu, kad ir gali. Sudūžta tik silpnavaliai. Aiškus daiktas, šiai kultūrai nėra gerai ekonominis gyvenimas sutvarkytas“, – pranašiškai 1930 m. balandžio 13 d. Kaune rašė A. Ašmantas. Jį anksti pasiglemžė šiltinė.

Titaniškas ir kruopštus A. Pupkio darbas – surinkti ir publikuoti medžiagą apie įdomią asmenybę (Juozo Tumo-Vaižganto žodžiais tariant, buvo atrastas perliukas) – tartum vainikuoja solidžią jo bibliografiją, kurioje – 14 knygų, per 600 mokslinių straipsnių.

ALDONAS PUPKIS (Sudarytojas). ANDRIUS AŠMANTAS. DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI. BIBLIOGRAFIJA. - Vilnius: Trys žvaigždutės, 2010.