APIE NETURINČIĄ PAVYZDŽIO KNYGNEŠYSTĘ

Pagrindinis knygos rėmėjas – Vilniaus universitetas ir jo rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas. Tai suprantama: su šia aukštąja mokykla knygnešį sieja tvirčiausi ryšiai. „Toji knygnešystė kiek kitokia nei ta, kokia išliko atsiminimuose iš XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios, apie kurią esame skaitę ar girdėję. Tačiau jos rezultatai įspūdingi, o knygnešio atkaklumas ypatingas, vertas pačios didžiausios pagarbos ir dėmesio“, - įžanginiame žodyje pažymi knygos autorius.

Australijoje užaugęs, o Čikagoje studijuojantis G. Procuta knygnešiu tapo susipažinęs su tuometiniu VU rektoriumi Jonu Kubiliumi, 1966-aisiais vienam trimestrui atvykusiu į JAV. Jaunojo mokslininko iniciatyva išeivijos lietuviai surinko apie 600 įvairių veikalų, kurie buvo dovanoti VU bibliotekai, sulaukusiai solidaus jubiliejaus. Taip bendradarbiauta ir vėliau, knygas siunčiant rektoriaus vardu, o kad jos tikrai pasiektų adresatą, tituliniuose puslapiuose ar net viršelyje būdavo paliekami įraš\i su dedikacijomis, trumpu knygų turiniu.

Štai kaip šiandien tas dienas prisimena G. Procuta: „Žinoma, aš, kaip sovietologas, supratau, kad toje kolekcijoje neturi būti atvirai režimui priešiškų knygų. „Santaros-Šviesos“ žmonės, kurie daugiausia rėmė šį projektą, jokiu būdu savo atrinktomis knygomis nenorėjo pakenkti nei rektoriui J. Kubiliui, nei bibliotekai. Mes norėjome pagerbti universiteto biblioteką, pakelti jos prestižą, parodyti mūsų meilę Lietuvai ir seniausiai bei svarbiausiai jos mokslinei institucijai. Žinoma, svarbi buvo ir kita pusė – bent kiek pakelti „geležinę uždangą“, įleisti ta istorine proga „šviežio oro“, padaryti kad ir mažą, bet reikšmingą „precedentą“.

Dauguma tų leidinių atsidurdavo spec. fonde, tačiau su jais įvairiais būdais galėjo susipažinti tie, kuriems knyga visada buvo svarbiausia gyvenime. Lietuvai tapus nepriklausoma, G. Procutos šeimos atsiųstomis knygomis papildyta ne tik VU biblioteka, bet ir dar apie pora dešimčių akademinių bei viešųjų bibliotekų.

G. Procuta daug nuveikęs ir kaip holokausto istorijos bei lietuvių vaidmens joje tyrinėtojas. Be to, į Lietuvą atsiuntė nemažai knygų žydų istorijos tema, paskelbė straipsnių, atsiliepimų, komentarų, parašė mokslinį įvadą knygai „A. Gurevičiaus sąrašai“, kurios paantraštė – tūkstančiai lietuvių, kurie gelbėjo tūkstančius Lietuvos žydų Antrojo pasaulinio karo metais. „Kai nesusipratę kitataučiai pradės mums prikaišioti, kad lietuvių tauta šaudė žydus, galėsime parodyti Gurevičiaus sąrašą ir įrodyti, kad, kaip sako knygos pavadinimas, „tūkstančiai lietuvių gelbėjo tūkstančius žydų“, - tai tik vienas komentaras, pasirodęs išspausdinus knygą, jo autorius – JAV gyvenantis kunigas Vincas Valkavičius. Įsidėmėtini ir G. Procutos, tyrinėjimais įrodančio, kad Lietuvoje buvo mažiausiai 15 000 žydus gelbėtojų lietuvių, žodžiai: „Iki šiol Lietuvoje atliekami tyrimai apima žydų aukas ir lietuvių, padarytas sovietų, bet kas yra atsakingas, kas sunaikino (ir kas buvo) tas maždaug penktadalis milijono taikių (ne žydų) gyventojų, kurie buvo sunaikinti nacių laikotarpiu, mes nežinome. Gal atėjo laikas prisiminti ir juos, kitaip žinosime tik dalį tos skaudžios tiesos?“

Intriguojantys  L. Peleckio-Kaktavičiaus knygoje pateikti pasakojimai apie G. Procutos pažintį su Lietuvoje gyvenančiais mokslininkais, rašytojais, dailininkais, teatralais, kompozitoriais, kitais kultūros žmonėmis. Tarp jo artimiausių bičiulių užatlantėje buvo Rimvydas Šilbajoris, Henrikas Nagys, Kostas Ostrauskas. Įdomi pažintis su Czeslawu Miloszu. Dėmesio verta profesoriaus šeima, artimieji, daug prisidėję, kad į Lietuvą net penkiasdešimt metų būtų siunčiamos išskirtinės knygos. Šioje knygoje yra ir tekstas, skirtas žurnalui „Nemunas“.

Keli žodžiai tik apie vieną G. Procutos pažintį. Sovietmečiu lankydamasis Lietuvoje profesorius susirado rašytoją Romualdą Lankauską, kurio kūriniais Vakaruose buvo domimasi, jo kūryba vertinama. „O nepatogus sistemai kūrėjas neišsigando pažinties, kuri anuomet nieko gero nežadėjo. Asmeniškai R. Lankauskui toji pažintis buvo ypač reikšminga tuo, kad G. Procuta, apsilankęs rašytojo ankštame ir nejaukiame bute Čarno gatvėje, nedelsdamas panūdo šias apgailėtinas buities ir kūrybos sąlygas pagerinti – nuvyko į Rašytojų sąjungą, kur jam buvo pažadėta pasirūpinti buto skyrimu naujame sąjungos name Mildos gatvėje. Ir toji reikšminga permaina įvyko. Pats rašytojas apie tai sužinojo daug vėliau, tokiam neįprastam žygiui G. Procuta pasiryžo savarankiškai, neįspėjęs apie savo sumanymą  R. Lankausko.“

Taigi L. Peleckio-Kaktavičiaus biografinė knyga „Knygnešys iš Toronto“ – ryškus besibaigiančių Bibliotekų metų akcentas ir puiki dovana skaitytojams.

*Leonas Peleckis-Kaktavičius, Knygnešys iš Toronto. – Šiauliai: „Varpai“ 2016.

Nemunas, 2016 m. gruodžio 8 d.

Gruodžio 7 d. Vilniaus universitete vyko naujausios Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygos „KNYGNEŠYS IŠ TORONTO“ sutiktuvės. Kadangi dėl ligos autorius negalėjo dalyvauti šventėje, susirinkusiems buvo perskaitytas jo laiškas. Jūsų dėmesiui skelbiame šį laišką ir gruodžio 8 d. žurnale „Nemunas“ išspausdintą knygos recenziją.

Laba diena,

susiklostė tokios aplinkybės, kad pirmąsyk negalėsiu dalyvauti savo knygos pristatyme. Tuo liūdniau, kad tai vyksta tokioje daug reiškiančioje erdvėje, kaip istorinė Lelevelio salė senojoje mūsų Alma Mater.

Tačiau yra kaip yra.

Ačiū šių iškilmių rengėjams už suteiktą galimybę nors šiuo laišku pabūti kartu.

Visų pirma, leiskite padėkoti tiems, be kurių ši knyga nebūtų išvydusi pasaulio – Vilniaus universiteto rektoriui prof. habil. dr. Artūrui Žukauskui, universiteto bibliotekos generalinei direktorei Irenai Krivienei, bibliotekos darbuotojoms Nijolei Šulgienei, Elonai Varnauskienei, teisininkei Gražinai Balandytei. Ačiū nuoširdžiai talkinusiems rašytojams Romualdui Lankauskui ir Elenai Baliutavičiūtei, dailininkams Saulei Kisarauskienei ir Petrui Repšiui, kolegoms Gražvydui Kirvaičiui, Viktorijai Rybakovai, Rimantui Stankevičiui, Šiaulių universiteto rektoriui prof. dr. Donatui Jurgaičiui, kitų Lietuvos bibliotekų darbuotojams, visiems, kurie daugiau ar mažiau prisidėjo renkant medžiagą apie knygnešį iš Toronto.

Ar autoriui pavyko papasakoti apie tą išskirtinę asmenybę, daug nusipelniusią Lietuvai, spręsti jums.

O man šį trumpą žodį norėtųsi užbaigti keliais sakiniais iš paskutinio knygos puslapio, kuris vadinasi „Išlikimo ženklas“:

2016 metų pavasarį spaudoje pasirodė informacija apie iš Stelmužės ąžuolo gilių JAV, dailininko Vytauto Osvaldo Virkau sodyboje ir Čikagoje išaugusius ir gražiai bujojančius ąžuoliukus. „Tėviškės žiburiuose“ perskaitęs straipsnelį apie tokią naujieną, Genius Procuta nedelsdamas parašė savo jaunų ir jaunesnių dienų bičiuliui.

„Tūkstantmetis Stelmužės ąžuolas, siekiantis pagonybės laikus, man ir tikriausiai daugeliui mąstančių lietuvių yra simbolinis išlikimo ženklas“, - šie žodžiai birželio 8 dieną rašytame laiške savaime mintis nukreipia į kitą simbolį – knygą, kuri taipogi ypatingas išlikimo ženklas ir su kuria taip prasmingai susiliejęs knygnešio iš Toronto gyvenimas.

Laiške pasidžiaugiama, kad tai betarpiškai susiję su pirmaisiais ekslibrisais, sukurtais Vilniaus universiteto bibliotekai pažymint 400 metų jubiliejų. Tuo pačiu metu buvo sukurtas knygos ženklas ir Kauno botanikos sodui, „nuo kurio ir prasidėjo nuostabi Stelmužės į Ameriką perkėlimo saga“.

Geri, dideli darbai visada turi gražų tęsinį. Palinkėkime dovanotoms knygoms ąžuolų ilgaamžiškumo.

Simboliška, kad Bibliotekų metus Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė čia, Vilniaus universitete, kur šiandien, tiems metams einant į pabaigą, pristatoma knyga apie išskirtinį knygos bičiulį.

Dar sykį visiems nuoširdus ačiū.

Pagarbiai –

Leonas Peleckis-Kaktavičius