APIE SIELŲ GLIAUDYMĄ: TRAKTATAS APIE PUPELIŲ GLIAUDYMĄ

Pas vienišą žmogų užeina paslaptingas vyras, norintis nusipirkti pupelių, bet jos dar neišgliaudytos. Dviese susėda lukštenti pupelių ir prasideda metafizinis pasakojimas apie lūkesčius ir praradimus.

Taip apibūdinamas romanas, kurį parašė iš nedidelio pietryčių Lenkijos Dwikozy miestelio kilęs, dabar Varšuvoje gyvenantis dukart Nikės premijos (lenkiškasis „Booker Prize“ atitikmuo) laureatas Więslawas Myśłiwskis (g. 1932). Ši premija jam įteikta už romanus „Widnokrąg“ („Horizontas“, 1996) ir mūsų aptariamą „Traktat o łuskaniu fasoli“ (2006).

Po šios knygos jūsų požiūris į pupeles gali pasikeisti: arba imsite visur jas matyti ir jų neapkęsite, arba tapsite didžiuliu pupelių gerbėju ir net iš naujo peržiūrėsite visas „Mr. Bean“ serijas. Kodėl pupelės? Čia tikriausiai vienas svarbiausių metafizinių klausimų, kurį pradėti nagrinėti reikėtų nuo pupelės esmės. Gamtininkai teigia, kad pupelės – trečia pagal dydį žydinčių augalų šeima (po orchidėjų ir saulėgrąžų), kurioje – daugiau kaip 19 400 rūšių. Pupelės auga visame pasaulyje. Pupeles galima rasti ir ant didžiulių, iki 88 metrų aukščio užaugančių tualango medžių, jos taip pat auga kaip nedidelės žolės. Pupelių žiedai – hermafroditiški, su penkiais vainiklapiais ir penkiais taurėlapiais. Pupelės – puikus proteinų šaltinis, atstojantis mėsą. Pupelę simboliškai galėtume gretinti su žmogumi.

Tačiau tai – mano versija. „Traktate“ rasite ir kitokių: „O šunys pupelių neėda.“ (p. 5); „Pupelės mėgsta, kai saulės ne per daug“ (p. 6). Savotiškas pupelės sudievinimas – tam tikras archajiškas ritualas, kurio prasmę sunku atsekti. O gal nesvarbu, kas ir kokius traktatus apie pupeles parašė? Svarbiausia – „jų nebijoti“. „Tik gliaudykit pupeles“ (p. 399).