STIPRIOS DVASIOS BIČIULIS: BĖGIAI IŠNYKSTA RŪKE

Juozas Aputis (1936–2010), Nacionalinės premijos laureatas, daugelio knygų autorius, kruopščiai dirbdavo prie žodžio. Apie tai Redakciniuose paaiškinimuose užsimena literatūros kritikas Valentinas Sventickas: apysaka „Prieš lapų kritimą“ turi tris pabaigos variantus (1980, 1996 ir 2009–2010). Kaip teigia V. Sventickas, paskutinėje redakcijoje „Rudens žolės“ veikėja Gilda pervadinta Ema, kai kurie dialogai išplėsti, pagludinti posakiai, išplėtotos arba trumpiau aprašytos situacijos. Reikia tikėtis, kad skirtingų redakcijų sugretinimas ir analizė sulauks tyrinėjimų, nes „tai įdomus objektas – rašymo ir publikavimo sąlygų, kūrybos raidos, stiliaus ir kalbos požiūriais“. Leidykla ketina leisti J. Apučio kūrinių pakartotinį publikavimą. Tai aktualu kalbant apie sovietmečiu išleistas knygas, tapusias retenybe.

Šioje rinktinėje – keturios apysakos, pateiktos tarsi dupletais: „Prieš lapų kritimą“ ir „Rudenio žolė“ (iš knygos „Tiltas per Žalpę“, 1980) bei „Vargonų balsas skalbykloje“ ir „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (iš knygos „Skruzdėlynas Prūsijoje“, 1989).

Po mirties iš naujo perleistos J. Apučio knygos daug kam – ypač jaunajai kartai – suteiks galimybę suvokti, kokį stiprų prozininką turime. Kaip apie savo herojų istoriką Jorį Globį rašė J. Aputis, taip ir jam pačiam galėtume skirti šiuos žodžius: „Neužmirštamas tarp mūsų liks taurus, stiprios dvasios bičiulis“ (p. 479).