KODĖL AFGANISTANE IKI ŠIOL KARIAUJAMA?: Lietuva Afganistano kare

Afganistano geopolitinė padėtis lėmė, kad šioje kultūrų, prekybos kelių kryžkelėje per amžius kirsdavosi tuo metu vyravusių įtakingiausių pasaulio valstybių, ideologijų ir kultūrų interesai.

XIX a. Didžiosios Britanijos kolonijinė politika ir praktika Centrinėje Azijoje ir Indijoje, bandant panaudoti Afganistaną kaip buferinę zoną, saugančią nuo didėjančios Rusijos imperijos įtakos ir veržimosi prie „šiltųjų jūrų“, buvo pavadinta The Great Game (Didysis žaidimas) ir išpopuliarinta Radyardo Kiplingo romane Kimas. Britanijos patirtis dėl skaudžiai pralaimėtų trijų karų Afganistane, Rusijos imperijos, vėliau ankstyvosios Sovietų Sąjungos milžiniškos pastangos parklupdyti basmačių judėjimą Centrinės Azijos respublikose nepamokė pastarųjų trijų dešimtmečių išorinių konflikto dalyvių – per Afganistaną galima žygiuoti, bet jo nukariauti neįmanoma.

Aštuntasis dešimtmetis, tarptautinė situacija įtempta, šaltojo karo tarp JAV ir SSRS apogėjus, ginklavimosi ir įtakos sričių, įskaitant Afganistaną, kurį JAV priskyrė sovietų įtakai, plėtimo varžybos.

Pačiame Afganistane problemos su Pakistanu dėl nepripažintos sienos, dar XIX a. Durando nubrėžtos ribos, padalijusios puštūnų gentis pusiau, monarchijos nuvertimas, valdžios dalijimaisi, impulsyvios socialistinės reformos, islamiškoji opozicija, maištai ir perversmai, atsakomosios baudžiamosios akcijos – šalis peržengia pilietinio karo slenkstį. Šiame kontekste Afganistano Demokratinės Respublikos vadovybė 1979 m. pavasarį pradeda intensyvių derybų ciklą su aukščiausiąja SSRS vadovybe dėl karinės pagalbos. Tačiau Sovietų Sąjunga, vengdama tarptautinės konfrontacijos dėl paaštrėjusių santykių su Kinija ir JAV, delsia suteikti karinę paramą.

Vis dėlto 1979 m. gruodžio 25 d. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos pagal įsakymą 312/12/001 ir vykdydamos operaciją „Vėtra 333“ įžengia į Afganistano teritoriją. Prasidėjęs daugiau nei prieš tris dešimtis metų jis vyksta ir šiandien.

Generolas leitenantas Valdas Tutkus sako: "Šiandien visai kitaip žvelgiame į tų dienų įvykius. Bepigu kaltinti Afganistano karo veteranus dėl neteisingo, okupacinio karo. Beje, taip ir buvo, tačiau ar kas iš jaunų nepatyrusių žmonių bent suvokė, kas darosi? Ar bent žinojo, kur ir ko važiuoja?

Propagandinė mašina Sovietų Sąjungoje buvo labai stipri, gerai organizuota ir intensyviai užsukta. Pavyzdžiui, leitenantas, turintis aukštąjį išsilavinimą, net nežinojo, kad važiuoja kažko užkariauti.

Tikėjau, kad draugiška Afganistano liaudis manęs laukia, mes važiuojame jiems padėti, kad mes draugai, tačiau yra kažkokia dūchų (teroristų) grupė, nuo kurių reikia greitai išlaisvinti šalį. Kitas jausmas apėmė patekus į Afganistaną. Po kelių savaičių suvoki, kad niekas čia tavęs nelaukia, kariauja prieš mus vaikai, paaugliai, visi.

Tada visi – ir kareiviai, ir karininkai – įsisąmonino esą okupantai. Tačiau kariškiai yra broliški, laikosi vienas kito vykstant karui. Atsirado „jie ir mes“. Ne karas dėl internacionalizmo, o kerštas dėl draugo, kuris buvo nužudytas ir išsiųstas cinkuotame karste."

Į knygą sugulė sudarytojo Mindaugo Peleckio pamąstymai apie šioje pasaulio dalyje nuolat liejamą kraują ir nesibaigiantį ginklų žvangėjimą ir devynių Afganistano karo veteranų prisiminimai ne tik apie tolimus 1979-uosius, bet ir neseniai matytus vaizdus. Afganistano karų dalyviai itin gyvai ir šmaikščiai, rimtai ir pakankamai sarkastiškai piešia kareivių kasdienybę – automatų tratėjimą, pabūklų salves, sužeistus ir žuvusius draugus, santykius su vietiniais afganais, tikrą „kareivišką košę“.