NAUJIENA: GELMĖS pristato knygas „Viskas, viskas“, „Laisvės akligatvis. Iš gatvės vaiko gyvenimo“ ir „Septynios kartos“

Nicola Yoon „Viskas, viskas“
Išleido VšĮ „Gelmės“

„Viskas, viskas“ – penktoji „Gelmių“ leidžiamos serijos jaunimui „Paribio istorijos“ knyga. Šių istorijų veikėjai iš tiesų yra atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo, pasmerkimo ir atleidimo, nuopuolio ir pakilimo naujam gyvenimui. Riba tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos yra slidi, perregima ir vos juntama. Turi gerai įsižiūrėti ir visada atsiminti, jog per gyvenimą reikia žengti labai atsargiai – nesužeidžiant, nepaminant kito, ištiesiant ranką ir pakišant petį, nes niekada nežinai, kada pats balansuosi ant savosios bedugnės krašto.

Madlina Vitjė kenčia nuo reto genetinio susirgimo – alergijos išoriniam pasauliui. Ji tokia alergiška, kad per visą gyvenimą nėra peržengusi namų slenksčio. Gyvena susitaikiusi su esama padėtimi, kol kaimynystėje įsikuria jaunuolis Atlanto vandenyno akimis. Tarp jų užsimezga pažintis, perauganti į sudėtingą romaną. Romaną, kuris sukels abejonių, ar Madlina išties yra ligonė. Gal serga ne ji? Gal veikiau jos mama, patyrusi kraupią netektį, kai girto vyro vairuojamas sunkvežimis užmušė jos sutuoktinį ir sūnų – Madlinos tėtį ir brolį. Ši tragedija taip sukrėtė moterį, kad ji ryžosi visomis išgalėmis saugoti dukrą, ją „susargdinti“ ir neišleisti jos iš namų.
Tai knyga apie mamą ir dukrą, apie pirmąją meilę, kuri atveria pasaulį, riziką ir ryžtą išsiveržti iš savojo kiauto, kad įrodytum, jog iš tiesų gyveni.

Nicola Yoon – jauna autorė, gyvenanti Los Andžele. Šiuo debiutiniu romanu ji pelnė kritikų ir skaitytojų dėmesį ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. Jai pranašaujama didelės rašytojos ateitis. Romanas lyginamas su garsiojo amerikiečių rašytojo Johno Greeno knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“.

Jana Frey „Laisvės akligatvis. Iš gatvės vaiko gyvenimo“
Išleido VšĮ „Gelmės“

Vokiečių rašytojos Janos Frey „Laisvės akligatvis. Iš gatvės vaiko gyvenimo“ – penktoji VšĮ „Gelmės“ leidžiamos jaunimui skirtos serijos „Paribio istorijos“ knyga. Simboliška, kad šios knygos veikėjai iš tiesų yra atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo, pasmerkimo ir atleidimo, nuopuolio ir pakilimo naujam gyvenimui. Riba tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos yra tokia slidi, tokia perregima ir vos juntama, kad turi labai gerai įsižiūrėti ir visada atsiminti, jog per gyvenimą reikia žengti labai atsargiai – nesužeidžiant, nepaminant kito, ištiesiant ranką ir pakišant petį, nes niekada nežinai, kada pats balansuosi ant savosios bedugnės krašto.

Jana Frey – viena žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų, kuriančių vaikams ir jaunimui. Ji parašė per penkiasdešimt knygų, nemažai jų išversta ar verčiama į užsienio kalbas. Autorė pelnė Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimą.

Sukrečianti, širdį draskanti gatvės vaiko istorija... Keturiolikmetė Sofija, nemylima ir niekam nereikalinga, atsiduria ant bedugnės krašto: jos kasdienybė – kova su alkiu, šalčiu, vienatve. Negalėdama ilgiau tverti motinos abejingumo ir nuolat patėvio mušama, pabėga iš namų, meta mokyklą, gyvena gatvėje. Dienų dienom kaulija išmaldos, galiausiai ima vagiliauti, kad išgyventų ir numalšintų alkį. Sofija sutinka nemažai likimo draugų, patiria smurto ir patyčių, sužino, kaip pardavinėti savo kūną. Vis dėlto vieną dieną atsiranda žmogus, kuris apverčia jos gyvenimą.

Kazimiera Kazijevaitė „Septynios kartos“
Išleido VšĮ „Gelmės“

Apysaka „Septynios kartos“ – pirmasis Kazimieros Kazijevaitės-Astratovienės (g. 1981) prozos kūrinys, atskleidžiantis savitą autorės pasaulėžiūrą ir stilių. Tai pasakojimas apie asmens laisvę, apie galimybę pasirinkti gyvenimo kelią, nepaisant šeimos ir visuomenės lūkesčių. Stulbina autorės vaizduotė, kuri nėra savitikslė: kiekvienas vaizdas, veiksmas ir detalė stumia pasakojimą pirmyn, bet jo neužgožia, neapsunkina. Autorę itin domina žmogaus prigimtis: polinkis dėvėti kaukes, baimė pripažinti savo tikrąjį „aš“ ir patirti artumą su kitu, gebėjimas (ar negebėjimas) suvokti savo ir kitų žmonių ribas. Kūrinyje nestinga psichologinių įžvalgų, filosofinių pamąstymų, nerimuotai poezijai artimų teksto vietų. Tai kupina gyvybės istorija, įtraukianti skaitytoją nuo pirmo sakinio ir nepaleidžianti iki pat pabaigos.

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė gimė 1981 m. Vilniuje. Yra baigusi lietuvių filologijos bakalauro studijas VU, taip pat Lietuvos žurnalistikos centro rengtas Profesines žurnalistikos studijas. Nuo 2013 m. – laisvai samdoma vertėja. Verčia prozą ir poeziją iš anglų ir rusų kalbų. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) narė nuo 2010 m., valdybos narė nuo 2013 m.

*

... Barbora <...> buvo dar labai jauna ir tikėjo, jog savo meile galima kitą žmogų pagydyti, iš naujo išnešioti savo įsčiose ir pagimdyti geresniam gyvenimui.

              Namas, kuriame, atvykę į Miestą, apsistojo Steponas ir Barbora, buvo nepaprastas. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jis turi valią ir būdą. O ir stovėjo ne bet kur – žmonės šią vietą vadino Šermukšnyne, mat aplinkui augo vieni šermukšniai, žiemą vasarą aplipę raudonomis uogomis, didumo sulig vyšniom. <...> Barbora išsyk pajuto nuo jo dvelkiančią vienatvę ir nuovargį.

Žingsniuodama gatve Turgaus aikštės link, prisiminė kadaise regėtą apsvilusį Velnią. <...> Kažin, kas nutiko Nelabajam? Kur jis dabar? Ar kas nors ryžosi jį palaidoti? O gal, prisidengdamas nakties tamsa, nukėlė nuo kuolo, parsinešė namo, priglaudė ir išslaugė?

Steponas stovėjo tarsi stabo ištiktas. Nemirksėdamas žvelgė į būtybę, ką tik išnirusią iš tankmės. Tai buvo moteris. Panašios į ją siuvėjui dar nebuvo tekę sutikti.

Moters kūnas buvo kupinas gyvybės: ji liejosi per kraštus, virė ir kunkuliavo. Bežiūrint į ją, pylė karštis. Nuo jos žvilgsnio pakirsdavo kojas. Jai artinantis, atimdavo žadą. Tasai niekuo nepagrįstas gyvenimo džiaugsmas, kuriuo ji tryško, Steponui buvo baisus lyg mirtina nuodėmė. Jos gyvybingumas buvo dar nesutramdytas ir nepažabotas – todėl savaime pavojingas. Tokios nebijo nei Dievo, nei Velnio! Reikia jas vos subrendusias išleisti už vyrų, kad kasmet gimdytų po vaiką iki pat senatvės, priversti plūktis laukuose nuo aušros iki sutemų, pasodinti ilgiems metams prie staklių, kad nė galvos nepakeltų... Blogiausiu atveju – uždaryti į vienuolyną. Bet kokia kaina suvaldyti ta šniokščiančią gyvybės upę: nukreipti ją saugia vaga, kad tik ko nenutiktų.