AIRIŲ PASAKORIUS MONGOLIJOS STEPĖSE: TYRŲ VILKAS. Romanas apie Čingischaną

Istorinių romanų ir knygų vaikams autorius Connas Igguldenas (g. 1971) rašyti pradėjo vaikystėje – eilėraščius, apsakymus, romanus. Šį rugsėjį išeis ketvirtoji jo knyga apie Čingischaną (plačiau apie tai – www.conniggulden.com). „Tyto alba“ naujoje serijoje „Nuotykių vėjas“ mus supažindina su autoriumi.

C. Igguldeno airės motinos senelis buvo seanchaí (air. šángechi) – žmonių gerbiamas senosios išminties, pasakojimų perdavėjas, mintinai atsimindavęs ilgus epinės poezijos posmus. Galbūt iš jo būsimasis rašytojas pasisėmė pasakojimo meno. C. Igguldeno kūrybą galima skirstyti į tris dalis: Juliui Cezariui skirtą „Imperatoriaus“ seriją (romanai „Romos vartai“, „Karalių mirtis“, „Kardų laukas“, „Karo dievai“), „Užkariautojo“ seriją, skirtą Čingischanui, Kublai Chanui ir Čingischano sūnui Ogedėjui („Tyrų vilkas“, „Lanko viešpačiai“, „Kaulai kalvose“, „Sidabro imperija“ – pastaroji laukiama, planuojamos dar dvi knygos) bei „Pavojingąją“ seriją („Pavojinga knyga berniukams“, „Pavojinga herojų knyga“ ir kt.). C. Igguldenas yra ir psichologinio trilerio noveletės „Juodasis vanduo“ („Blackwater“, 2006) autorius.

Gendručio Morkūno (1960–2009) ir Kristinos Miliūnienės verstas „Tyrų vilkas“ skaitomas maloniai, pasakojimas apie didžiausios istorijoje imperijos įkūrėją Čingischaną (mong. „Jūros valdovas“, tikr. Bordžiginas Temudžinas, „Geležies meistras“; 1162–1227) įtraukia. Jis buvo ne tik karys, bet ir raštijos skatintojas – būtent jo dėka mongolų imperijoje pradėtas naudoti uigūrų raštas. Mongolai jį vadina ir religinės tolerancijos tėvu. Už Mongolijos ribų Čingischanas prisimenamas kaip genocido įžiebėjas, naikinęs Bagdadą, Samarkandą, Kijevą, tapęs daugybės tautų priešu.

Trylikos, parodydamas, kas giminėje svarbiausias, jis šaltai nužudė savo pusbrolį. Vėliau, suvienijęs įvairias gentis, greitai išplėtė savo imperiją. Tačiau šioje knygoje veiksmas kaip tik baigiasi tada, kai Temudžinas suvienija gentis ir tampa Čingisu.

C. Igguldenas gilinosi į mongolų kultūrą, kalbėjosi su jais, tad knygoje rasime įdomių detalių: tai, kad Temudžino gimimą lydėjo ženklas (gimė sugniaužęs saujoje kraujo krešulį), o didžiausias džiaugsmas jam buvo „nugalėti priešus ir varytis juos pirma savęs“ (p. 471). C. Igguldenas „Baigiamajame žodyje“ pripažįsta pakeitęs dalį istorinių vardų, kad būtų „paprasčiau“, totorius kažkodėl apkaltinęs nebūtu nusikaltimu, nors jį padariusi merkitų gentis. Knygos autorius teigia, kad Čingischanas buvęs žmogus, kuriam „nerūpėjo nei turtai, nei gerovė, svarbiausia buvo pražudyti priešus“, nes dar jaunas buvo išduotas savųjų, ir jame degė keršto kibirkštis (p. 474). „Čingio imperiją sukūrė šaudymas iš lanko ir dar neįtikimas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių. Jo raiteliai jojo kur kas greičiau, nei važiuoja šiuolaikinės ginkluotos kolonos“, – susižavėjęs rašo C. Igguldenas, sąmoningai pamiršęs knygoje panaudoti pasakojimą apie tai, kaip Čingio motina Hiulana parodė, kad galima perlaužti vieną strėlę, bet jų ryšelis nepasiduos.