ŪKAI IR VALDOVAI: LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ REZIDENCIJA VILNIUJE

Susapnuoti ką nors (pvz., vilką) ir pastatyti pilį lietuviams būdinga. Todėl nenuostabu, kad geri sapnai pildosi, o apie kažkada nė nesvajotus Valdovų rūmus dabar turime knygą. Solidžios apimties (daugiau kaip 400 puslapių, daugybė iliustracijų, fotografijų, kurias pateikė 16 fotomeistrų) veikalą sudarė prof. habil. dr. Vytautas Urbanavičius, jam talkino vertėjos Albina Strunga (anglų k.) ir Lina Stankevičiūtė (rusų k.), pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, Nacionalinis muziejus LDK valdovų rūmai, dr. Liudas Glemža ir dr. Daiva Steponavičienė.

Daug diskusijų sukėlę Valdovų rūmai, perskaičius šią knygą, nušvis kitomis spalvomis. Suvoksime, kad jie būtini. Visos civilizuotos Europos šalys valdovų rūmus turi. Dėl autentikos galima diskutuoti, tačiau 1992 m. serbų subombarduotas Kroatijoje Dubrovniko senamiestis greitai buvo atstatytas ir dabar džiugina tūkstančius turistų bei miesto gyventojų. Galima būtų įžvelgti Lietuvos katalikų bažnyčios nenorą į Šventaragio slėnį (Šventaragio, o ne šv. Augustino!) šalia Arkikatedros bazilikos įsileisti „konkurentus“. Tačiau didžioji dalis darbų padaryta, ir Valdovų rūmai bus. Kitas klausimas – ar jie bus pastatyti ir sutikti oriai. Iš dalies į šį klausimą gali atsakyti knyga „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“, kurioje makro ir mikro pavidalais parodomas mūsų paveldas, svarbus mūsų identiteto ir istorijos savivokai. „Vilnius, bent nuo XIV a. pradžios, buvo LDK sostinė. Vilniaus širdis – dviejų upių, Neries ir Vilnios, santakoje įsikūrusios, mūrinėmis sienomis apsuptos pilys. Tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija – politinis, administracinis, ūkinis, kultūrinis ir religinis valstybės centras. Iki XV a. pabaigos didysis kunigaikštis rezidavo Aukštutinėje pilyje, vėliau – Žemutinėje. Tarp Katedros ir kalno stovėjo jo rezidenciniai rūmai“ (p. 7).

Prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas ir Valdas Adamkus 1998 m. vasario 9 d. pasirašė Vilniaus pilių Globos aktą. Tai – pagrindinis politinis aktas, leidžiantis kilti Valdovų rūmams. Archeologai ir kitų sričių mokslininkai Valdovų rūmuose atliko titanišką darbą. Septyniuose knygos skyriuose rasime jo įrodymus – aprašymus, fotografijas. Veikalo skyriai – „Pilys“, „Pilių tyrimai“, „Architektūra“, „Rezidencijos aplinka (infrastruktūra)“, „Dvaras“, „Dvaro kasdienybė“, „Atkūrimas ir atstatymas“.

Knygoje – daug įdomių faktų. Sužinosime, kad Žemutinėje pilyje 1430 m. rugsėjo 8 d. ketinta karūnuoti Vytautą Lietuvos karaliumi, tačiau valdovas staigiai mirė. 1452 m. pirmąsyk minima Vilniaus pilininko pareigybė – šis pareigūnas tvarkė visus gynybos ir ūkinius pilies reikalus. 1655 m. rugpjūčio 8 d. pirmą kartą istorijoje Vilnių užėmė priešas – Maskvos kariuomenė. „Mieste prasidėjo plėšimai, kilo gaisras, nuo kurių nukentėjo ir pilies teritorijos pastatai. Okupacijos laikotarpis truko šešerius metus“ (p. 45).

Dvare mėgta muzika. Grota fleita, molio švilpynėmis, ūkais (ūžynėmis, paukščių viliokliais), dambreliais (bandūrėliais, vargonėliais, jie į Lietuvą pateko per germanų kultūrą XV a.), žvangučiais ir kt., vėliau rengtos operos. Karaliaus Žygimanto Augusto bibliotekoje buvo apie 4 000 tomų (nuo Johanno Gutenbergo išradimo buvo praėjęs vos šimtmetis).