Magas

I

Nuo niekam iš gyvųjų neatmenamų laikų Berkerų dinastijos valdomos Gehenomijos imperijos sostinė Raksija yra panaši į bekraštį ir niekuomet nenutylantį turgų... Tai pats įtakingiausias prekybinis centras, savo plotu veikiausiai pranokstantis visus kitus drauge sudėtus. Nenuostabu juk Berkeras yra Imperatorius, o ne šiaip sau koks „karaliūkštis“. Kartą vieno gehenomų poeto, nepelnytai užmiršto šiandienos rašeivų ir filosofų, Imperatoriaus dvaro valdytojas pobūvyje paklausė, kokia šio, išsilavinusio ir daug svečių kraštų aplankiusio žmogaus, nuomonė apie prekybos dėka, kurios suklestėjo Imperija, kilmės priežastį. Vargšelis būdamas gerokai įkaušęs neapgalvotai atsakė, jog tai pats tinkamiausias būdas plėšikui įteisinti save. Kaip ten bebūtų vienas su prekyba susijęs faktas buvo akivaizdus ir nepaneigiamas: iki šiol dar nei vienam pirkliui nepavyko su savimi į aną pasaulį pasiimti, net sudilusio skatiko ar kokios privilegijos. Dėl šios priežasties Raksijoje, tarsi lėtai iš mirusių bendrijos narių kiaukutų augančiame koralų rife, daugėjo plytų sienose ir akmenų tolyn nuo centro vingiuojančių gatvių grindinyje. O taip pat: rūmų menes puošiančių spalvingų mozaikų, smulkiu žvirgždu nusėtoje pakrantėje sumūrytose prieplaukose ant žalsvai murzino vandens besisupančių laivų girgždesio, bokštų stogelių smaigalius dengiančių įvairių metalų lakštų ir brangakmeniais padabintų, baltos it pienas odos moterų pirštų gebančių išvaryti iš proto šaltakraujį Imperijos valdytoją taip noriai krentantį į rodos naivių kurtizanių išstatytus ambicijų tinklus. Berkerai gi, minėto poeto pranašiškai numatytų įvykių eigos genami, dar smarkiau nei jų pirmtakai plėšė, prievartavo ir žudė tol, kol ne tik jų šalies, bet ir visų aplinkinių žemių gyventojai nebejuto skirtumo tarp to ką jie moka: duoklę ar mokesčius? Nuo tos akimirkos, kai gehenomai, pirmieji iš visų Uporos žemyno genčių ėmė nelaisvėje auginti puikų medžioklės laimikį – arklį, kurį prijaukinę iš mėsinio gyvulio pavertė koviniu, ligi tos dienos, kuomet Berkeras Spindintysis ir jo neįveikiamieji legionai prasiskėlė kaktą į Mėlynųjų Pelkynų užtvarą pietuose, bei pakaušį į Ledo Kalnų juostą šiaurės jūrose, Raksija nevaldomai ir nesulaikomai plėtėsi, statėsi ir tvirtėjo, galiausiai tapdama didžiausiu ir turtingiausiu miestu visoje Imperijoje. Ilgą laiką beje – vieninteliu, nes „miestai“ užkariautose žemėse buvo kuriami tik kaip kariuomenės įgulos ir žinoma – prekybos su nukariautomis barbarų gentimis, visiškai neišmanančiomis šio amato, stovyklos, bei išvilioto, pagrobto ar kitaip įgyto turto sandėliai. Šitaip daugybės ligi Berkerų, gehenomus valdžiusių istorijai nežinomų vadeivų veikla, pirmapradę Raksijos girios išvartoje rąstais sutvirtintą plėšikų landynę ilgainiui pavertė miestu, kuris tiesa sakant savo esmėje, nuo minėtos landynės nedaug tenutolo. Tačiau kaip ir visa Gamtoje, ši amžinai alkana būtybė pajuto neišvengiamą akistatą su jai likimo nubrėžtomis ribomis...

Su didžiausiu malonumu atsikratęs būtinos mano amatui pareigos išdėstyti trumpą priešistorę tų įvykių, kuriuos skaitytojui teks patirti, nekantraudamas pereisiu prie jų pasakojimo. O ši istorija ir be didelės įžangos gali daug ko pamokyti nežinantį istorijos vingrybių žmogelį, visiškai nesijaudinantį dėl to, kad savo didžiausios šlovės akimirką, svaigiais balto marmuro atspindžiais tviskančiame bokšte tūnantis Imperatorius Berkeras Spindintysis nebežino kur dar galėtų pasiųsti savo ištikimus karius. Argi dera darbščiam ir dievabaimingam žmogui sukti galvą dėl to, kad jeigu Imperatorius neatras atsakymo į minėtą klausimą tuomet prekyba sustos, ims menkti ir miestas palengva sunyks, savo žūtimi paversdamas jo išsipusčiusius ir išpuikusius gyventojus išprotėjusių žmogėdrų gaujomis? Šiuo metu žmogus turi kitų rūpesčių... Jo rami dvasia pirmą kartą žengė ant juodo Aizos kalifato kalnuose randamo akmens, kuriuo pergalei prieš šią šalį pažymėti buvo išgrįstos pagrindinės Raksijos gatvės. Jis prislėgtas neįsivaizduojamos gausybės naujų, niekad nepatirtų reginių, garsų, kvapų, ir kitų pojūčių. Vargšui atvykėliui nuoširdžiai ima rodytis, kad miestas tai pats didžiausias stebuklas kokį tik žmogus pajėgė sukurti, o jo paties ligšiolis gyvenimas, nors ir per kraštus perpildytas tikrų ir paprastų džiaugsmų, kurių skonis daugeliui miestelėnų yra amžiams prarastas, atrodo menku, niekam tikusiu. Jaukūs namai tampa griuvena greta prabangių, akmens raižiniais, tokiais trapiais lyg ledo varvekliai aukštai kalnuose, išdabintų daugiaaukščių. Švelni žmona rodosi nerangia ir bejausme, žvelgiant į meilias it katės ir liepsnojančias lyg stepės žolė amžinojo miesto gatvių merginas. Žmogaus įprastos mintys išstumtos naujos svajonės, troškimo apsigyventi Raksijoje, tapti didžiai gerbiamu ar bent jau praeivių neniekinamu, ir įsilieti į šį faktą savimi liudijančių eiseną. Mes nesuklysime prilygindami tokį žmogelį undinių paviliotam ir baloje dumblinu vandeniu užsprangintam vėplai, tačiau padarytume didelę klaidą ir veltui eikvotume savo brangaus gyvenimo akimirkas, jei pamėgintume šiam asmeniui išaiškinti tiesą tiesmukai. Koks gražus sąskambis mano gimtojoje kalboje: tiesa tiesmukai... Tarsi savaime turėtų būti aišku, kad tai kas nėra tiesmukai dažniausiai pasirodo besą melas. Žmogus nieku gyvu nepatikės jam pasakius, kad miestas statėsi pats savaime, gana bjauriomis aplinkybėmis ir be to būdamas didele priverstinio darbo stovykla į kurią buvo suvaromi jo paties protėviai. Tie patys, kuriuos žmogelis manosi gerbiąs, atmenąs ir nedarąs to, kas juos galėtų užrūstinti. Tokiomis savo prielaidomis mes tik siutinsime ir trukdysime karštakošiškos meilės romaną su pagyvenusia, iš paskutiniųjų besistengiančia atrodyti šešiolikmete moterim vardu Raksija. Gal būt galiausiai netgi sukelsime kruviną kivirčą, kuriais ir taip perpildytos šios gatvės.

Geriau tiesiog kurį laiką seksime iš paskos šiam apstulbusiam ir išsižiojusiam nevėkšlai, atsitiktinumo dėka žingsniuojančiam ta pačia kryptimi kaip ir mes. Atsitiktinumų nebūna ir tik todėl apie šį svečią iš tolimos provincijos kalbame. Galbūt mūsų istorija yra paskutinis šansas žmogeliui atsikvošėti iš Raksijos sapno... Tačiau, kol mes gražbyliavome, ilgapirščiai jau spėjo ištraukti iš atvykėlio užančio pustuštį variokų kapšą, tuomet kai šis domėjosi pirmų pasitaikiusių, siauras gatves savo margaspalvėmis palapinėmis užgriozdinusių, prekeivių siūlomais turtais. O tik prieš keletą akimirkų, perėjęs Kalinių tiltą, jis pateko į didžiąją turgaus aikštę Dogoliją. Verta pažymėti, kad mieste buvo geras tuzinas mažesniųjų turgaus aikščių, šimtai prekybos skverų ir tūkstančiai perpardavinėtojų skersgatvių išsidėsčiusią aplink kelių šimtų metrų aukščio, tarsi antilopės ragas į dangų šaunančią uolą vainikuotą valdovo pilimi. Jos aukščiausiame ir prabangiausiame bokšte, siautė niūrią Raksijos ateitį reginčių minčių audra. Tai juk šioks toks optimizmas, ar ne? Nors kažkam šiame mieste rūpi ateitis. Juokauju... Kadaise buvusioje pirmųjų karo žirgų reikmėms skirta pieva turgaus aikštėje besiganantys miesto gyventojai bei jais negalintis atsidžiaugti netikėtas pasakojimo herojus, deja, visiškai dėl minėtos ateities nesijaudino. Aikštė drebėjo nuo begalinių, muzikos trenksmo lydimų, religinių, politinių ar visuomeninių eisenų. spalvotais užjūrių šilkais pasidabinusių apkūnių šokėjų kojas dabinančių žvangučių tilindžiavimo ir žvangesio, tūkstančių keliaujančių prekeivių balsų giriančių savo prekes šimtais skirtingų kalbų ir tarmių. Laukiančių būsimų šeimininkų įvairiausių spalvų, veislių ir vertės žirgų, arklių ir kumelių žvingavimo bei prunkštavimo, sarginių šunų skalijimo ir benamių aikčiojimo, kuomet žmogaus koja paspirdavo juos užsibuvusius ant tako, sunkaus vis dar nemelžtų, laukiant pirkėjo, kuris susidomės šviežio pieno skoniu karvių mykimo ir gailaus baubimo jaučių, nujaučiančių savo galimą galą vakare besisukant ant iešmo virš didžiulio laužo. Na ir žinoma nesuskaitomų paukščių gagenimo, kudakavimo, klykavimo, čiauškėjimo, saldaus čiulbėjimo ir netgi – sunkiai nuo žmogiškojo atskiriamo jūreiviško keiksnojimo.

Namai, visoje Raksijoje taip arti susigrūdę ir grėsmingai pakibę virš siauručių lyg nendrės stiebelis, purvinų it kiaulidės gatvelių, jog rodos stovi susirėmę kaktomis, šiaip jau bespalviai ir pajuodę it namų šeimininkės prijuostė, besiskirianty s viens nuo kito nebent iš kaminų, orlaidžių, pravertų durų ar atvirų terasų rūkstančių dūmų kvapu – pagardintų prabangiais smilkalais, ar trenkiančių deginamu džiovintu karvės mėšlu, ištrūkę į atvirą turgaus aikštės erdvę tie patys namai jau varžėsi tarpusavyje, kuris jų prabangiau pasidabinęs, kurio laiptai ir balkonų turėklai pagaminti iš pašėlusiai brangios atvežtinės medienos ir kurio vėtrungė – pasidabruota, o kurio, visai nemadingai šiam šimtmečiui, deja vis dar paauksuota. Vėlgi, jei antrojo aukšto lodžijoje vyko prašmatniausia puota, kurios svečiai mėtė monetas praeinantiems elgetoms, lyg pigią tam reikalui paskirto valstybės tarnautojo parduodamą žuvį skirtą Imperatoriškojo parko tvenkiniuose plaukiojantiems pelikanams papenėti, tai tuo tarpu pirmo aukšto pasieniai ligi pat langų buvo apdrabstyti purvu, nesustojant minamu ir taškomu niekad nenutrūkstančių vilkstinių, po milžiniška našta braškančių vežimų ratų, stambių krovininių arklių plačių kanopų ar netgi egzotiškų dramblių, bei kupranugarių sunkių žingsnių. Taipogi, net pačių puošniausių namų sienos atsuktos ne į Dogolijos šurmulį, buvo tokios pat bespalvės ir purvinos, kaip ir toliau paėjus tais siaurais gatvelių klystkeliais, kuriuose nebūdamas vietiniu atvykėlis visuomet tikėjosi gauti durklą į vidurius, sumedžiotas karingesniųjų atstovų tų vargšų ir vergų, kurie buvo apgyvendinę didžiąją Raksijos dalį. Todėl veik visų aikštę supančių pastatų pirmuose aukštuose buvo įkurtos smuklės ir jų lankytojai prie tūkstančių kvapų tvyrančių ore pridėdavo dar vieną gana ryškų – žmogiškojo šlapimo kvapą, o tamsios ilgus šimtmečius nesibaigiančiomis gausybės kartų  pastangomis purvintos sienos buvo ištapytos ir šimtų tūkstančių minėtose smuklėse perpildytų skrandžių buvusio turinio natiurmortais.

Raksija - akivaizdžių kontrastų miestas. Joje galėjai surasti didikų vilą įsikūrusią ant vienos iš aštuonių miestą supančių kalvų kurios kieme iš gryno aukso statulos gerklės arba pimpalo tryško fontanas, tuo tarpu, kai tos pačios kalvos papėdėje kažkokiu stebuklingu ir miesto architektams nežinomu būdu iš sutręšusių lentgalių išmetamų griaunant senus medinius pastatus suręstoje pakrypusioje lūšnoje, jau trečią dieną gulėjo pasimiręs vargdienis, kurio nebuvo už ką palaidoti brangiose miesto kapinėse. Jis ramiai laukė tos akimirkos kai pradės pūti, neapsikentę kaimynai iškvies Šiukšlininkų cecho vežėčias ir vargšo palaikai taps pašaru kiaulių fermoje greta miesto, beje priklausančioje tai pačiai didikų giminei kaip ir auksinis fontanas ant kalvos. Šie ryškūs skirtumai ypač buvo matomi didžiojoje turgaus aikštėje, kurios verpetas mums į miesto pakraščius besižvalgant, jau spėjo įsiurbti nelaimėlį pakeleivį pasiklydusį tarp prekystalių. Tik dėl savo amatui būdingo jausmingumo aš itin apgailestauju, kad jam, prieš tampant kūnų prekeivių grobiu, parūpinančių mokslo medžiagą Akademijos medicinos studentams arba pigios meilės, gręsiančios sunkiais sveikatos sutrikimais auka, o gal per nesusipratimą atsidūrus kartuvėse ar tiesiog – laimingai atsibudus iš slogaus Raksijos sapno ir sugrįžus namo, nepavyks dėl kurios iš šių išvardintų priežasčių išvysti vieną įstabiausių šio miesto kontrastų, kurio link mes beje palengva ir žingsniuojame.

Vienoje iš aikštės ištekančių gatvių, stebėtinai plačioje ir švarioje, užsibaigiančioje nedideliu žaliuojančiu skveru, vyko tai kas rodos buvo neįmanoma šiame mieste. Tiesiog ten visiškai nieko nevyko ir tai buvo siaubingiausiai keista. Gatvelė buvo tuščia, jos namų langinės užvertos, vėjas gainiojo pamėkliškai atrodančias šiukšles ir lapus, nukritusius nuo retai kur mieste augančių suvargusių medžių, neatsargūs praeiviai užklydę čionai ir atidžiau įsižiūrėję skubiai nešdindavosi lauk, o atvykėliai iš svečių kraštų pašiurpę vien tik nuo šios keistos tylos netikėtai aptiktos mieste, ūžiančiame lyg širšių lizdas ir primenančios palaimingos ramybės akimirkas prieš patenkant į plėšikų pasalą kalnų tarpeklyje, spėriai pasekdavo vietinių pavyzdžiu. Tačiau čia buvo ne tik itin ramu, bet ir kaip niekur kitur saugu. Nors šimtai nematomų sargybinių akių porų įdėmiai stebėjo kiekvieną atėjūną, ši slogi ramybė pati savaime sergėjo Vežikų akligatvį.

Dauguma čia iškilusių pastatų buvo Pirklių gildijai priklausą svečių namai, prabangūs viešbučiai, kurių pirmuose aukštuose vietoj smuklių įsikūrė pinigų keitėjai ir nedidelės, aukščiausios kokybės prekių parduotuvėlės, gydymo adatomis kabinetai ar bato rūkyklos. Gatvės gale, fasadu į skverą atsisukęs trijų aukštų rūmas, nedaug kuo savo puošnumu tenusileidžiantis Aštuonių kalvų viloms, jei žinoma nekreipsime dėmesio į nuo pastovios aštrių dūmų skraistės, dengiančios Žemutinį miestą, papilkėjusias sienas, buvo dažnų aukštuomenės susiėjimų vieta, savotiškas gildijos palaco išnuomojamas įvairiems pobūviams rengti. Jis niekuomet nebūdavo tuščias todėl kitokios paskirties ir neturėjo. Šį kartą priešais rožinio marmuro laiptus neklegėjo dabitų minia, nesigrūdo vežikų ir rikšų pulkas, mėginantis pastebėti menkiausią, pakankamai apgirtusių ar be galo nuobodžiaujančių pokylių dalyvių, kurią įprastai galima buvo čia išvysti nuo aušros ligi aušros gestą reiškiantį kelionę namo į tolimus, todėl vežikams be galo pelningus Raksijos priemiesčius, kur gyveno dauguma prakutusių miestelėnų. Dabar gi rūmai ryklio akių tamsą primenančiomis tuščiomis langiduobėmis paslaptingai žvelgė tolyn, į Dogolijos erzelynę ir tik akylas stebėtojas galėjo nujausti tikrąją šios tuštumos priežastį, atkreipdamas dėmesį į vėliavas paprastai iškabinamas pažymint kokia giminė, bendrija ar cechas šiuo metu apsistojo rūmuose. Miesto gyventojai buvo siauro akiračio, tačiau budrūs ir pastabūs – tokiais tapdavo norėdami išsilaikyti šiame didmiestyje, kur kiekvieną akimirką reikėjo nuspėti savo kaimyno, darbdavio ar piktų kėslų kupino nepažįstamojo klastą. Tykiai vėjuje plazdenančios vėliavėlės bet kuriam piliečiui kėlė neapsakomą siaubą – pirmoji skelbė, kad pastate susirinkę aukščiausi magų gildijos magnatai, o antroji, dar šiurpesnė, įspėjo, kad magams draugiją sudaro aukščiausiojo imperatoriškojo teismo kolegija. Šie du spalvoti medžiagos dryžiai baidė žmones veiksmingiau, nei muses ir kitus vabzdžius baido gaisulo krūmo uogos pabertos maisto podėlyje.

Štai šią akimirką mes su jumis ir apleisime nuostabų, miestą kupiną nesuskaičiuojamų galimybių patirti nuotykių, nutviekstą rytmetinės Saulės spindulių prasibrovusių pro smogo, nesugebėjusio nustelbti jų tyro žavesio, uždangalą, apšviečiančių kasdienių kraupių ar tiesiog liūdnų istorijų, tokių viliojančių mano amato žmogų dalyvius ir įžengsime į iškilmingai niūrius rūmus, kuriuose ligi pat pasakojimo pabaigos teks lindėti stengiantis suprasti kas gi galėjo drauge suburti žvėris neretai įsikimbančius vienas kitam į keterą. Tarp šių rodos tuoj iš freskų nužengsiančiais karinės istorijos veikėjais išpuoštų sienų mes atsidūrėme tikėdamiesi išvysti kas iš tikro vyko ir kaip skleidėsi vienos didžiausių šių dienų dramų įvykiai, besisukantys apie žmogų, kurio lyg ir iš viso neturėtų būti tvarkingoje, paklusnioje ir galutinai dvasia ir kūnu aukštesniesiems valstybės tikslams pavergtoje Gehenomijoje ir kurio dėka netolimoje ateityje Imperijos laukė esminiai pokyčiai. Bet aš užbėgu įvykiams už akių gerokai daugiau, nei tai leidžia daryti mano amato taisyklės...

Išorinė ramybė buvo suvis apgaulinga. Vos tik atvėrus sunkias ąžuolines sidabru kaustytas duris, ausis užgulė neapsakomas triukšmas, išorėje negirdimas dėl vienos vienintelės ir savaime suprantamos priežasties – jį kėlė Gehenomijos magų gildijos nariai. Visas pirmo aukšto holas iš kur prasidedantys juodo, lyg Golmonos stepių šulinių tamsa, onikso, vergų kasamo Gipeto  plokštikalnėse laiptai vedė į susirinkimų salę, buvo užtvindytas magų – tikrųjų gildijos narių, mokinių ir netgi Akademijos magistrų dėstančių magijos teoriją didikų vaikams. Jie kalbėjosi, ginčijosi, kvatojo, raudojo, netgi mėgino peštis, dalino vieni kitiems komplimentus ir prakeiksmus, būrėsi į grupeles ar išdidžiai stypčiojo galingojo vienišybėje, gyrėsi savo žygdarbiais, ieškojo sau darbo ar tiesiog mėgino kuo greičiau už gildijos lėšas prikimšti pilvą įvairiausiais valgiais ir gėrimais parūpintais šiai sueigai. Buvo pasidabinę pačiais prabangiausiais didikų drabužiais, būtinai turinčiais nors vieną akiplėšišką neatitikimą rūmų aprangos etiketui ir taip išskiriančiais magus iš savo luomą nuo menkiausių pasikėsinimų ypatingai saugojančių kilmingųjų Imperatoriaus dvariškių. Arba kaip tik, lyg vykdydami nesulaužomą Raksijos kontrastų dėsnį atrodė taip jog galėjai pagalvoti, kad užklydo čia iš pigiausios smuklės prašyti išmaldos, o savo elgsena kėlė nuostabą tuo, kad juos matanti apsauga ligi šiol neišsviedžia jų atgal į gatvės purvyną.

Jei šį sambūrį galima buvo pavadinti pakankamai spalvingu, netgi galbūt - pritrenkiančiu, ką tuomet derėjo sakyti apie tuos, kuriuos netyčiomis išvydome ėmę dairytis minėtos apsaugos, paprastai demonstratyviai žvanginančios ginklais, bet kuriame kiek didesniame piliečių susiėjime, o dabar taip ir nepastebėtos nei pastato išorėje, nei viduje. Turiu omeny garsiuosius magų sargybinius, anapusybės būtybes susaistytas pažado sutartą laiką arba ištisą amžinybę tarnauti magui. Nekrentantys į akis šešėliai ir mirgesiai, kuriuos galėtum palaikyti šviesos žaismo dešimtyse įmantriausių vitražų padariniais, įsižiūrėjus (tai štai ką išvysdavo kai kurie iš siaubo alpėjantys praeiviai!) virsdavo žaliais nykštukais su plėviniais sparnais lėtai plazdenančiais, tarsi vėsinančiais skaisčiomis įniršio žarijomis degančias akis, aukštaūgėmis, raumeningomis, tamsiomis stovylomis su juodomis gyvulių galvomis ant pečių, abejingai stoviniuojančiomis kur nors kampe ar tūnančiomis už senovinių šarvų komplekto, kuriame karts nuo karto kažkas sužvangėdavo, sučežėdavo, o pro atsargiai pravertą šalmo antveidį retkarčiais pasirodydavo smailiasnukė labiau į žvėrį, nei žmogystą panaši pilkai marga galva, savo šviesiomis ir šaltomis akimis neramiai besižvalganti po salę ir kurios kailis, kaip galėtume pamanyti žvelgdami neįdėmiai, iš tikro besąs gausybė panašių į ežio, tankių spyglių, rimtingai, tarsi žolės vandens tėkmėje judančių, tai susitraukiančių, tai pailgėjančių ir taip pastoviai keičiančių būtybės veido išraišką, formą, pavidalą. Arba štai tie keisti paukščiai, kurių galūnės, nepaprastai sustorėjusios, priminė veikiau žmogaus rankas, o ilgi kaklai nerangiai svyruojantys į šalis, išpampę po oda iššokusiomis gyslomis, buvo panašūs į arklio tėvystės padargus savo kitokią paskirtį išduodančius tik gale kyšančiu siauru lyg durklas snapu stebimu virš grindų ore plūduriuojančių kamuolių panašių į nuo drėgmės išpurtusį rožinį moliūgą, kurių tarsi ryškiais dažais nupiešta nieko gero nežadanti trim dantų eilėmis padabinta šypsena bei erzelį išduodantis, svogūno galvos viršugalvį primenančių ūselių pundelio pakaušyje krutėjimas, liudijo, kad padaras svarsto ar nevertėtų pažeisti gildijos susirinkimo taisykles ir suryti kurį nors iš dalyvaujančių.

Ir netgi paprasčiausia dešimties metų juodaplaukė mergaitė strazdanota nosyte, kukliai nuleidusi žvilgsnį į grindis ir sudėjus rankas ant kelių sėdinti ties vienu iš salę puošiančių egzotiškų augalų dideliame stiklo šukių mozaika padabinto molio vazone, kurios plaukams sujudėjus ir virtus plonų melsvai juodų lyg varno sparnas gyvatėlių sąžalynu, nejuokais išsigando ir šalin atšoko tuo metu pro šalį nerangiai kėblinęs milžinas - didžiausias iš visų matomų padarų - ilgais lyg durklai balzgano kaulo nagais, kelmo dydžio kumščiais ir plika, blizgantį šalmą primenančia galva su virš trumpos plačios nosies žvilgančiomis panašiomis į voro akutėmis. Jo gleivėtų čiuptuvėlių raizgalinėje pasislėpusi nėgės burną primenanti ryklė išleido griausmingą perspėjimo riksmą, kurį išgirdę geras pusšimtis dalyvių akimirksniu pasiruošė kovoti arba slėptis. Stebint per susirinkusiųjų gretas nuvilnijančias įvairių įvykių bangas galėjai nuspėti, kad ir magų sargybiniai, nors ir laikomi tarnais neturinčiais savo, nuo šeimininkų reikmių atsieto gyvenimo, dalyvauja savo slaptame susirinkime, kuriame taip pat kaip ir šeimininkai kalbasi, ginčijasi, kvatoja, raudoja ir netgi svarsto galimybę prikimšti savo antgamtinį skrandį. Giliau pažvelgus lengvai rasdavosi mintis jog iš tiesų magai ir sargybiniai yra vieningi, tarsi viena būtybė dvejose asmenyse. Ir tuomet žinoma savaime piršosi išvada apie tai kuris iš jų dviejų priima vienintelius įmanomus teisingus sprendimus?

Stebint šį daugiabalsį ir margą lyg Zibralijos karnavalai žmonių bruzdesį, nejučiom gali kilti klausimas – kas pajėgė šiuose rūmuose suburti tokį gausų būrį tų, kurie paprastai stengiasi laikytis šešėlyje ir mėgautis vienuma? Koks reikšmingas įvykis galėjo prikaustyti visų gildijos narių dėmesį, retai kuo nors apart savo kailio ir kišenės besidominčių? Dera priminti, o nieko nenutuokiančiam – paaiškinti, kad šioje salėje, šiandien, turėjo vienaip ar kitaip užsibaigti jau gerą dešimtmetį keisčiausių gandų pavidalu visai gildijai neduodanti ramybės istorija, o būtent – Kymetos apskrities magų ir jiems nepaklūstančio burtininko konfliktas.

Kymetos apskritis – Imperijos kolonija įkurta arčiausiai nelemtojo Mėlynųjų Pelkynų krašto, garsėjančio visiškai bergždžia dirva, sugebančia išauginti tik nuodingą ir retą lyg senio plaukai žolę, kuria mito begalės įvairiausių, keisčiausių graužikų, dar patikimiau, nei pati žemė užkertančių kelią žemdirbystei, o vadinasi ir šių atšiaurių žemių apgyvendinimui, bei tolimesnei plėtrai į visados melsva migla aptrauktus pietus. Pačioje Kymetoje, mažiau pelkėtoje ir netgi vietomis apaugusioje žemaūgiais kreivais medeliais, vargais negalais galima buvo verstis gyvulininkyste, bei minėtų graužikų medžiokle. Tą imperijos pakraštį tiek miestelėnai, tiek ir labiau prakutę, bei arčiau karališkojo sosto žemę ariantys kaimiečiai, vadino „Šungrybių kraštu“. Nežinia kaip atsirado šis vardas, gal kalta keista likimo ironija - net iš grybų tarpo toje žemėje augo vien tik šungrybiai ir karališkieji pirkliai kasmet pelkėtuose ir miškinguose kraštuose superkantys ir pristatantys savo šalies, bei užjūrių smaližiams tūkstančius šviežių ar džiovintų grybų ir uogų pilnų vežimų, tiesiog visiškai neturėjo ką ten veikti. Tai reiškė vieną – net pati Kymetos  žemė neketino mokėti mokesčių imperatoriui. Ką jau kalbėti apie vietinius gyventojus, paslaptingus žvėržmogius negausiomis gentimis medžiojusius stambesniuosius graužikus miškingoje krašto dalyje, kurie po kelių beviltiškų bandymų pasipriešinti atvykusiai imperatoriaus kariuomenei tučtuojau išsikėlė į pelkynus, kur savo neįmantrios buities dėka puikiai jausdamiesi sėkmingai naikino žvalgus ar beprotiškai drąsius kolonistus metai iš metų mėginančius įgyvendinti valdovo priesaką kiek įmanoma praplėsti teritoriją į pietus užvaldant nesvetingąjį kraštą.

Kas gi tuomet gyveno Kymetos srityje? Iš kur tenai atsirado gildija ir jai kelią perbėgęs pilietis? Atsakymas paprastas – rodos pačios gamtos tam tikslui sukurtą kraštą imperija tučtuojau pavertė kalėjimu po atviru dangumi, bei už dyką dalino bevertę žemę tiems skurdžiams, kurie sutikdavo joje įsikurti mainais į vergišką darbą vis gausėjančiose krašte vario ir sidabro kasyklose. Kasyklos – buvo vienintelė beatodairiško troškimo plėstis į neįžengiamus pietus priežastis... Gildija turėjo nemažai darbo už kurį, žinoma neteisėtai, pažeisdama pirklių gildijos, valdančios kasyklas, teises, atlygį iš gyventojų gaudavo brangiaisiais metalais. O šie, neturėdami daugiau nieko vertingo apart savo gyvybės jos kaina vogė iškasenas savo darbo vietose. Trumpai tariant, Kymetoje kaip niekur kitur akivaizdžiai, vyko amžinasis karas tarp magų ir pirklių, kurio paprasti kariai kaip ir visuomet buvo nieko nenutuokiantys vargdieniai. Ir štai netikėtai šiai kovai ėmė grėsti baigtis, kuomet pas magus palengva perstojo eiti žmonės, o gydymo ar lemtingo poveikio savo likimui ėmė prašyti pas nežinomą ligi tol burtininką įsikūrusį pačiame pelkynų pakraštyje...

II

Viršuje netikėtai atsilapojo durys, laiptų aikštelėje pasirodė auksu, sidabru bei tviskančiais brangakmeniais siuvinėtomis mantijomis apsirėdę asmenys – vyriausiųjų gildijos magistrų heroldai. Vienas jų keliskart trinktelėjo nedidelį būgną sugriaudėjusį lyg čia pat būtų trenkęs žaibas, o susirinkusiųjų miniai apstulbus ir žinoma akimirkai nutilus, naudodamasis proga išrėkė:
    - Prasideda teismas! Visus prašom į salę! Užimkite vietas ir būkit orūs magistrų akivaizdoje!...
Nebaigus prakalbos jam teko skubiai nešdintis į atsivėrusios salės gilumą, nes jau po pirmųjų žodžių gildijos svečiai veržliu srautu plūstelėjo laiptais aukštyn. Kiekvienas norėjo būti pirmas ne tik todėl, kad tikėjosi pirmose eilėse užimti garbingas vietas suteikiančias galimybę geriau girdėti ir savaime suprantama būti geriau girdimiems, bet ir dėl to, kad bet kuris gildijos narys, kaip ir bet kuris Imperijos pilietis, tiesiog troško visur ir visame būti pirmas. Šioje amžinoje tuštybės apeigoje vienas iš bėgančiųjų, kuomet jo kojos susipainiojo ilgo apsiausto skvernuose, parkrito ir buvo negyvai sutryptas, dešimtys patyrė lengvesnius ar sunkesnius sužalojimus, o šimtai galiausiai įsitaisė savo krėsluose, gyvai šnekučiuodamiesi, badydami pirštais ir keldami erzelį dar didesnį, nei iki šiol tvyrojęs laukimo salėje. Tačiau vos tik atsivėrė nedidukės durelės abipus Imperatoriaus gvardijos kareivių saugomos pakylos, susirinkę šioje milžiniškoje amfiteatrą primenančioje patalpoje akimirksniu nuščiuvo. Pro vienas duris pasirodė teismo kolegijos nariai, visi vienodai apsirėdę tamsiais, spėriai einant besiplaikstančiais rūbais, o pro kitas – magų gildijos magistrai, tokie pat spalvingi kaip ir jų pavaldiniai. „Laikytis oriai...“ tebuvo įprastas įspėjimas primenantis, kad būtų kvaila tampyti liūtą už uodegos jam ketinant kažką sudraskyti.

Pirmininkaujantys, kurių bendrai buvo apie dvi dešimtis (neskaitant raštininkų, tarnų ir ginkluotos palydos), susėdo ant pakylos, vienas iš jų mostelėjo kareiviams. Keli tučtuojau paliko rikiuotę ir nužingsniavo link durų, pro kurias įėjo teisėjų vorelė. Netrukus pro jas keturių gvardiečių apsuptas, prilaikomas už parankių, buvo įvesdintas šiek tiek sukumpęs žilagalvis vyras, kas žingsnį, lyg būtų be galo pavargęs, kojomis braukiantis grindų paviršiumi. Jį pasodino į krėslą šalia pakylos suręstame metaliniame narve ir apjuosė glaudžia sargybinių greta. Tučtuojau vienas teisėjų atsistojo, išvyniojo ilgą pergamentą ir ėmė greitakalbe skaityti:

    - Aukščiausiojo imperatoriškojo teismo kolegija susirinko išnagrinėti magų gildijos prašymu iškeltą bylą, kurioje atsakovas Orendas Varakietis, gimęs smulkiųjų žemvaldžių šeimoje Varakos apskrityje, luomų eilėje užimantis smulkiojo žemvaldžio vietą, raštingas, valstybės tarnybos neturėjęs, prieš trisdešimt metų apkaltintas dalyvavimu rengiant varakiečių sukilimą prieš Jo amžinąją neblėstančią šlovę, Imperatorių Berkerą Spindintįjį, bei vienintelę galinčią užtikrinti piliečių gerovę ir amžiną Raksijos klestėjimą Imperijos valdymo tvarką, žemesniojo imperatoriškojo apskrities teismo kolegijos sprendimu  praradęs savo didiko privilegijas ir ištremtas į Kymetos apskritį, dvidešimties metų darbui vario kasyklose, kur atlikęs bausmę persikėlė gyventi į Mėlynųjų Pelkynų kraštą, esantį toje pačioje apskrityje, Kymetos  magų gildijos yra kaltinamas ypatingai grubiai sulaužęs vidines gildijos taisykles, savo veiksmais sukėlęs grėsmę gildijos saugumui, pakenkęs jos klestėjimui, ardęs nusistovėjusį gildijų sistemos veikimą. Magų gildijos prisiekęs kaltintojas, magistras Fadzis... ,- tai taręs teisėjas pažvelgė į vieną iš gildijos hierarchų, kuris iš lėto atsistojęs linktelėjo susirinkusiems ir vėl žnektelėjo atgal į krėslą, savo gerai įpenėtu užpakaliu vos tilpdamas tarp jo ranktūrių.

    - Jam talkina aukščiausiojo imperatoriškojo teismo kolegijos teisėjas Panakala...,- luktelėjęs kol šis taip pat prisistatys publikai, teisėjas kalbėjo toliau.
    – Šie du asmenys teismo knygose įrašomi kaip ieškovas Fadzis ir kaltintojas Panakala, atstovaujantys magų gildijos interesus. Atsakovas Orendas Varakietis, jam suteikto teismo kolegijos gynėjo paslaugų atsisakė, įrodė žinąs Imperijos teisės pagrindus...,- valdingu rankos mostu nutildęs salėje akimirksniu kilusį nepasitenkinimo šurmulį vyriškis tęsė. -...todėl jam suteikta galimybė pačiam savo labui kalbėti. Visais teisiniais klausimais atsakovas privalo kreiptis į mane, aukščiausiąjį teisėją Miraklį. Ar tai yra aišku? ,- ėmęs neskubomis sukti pergamentą į ritinį, teisėjas pažvelgė narvo link.

Žmogus, ką tik atrodęs visiškai sugniuždytas, vikriai pakėlė ligi tol abejingai įsmeigtą į akmeninių grindų blizgesį gyvų ir liepsnojančių lyg deglas akių žvilgsnį ir drąsiai pažvelgęs teisėjui į akis, iš lėto, tarsi lyg akmenį ruošiamą sviesti į priešą apčiupinėdamas kiekvieną žodį, prabilo:
    - Tai Jūsų kilnybe, taip pat aišku kaip kita yra miglota...
    - Paaiškinkit savo mintį,- Miraklis akivaizdžiai suirzo.
    - Aš nesuprantu man mestų kaltinimų, kuriuose trūksta logikos. Kaip aš galėjau, nebūdamas magų gildijos nariu ir juo niekados nebuvęs, sulaužyti jos vidaus taisykles? Visų pirmiausia prašyčiau Jus, aukščiausiąjį teisėją man tai išaiškinti...
    - Protestuoju!,- Fadzis pamėgino staiga atsistoti, bet drauge su savo sėdyne pakėlė krėslą ir neišlaikęs pusiausvyros buvo priverstas vėl griausmingai atsisėsti. Salėje pasigirdo juokas. – Protestuoju! Nelogiška yra reikalauti logikos, kuomet kalbama apie magiją! Atsakovas siekia suklaidinti teismą...,- palengva grūmėsi su ranktūriais Fadzis, kalbėdamas ir tuo pat metu sėdėdamas aukščiausiojo teisėjo akivaizdoje, kas visiškai nesiderino su elgesio teisme protokolu. Nervingai glamžydamas rankose spaudžiamą pergamentą Miraklis kantriai sulaukė, kol suskubusių tarnų padedamas ieškovas pagaliau atsistojo ir tuomet sviedęs Fadziui nieko apart kaltinamojo nenustebinusį „Pritariu!“, kreipėsi į Orendą.
    - Jau per parengtinį tardymą pastoviai kėlėte panašius klausimus ir aš maniau, kad Jums į juos buvo išsamiai atsakyta,- Miraklis ypač pabrėžė žodžius „tardymą“ ir „atsakyta“, o Orendas pastebimai paniuro.
    – Todėl jei šį kartą raštininkų ir ieškovų akivaizdoje bus į juos vėl atsakyta tikiuosi daugiau panašių klausimų iš Jūsų nebeišgirsti. Ar sutinkate?,- kaltinamasis tylėdamas vos pastebimai linktelėjo galva, nors iš visos jo povyzos buvo matyti, kad jis paniro mintyse ir vargu ar klausėsi to kas buvo sakoma. Aukščiausiasis teisėjas ištiesė ranką perleisdamas žodį ieškovui ir laikė ją ištiesęs tol kol ieškovas vėl gana sunkiai pakilo iš krėslo. Nekreipdamas dėmesio į pavaldinių kikenimą salėje, magistras Fadzis prabilo, rūsčiai žvilgčiodamas atsakovo narvo link.

    - Visoje Imperijoje magų gildija veikia kaip vienintelis turintis Imperatoriaus patentą ir tvarkingai nustatytus mokesčius mokantis magijos paslaugų teikėjas. Šios sudėtingos užduoties sėkmingą vykdymą užtikrina jos vidaus taisyklės. Taisyklės, kurios ilgus metus buvo tobulintos daugelio gildijos magistrų, palaimintos paties Imperatoriaus. Greta pirklių gildijos, magų veikla sutvirtina ir palaiko valstybės pamatus, bei teikia nemenkas įplaukas Jo šviesybės iždui. Ar tai Jums, žinančiam Imperijos teisės pagrindus yra aišku?,- ironiškai paklausė Fadzis. Orendas tylėdamas vėl paskubomis linktelėjo.
    - Pasitelkdama burtus, bei ritualus magų gildija vykdo ne tik įprastą geriems arba piktiems tikslams patenkinti skirtą manipuliavimą gamtos ir antgamtinėmis jėgomis, bet taip pat atlieka sveikatą gražinančius veiksmus, gamina vaistus vienintelius turinčius Akademijos išduotą leidimą jais prekiauti visose Imperijos apskrityse. Kadangi magija greta prekybos yra pirmutinės svarbos dalykas mūsų valstybės valdyme visi gildijai nepriklausantys asmenys neteisėtai atliekantys minėtus veiksmus, tame tarpe ateities pranašavimus, orų spėjimus ar netgi iš pirmo žvilgsnio nekaltus kaimietiškais prietarais pagrįstus raganavimus, tokius kaip užkalbėjimai ar dingusių daiktų paieška, privalo nedelsdami tapti gildijos patento dalininkais t.y. sumokėti nustatytus mokesčius ir gauti dalininko vardą. Taip jie įteisina savo veiklą, bei neapgalvotais veiksmais nebekelia galimos grėsmės visuomenės saugumui. Gildijos dalininkų gretos yra milžiniškos, į vieną krūvą suėję visos Imperijos dalininkai netilptų ne tik į šiuos rūmus, bet ir į visą Dogolijos...
    - Prašom nenutolti nuo esmės,- pajutęs užsitęsiantį monologą griežtai pertraukė jį Miraklis.
    - Atleiskit Jūsų kilnybe...,- nesmagiai priėmė pastabą Fadzis ir dar grubesniu tonu prabilo į kaltinamąjį. - Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės! Tai pagrindinis nerašytas visų Imperijos įstatymų įstatymas. Todėl bausmė už nusikaltimą gildijos vidaus taisyklėms taikoma ne tik gildijos nariams – ar tai būtų tikrieji nariai, ar dalininkai, o pabrėžiu, visiems bet kurioje Imperijos vietoje veikiantiems magijos vartotojams – tai Jūs, kaip žemesniojo luomo didikas privalote žinoti. Gildija nuo seno yra įpareigota stebėti ir užtikrinti, kad be gildijos žinios naudojama magija nesukeltų nepageidaujamų pasekmių Imperijoje. Gildija rūpinasi Imperijos saugumu, juk magija savo galia prilygsta, o gal net viršija karinę jėgą. Niekas nenorėtų, kad po šalį imtu bastytis neklausanti Imperijos įsakymų kariuomenė ar ne? Ar dabar kaltinimai Jums atrodo logiški?

    - Ar tai yra aišku?,- pakėlęs balsą antrą kart paklausė teisėjas Miraklis. Orendas vėl linktelėjo galvą neištaręs nei žodžio. Kažkas iš magistrų atsiduso, teisėjas gi tik nusišypsojo ir atsisuko į raštininkus, kurie taip pat su palengvėjimo atodūsiu ėmė plunksnomis raityti žodžius „Taip“ vietoje nebylių teisiamojo linktelėjimų galva, bet jam nespėjus prabilti, vėl pasigirdo ramus, gilus Orendo balsas.
    - Jūsų kilnybe, kaip aš galėjau sulaužyti taisykles, kenkti gildijos saugumui ir klestėjimui, jei aš nevykdžiau nusikalstamos veiklos, tai yra – neužsiminėjau magija?...
Šį kart salėje kilusio pragaro, teisėjas nesugebėjo nutildyti. Girdėjosi šūksniai „Pakart! Pakart!“, o iš galinių eilių pajudėjo daugybė jaunesniųjų gildijos narių, nusiteikusių Orendą suplėšyt į skutelius. Tik kuomet tokio nepaklusnumo įsiutinti magistrai pavaišino savo pavaldinius keliais menko galingumo žaibais, melsvų kibirkščių gyvatėmis perbėgusiais daugybe kūnų ir pavertusių pykčio šūksnius skausmo dejonėmis, salė, taip pat staiga kaip ir buvo įsišėlusi nurimo.
Teisėjas ilgai sėdėjo tylėdamas, suraukęs žilstelėjusius antakius žvelgė plėšraus paukščio žvilgsniu tai į salę, tai į kaltinamąjį. Kaltintojas Panakala vis kažką pakuždėdavo jam į ausį, paskubomis rausdamasis bylos dokumentų šūsnyje. Prabilo Miraklis tarsi nenorom, balse buvo girdėti neslepiamo nuovargio gaidelė:
    - Būtent tai mes ir mėginsime šio teismo posėdyje išsiaiškinti: ar Jūs užsiiminėjote magija, ir jei taip – kodėl nesutikote užsiregistruoti gildijoje. Viskas! Tolimesni Jūsų pasisakymai nesusiję su konkrečiais bylos klausimais nebus priimami. Ar tai Jums pagaliau aišku?
    - Tai..., - šį kart jau Orendas kalbėjo su ironija pabrėždamas žodžius,- Tai man yra aišku, Jūsų kilnybe.
    - Puiku. Prašom raštininkus tai užrašyti ir  pradedam posėdį.

Kaltinamajam pagaliau nutilus aukščiausiasis teisėjas pakvietė ieškovus išdėstyti jų sukauptą medžiagą susijusią su atitinkamo imperatoriškojo leidimo neturinčio Orendo Varakiečio nusikalstamais magiškais veiksmais, bei pateikti visus tokių veiksmų įrodymus. Iš eilės prabilo gildijos magistrai, ant pakylos kviečiami kai kurie gildijos nariai. Pasakyti filosofinę prakalbą apie tai kas yra magija, o kas - ne buvo pakviestas žymus Akademijos dėstytojas Jausinas. Vienu žodžiu prasidėjo toks nuobodus ir ilgai užsitęsęs pilstymas iš tuščio į kiaurą, kad nenoromis tenka apleisti pakylą ir nukreipus dėmesį nuo aukščiausiųjų pareigūnų iš paskutiniųjų besistengiančių sudaryti padoraus teismo proceso įvaizdį, pasidairyti po salę, pamėginti išgirsti ką šneka tie, kurie ką tik rodė neregėtą nepagarbą savo vyresnybei.

Kažkurioje viršutinių eilių keletas vyrų gaivino vieną ypač skaudžiai žaibu trenktą amato draugą. Gydymas - viena pagrindinių magų užduočių, todėl kiekvienas gildijos narys mokėjo suteikti bent pirmąją pagalbą, sumaišyti iš ingredientų paprasčiausius vaistus. Nors vyrai darė ką galėjo parkritęs ant laiptų vyrukas vis vien nerodė gyvybės žymių ir gelbėtojai susėdo greta, karts nuo karto pažvelgdami ar anas dar neatgavo sąmonės, bei vieno jų šalme, kuris pasirodė tuo pat metu besąs ir katilas užvirė dvoklų srėbalą, kaitindami jį, paskubomis iš savojo amuleto užbėrus migotos šaknies miltelių ant laiptų atbrailos sukurta liepsna nuo vadovybės akių uždengta plačiais apsiaustų skvernais. Migota degė be kvapo ir dūmų, viralas palengva kunkuliavo, o atsipalaidavę vyrai – kalbėjosi.

    - Pasmaugti maža šituos niekdarius! Nulupti skūrą ir išvolioti žarijose! Pripilti vidurius verdančio vandens! Tik pamanyk – jie jį teisia! Kam šis vaidinimas iš viso reikalingas? Būtų mano valia aš tuos būsimus dalininkus žudyčiau jų sulaikymo vietoje, be teismo ir be jokio tardymo, jie juk kenkia ne gildijai, ar valstybei, o mums – paprastiems magams, dieną naktį dirbantiems už trupinius nuo magistrų stalo!
    - Nesikarščiuok Krustai, nemažai gildijos narių yra buvę dalininkai sėkmingai pakilę valdžios laiptais. Nesuprantu tavojo pykčio...
    - Nesupranti? Tuo visai nesistebiu, nes tu bukas Dimijau! Kaip gali būti toks aklas ir nematyti tikrosios šio teismo priežasties!
    - Nevadink jo buku! Jis dar jaunas ir nepatyręs, todėl jo galva pilna jaunatviškų iliuzijų, kurios trukdo blaiviai mąstyti – pats visai neseniai buvai ne ką įžvalgesnis!,- į pokalbį įsiterpė senas, gerokai pliktelėjęs vyras, piktai pervėręs akimis karštakošį Krustą – vieną iš nesėkmingo mėginimo nulinčiuoti Orendą kurstytojų ir paėmęs nuo ugnies katiliuką, priėjęs prie sužeistojo ėmė, laukdamas kol šis atauš, šaukštu maišyti nuovirą, retkarčiais piktai dėbčiodamas į besiginčijančius jaunuolius.
    - Taigi Krustai, verčiau nesiplūdęs išaiškink man ko tavo manymu aš nematau,- sulaukęs netikėto palaikymo jau kiek drąsiau į pašnekovą kreipėsi Dimijas.
    - Cho! Tikrai nori sužinoti? Net jei sužinojęs iš nevilties pasikarsi?,- Krusto pirštai virpėjo, jis vos valdėsi nevožęs antausio pašnekovui.
    - Pamėgink Krustai...,- ramiai atsakė Dimijas ir nebuvo aišku kas turima omeny – galimas atsakymas ar antausis.
    - Gerai jau... Klausyk tuomet ausis pastatęs! Tu kiek laiko gildijoje? Mėnesį, du, tris? ,- iššaukiančiai pasiteiravo Krustas.
    - Jau greit bus metai...,- įsižeidęs atrėžė jaunuolis.
    - Metai! Cho! Ar per tuos metus tu nors kartą sutikai gildijoje katorgininką?
    - Katorgininką?...,- nustebęs perklausė Dimijas.
    - Tu tikrai kvėša... Nežinai kas yra katorgininkas?
    - Žinau! Tik nesuprantu ką jis galėtų veikti mūsų gildijoje?
    - Ką tavo manymu gildija daro su asmenimis nesutikusiais tapti dalininkais?
    - Na, juos baudžia...,- Dimijas ėmė įnirtingai raustis savo atmintyje, nors jo pastangos buvo pernelyg lėtos, kad spėtų su ugningu Krusto pasakojimu.
    - Baudžia! Kaip būtent? Nukerta galvą? Kol tu žiopčioji gaudydamas orą aš suspėsiu pats tau atsakyti – jie privalo dirbti priverstinius darbus gildijos naudai. Tai ir yra – katorga! Tuomet kodėl jie atsisako dalininko vardo ir pasirenka tokią sunkią dalią? Gal jie yra kvailesni už tave Dimijau? Nė velnio! Asmeniškai aš nesu girdėjęs nei apie vieną neteisėtai magija besivertusį asmenį, kuris savo noru būtų atsisakęs dalininko prievolių, nei vieną! Aš kažkada tuo domėjausi, varčiau gildijos knygas...
    - Tuomet...,- Dimijas šios naujienos buvo kaip reikiant nustebintas ir vis dar įdėmiai žvelgė į Krustą, mėgindamas įvertinti ar tai nėra eilinė jo klasta ir apgavystė. – Tuomet iš kur atsiranda tie... katorgininkai?

Krustas pergalingai šypsodamasis kurį laiką tyliai žvelgė į Dimiją, tarsi mėgaudamasis savo pranašumu ir žinomomis paslaptimis. Paskui palinko arčiau vaikino ir ėmė kur kas tyliau pasakoti:
    - Matai, dalininkais tampa tik visiški nevykėliai ir padlaižiai, įvairios buvusios kekšės darančios pogrindinius abortus, vagys, įmaišantys stebuklingų lašų į savo aukų gėrimą ir valgį, niekam tikusius ar atvirkščiai veikiančius amuletus mugėse pardavinėjantys sukčiai ir į juos panašūs. Tikrieji gi, talentingi renegatai dažniausiai yra teisiami, netgi jei iki tol prarėkia savo gerkles sutikdami būti dalininkais. Teismas surengiamas beveik visuomet apkaltinus žmogų tuo, kad jo veiksmai jau padarė pernelyg didelę žalą gildijai ir visai Imperijai, todėl negali likti nenubausti. Tu klausi kodėl taip yra? Ogi todėl, kad nuteistas asmuo pagal Imperijos įstatymą privalo atlyginti savo veiksmais padarytą žalą dirbdamas tai gildijai, cechui ar asmeniui, kuriam tiesiogiai yra pakenkęs. Taip jis ir tampa katorgininku – 10’čiai, 15’ikai ar 25’iems metams pasmerktu už dyką dirbti gildijoje, atiduoti jai savo jėgas, neva gražinant skolą Gehenomijai ir visam tam mėš...,- laiku suturėjo liežuvį Krustas.
    - Man tai iš ties nauja, bet neįžiūriu nieko kas kenktų tau arba man...
    - Aš jau sakiau tau kodėl tu nieko, niekada ir niekur neįžiūri! Ir aš buvau teisus!,- kiek garsiau riktelėjo Krustas kreipdamasis į susiraukusį, prie sužeistojo plušantį magą.
    - Gildijai yra naudinga turėti kuo daugiau tokių vergų. Ir kuo ilgiau. „Neįžiūriu čia nieko kas kenktų...“ Cho! Tuoj aš tau akis prakrapštysiu! Klausyk įdėmiai! Nepaisant savo vištaprotiškumo turi žinoti, kad iš visų savo narių gildija renka mokesčius, bei ima nemažus pinigus už tarpininkavimą teikiant paslaugas. Be to visi, bet kuriam padoresniam burtui būtini ingredientai taip pat perkami gildijoje arba pas jai dirbančius pirklius. Tos sumos milžiniškos ir kasdien vis auga, kaip ir visad augantis magistrų apetitas, kaip pati Imperija auganti niekada nesustodama! Tam, kad įpirktume tas brangias medžiagas, gautume mums būtinas paslaugas, mes privalome didinti įkainius ir už savo teikiamas paslaugas. Tai kasdien mažina mūsų klientų ratą, nes kasdien vis daugiau gimsta tokių, kurie visą savo gyvenimą būna delne neturėję auksinės monetos.
Gildija gi, turinti ištisą armiją jai už dyką dirbančių kalinių – talentingų magų, gali sau leisti mažinti pasauliečiams teikiamų paslaugų kainas! Negaudami jokio atlyginimo katorgininkai gamina ir minėtus ingredientus, kuriuos mums gildija parduoda už beprotiškus pinigus...,- kiek atsipūtęs Krustas suokalbiškai susižvalgė su senuoju magu – šį kart keistai ramiai ir atidžiai klausančiu pokalbio.
    - Taip vardan didesnio pelno gildija ėmė kenkti savo pačios nariams, sumaniai vykdydama šią aferą daugelį laisvųjų magų jau pavertė baudžiauninkais, kurie norėdami neprarasti savo amato gildijai dirba taip pat beveik už dyką! Kaip atlyginimą gaudami, tarkim – itin pigių ingredientų...,- tęsė pasakojimą Krustas.
    - Kuriuos pati gildija gauna už dyką!,- mintį užbaigė palengva vis labiau raustantis iš pykčio Dimijas. – Kaip tokie dalykai iš vis galimi?! Kodėl visi tyli?
    - Ša! Nerėk! Mes ne girioje, o pačiam širšių lizdo vidury...,- sugėdino įsismarkavusį jaunuolį senis burtininkas, sugirdęs vaistų nuovirą sužeistajam ir gražindamas šalmą-katilą Dimijui. Žaibo trenktas vyrukas palengva ėmė gaiveliotis, atsisėdo ir susiėmęs už galvos, tyliai sudejavo.
    – Ne visi tyli – štai jau netgi trys magai apie tai kalbasi. Bet jokiu būdu nereikia kalbėti garsiai, nes riba tarp laisvojo mago ir katorgininko yra trapesnė, nei apsauginis demonologo ratas mėginantis jį apsaugoti nuo netyčia iššaukto šarakso. Ar juo lab mūsų nepatikimi burtai slopinantys kaimynų, norinčių nugirsti pokalbį smalsumą...
    - Bet... bet... Juk reikia kažką daryti!,- nuo netikėtai jam atskleistos, ligi tol tokia nepriekaištinga atrodžiusios gildijos tikrovės Dimijui džiūvo burna, tvinko ašaromis akys ir išseko visos Akademijoje išmoktų protingų žodžių atsargos.
    - Būtinai... Būtinai reikia, ar ne draugai?,- į Krustą ir jau artyn prišliaužusį sužeistąjį atsigręžęs senis uždėjo ranką ant Dimijo peties. – O dabar kol kas paklausykime kas vyksta cirko arenoje... Mano sargybinis man kužda, kad kaip tik dabar gali įvykti šis tas įdomaus...,- mostu pamojęs pašnekovams prislinkti arčiau jis tęsė vos girdimu, tai gergždžiančiu, tai spygčiojančiu šnabždesiu.
    - Šis teismas susibūrė ne tam, kad patenkintų magistrų keršto troškimą – kažin ar kokie nors jausmai iš viso juos belanko, bet visų pirma, kad atskleistų paslaptį: kaip vienas žmogus sugebėjo sužlugdyti viso apskrities gildijos skyriaus veikimą. Žmogus tvirtinantis, kad nėra magas. Susirinko visa gildija – argi nematote? Juos subūrė viltis, kad būdami tos paslapties atskleidimo liudininkais jie patys pajėgs atrasti būdą įgyti kokias nors dar nežinomas galias. Mums, laisviesiems magams būtina pastoviai plėsti savo akiratį, jei nenorime, kad mus surytų negailestinga gildija...

Dimijas, šiek tiek pašiurpo, nes mėgindamas įžiūrėti ką tik minėtą sargą išvydo vos pastebimus šviesos mirgesius šalia senio peties, liudijančius, jog jis nėra paprastas keliaujantis gydytojas, ir be kalbų visi sykiu nutilę sužiuro pakylos link, savo magiškas galias sutelkdami klausai pagerinti.

    ... nesutikęs atsisakyti savo neteisėtos veiklos asmuo pirmą kartą yra įspėjamas, įspėtas buvote ir Jūs Orendai, tačiau piktybiškai nekreipėte į tai dėmesio. Ką tik kalbėjusio liudininko parodymai tai tik patvirtina. Ar turite ką pridurti?,- Miraklis sklaidė įvairius pergamentus nešamus jam padėjėjų – jaunesniųjų mokinių-teisininkų, atrinkdamas tuos, kurie jau buvo perskaityti ir tuos, kuriuos dar tik teks paviešinti. Kalbėjo jis tyliai, lyg su savimi, tarsi visai nesidomėdamas bylos eiga ir juolab teisiamojo nuomone.
    -  Šiuo klausimu – ne, Jūsų kilnybe,- Orendas buvo įsiaudrinęs, bet puikiai valdėsi ir tik balsas jį kartais išduodavo.
    - Puiku!,- kriuktelėjo Fadzis, jau kurį laiką, pavargęs nuo pastovių grumtynių su pernelyg ankštu krėslu, stovintis tiek kalbėdamas, tiek tylėdamas, tuo dar labiau jaukdamas susirinkimo protokolą ir versdamas pirmininkaujančius jaustis nejaukiai, nes vengiant painiavos vienu metu galėjo kalbėti tik vienas asmuo ir šią teisę jis perimdavo būtent atsistodamas.
    – Tuomet mes norėtume pakviesti dar vieną kaltinimo liudininką, kurio parodymai galutinai įtikins, jog atsakovas ne tik atliko magiškus veiksmus, bet maža to – akiplėšiškai atlikinėjo juos už dyką, pažeisdamas paslaugų įstatymą ir apiplėšdamas iždą! Prašom atvesti liudininkę, Mimondą Korizietę, žemdirbę iš Kymetos srities.

Ant pakylos atsargiai lyg mėgindama pakopų tvirtumą užlipo smulkutė pusamžė moteris ilgais tamsiais plaukais supintais į storą kasą. Jos tamsiai rusvas sijonas tyliai šiureno medinėmis pakylos grindimis kol ji neskubėdama priėjo prie tribūnos, kur padėjusi ranką ant Imperijos įstatymų kodekso, už melą teismui taikomos mirties bausmės akivaizdoje prisiekė kalbėti tik tiesą. Prieš prabildama ji baugščiai žvilgtelėjo į Orendą, o šis žvelgė kažkur į salę ir net nepasižiūrėjo jos pusėn.

Iš jaudulio virpančiu balsu moteris bendrais bruožais ėmė dėstyti istoriją, apie tai kaip jos vyras vardu Sinagemas penkis metus dirbęs vario kasyklose įsitaisė nepagydomą plaučių ligą, grėsusią beje vienuolikai iš dešimties darbininkų. Nors ir pasitraukęs iš darbo, praradęs jam nuomos teisėmis suteiktą žemės sklypą ir gyvendamas vien tik iš žmonai priklausančio vargano ūkelio, kurį savo darbu kasyklose išlaikė vyriausiasis sūnus, Sinagemas kasdien silpo ir akyse geso. Tuomet kažkas iš maisto prašančių elgetų, dažnai apsilankančių netoli kelio įsikūrusioje sodyboje, paporino apie burtininką gyvenantį Mėlynųjų Pelkynų pakraštyje, kuris neva gali išgydyti šią ligą. Pas jį jau regis eilę metų plūdo panašūs varguoliai iš visos Kymetos apskrities.
Vyras ryžosi keliauti, o moteris, praradusi viltį jį kada nors beišvysti, liko rūpintis ūkiu ir šešiais jaunesniaisiais vaikais. Nepraėjus, nei pusei metų jos Sinas sugrįžo ir dar toks, kad jo pažinti buvo neįmanoma! Žandai paraudę, pats pastebimai įmitęs, linksmas ir žvalus, o pačia pirmą naktį, nutiko ko nebuvo jau ilgus metus... Sinagemas buvo visiškai sveikas!
Nuo pat savo sugrįžimo akimirkos jis ėmė primygtinai įkalbinėti žmoną palikti varganą jų ūkelį ir keltis į Mėlynųjų Pelkynų pakraštį! Kalbėdamas apie tai nieko smulkiai neaiškino, tik vis užsimindavo, kad „taip liepė senis“ ir „kad jis, Sinas, žinąs ką darąs“. Paklaustas, kodėl jis turįs grįžti – ar tam, kad atidirbtų burtininkui už išgelbėjimą, o gal dar blogiau – yra įsivėlęs į kokį purviną reikalą, vyras tik juokėsi ir ne kartą sakė, jog anas „už gydymą neima jokio mokesčio“, o vienintelis jam žinomas purvinas reikalas yra Kymetos sritis ir jos kasyklos.

Praktiška, visą gyvenimą skurde skendusi moteris, net negalėjo pagalvoti apie tokią kvailystę – atsisakyti per ilgametį vargą šiaip taip įdirbto bergždžios žemės sklypelio ir iškeliauti į nežinomybę. Juo lab, kad vyras niekaip nesutiko jai išaiškinti kodėl tai yra būtina. Jis tik be perstojo kartojo, kad tai svarbu ir jam ir Makilojui – jų vyriausiam sūnui, ir visiems Ropsolijos – jų šachtininkų gyvenvietės, žmonėms. O ji „suprasianti pati, kai ten nuvyksianti“. Moteris užsispyrė ir griežtai atsisakė keliauti, tai pasakojant jos lūpa ėmė virpėti, o rankos gniaužyti skarelę. Vyras gi, vieną rytą tylomis paliko namus ir nieks jo daugiau nebematė. Praėjo dar pusmetis ir iš jų gyvenvietės vieni paskui kitus, su visomis šeimomis, pakaitomis ėmė dingti sunkiausiai šia džiova sirgę angliakasiai! Pirklių gildija ne juokais sunerimo – darbininkų ir taip visuomet trūko, o kad ir esantys imtų, nei iš šio, nei iš to prapulti, palikę likimo valiai rodos jiems tokią brangią žemę, savo negausų turtą ir gyvulius... Pasirodo, dar būdamas Ropsolijoje Sinagemas aplankė visus sunkiai sirgusius, papasakojo apie savo stebuklingą išgijimą ir magą Orendą, bei kvietė juos keliauti drauge. Daugelis sutiko. Galiausiai moteris susigraudino, ėmė balsu raudoti ir skubiai buvo palydėta nuo pakylos...

    - Taigi kaip matyti iš šio pasakojimo, bei kitų teismui pateiktų dokumentų, mūsų atstovų sudarytų minėtoje apskrityje apklausiant liudininkus, galima pabrėžti dvi svarbiausias kenkimo Gildijų ir Imperatoriaus nustatytai tvarkai aplinkybes. Pirmoji - atsakovas be būtino tam patento atlieka magišką veiklą ir už ją neiima jokio atlygio tenkindamasis vien tik pasotintu savo išdidumu, o jei ir gauna atlygį produktais ar gyvuliais – pasilieka jį sau taip galutinai atsiskirdamas nuo imperijos visuomenės, nes veikla atlikta už dyką arba „už dovaną“ gali būti įvardijama tik kaip būdas nuslėpti privalomus kiekvienam piliečiui mokesčius, mokesčius, dėka kurių žmogus yra aprūpinamas pagal poreikius vien tik tuo būdu, kad iš jo išreikalaujama pagal jo galimybes. Gi žmonės taip atsiskaitantys už paslaugas šiam magui yra Imperijos piliečiai mokantys minėtus mokesčius, todėl kaltinamojo veiksmai gali būti įvardijami kaip gyvo Gehenomijos kūno parazitavimas!
Kadangi, bet kuris sveiko proto Imperijos pilietis siekia savo vienokia ar kitokia veikla gauti asmeninės naudos, mes pilnai palaikome pirklių gildijos įtarimus, įžvelgiant slaptus Orendo ketinimus, užtraukiančius jam dar didesnę atsakomybę. O būtent - sukčiavimą stambiu mastu, sąmoningą kenkimą valstybei, galimą maišto rengimą. Akivaizdu, kad masinis angliakasių pasitraukimas iš Kymetos srities Ropsolijos, Snego ir Davuno rajonų, niekuo nepaaiškinamas, stichinis, turėjęs neigiamų pasekmių rūdos gavybai regione, gali būti susijęs ne vien tik su, tarkim, „dvasinės naudos“ ieškojimu. Gali būti, kad trokšdamas papenėti savo praeityje sukilėlišką imperijos atžvilgiu sielą, kaltinamasis paskatino – galbūt magiškos hipnozės priemonėmis, trukdyti rūdos gavybą, taip pakenkdamas Gehenomijai ir netgi galbūt pradėjo Pelkynuose burti sau ištikimą ginkluotą jėgą. Tokia būtų numanomoji antra bylos aplinkybė, kurią deja, kaltinamajam neprisipažįstant sunku įrodyti. Kad sustiprinti kaltinimo poziciją norėtume gerbiamam teismui pristatyti dar vieną liudininką, kuris...

    - Atleiskite ieškovai Fadzi, tačiau atsakovas prašo žodžio...,- tarsi pranešdamas kokią itin nemalonią naujieną teisėjęs Miraklis susiraukė ir piktai pažvelgė narvo link. – Atsakove, kalbėkite!
    - Jūsų kilnybe, gerbiami kolegijos teisėjai ir gildijos magistrai...,- Orendas atsistojo ir įsikibęs į grotas, nuo akivaizdaus išsekimo svyruodamas ėmė dėstyti savo mintį. – Aš išklausiau liudininkų parodymus, visus tuos žmones aš pažinojau, ne kartą jiems esu padėjęs bėdoje, tai ką jie pasakojo pripažįstu esant tiesą su viena vienintele išimtimi...
    - Kokia gi?,- nesulaukęs prabylant reikšmingai nutilusio Orendo, nekantriai paklausė aukščiausiasis teisėjas.
    - Visi minėti mano veiksmai ar žodžiai nebuvo magija...

Salėje vėl, lyg vėjas miško medžių viršūnėse nuošė pasipiktinimo, šurmulio, švilpesio banga, kuri dar neišblėsus skaudžios magistrų rykštės atminimui, gana greit išsisėmė.

    - Orendai, Jūs erzinate teismą ar turite kokių nors mums nežinomų prielaidų galinčių paneigti ligi šiol tiek ieškovų, tiek jų liudininkų išsamiai ir logiškai, pabrėžiu logiškai, kas yra itin nelengva kalbant apie magiją, įrodytą Jūsų neteisėtą maginį veikimą? ,- teisėjas sunkiai suvaldęs emocijas, tvardydamas pyktį ėmė vėl sklaidyti popierius. – Valstiečio Gonito liudijimas apie tai kaip Jūs ilgus metus gydėte visų aplinkinių kaimų gyventojus, taip atimdamas pelnytą duoną iš Kemytos apskrities magų gildijos atstovų, Glinto ir Mimondos Koriziečių liudijimas apie Jūsų, neaiškiais tikslais sujauktą rūdos kasyklų veiklą – pasakojimai, kurių teisingumą Jūs pats ką tik patvirtinote! Ir po viso to Orendai Varakieti, Jūs vis dar drįstate tvirtinti, kad Jūsų veiksmai nėra magija? Dar kart klausiu, ar turite kokių nors teismui nežinomų faktų galinčių pagrįsti Jūsų žodžius? Nes jei ne tam, kad užkirsti kelią tolimesniam teismo negerbimui, bei jo darbo trukdymui aš būsiu priverstas taikyti Jums griežtą kūnišką bausmę...
    - Taip, Jūsų kilnybe, tokių faktų aš turiu...

Visi susirinkusieji nuščiuvo ir tūkstančiai akių įsmigo į šį seną, kretantį tačiau taip tvirtai savo teisumą akistatoje su negailestingu Imperijos rimbu teigiantį žmogų. Visi sustingę laukė jo žodžių ir tik vienas Fadzis neramiai erzeliavo savo krėsle.
    - Esu įsitikinęs, kad visi susirinkusieji puikiai žino įstatymo nuostatą apibrėžiančią, jog magiški veiksmai gali būti atlikti tik teisingai parinkus, retus ir itin brangius ingredientus būtinus užtikrinant atliekamų ritualų sėkmę, pavyzdžiui tokius kaip nekaltos merginos pagimdyto vaiko placenta, tripelekės lašišos plaukai ar putos nugriebtos transmutacijos metu iš metalų gaunant auksą., - jis kalbėjo ramiai, užtikrintai, o rodos ką tik veidą iškreipusio nuovargio neliko nei žymės.
    - Bet kuriam Akademijos pirmakursiui yra žinoma, kad be šių ingredientų neįmanomi jokie žmogaus likimą keičiantys burtai, tai manau žino ir supranta visi. Būtent dėl tos pačios priežasties iš visų pasaulio kraštų pirkliai į sosto miestą veža pagrindę prekę - įvairius magiškus ingredientus, o jais prekiaudamos tiek pirklių, tiek magų gildijos gauna pagrindines pajamas. Manau tai taipogi žinoma visiems?,- iš salės pasigirdo nepasitenkinimo ir atskiri pritarimo šūksniai.

    - Jūsų kilnybe, noriu kuo nuoširdžiausiai prisipažinti, kad niekuomet nesu naudojęsis, nei jokiais magų gildijos ingredientais, nei juo lab – ritualais, nes neturiu, net menkiausių magijos žinių įgyjamų Akademijoje ar gildijos mokyklose, nesu bendravęs nei su keliaujančiais Imperatoriaus leidimą suteikiantį teisę mokyti turinčiais mokytojais, nei su gildijos atskalūnais. Jei mano veiksmai, mano kaltintojų vadinami „nežinomais maginiais žodžiais“, buvo atliekami be būtinų tam, kad jie būtų maginiais ingredientų, tuomet kokiu pagrindu jie priskiriami magiškiems veiksmais ir kodėl man keliami kaltinimai nusižengus magų gildijai? Tai viena klausimo pusė... Yra ir kita.
Aš negaliu paneigti, kad Kymetos apskrityje žmonės nustojo lankytis magų gildijoje. Negaliu paneigti ir to, kad galbūt tie žodžiai, kurių dėka man pavyko žmonėms patarti eiti vienu ar kitu savo gyvenimo keliu, ar išmokyti juos naudotis paprastomis šios žemės dovanomis savo sveikatos labui, galbūt jie iš tikro man pačiam to nežinant yra – magiški... Tuomet, jei mano veiksmai iš tikro buvo magiški, paneigdami ligi šiol priimtą imperijoje magijos supratimą, vadinasi magija yra įmanoma be magiškų ingredientų?...,- iki tol palengva salėje augusi įtampa seniokui ištarus šiuos žodžius sprogo šimtų balsų, pasipiktinusių ar susižavėjusių, kakofonija. Teisėjas Miraklis keletą kartų trenkė į savąjį gongą, o magistrai vėl pakėlė kibirkščiuojančias lazdas sau virš galvų.  Minia šiek tiek aprimo, nors vis vien šurmuliavo ir gaudė lyg išerzintas bičių spiečius. Imperijos kareiviai saugantys kaltinamąjį pastebimai pablyško, arenoje prasidėjo grūstis, tai grėsė arba savitarpio riaušėmis, arba susidorojimu su atskalūnu burtininku.

    - Ar Jūs, Orendai jau baigėte savo faktų dėstymą?,- kiek galėdamas šalčiau paklausė teisėjas.
    - Dar tik vienas pastebėjimas, Jūsų kilnybe, kuris galbūt paaiškins kodėl aš reikalauju bent menkiausios logikos, ten kur jos lyg ir neturėtų būti. Kaip jau eilę kartų be perstojo tvirtinau – nemanau, kad mano veiksmai magiški. Taip pat primygtinai esu įtikinėjamas, kad jie visgi tokiais yra. Klausimas toks – jei aš savo žodžiais, nenaudodamas jokių ingredientų ir pats nežinodamas bei kitų nemokydamas jokių slaptų ritualų sugebėjau žmones įgalinti atlikti visgi - magiškus veiksmus, tai ar tie mano žodžiai...
    - Nepiktžodžiaukit!,- staiga pajutęs kur link suka Orendas, suriko teisėjas Miraklis, pašokdamas iš savo krėslo. Salė suošė ir subangavo taip pat supratusi ką turėjo omeny atsakovas. Imperijos vieningasis Tikėjimas, tarsi pilka pelytė po šluota lindintis visuomenės pakraščiuose ir visuomet pasirodantis, su savo vyriausiu šventiku – Berkeru Spindinčiuoju priešakyje tam, kad savo amžiais nekintančia išmintimi spręsti tuos ginčus, kurių nesugebėdavo išspręsti pirkliai ir magai, teigė, kad žmogus, supančiotas šio pasaulio kūniškumo nebegalėjo pasiekti švariosios dvasios erdvę, todėl buvo priverstas vykdyti savo veiklą per eilę daiktiškų tarpininkų – tokių kaip tarkim magiški ingredientai ar amžiais tobulinti apeiginiai veiksmai. Dieviškosios būtybės gi, bei šventieji saketai galėjo atlikti veiksmus laikomus magiškais vien tik savo minties ir... žodžio galia, visai nepriklausydami nuo kūniško pasaulio dėsnių.
Orendas labai vykusiai įkišo pagalį kaltintojams į ratus, užduodamas labai painų galvosūkį. Jei jis atliko magiškus veiksmus nenaudodamas ingredientų ir ritualų, kokiu būdu jie jam pavyko? Jei kaltintojai toliau primygtinai tvirtintų jog jo veiksmai – magiški, teismui liktų tik vienas būdas pagrįsti jų buvimą – paskelbti, kad Orendas veikė iš... Viešpačio malonės. Tai būtų tas pats kas paskelbti jį šventuoju, kurį nuteisti – nebūtų jokios galimybės, bei pripažinti tai, kad apie jo veiklą privalo laiminti ir pats... Imperatorius, Viešpačio vietininkas žemėje!
Tuo tarpu jei tokį jo veiksmų paaiškinimą teismas atmestų, tai sugriūtų visi magų gildijos Orendui mesti kaltinimai, nes jiems nebeliktų jokio pagrindo – magija yra neįmanoma nesilaikant magų gildijos patvirtintų ritualų, bei atsisakius būtinų jų sėkmei užtikrinti ingredientų... Nebent...

Kol kas mums neverta spėlioti, nes tuoj viskas gali ir taip paaiškėti. Pašėlusiai daužydamas savąjį gongą Miraklis šiaip ne taip išsireikalavo bent jau menko tylos pavidalo, kuriame visgi sunkiai, bet įmanoma buvo girdėti jo balsą.
- Teismo kolegija skelbia pertrauką ir išeina pasitarti! Pertrauka skelbiama ieškovų prašymu! Prašau visus apleisti... Reikalauju tučtuojau apleisti salę!...,- jo kimus riksmas vėl paskendo kurtinančiame triukšme ir jis atsistojęs, pakėlęs ranką parodė į lubas, kur link sužiuro visi, net patys neramiausi salėje susibūrę magai. Šurmulys nutilo. Šiuo paprastu gestu visiems buvo priminta, kad teismo procesą stebinčių nematomų Imperatoriaus, besidominčio viskuo, kur gali glūdėti neišnaudotos valstybės plėtros galimybės – ypač Mėlynųjų Pelkynų kryptimi, žvalgų buvimas, įpareigoja prisiminti pirminę, bet kurios gildijos priesaiką ir valdyti savo emocijas. Jei žinoma kas nors nėra apimtas noro be teismo sprendimo išvykti ieškoti tokių galimybių į patį Imperijos pakraštį...

III

Giliai rūsyje įrengtoje nedidukėje storų akmens sienų patalpoje, pastoviai vis iš naujo magiškosios sargybos patikrinamoje ar nėra kur paslėpta kokio šnipinėjimo medaliono ar pašlakstyta stebuklingo skysčio, perduodančio besikalbančiųjų žodžius, nuotaikas ir grimasas kaži kur esančiam klausytojui skubiam pasitarimui susibūrė didieji magų gildijos magistrai – dalininkų reikalams atstovaujantys komendantai gildijos vadovybės pasitarimuose nedalyvaudavo, o tik nuolankiai vykdė jos sprendimus. Aštuoni vyrai buvo itin įsiaudrinę ir paskubomis užėmę savo vietas, bei apsikeitę būtinomis pagal Gildijos taisykles mandagybėmis iš kart ėmė vienas kitą perrėkdami kelti, kiekvieno manymu, pirmutinės svarbos klausimą. Nespėjus ginčui kaip reikiant įsibėgėti ranką pakėlė iki tol tylėjęs karališkosios Gehenomijos apskrities magistras Zotamas. Visi iškart nuščiuvo atkreipę dėmesį į priimtą prašomo žodžio gestą, kuriuo patys, net nesiteikė pasinaudoti. Nors gildijos vadovybė buvo lyg ir lygiųjų sąjunga, Zotamas iš Raksijos buvo pirmas tarp lygiųjų. Galbūt dėl to, kad vadovavo svarbiausiai imperijos apskričiai, o veikiausiai dėl savo neišpasakytos magiškosios galios.
    - Magistre Fadzi, - kalbėjo jis lėtai ir visuomet su niekad iki galo neatsiskleidžiančiu lengvos paniekos pašnekovams prieskoniu balse, - Kiek pamenu Kymetos srities magų gildija buvo Jūsų įtakos sferoje?
    - Taip, tai tiesa. Mano partneris pradedant veiklą toje srityje buvo pirklių gildijos amatininkas Kirzamas.
    - Todėl, kad esate asmeniškai užgautas ir sudomintas Jums ir buvo pavesta atstovauti gildijos interesus šiame teisme, ar ne?
Nežinodamas ar čia klausimas, ar priekaištas Fadzis tiesiog nutylėjo ir tik tvirčiau suspaustos lūpos liudijo prasidedančią vidinę kovą jo dvasioje.
    - Miraklis visuomet buvo mums palankus teisėjas...,- lyg nepastebėjęs šios tylos Zotamas tęsė, demonstratyviai nusisukęs nuo Fadzio ir žvelgdamas visiems susirinkusiems virš galvų. - Tačiau šį kart, dėl kvailo atsitiktinumo, byla pakrypo netikėta linkme. Manau, kad ir teisėjų kolegija šiuo metu svarsto tokį patį klausimą kaip ir mes turėtume svarstyti – kaip greičiau ją pasukti įprastomis vėžėmis. Todėl reikalauju, kad mūsų susirinkimas nustotų taukšti niekus ir visą savo dėmesį skirtų vien tik šio klausimo svarstymui! Teismo pertrauka nesitęs visą amžinybę!,- taip netikėtai užrikęs, kas buvo įprasta jo būdui, Zotamas vėl nutaisė romią veido išraišką ir pačių maloningiausiu balsu vėl kreipėsi į, šį kart jau neslepiantį susierzinimo Fadzį.
    - Gerbiamasis magistre, Jus iš visų mūsų labiausiai turėtų dominti palanki gildijai bylos baigtis, todėl tikiuosi, kad būtent Jūs esate pajėgus rasti geriausią atsakymą į šį klausimą...
Apkūnusis Fadzis neramiai suliūlo savo apvalaus pilvo rinkėmis ir atsikrenkštęs prabilo, vengdamas Zotamo žvilgsnio ir šnairuodamas į seną savo priešininką Erliką Šešiapirštį, Gipeto, Aizos ir Ariko gildijų šešėlinį valdovą, antrą pagal galią tarp „lygiųjų“. Šis žvelgė iš padilbų sau į batus ir piktdžiugiškai šypsojosi.

    - Na... Gerbiamieji magistrai... Aplinkybės tikrai susiklostė nevykusiai...,- Fadzis jaudinosi, nes juto, kad per vieną žingsnį atsidūrė nuo atpirkimo ožio vaidmens. Šiame valdžios žaidime visuomet turėjo būti kažkas kas buvo aukojamas vardan likusiųjų klestėjimo. Mintys šėlo nevaldomu srautu ir tarp jų deja nebuvo nei vienos tinkamos į rūpimą atsakymą. – Kadangi tokia jau tvarka, laisvasis žemvaldys turi teisę į gynybą...
    - Visą tai mes ir patys žinome, Fadzi!,- netikėtai seniokišku balsu subliuvo Erlikas, pabrėžtinai akiplėšiškai, be titulo, kreipdamasis į kalbantįjį. – Sakyk ką mums reiks pareikšti kolegijai?!
    - Mes Jūsų įdėmiai klausome magistre Fadzi...,- tuo pat migdančiu balsu pasiteiravo Zotamas šiek tiek išsklaidydamas įtampą, bei duodamas Erlikui tik judviem žinomą slaptą ženklą reiškiantį reikalavimą patylėti.
    - Taip susiklosčius aplinkybėms, mes tikrai negalime suteikti pagrindo Orendo... pripažinimui šventuoju,- Fadzis gavęs manomą Zotamo palaikymą kalbėjo kiek drąsiau.
– Negalime ir liudininkų labiau paveikti...
    - Kodėl?,- bejausmiu balsu kalbą pertraukė mažakalbis abiejų Eramikos salynų magistras Lunimis.
    - Jiems buvo sumokėta, kad liudytų prieš Orendą, ten Kymetoje jį tiesiog garbina... Jie liudija, bet pasakoja vien tik tiesą, mes negalime reikalauti iš jų melo, nes negalime jiems išreikalauti laisvės iš Pirklių gildijos. Juk tai katorgininkai – nusikaltę asmeniškai Imperatoriui, ne šiaip kokie galvažudžiai! Jie privalo atidirbti kiekvieną savo gyvenimo akimirksnį. Išpirkti tokį žmogų... Cha, viso Kymetos sidabro gali neužtekti! Tuo tarpu jie gi ne kvailiai, puikiai žino, kad grįžę atgal gali gauti peilį į nugarą už tai, kad melavo...

    - Supratau magistre, liudininkai atkrinta, kas toliau?,- mandagiai ir taktiškai Zotamas paliepė Fadziui netuščiažodžiauti.
    - Taigi, atkrinta... Taip pat nei ingredientų, nei ritualų... Tam, kad toliau pajėgtume Orendą kaltinti nusikaltus magų gildijai turime kažkaip įrodyti tai, kad jo veiksmai visgi buvo – magija!,- Erlikas sunkiai atsiduso ir susilaikė nepravėręs burnos.
    - Aš matau tik vieną išeitį!,- pagaliau suėmęs save į rankas tvirtu ir savimi pasitikinčiu balsu rėžė Fadzis. – Mes turime papildyti kaltinimus nuostata, kad Orendui Varakiečiui yra žinoma slapta magijos rūšis, nereikalaujanti įprastų ingredientų ir ritualų!

Deja toks pasisakymas nesukėlė laukto susižavėjimo magistrų tarpe. Erlikas atvirai sušvokštė „Idiotas!“, Lunimis ir Zunga iš Dijanijos tik liūdnai purtė galvas, o Zotamas, vėl ūmiai suriko:
    - Juk to mes ir susirinkome, ar ne?! Tam šis teismas ir pradėtas, juk taip?! Išsiaiškinti ar jam žinoma tokia magijos rūšis, nes kaip kitaip galima paaiškinti tai kas dedasi Kymetoje!...
    - Aš gi ir sakau, kad...,- pamėgino pačiam Zotanui priešgyniauti Fadzis, vis dar nesuprantantis savo klaidos, bet buvo tučtuojau perimtas Erliko.
    - Tu ką Fadzi!? Pakvaišai?! Išsiaiškinti – taip! Bet ne čia ir dabar, šitų salėje susirinkusių tūkstančių dykaduonių akivaizdoje, o gildijos rūsiuose, ramiai, po teismo mūsų naudai skyrusio Orendui 25’ius metus priverstinių darbų pamėginti išgauti šią paslaptį!
Fadzis tai raudonavo, tai balo, prie jo kaltintojų prisijungė dar keli balsai, vien tik Kremalis Rokamanietis mėgino užtarti storulį, tačiau taip nevėkšliškai, kad tik dar labiau pabrėžė jo klaidingą mąstyseną. Galiausiai Zotamas vėl susivaldė ir lyg niekur nieko, visus be galo nustebindamas ir taip išmintingai priversdamas juos nutilti, tarė Fadziui:
    - Gerai, kol kas pamėginkim svarstyti šį pasiūlymą. Laikas nelaukia! O jokio kito, niekas deja nepateikė! Taigi, mes atvirai, salėje paskelbiame, kad mūsų nuomone Orendui žinoma slapta magija, kurios dėka, be įprastinių ingredientų ir ritualų jis ir atliko minėtus nusikalstamus veiksmus. Kokias pasekmes tai gali sukelti?

Visi magistrai susimąstė. Susimąstė ir gausus jų sargybinių būrys. Tai buvo netikėtos išorinės tylos ir vidinio riksmo akimirka, rodės nuo įtampos tuoj išsitaškys susirinkusiųjų smegenys. Palengva magai ėmė kalbėti, tai vienas tai kitas nesitraukdami iš įnirtingo bendravimo su savais patarėjais būsenos dalinosi ateities įžvalgomis. Tik vargšo Fadzio galvoje buvo tuščia. Jo visą vidinį horizontą užpildė jo karjeros magų gildijoje gėdingo galo regėjimas.
    - Pirmiausia...,- lyg per sapnus, vos girdimai šnabždėjo Lunimis. – Visiškas perversmas švietimo sistemoje... Akademijoje dėstomos teorijos – tampa nieko vertomis...
    - Neįsivaizduojamas sąmyšis Imperijoje... Magų gildijos sistemą reikia skubiai keisti, o tuo metu – didelis laiko tarpas kuomet visuomenė taps nevaldoma... Pati gildija – nevaldoma...,- niūriai bambėjo Erlikas užmerkęs savo vienintelę akį.
    - Tokia slapta magija mums būtų į naudą... Bet tai reiškia karą su pirkliais praradusiais ingredientų rinką... Bei kur kas daugiau... ,- paslaptingai nutilo vienintelė moteris gildijos vadovybėje, Kamabre iš Nikijos gildijos.
    - O siaube, kas dėsis miestelėnų tarpe!... Gandai – „magija prieš kurią bejėgiai magai!“... „magija Kymetos nusikaltėlių rankose!“...“Gildija nesugeba apsaugoti piliečių!“,- klykčiojo ligi šiol visą pasitarimą snūduriavęs, seniausias iš magistrų, atmenąs dar dabartinio imperatoriaus senelio valdymo pradžią, Zarekas Šimtabalsis, kadaise buvęs Raksijos gildijos valdytoju, o dabar senatvės dienas leidžiantis pačioje mažiausioje ir skurdžiausioje Lagrendanijos gildijoje tolimoje šiaurėje.
 
Dar kurį laiką magai dalinosi siaubingais regėjimais, retkarčiais žinoma pastebėdami ir vieną kitą teigiamą pokytį, deja nublankstantį greta gildijos žūties galimybės. Paskutinis nutilo Zunga ir nejauki tyla ėmė graužti kiekvieno kantrybės siūlą...
    - Tai būtų beprotybė!,- Zunga pirmas ir neišlaikė, o jam iš paskos pradėjo klegėti ir likusieji. Tik Zotamas ir Lunimis tylėjo.
    - Tuomet siūlykite Jūs!,- galiausiai nesavu balsu sukliko Fadzis. Jis pašoko gąsdinančiai vikriai, o virš jo galvos ištryško tuzinas ugninių gyvačių. – Na?! Ko nutilote?! Siūlykite! Ar patys žinote kitą būdą?!
Fadzis paeiliui žvelgė visiems į akis, kol galiausiai apsistojo ties Zotanu. Juoda ir neperžvelgiama jo sielos gelmė atvėsino užsipliekusį magistrą. Didysis magistras tylėjo, Fadzis vėl romiai atsisėdo, Erlikas garsiai nusikvatojo. Niekas taip ir nesugebėjo atsakyti į Fadzio iššūkį. Net Zotamas...
    - Ką mes benuspręstume tai baigsis arba visišku Orendo išteisinimu, arba menka ir mums nenaudinga bausme,- Erlikas kaip visuomet gudriai naudodamasis proga prabilo visų vardu ir niekas iš nugrimzdusių giliuose apmąstymuose jam neprieštaravo. – Aš siūlau – tokį sprendimą, kuris kaip ir viskas kas yra genialu yra paprastas: mes dabar paprašome teismo nukelti posėdį, kol pristatysime dar vieną liudininką galintį paneigti atsakovo žodžius. Tas liudininkas pateiktų suklastotus įrodymus, kad Orendas visgi naudojosi ingredientais ir sąmoningai klaidina teismą! A? Puiku ar ne?! Kodėl gi mums to nepadarius?
    - Vien todėl, kad užspiestas į kampą Orendas gali sužlugdyti šį sumanymą, tiesiog... atlikdamas kokį nors savo slaptos magijos veiksmą. Teismo kolegija nepraleistų progos nudirti mums devynis kailius už įrodymų klastojimą...,- ramiai tarė Zotamas.
    - Jūs teisus magistre,- kiek nusivylęs suvebleno Erlikas, o Fadzis paniekinamai nusispjovė. – Akivaizdu, kad mums visvien teks prašyti atidėti teismo posėdį. Tuomet siūlau bent pagalvoti kokią mes pateiksim tokio prašymo priežastį...
    - Jokiu būdu!,- Erliką nutraukė surikęs senasis Zarekas. – Mes negalim atidėti posė... Kurį laiką visi sunerimę klausėsi gergždėsio ir šliurpčiojimo sklindančio iš netikėtai užsikosėjusio senio krūtinės.
    - ...mes nežinom... kiek tas sukriošėlis Orendas begyvens....- po akimirkos, sunkiai alsuodamas Šimtabalsis užbaigė savo mintį ir vėl užsimerkė atsilošęs krėsle.
    - Yra tiesos. Mes turim vikriai perimti tą žmogų savo galion ir su juo dingti šešėlyje,- kariškio tonu pritarė seniui Lunimis. – Jei svarstymas užsitęs, tuomet Orendą gali perkelti iš mūsų kalėjimo į imperatoriškąjį, jo galiomis gali susidomėti kitos jėgos. Tik pamanykit – slapta magija... Taip juk gali atsirasti atskira, slaptos magijos gildija!
    - Bet niekas apie ją nežino!,- paprieštaravo Kamabre.
    - Cha! Nežino tol, kol mes teigiame, jog Orendo magija – įprastinė!
    - O argi niekas apart mūsų nežino kas vyko Kymetoje? Pirkliai? Imperatoriaus žvalgai? Kodėl mes tokie tikri tuo?,- aliejaus į ginčo ugnį pilstelėjo Fadzis.

Zotamas vėl pakėlė ranką. Visi tradiciškai nuščiuvo.
    - Mes visiškai nutolome nuo pirminio klausimo esmės. Manęs tai nestebina. Jūs kaip visuomet nesugebate mąstyti apie visos gildijos reikalus, o kiekviena proga tik riejatės lyg šunys dėl kalės! ,- jo balsas buvo negailestingas, o paprastai vos apčiuopiama panieka šį kart talžė maišu per galvą. – Fadzis ir Erlikas pateikė pasiūlymus. Vis kiti tik tuščiai aušino burnas. Ką visų pirmiausia mums sako šių dviejų magistrų keistos tačiau pabrėžiu – vienintelės išvados?
Tyla. Kažkur aukštai virš galvų girdisi minios klegesys, prasiskverbiantis pro storą akmens ir žvirgždo sluoksnį.
    - Ogi tai, kad tik rizikuodami mes pajėgsime laimėti šią bylą. Todėl turime suvokti kuri rizika yra mažesnė ir dėka kurios galima pasiekti trokštamą rezultatą! Matau, kad dabar to tikėtis yra beviltiška! Jūs turite sulysti į savo gildijų bokštus tarsi žiurkės į olas ir tik ten, tarp savo sureikšmintos galios relikvijų pajėgiate galvoti! Susirinkę gi tesugebate tik rietis ir priešgyniauti vieni kitiems!,- šį kart Zotamas burnojo kaip niekad ilgai. Net susitvardęs tęsė kiek pakeltu tonu.
    - Todėl mano nuomone vienintelė išeitis yra prašyti atidėti bylos nagrinėjimą, bei paremti šį prašymą poreikiu atvesdinti naujus liudininkus įrodysiančius Orendo melagystę.
    - Cha!,- pergalingai tepratarė Erlikas.
    - Jokių klastočių! Sakau tai visu griežtumu!,- Zotamas išsyk sudrumstė jo savimylišką džiaugsmą.
    - Atleiskit didysis magistre, o tuomet kaip? Kaip mes rasime tokius liudininkus?,- nedrąsiai paklausė Kamabre.
    - Ogi kaip tik norite! Tai ne mano reikalas!, - Zotamas mostelėjo ranka ir visi suprato, kad pasitarimas baigtas. Fadzis pašokęs iš vietos, lyg viesulas išlėkė per duris pats pirmas ir jo įkandin kai kurie žvelgė su neslepiama užuojauta. Magistrai palengva skirstėsi, kol sėdėti liko tik Zotamas ir Erlikas. Šis ėmė kvatotis pamišėlišku juoku, visai nekreipdamas dėmesio į piktą Raksijos magistro miną.
    - Kas tau, Šešiapiršti?
    - Aš... aš... cha cha cha! Aš tiesiog pagalvojau... O kas jei... cha cha cha! O kas jei tas Orendas... iš ties nieko... nieko nedarė! Ir nieko... nieko nežino! Cha cha cha!
    - Nutilk! Tučtuojau nutilk!,- Zotamas grėsmingai pašoko, nors tai nedarė jokio įspūdžio už pilvo iš juoko susistvėrusiam Erlikui.

Tuo pat metu trečiame rūmų aukšte, kur nedidukai laiptai kairiajame pastato sparne vedė į jaukią, prabangiai įrengtą palėpę, ties staliuku apkrautu saldžiais užkandžiais ir garuojančiais bataros gėrimo indeliais, gėrėdamiesi atsivėrusiu vaizdu ir mėgaudamiesi ramybe sėdėjo šeši vyriausieji imperatoriškojo teismo kolegijos teisėjai. Jų neskubus pašnekesys ir atsipalaidavę judesiai rodė, kad teismo pertrauka šiems žmonėms nereiškia nieko kito tik poilsį nuo įtempto darbo. Dideli patalpos langai buvo atgręžti į tą Raksijos pusę, kur virš margaspalvių padūmavusių stogų matėsi žėrintis jūros paviršius, baltuojančios būrės ir nesuskaičiuojama galybė paukščių tarsi kavalerija mūšyje nepaliaujant sukančių ratus virš uosto.

    - Prieš ateinant čionai, dar salėje prie manęs prišoko tas nenuorama Fadzis...,- palengva siurbčiodamas batarą, teisėjui Panakalai pasakojo teisėjas Miraklis. – Ėmė šnabždėti man, kad jo manymu būtina bylą papildyti nauju kaltinimu – mokymas atlikti magiškus veiksmus neturint mokytojo patento. Visų pirma negaliu tokių kaltinimų prijungti prie bylos, nes nėra tokio įstatymo pagal kurį tai pajėgčiau padaryti. Juk kaltinamasis mokė žmones atlikti veiksmus, kurie veikiausiai iš ties nėra magiški. Esam priversti su tuo sutikti, iš liudininkų magai nieko doro neišpeš...
    - Ar jie nemėgins juos smarkiau paveikti?
    - Vargu. Jie jau mėgino ir ką? Ar jiems pavyko? Nors gildija ir yra pininga bet pinigai šiuo atveju ne viską sprendžia. Kymetos katorgininkų tauta gyvena šiek tiek kitokiam pasaulyje, nei likusi Gehenomijos dalis.
    - Taigi – abejojame Orendo veiksmų magiškumu? Kvepia bylos pabaiga, ar ne?,- gašliu žvilgsniu palydėjęs pusnuoges aptarnaujančio pirklių gildijos personalo merginas, pilstančias batarą iš permatomų ąsotėlių, į pokalbį įsijungė teisėjas Vaznaras.
    - Ne viskas taip paprasta,- atsiduso Miraklis mąsliai žvelgdamas į saulėtus tolius už lango. – Magai žūt būt stengiasi įvelti tą senį į savo tinklus, o būtent – apkaltinti jį nusikaltus gildijai, įrodyti atlikus magiškus veiksmus. Jie pajuto, kad jų įrodymai braška ir todėl paprašė šios pertraukos ketindami pasitarti ką daryti. Nežinau kas gali šauti jiems į galvą...
    - Manau, kad jie tiesiog prašys atidėti svarstymą,- lyg pats su savimi kalbėdamas sumurmėjo teisėjas Masnosas.  

Palėpės kampe susėdusios merginos ėmė tyliai skambinti ratasi melodijas ir vyrai nutilę sukluso. Pasibaigus vienam kūriniui, tylą nutraukė teisėjas Panakala.
    - Atkrenta ir mokesčių klausimas. Visų pirma negalima reikalauti mokėti mokesčius už magiškus veiksmus, kurie tokiais nėra. Antra – katorgininkai negauna už darbą jokio atlyginimo todėl ir mokesčiais nėra apdedami.
    - Cha! Tamstai derėjo seniai pereiti iš kaltintojų į gynėjus,- pašmaikštavo teisėjas Vansajus ir visi nusikvatojo.
    - Be to, Orendas nekurstė žmonių, kad šie neitų pas magus. Byloje surinkta medžiaga rodo, kad žmonės savo noru perstojo ten eiti, užsiėmė savigyda, atsakovo vaidmuo šioje istorijoje – miglotas.
    - O kaip su piktžodžiavimu?,- gudriai šypsodamasis paklausė teisėjas Perkvinas pirštais trupindamas saldžią chalvą.
    - Nebus pakankamai tvirto pagrindo tokiam kaltinimui... Teisiamasis nėra paikas, kad laikytųsi šio įsitikinimo. Manau jo tikslas kitas - tą užuominą mestelėjo tam, kad mus išprovokuotų. Negi pamiršote ironiją jo balse?
    - Nepamiršome...,- Vansajus akimirksniu surimtėjo. – Tuomet belieka numatyti mūsų sprendimų gaires.
    - Sutinku,- linktelėjo galva Miraklis. – Jei mes siūlysime mažiausią bausmę, ar netgi, neradę nusikaltimo sudėties – išteisinimą, tuomet visu kūnu jaučiu, kad sulauksime smarkaus ieškovų puolimo. Be to, noriu Jums priminti, kad mūsų tikslas nėra kuo greičiau užbaigti bylą...
    - Kaip tai?!,- iš netikėtumo Vansajui, net sausainis iš rankų iškrito.

Miraklis tylėjo, gėrė baratą ir lėtai krimsnojo voklės medžio sulos sirupe virtus ir paskrudintus šnovos krūmo lapus. Matyt rinko tinkamus žodžius, o kolegos tylėdami pagarbiai laukė palaimingai dairydamiesi tai į merginas, tai į tolimą jūrą.
    - Mūsų sprendimas negali būti paviršutiniškas ir skubotas,- pagaliau prabilo vyriausias teisėjas. – Tas senis gildijai pasiutusiai rūpi. Kodėl – belieka tik spėlioti, o vienintelis būdas sužinoti – atmesti nepagrįstus kaltinimus, kol yla pasirodys iš maišo...
    - Nuginkluoti gildija?,- vėl vos girdimai paklausė Masnosas.
    - Kaip tik dabar gildija ieško būdų nuginkluoti mus,- pastebėjo Vansajus ir visi vėl šyptelėjo.
    - Atminkit! Tai nėra vien magų gildijos ar imperatoriškojo teismo kolegijos klausimas!,- staigus Mirkalio tonas privertė kai ką net krūptelėti – toks jis buvo netikėtas. – Kymetoje įvyko kažkas keisto ir mes privalome tai išsiaiškinti. Ar prisimenate? Mes – aukščiausiasis imperatoriškasis teismas ir ši byla nebūtų perkelta mūsų žinion jei ji būtų vien tik eilinis šundaktarystės atvejis. Fadzis yra vienas iš Kymetos gildijos steigėjų, štai iš kur toks jo uolumas! Magai nori sužinoti kaip seniui Orendui pavyko sužlugdyti viso gildijos skyriaus veiklą, tai keršto ir godumo byla, kaip beje daugelis bylų, bet kuriame teisme. Toliau šio savanaudiško tikslo jie nežvelgia. Mes tuo tarpu privalome išsiaiškinti šį tą daugiau...
    - Negi pats Imperatorius...,- pralemeno Vansajus, tuo tarpu Miraklis tęsė.
    - Mes turim iš šio vaidinimo išspausti kiek galima daugiau tikslių žinių, todėl siūlau dar negalvoti apie bausmę ar išteisinimą. Dar siaubingai anksti!

Merginos toliau brazdino stygas, bei protarpiais išpilstydavo gėrimą į ištuštėjusius puodelius. Smėlio laikrodyje išbyrėjo paskutinės smiltelės ir vyrai nenoromis ėmė keltis nuo minkštų pagalvių, bei rengtis sunkius, dvelkiančius mirtimi teisėjų rūbus. Neskubant leidžiantis siaurais laiptais Panakala prisigretino prie savo eilės laukiančio Miraklio.
    - Nesuprantu vieno... Pirklių gildija šioje istorijoje nukentėjo dar labiau nei magai, o iki šiol tyli.
    - Pirkliai – šaltakraujiški ir kantrūs, o magai – karštakošiai psichopatai. Pirkliams nerūpi vien tik metalo luitai ir nesumokėti mokesčiai...
    - Tuomet kas?
    - Tiesa teisėjau, tiktai tiesa. Juk galbūt čia, kažkur Orendo Varakiečio byloje, slypi tas vis nesurandamas raktelis atrakinsiantis Mėlynųjų Pelkynų paslaptį...

Kol teisėjai neskubėdami leidosi laiptais žemyn, o mes vis dar negalėjom atsigerėti grakščiais merginų, puolusių doroti puotos likučius judesiais ir jų putliomis formomis, pridengtomis kukliais šilko rūbais, mintis nutvilkė klausimas – o kur pirkliai? Argi jie nesidomi šiuo teismu? Kodėl greta kaltintojų magų, nėra ir šios galios atstovų? Juk tai jiems prašant imperijos kariai suėmė Orendą, jiems reikalaujant ilgus mėnesius jis buvo kankinamas ir kvočiamas Asrubo tvirtovės požemiuose, kol galiausiai magai pasinaudoję proga pateikė savo kaltinimus ir perėmė leisgyvį belaisvį.
Žinoma pirkliai domėjosi. Tik iš tolo, atsargiai, nepastebimai. Netgi dabar jie žinojo kas vyksta salėje, ir ne todėl, kad magų tarpe buvo išdavikų – tokie buvo greit magiškųjų sargybinių susekami ir nukenksminami. Pirkliai užmigdė magų budrumą, tardami, kad jų dėmesys Orendui išsisėmė ir tarsi eilinėms didiko vestuvėms skyrė savo prabangiausius rūmus teismui rinktis, kuriuose buvo apstu slaptų kelių storose sienose ir gerai užmaskuotų stebėjimo angų ten, kur jų mažiausiai galėjai tikėtis. Pirkliai domėjosi ir žinojo beveik viską ir tikėjosi.

Pirkliai jau seniai badė pirštu magus priekaištaudami, kad šie trukdo jiems normaliai dirbti neteisėtai pelnydamiesi iš tik jiems vieniems priklausančių metalų gavybos monopolijų Kymetoje. Deja jie negalėjo paneigti to, kad tik magų dėka buvo iš viso įmanoma išlaikyti nors šiek tiek gyvybingas rūdos kasėjų gyvenvietes, bei ginti tolimus srities pakraščius. Imperatorius nekreipė dėmesio į šį vienodai jam naudingų galių ginčą. Bet štai atsirado nelemtas burtininkas, žmonės ėmė bėgti iš kasyklų palikdami netgi jiems dovanotos žemės sklypelius. Magai pasirodė besą ne tik vagys, bet ir bejėgiai atlikti savo pareigas. Brendo proga su jais susidoroti. Todėl nepajėgę palaužti Orendo Varakiečio pirkliai mielai perleido jį magų gildijai, vildamiesi, kad šie išsikovoję teisę paversti jį savo vergu, sugebės siaubingomis gildijos priemonėmis ištraukti iš jo visas paslaptis, kurias tokiu būdu galiausiai sužinos ir pirkliai. Turėjo šis reikalas ir kitą pusę – kiek galima daugiau viešindami šią bylą, pirkliai siekė, kad Orendo vardas niekad neliktų pamirštas ir taip, tarsi jauką jį panaudojus, būtų atskleistos amžiais trunkančios magų gildijos machinacijos su stebuklingų ingredientų rinka. Nes labiausiai juos domino tai ar pajėgs ši byla tapti koziriu, kuriuo pagaliau ir visiems laikams bus kirsta burtininkų įtakos imperijoje korta?

Taigi, vos tik prasidėjus šiandienos lemiamam bylos svarstymui, pirklių gildijos vyriausias amatininkas Lifisteris nieko nelaukdamas, inkognito, apleido gildijos Amatininkų Namus ir su dviem ištikimais asmens sargybiniais, pėsčias (kad nepritrauktų nereikalingo dėmesio) nukeliavo link Dogolijos aikštėje stūksančios uolos. Savo antspaudo dėka įveikęs sargybos postus, bei sunkiai kopęs, uždusęs ir šlapias nuo prakaito, kreipėsi melsdamas audiencijos į Imperatoriaus legatą Emelentą. Valdovas sutiko jį priimti vos tik žinia apie svečią pasiekė jo ausis.

Ten, kur tik paukščiai, gal vien dūmų juostų vinguriuojančių dangun užkliudomi klajoja savo takais nutiestais aukštai, aukštai virš sostinės smarvės, rytiniame pilies sparne, nedideliame bokšte įrengtoje menėje, išpuoštoje asmeninių imperatoriaus medžioklių trofėjais, senais ginklais, bei karo kampanijas menančiais daiktais ir kur valdovas vis dažniau pasišalindavo pabūti vienas, tą vėlų rytmetį kalbėjosi tik dviese, o jų balsus gėrė storai kailiais išpuoštos sienos.
    - ...visoje Imperijoje vyksta panašūs dalykai. Tačiau niekur žmonių dingimo mąstąs nėra toks milžiniškas kaip Kymetoje.,- dudeno žemas amatininko balsas. - Kitose provincijose žmonės turi ką prarasti, tuo tarpu katorgininkai – ne. Prasidėjo nelaisvųjų katorgininkų pabėgimai, aš jau nekalbu apie tiesiog protu nesuvokiamus masinius laisvųjų ar atleistinių pasitraukimus paliekant likimo valiai jiems Jūsų malonės suteiktus žemės sklypus. Darbo jėgos praradimas tai didžiulis pelno nuostolis, kurį patiria pirklių gildija. O tai taip pat tai mokesčių nemokėjimas iždui – nusikaltimas valstybei. Ir tokiomis aplinkybėmis, magai užsiimdami nelegalia veikla dar labiau blogina padėtį...
    - Tai aš jau girdėjau!,- pertraukė jo nuobodžius graudenimus Jo Malonybė Gehenomijos ir Visos Imperijos Valdovas Berkeras Spindintysis, vienmarškinis sėdintis nepaklotoje, pilnoje taukų ir vyno dėmių lovoje ir lėtai, neskubom aštrinantis vieną iš savo medžioklinių peilių. - Mane domina tik viena – ar kartais kažkas Kymetoje nerenka sukilėlių armijos? Jei magams pavyks tai išsiaiškinti aš jiems atleisiu visas jų nuodėmes.
    - Ir dar šis bei tas...,- tai tarus valdovo veidas tapo neperprantamas lyg akmeninės statulos. – Jei magai sužinos kaip pereiti tuos prakeiktus pelkynus aš ne tik atleisiu jų nuodėmes! Aš jiems padovanosiu Akademiją, tavo gildiją, Lifisterį, drauge su visomis jos monopolijomis, laivais ir prekybos stotimis ir dar pridėsiu Kymetos kasyklas! Taip ir bus, tu žinai mano žodį!

Lifisteris žinojo, kad imperatorius niekad nekalba šiaip sau. Jis taip pat pasistengė atrodyti kuo ramesnis, bet buvo priverstas nuleisti akis, kad jose valdovas neįžvelgtų paniekos tokiam netašytam stuobriui. Šis Berkeras buvo karys ligi panagių juodymo. Jo tėvas buvo diplomatas, o senelis – homoseksualistas švaistūnas. Kiekvienam valdant imperija, lyg besimainančio vėjo blaškomas laivas keisdavo savo veidą, kryptį, tikslus. Spindulingiausioji Didenybė mokėjo kariauti, išmanė kaip žudyti ir priversti, tačiau į valdymo subtilybes nesigilino. Su tuo deja reikėjo taikstytis visiems norintiems išsaugoti sau įprasto gyvenimo tėkmę.
    - Mes jau seniai įspėjome Jūsų Malonybę, kad greičiausiai dingę žmonės slepiasi pelkėse, galbūt jų vadeivos yra sudarę taikos sutartį su žvėržmogiais, o greičiausiai...
    - Greičiausiai, greičiausiai! Gana! Jie turbūt iš ties ten slepiasi, nes kur dar galėtų? Mano kariai išnaršė visą Ingo upės kraštą, bet tesurado šimtą paliegėlių ir kitą – nusikaltėlių. O dingusių – tūkstančiai! Bet man rodos ne dėl sąjungos su tais šlykštynėmis, o tik todėl, kad pelkėse įmanoma gyventi! Jie tai suprato ir rado būdą...
    - Mano vadove, nerūstaukit, kad pertraukiu Jūsų vienatinį teisingą žodį, bet negi pamiršote, kas tai – Mėlynieji Pelkynai? Negi jau užgijo tos žaizdos kurias pats ten įgijote? Toliau už Ingo upės žmogui neįmanoma net įžengti, ką jau kalbėti – gyventi!
    - Žmonės, ypač tie, kurie, net atėmus iš jų visas išgyvenimo sąlygas, visvien išgyvena, o tokie būtent yra Kymetos katorgininkai, greit suprastų, kad keliauja į pražūtį ir šis pabėgėlių srautas savaime baigtųsi. Žmogus – gudrus gyvulys. Tačiau jis nesibaigia! Jis – vis stiprėja, lyg upės srovė pavasarį! Vadinasi jie išeina kažkur kur yra geriau, nei ten, kur yra dabar!,- tai taręs Berkeras iškėlė aukštyn durklą ir matomai pagailėjęs lovos atlošo į kurį ketino jį susmeigti, atsainiai numetė ant pagalvės. – Mane siutina tai, kad iš vis yra ar gali būti tokia vieta! Kad jų galvose atsirado kvaila svajonė apie tokią vietą! O visų labiausiai man kelia įniršį tai, kad nieko nežinoma iš tikrųjų – kas ten vyksta, kodėl ir ar iš viso vyksta?! Tikiuosi šio teismo dėka nors kas nors paaiškės...
    - Mano Valdove, mes, pirkliai įsitikinome, kad Orendas gyveno nesislėpdamas ir vienintelė jo kaltė tik ta kurią ketina primesti jam magai. Akivaizdu, kad jis nieko nežino. Tačiau šio teismo metu gali paaiškėti kur kas daugiau. Praėjo tie laikai, kai magai buvo nepamainomi kovoje su laukinėmis tautomis. Visas žinomas pasaulis jau pakluso Gehenomijos valiai, o burtininkai – išpuiko, išsigimė, sumenko. Nebėra prasmės kentėti jų kaprizus, išsišokimus, savivalę trukdančią ramiam imperijos klestėjimui. Aš nepasitikėčiau jų galimybėmis...
    - Amatininke! Aš nepasitikiu niekuo! Jūs riejatės kaip šuo su kate. Nuo pačių seniausių laikų, nuo tos akimirkos kai atsirado mūsų amžinasis miestas! Todėl jei nenori manęs įsiutinti dar labiau, nei jau pajėgei – mesk į šalį savo intrigas! Negi tu, protingasis pirklių pirkly nebesupranti, kad imperijai būtina peržengti tas dvokiančias balas, kunkuliuojančias nuodingais melsvais vandenimis, padengtas amžinu troškiu rūku! Todėl dabar svarbiausia – kas iš jūsų sužinos kaip tai padaryti! Sakyk tiesiai, ko čia atėjai? Ko atėjai prašyti?
Lifisteris neramiai pasimuistė. Senos kojos pavargo nuo ėjimo ir dabar linko stovint valdovo akivaizdoje. Jam ėmė rodytis, kad tiek vargo – veltui. Imperatorius atidžiai nužvelgė amatininko veidą, galiausiai, tarsi perskaitęs jo mintis tarė.
    - Teismo magams – nebus! Tegul pirma baigia spręstis svarbesni dalykai. O dabar eik! Ir lauk rytojaus...

IV

Tuo pat metu po ta pačia patalpa kurioje ugningai tarėsi gildijos magistrai tik dar keliasdešimt pėdų giliau uolienoje iškirstame šulinyje buvo kelios drėgnos ir priplėkusios celės, kokias rasti šiuose ištaiginguose pirklių gildijos, pramogoms skirtuose rūmuose vargiai galima buvo tikėtis. Vienoje jų, tol kol baigsis teismo pertrauka, saugomas penketo patikimiausių gvardiečių, prie sienos prirakintas kaltinamasis tyliai žvangčiojo grandinėmis tūnodamas žvarbiame šešėlyje.Visiems stebintiems teismo procesą, netgi kai kuriems asmenims ant išrinktųjų pakylos, Orendas Varakietis paliko bemaž vienodą įspūdį – sukriošęs, geraširdis seniokas, gyvenimo nustekentas smulkus bajoras, iš paskutiniųjų, lyg medžioklinių šunų savo urve užspiestas lapinas mėginantis atsikirsti ir pasipriešinti galioms, kurių tikrosios jėgos, bei savojo vaidmens jų neišsenkančiuose valdžios žaidimuose nesuvokia.
Tačiau Orendas toks nebuvo. Visų pirma jis kuo puikiausiai suvokė savo priešų galias, o ir beveik tiksliai numanė savąjį vaidmenį, bei svarbą. Mintis, kad jis iš ties yra labai reikšmingas abiem gildijoms nedavė jam ramybės nuo pat tos akimirkos kuomet prieš pusę metų į jo varganą sodžių ties pačiu neįžengiamųjų pelkynų pakraščiu tekančia Ingo upe, auštant gražiam ir ūkanotam pavasario rytui sugužėjo geras šimtas Kymetos įtvirtinimus saugančio Imperatoriškojo Pietų Žemių legiono, 19’os kohortos apsistojusios Asbro pilyje raitelių, plevėsuojančių savo raudonomis šalmų plunksnomis. Tuomet rengdamasis neišvengiamai mirčiai, senolis nustebo kuomet tebuvo primuštas, surištas ir nugabentas kvotai ir kankinimams. Ši mintis suteikė jam neišpasakyto įžūlumo priešgyniauti kaltintojams, imtis savo asmens gynybos teisme, bei ruoštis jei reiks iššiepti savo kelis paskutinius dantis net prieš patį jo malonybę Imperatorių.

Orendas, prisimerkęs ir stengdamasis kaip nors patogiau ant kieto gulto sudėlioti savo skaudančių ir braškančių kaulelių rinkinį, šypsojosi. Nebuvo jis ir geraširdiškas seniokas, nors viena buvo tikra – sukriošęs, tai jau tikrai! Visą savo netrumpą amželį, kurį jo paties nuostabai jam padovanojo lemtis, Orendas buvo nuožmus, suktas, bejausmis ir visuomet - negailestingas karys, kovojęs su neįveikiamu priešu – Imperija. Priklausęs vienai iš gausiausių Varakos stepėse kovandos genčiai, gimęs vieno iš vadų giminėje, dar jaunas būdamas susidūrė su negailestinga, lyg miškastepės gaisras, užkariautojų banga savo purvinu, ligas nešančiu srautu iš šiaurės užtvindžiusia visą jam tuomet žinomą pasaulį. Vargais negalais jų smarkiai sumažėjusi gentis, savo turto, įtakos ir kraujo dėka išsiderėjo, tuomet dar pas dabartinio valdovo tėvą, Berkerą XVII‘ąjį, lygius imperiškiesiems titulus savo diduomenei, bei menkas teises ganyti savo binuzių bandas, sausringose Žukaros, „Kvapą Gniaužiančių“ kalnų atskiriančių dabartinę Varakiją nuo Kymetos, prieigose. Ta pati įtaka padėjo jam, Orendui, bei dar keliems genčių vadams suburti milžinišką, likusių gyvų ir nepraradusių vilties stepių klajoklių armiją, ištisus dešimtį metų niokojusią Imperatoriaus įkurtas gyvenvietes, griovusią jo tvirtoves, plėšusią aprūpinimo gurguoles, nustūmusią Gehenomijos sieną vėl toli į šiaurę. Tai buvo metas kuomet jis gavo vardą Kašava, kas jų tautos kalba reiškė „veikiantis kirviu“, tai buvo laikas kuriame jis iki šiol semiasi stiprybės, kuomet dabartyje jos nebelieka.

Tačiau dabartinis valdovas, užėmęs sostą po tėvo mirties, buvo kur kas nuožmesnis ir tai ką jo neryžtingas pirmtakas negebėjo padaryti per dešimtmetį, atliko per nepilnus du metus. Varakijos, tokios kokioje gimė Orendas - nebeliko. Nei kovandų, nei imakų, nei uzgunų. Nei dešimčių smulkesnių genčių ir tautelių. Netgi binuziai buvo išnaikinti, kuomet gehenomai suprato, kad varakiečių stiprybė slypi šiuose gyvūnuose. Varakija virto kaulais nusėta dykra, kurioje varu ir vargu genami kūrėsi amžinai alkani imperijos valdiniai, o likę gyvi vietiniai buvo tremiami už tiek metų sukilėliams prieglobstį teikusių kalnų įsisavinti ten rastų brangių metalų klodų. Tuomet Orendo, pasaloje ties Džacho kalnu sužeisto ir patekusio nelaisvėn, gyvenimas iš esmės pasikeitė. Dvidešimt metų kasyklose... Jis negali suprasti kaip, kokiu stebuklu tenai būdamas nenusibaigė! Niekas neištverdavo ilgiau nei dešimtį – o paskiau – ligos, beprotybė, mirtis. Jam pavyko atlikti bausmę ligi galo ir išeiti į laisvę savomis kojomis ir su abejomis rankomis, kas buvo didelė retenybė angliakasių tarpe. Be viso to per tuos metus jis palaidojo visus savo gentainius su kuriais kartu buvo ištremtas, nors ir įgijo gausybę draugų tarp kalinių siunčiamų iš įvairiausių Imperijos vietų, vadinančių jį tiesiog „Tėvuku“, nes laikui bėgant Orendas tapo seniausiu vergu šachtose. Daugelis jį laikė vos ne šventuoju, nes niekas jų manymu negalėjo tiek ilgai išgyventi tam pragare. Patirtis, kurią per penkias dešimtis jo savarankiško gyvenimo metų jam atseikėjo lemtis sutvirtino dvasią labiau, nei kokį nors gelžgalį yra pajėgusi užgrūdinti ugnis.

Todėl ši tvirtybė apsupo senolį neįveikiama ištvermės siena kuomet budeliai ėmėsi kankinti jį. Būdamas ant mirties ribos, išsekintas ir suluošintas taip, kaip per du dešimtmečius nepajėgė netgi Kymetos kasyklos, Orendas kvatojo iš jų, nes jo tyla reiškė tai, kad šioje paskutinėje savo, vienišo, mirusios genties kario kovoje su nekenčiama Imperija jis laimės! O taip, jis Orendas Kašava, turėjo paslapčių ir niekas, joks magas, pirklys ar karys nepajėgs jų iš jo išpurtyti! Bet ne tokių, kurias atrasti tikisi magai, o ne! Ilgi mėnesiai vienutėje senajam kariui atvėrė akis, jis suprato, kad Imperatorius kankino jį norėdamas sužinoti tai kas domino pirklius, o magai pareikalavo šio teismo tam, kad patvirtinti ar paneigti savąsias spėliones. Juk viską gali paaiškinti tik tai, kad magus apsėdo įsitikinimas jog Orendui žinomos kažkokios slaptos magijos paslaptys. Paslaptys kurių kaina...
Atsiminimai leidžiantys užmiršti veriantį ištampytų ir išsukinėtų sąnarių skausmą lyg vėjo šuoro pašluoti nukritę lapai dingo, kuomet savo nors ir senstelėjusia, bet vis dar pelėdos skrydį girdinčia klausa Orendas pajuto tykius žingsnius – kažkas leidosi sraigtiniais laiptais. Pajuto juos ir sargybiniai. Vyrai įsitempė, paruošė ginklus. Šviesos blyksnis buvo toks netikėtas, aštrus ir skausmingas, kad nekreipdamas dėmesio į klaikų skausmą senis krito ant dar neužgijusio – jam buvo lūžę keli šonkauliai – šono ir užsidengė akis. Taip pat vikriai, grieždamas dantimis vėl atsisėdo ir markstydamas apžlibusias akis mėgino įsižiūrėti į tamsą už grotuotų durų. Iš ten padvelkė krauju, kepta mėsa ir dar kažkuo bjauriu, nesuprantamu, keliančiu šiurpą. Netikėtai lyg iš vandens išnirusi priešais išdygo apkūni, šviesiu ilgu apsiaustu be rankovių apsisiautusi stovyla. Kalinys, net krūptelėjo atpažinęs... kaltintoją Fadzį! Jo veidas... buvo perkreiptas beprotiškos ekstazės, šypsenos varančios į neviltį. Senis pajuto kaip įsitempė kiekvienas jo sudiržęs raumuo, kūnas pats savaime pasiruošė pačiam blogiausiam, kurio sūkury beje jis jau ir taip buvo atsidūręs.

Fadzis greit žengė link durų, palietė savo žiedu spyną – ši išsilakstė į gabalus lyg susprogusi. Be jokio garso. Orendas pajuto kaip ant sprando piestu stojo plaukai.
    „-Daryk gi ką nors!“ kažkur giliai, už sudaužytos galvos sienų, suriko Kašavos balsas. Senis iš lėto, apgraibomis imdamas į sukumpusius pirštus savo grandinės galus ir stengdamasis ja nežvangčioti, skubiai, užsikirsdamas, kad sukeltų priešui išgąsdinto žvėrelio įspūdį, tarė:
    - Ketinat... mane pagrobti?
Fadzis nusikvatojo – kas galėjo šiame nevėkšliškam storulyje tikėti esant tokią tamsą! - ir nesavu balsu švokšdamas išsitraukė durklą, blausiai žvilgantį degančių sargybinių rūbų atspindžiais.
    - Jums nebeįdomu tai ką aš žinau?, - jau rimtu, tvirtu balsu pristabdyti pamišėlį pamėgino Orendas.
    - Tu! Tu nieko nežinai, senas kriošena!,- Fadzis kapojo žodžius lyg lotų. – Manyk, kad mes pripažįstam apsirikę. Tačiau sugrįžęs į Kymetą tu tapsi liaudies didvyriu, o to – niekam nereikia!
    - Argi tai tikra priežastis?
Fadzis nieko neatsakė, tik tykiai žvelgė iš padilbų. Jo kairys vokas trūkčiojo, delne karštligiškai sukiojo juodo kaulo, gyvatės uodegos formos durklo rankeną. Tapo aišku, kad jis puls, bet kurią akimirką. Magas atėjo čia vykdydamas savo asmeninį kerštą, vadinas teisiamojo salėje mestas jaukas žuviai tiko! Na ką gi, tuomet būk pasveikintas tas kuris atėjai užbaigti visą gyvenimą trukusių kančių...

    - Per tave niekingas kaulų maiše man – galas!... Todėl aš čia... Bet tu turi galimybe... Gali dar, kol nevėlu...,- netikėtai vėl prabilo magistras. Negi jis dvejoja? Negi suabejojo ir mėgina išgauti paslaptis, kuriomis sakosi netikįs? Kaip žema ir niekinga, taip grasinant melsti, senio veidą perkreipė paniekos grimasa. Tačiau jos Fadzis nematė ar nesuprato. Jis vis dar nervingai vartė ginklą ir toliau sau po nosim burbėjo, vis vogčiomis žvilgčiodamas į kalinį.
    - Manai tai atpirks penkis Imperatoriaus gvardiečius?,- Orendas atsirėmęs į sieną tupėjo ant gulto, toliau trauktis nebuvo kur, o ir čia būdamas galėjo į rankas paimti ilgiausią gabalą grandinės. Priešais gultą buvo kažkokių glitėsių bala, kurioje vis slysčiojo kojos, kuomet senis mėgindavo keisti kūno padėtį rodos dar tik prieš kelioliką akimirkų. Gal ji pasitarnaus...
    - Gvardiečių?! Aš apsupau kamerą sustabdyto laiko sfera... Niekas čia neateis, niekas nesužinos...,- Fadzio akys žvilgėjo vis kaitresne klastos liepsna. Jis nemelavo. Nutilo ir laukė taip piktai ir juokingai išsiviepęs.
    - Tuomet tu tikrai mane nudobsi. Ir dar tikiesi, kad aš tau kažką pasakosiu?,- kiek galima šalčiau tarė Orendas ir neapsiriko. Klaikiai sugargaliavęs ir staugdamas storasis magas šastelėjo į priekį. Įgudusia kario akimi senis sekė durklo kelią ir pajuto kaip pažįstamas, nors ir primirštas šaltukas pasklido skrandyje išvydus, kad jei nesugebės jo atremti šis smigs tiesiai širdin.

Slidi bala buvo išties gerai numatyta kliūtis priešo kelyje. Fadzis slystelėjo, nusikeikė ir dribo stačias veidu ant gulto, o senasis karys nieko nelaukdamas šoko iš savo tamsaus kampo ant jo ir stebėtinai vikriai apsuko grandinę aplink storulio kaklą. Sukandęs dantis Orendas iš visų jėgų veržė šiuos plieno karolius ir apmaudo ašaros ėmė tekėti, kuomet suprato, kad nebeturi jėgų netgi tam, kad pasmaugtų šį šlykštų padarą. Paklaikęs gargaliuojantis Fadzis aklai švaistėsi peiliu, kol šis susmigo seniui į koją. Pajutęs kūną magas ėmė badyti taikliau, vienas smūgis į pilvą, į ranką, krūtinę! Orendas atšlijo, trūktelėjo grandinę – storulis vėl slystelėjo, parvirto, šį kart šalia gulto, o grandinė nuslydo nuo riebaus kaklo. Kalinys giliai įkvėpė tramdydamas silpnumo bangą užliejusią visą kūną, kuomet kažkas šilto pasipylė pilvu, kojomis, ėmė kapsėti tirštais lašais, ir atsivedėjęs, suėmęs abiem rankomis kirto grandine ten, kur tįsojo atsistoti negalintis magistras. Pirmas smūgis buvo netikslus, kažkur per krūtinę, antras - tiesiai į kaktą. Fadzis subliuvo kaip skerdžiamas, užsidengė rankomis. Trečias smūgis nulaužė durklą, ketvirtas išmušė jį iš rankų, magas ėmė nerangiai ridentis į šalį ir penktąjį gavo per sprandą – taip vykusiai, kad žagtelėjęs krito veidu į akmenines grindis prasiskeldamas smakrą. Orendas nejuokais nusigando, nes su siaubu pajuto, kad šešto smūgio nebepajėgs padaryti, grandinė tapo be galo sunki, ėmė lyg gyva šliaužti iš delnų. Prieš akis šoko snaigių sūkurys ir kuomet senis pamėgino dar kart sukaupti paskutines jėgas, šaižus skausmas, toks kokio rodos net būti negali, nustebindamas savo tikrumu jo užgrūdintą kūną, pervėrė paširdžius ir senukas iš lėto susmuko pasienyje, ant savojo kalėjimo gulto.

Fadzis ropodamas keturiomis, tyliai dejuodamas ir stebėdamas kaip gausiai kapsi ant supelijusių šiaudų, kur ne kur patiestų kameroje, jo syvai, šlitinėdamas stvėrėsi priešingos sienos ir nerangiai atsistojo. Veidu sruvo kraujas ir prabangi tunika, apsiaustas, kelnės akimirksniu pasipuošė tamsiais raštais panašiais į medžių šakų šešėlius. Užspaudęs delnu žaizdą, jis akimirksniu panoro panaikinti sustabdyto laiko užkeikimą išsiurbusį visas jo magiškas galias, tam, kad bent sustabdyti kraujavimą. Galva šleikščiai svaigo, jį pykino, viena buvo gerai – nežmoniškas įsiūtis magą lyg ant sparnų atnešęs čionai, įsiutis pakeliui sukūręs šį siaubingą planą – buvo išgaravęs. Fadzį perliejo šaltu ir karštu gailesčio ir baimės vandeniu. „-Ką aš padariau!“,- sukliko jo netikėtai atsipeikėjusi siela. Pamiršęs save jis puolė prie sukniubusio žmogaus. Apvertė žaizdotą kūną – jis dar alsavo! Ką daryti?
Senis iš lėto pramerkė akis.
    - Aš... aš žinau kaip tave pribaigsiu...,- senis matyt jau kliedėjo. – Aš... atskleisiu tau paslaptį...
Laikas gali sustoti, net sustojusio laiko erdvėje, būtent tai Fadziui ir nutiko. Jis nejučia pamiršo skausmą, kraują, baimę ir neviltį.
    - Kalbėk... Kalbėk!,- ėmė purtyti Orendą, nes suprato, kad šis nesuvaldomai ir negrįžtamai miršta. Ką daryti?!
Buvo tik viena įmanoma išeitis. Kas benutiktų, jis laimės šiek tiek laiko. Panaikinęs sustabdyto laiko burtus, lyg baugus žvėris gąsdinamas vėl erdvėje atsiradusių tolimų garsų ir balsų, Fadzis palengva jautė sugrįžtančias savo galias, vėl girdėjo savuosius sargybinius šnabždant ir pačią pirmą apčiuoptą magiškos galios kibirkštį skyrė palaikyti gęstančiai senio gyvybei. Jokio poveikio! Magistras iš apmaudo, net sugriežė dantimis. Laikas bėga! O viešpatie, kaip greit bėga laikas po to kai jis buvo sustojęs!
Magiškos galios atsistatinėjo gana greit, bet, kad ir kiek magistras dėjo pastangų, Orendas vis vien tolo. Galiausiai, praėjus mirksniui, o gal amžinybei, Fadzis pastebėjo lengvą alsavimą ir dar aistringiau ėmė šnabždėti burtažodžius, bei berti miltelius iš savo, asmeninio talismano, kurį saugojo savo mirties atvejui. Tai kas vyko dabar buvo būtent tokia akimirka!

Orendas sudejavo ir atsimerkė. Jo žvilgsnis buvo apsiblausęs, akys pabalę lyg neregių klaidžiojančių Raksijos gatvėse iš paskos daugiabalsėms eisenoms, bet jos surado Fadzio veidą, senis pažino magistrą.
    - Aš žinau kaip pribaigti...
    - Tu jau sakei! Kalbėk, kalbėk toliau!, - meldė magas vis įsiklausydamas ar negirdi žingsnių atidundančių sraigtiniais laiptais.
    - Aš... žinau kaip pribaigti... imperiją...
Fadzį nukrėtė šiurpas. Jį ėmė krėsti nevaldomas drebulys, rodos celėje būtų netikėtai atšalę. Dar arčiau prisitraukęs suglebusį Orendo kūną, subėrė jo gerklėn paskutinius miltelius.
    - Aš nežinau jokios magijos... Iš ties... Jokios slaptos magijos... Bet aš žinau paslaptį... Imperija tai šuo ant grandinės... Jos grandinė siekia pelkynus ir ledus šiaurėje... Ta moteris Mimonda... Pameni?
    - Taip, pamenu. Prie ko čia Mimonda? Kalbėk apie reikalą!
    - Aš... ir... kalbu... Tu... klausyk...
    - Klausau gi!,- Fadzis dar labiau ėmė kalenti dantimis pagaliau išgirdęs kaip kažkur viršuje subildėjo sargybos ateinančios išvesti teisiamojo neskubūs žingsniai.
    - Tavo kaltinamai... kenkimu valstybei buvo tokie pat bergždi, kaip ir Kymetos žemė...,- miltelių poveikis buvo stiprus, tačiau trumpalaikis. Stebuklingai greit senis gaiveliojosi, akys įgavo spalvą, ėmė žvilgėti. - Liga kuria sirgo Sinas... kiti šachtininkai... ką ten šachtininkai... ja galiausiai suserga net šunys... yra išgydoma vienu pačiu paprasčiausiu būdu.
    - Kokiu? Kokiu!,- Fadziui drebėjo rankos ir sukepė išdžiūvusios lūpos. Jis nekantriai keliais mynė glitėsių balą, kurioje klūpojo greta kalinio gulto, o nusilpęs ir visą galią šeimininkui atidavęs sargybinis pasislėpęs blausiame žiede ant rodomojo magistro dešinės rankos piršto, drauge su magu klausėsi artėjančių ritmingų žingsnių.
    - Žmonėms tereikia apsigyventi šalia Mėlynųjų Pelkynų... Iš jų kylantys garai veikia plaučius ir ligos nelieka... nei kvapo... Kad ji vėl neatsinaujintų būtina likti šalia pelkynų... Tai vienintelė paslaptis, kurią aš atskleidžiau Sinui ir kitiems... pats ją kadaise atradęs savo kailiu... eilę metų praleidau šachtose... Argi aš galėjau imti atlyginimą už tokį paprastą patarimą? Argi tai nusikaltimas?... , - Orendas dar kažką šnabždėjo tačiau pritrenktas Fadzis kurį laiką nebegirdėjo jo žodžių. Magistras tik aiktelėjo, sudejavo ir sulaikė kvapą. Magas galėjo tikėtis ko tik nori, bet tik ne paprastų, žemiškų paaiškinimų. Tai buvo virš jo supratimo!

    - Sinas šią žinią pats skleidė toliau ir ne man spręsti kodėl jis jos neatvėrė savo žmonai...
    - Palauk! Betgi žmonės, jie išeina iš gyvenviečių, išeina masiškai! Kur jie? Kur jie prapuola? Ką jie daro, ką valgo, kur gyvena?! Jei tai ne sukilėlių armija, tuomet...
Orendas ėmė juoktis. Juoktis baisiu gyvo numirėlio juoku, jis dabar buvo gyvesnis už gyvą, net pasikėlė savo mirties guolyje ant alkūnių ir iš gerklės kaip mat ėmė kliuksėti juodas kraujas ritmingai atkartojantis duslų kvatojimą. Fadzis pasitraukė nuo senio ir žvelgė į jį sukaustytas iki šiol nepatirto siaubo. Magistras jautė, kad tai ką tuoj gali išgirsti bus protu nesuvokiama tiesa.
    - Khe kehehe... Diena iš dienos iš imperijos bėga gyventojai... Tai visur, ne tik Kymetoje... Jie bėga gilyn į neįžengiamus pelkynus, kur amžiams atsikrato savo vergiškos prigimties... Diena iš dienos imperija praranda pavaldinius... mokančius jai mokesčius... gaminančius maistą... statančius namus... laikančius ant savo sprandų magus ir pirklius!,- senis, net suriko, tačiau tai buvo aukščiausio stebuklingo amuleto poveikio taškas. Iš kart kritęs vėl ant nugaros, Orendas, arba tai kas dar vis pleveno šalia jo kūno, ėmė kalbėti pastebimai tyliau ir lėčiau.
    - Visą tą dešimtį metų... tūkstančiai kalnakasių... pabėgėlių iš įvairiausių provincijų... besislapstančių nusikaltėlių bėgo slaptais keliais į Kymetą... prie Ingo upės kur perėję Pasikeitimo keliu... nusimesdavo nepakeliamą... nepakeliamą kūno ir dvasios vergiją...
Tik dabar Fadzis atsikvošėjo, susizgribo vėl pripuolė prie Orendo mėgindamas jam suteikti jėgų, bet pamatė, kad nieko pakeisti nebegali. Milteliai pasibaigė, o jo žinomi gydymo užkalbėjimai – bejėgiai. Sargybos žingsniai pasiekę laiptų vidurį sustojo ir ėmė skubiai dundėti žemyn – matyt gvardiečiai pajuto dūmų kvapą! Jautri mago ausis beje atskyrė ir kitus, tolstančius – vadinasi vienas ar du pasiųsti į viršų, pagalbos!
    - Pasikeitimo kelias? Kas tai?! Kas tai, Orendai!? Atsakyk!
    - Tai tarsi perėjimas iš vieno pasaulio į kitą...
    - Aš nesuprantu, kalbėk aiškiau! Jie ką? Žūsta?
    - Tu... tu negali... suprasti...
    - Orendai!,- Fadzis purtė senuką, kuris slopo taip pat greit kaip ką tik stiprėjo. Mirtis negalėjo laukti amžinybę...
    - Imperija... neįveiks pelkynų sienos... o žmonės - gali... Jie gali išeiti gyventi į Pelkynus... khehe...
    - Pelkynus? Tai neįmanoma!
    - Aš sakiau... tu... nesuprasi...
    - Aš sakau, kad tai neįmanoma, nes...,- netikėtai magistras sustingo – žingsniai aidėjo jau visai čia pat, o pirmas kareivis ką tik išbėgo į koridorių ir suriko iš siaubo išvydęs apanglėjusias savo būrio draugų liekanas. Fadzis pakilo iš vietos grakščiai, lyg vandens paukštis pakyla iš akivaro. Kuomet ginklą atstatęs gvardietis pasirodė tarpduryje, magistras buvo jau pasiruošęs jį sutikti ir tik mėsos gabalai, sausgyslėmis ir venomis apsisukę aplink priešais sienoje iškirstų durų geležinius virbus, liko iš jo, kuomet magas nukreipė į karį savo ryškiai blykstelėjusį žiedą. Nuaidėjo dar vieno, antro, trečio sargybinio aimana, dejonės, kraupūs daužomo metalo ir lūžtančių kaulų garsai – tai mago saugotojas ėmėsi darbo, o magistras vėl puolė prie jau užsimerkusio kalinio, gulinčio vis didėjančioje kraujo baloje.
    - Orendai, prabusk! Nemiegok, jokiu būdu neužmik!
    - Tu... įkyrus... khe... khe...,- senis lyg ir juokėsi, tačiau tik kosėjo, kas kart ant lūpų išpūsdamas sprogstantį kraujo burbulą.

    -  Kaip žmonės gali įžengti į pelkynus? Atsakyk!,- magistras vėl su viltim papurtė savo amuletą virš senio lūpų, gal nors viena smiltelė iškris! Jis negali užgesti dabar, kai Fadzį aplankė išsigelbėjimo viltis, kuomet štai čia pat galbūt yra raktas atidarantis vartus į neįžengiamas pelkes! Jis jau regėjo save, pasipūtusį, atmetantį kaltinimus paties Imperatoriaus asmens sargybos nužudymu, nepaklusnumu savo gildijos vadovybei, nusikaltimais, kuriuos atperka žinios, jo apsukrumo dėka išplėštos iš pačios mirties nagų ir kurias jis tik pačiam jo spindinčiajai galybei tegali atsklei...
    - Žmogus tampa tuo... ką jūs vadinate... žvėržmogiu...
    - K... Ką... Ką?!!,- sukliko magas ir dar kart papurtė mirštantįjį.
    - Laisvu padaru... nežinančiu jūsų beprotiškų vilčių... svajonių... ir baimių...
    „- Viskas, senis klejoja!“,- pamanė magas. Reikėjo skubiai griebtis paskutinio vilties ką nors sužinoti šiaudo. Už nugaros, koridoriuje pasigirdo kaip gargaliuodamas, perplėšta gerkle, dusliai dunkstelėjo į grindis paskutinis gvardietis, o aukštai viršuje aidėjo jau nauji žingsniai.
    - Vadinas įžengti ten visgi įmanoma? Kaip jie ten išgyvena? Kokią paslaptį jie žino?
    - Kuris nepanorės... atsikratyti... žmogiškosios esmės... nepajėgs tapti žvėržmogiu... o tokiu netapęs – neišgyvens... pelkėse... praras poreikį... bet kam... kas rodėsi svarbu... nėr jokių paslapčių... jie tiesiog virsta... žvėržmogiais... o... otunais... otu... nais...
    - Sakei tai būdas pribaigti imperiją! Kalbėk!
    - Tu aklas... magistre... įrėminta ledo ir pelkių... Gehenomija taip pat... diena iš dienos silpsta... springsta... savo syvais... plėstis... nebėra kur... kad gyvuotų... tai yra būtina... nebėra kur, mage...

Fadzis susmuko šalia gulto ir vėl pajuto klaikų skausmą kaktoje, pamatė sudaužytus ligi kaulo krumplius ir nebegalėdamas susivaldyti pravirko. Žingsniai artėjo greičiau nei įprasta, jis žinojo kas skuba šį kart. Magistras net nesiteikė atšaukti savo sargybinio iš jo mirtininko posto ties įvijais laiptais.
    - Laiko klausimas... kada ji... subyrės... žmonės... dėka savo baimės... pykčio... godumo... nepajėgūs keistis... pasiliks tūnoti... ir išnyks... Paliks plačias... švarias erdves... be žmogaus... ten gera bus... žvėrims... miškams... stepių žolei... galbūt net... mano Varakija... vėl... vėl bus tokia pat... tai ir yra mano... slaptoji magija... khe khe khe!,- pasukęs galvą durų link senis vėl užsikosėjo šį kart baisiai, draskančiu kosuliu, o pakėlęs žvilgsnį Fadzis išvydo, kad šiuos paskutinius žodžius klausė visi jo gildijos magistrai glaudžiu būreliu tylomis stovintys koridoriuje.

    - Velniai griebtų, negi mes kažką praleidome?!,- Erlikas prabilo pirmas, jis tiesiog švytėjo. Magai buvo įniršę, pasibaisėję, išsigandę. Štai - akimirka! Tik vienas Zotamas buvo rūstus lyg audros debesis, ir vos tik perbalęs Fadzis ėmė nerangiai stotis, bei kažką lementi, tarsi alkanas žvėris griebė šį, su nežemiška jėga atplėšė nuo grindų, trenkė sienon, dar kartą, ir ėmė viena ranka laikydamas už gerklės, smaugti.
    - N... Ne... Nereikia... Aš... š... ž... žinau... pa... pas...,- mėlstančiu veidu šnopavo besirangantis lyg prismeigta virbu žiurkė, storulis.
    - Ką tu padarei?!, - suriko Raksijos magistras ir dar kart sviedė Fadzį į drėgnus akmenis. Trekštelėjo kaulai. Nepajėgiančio įkvėpti nelaimėlio veidą perkreipė begarsio skausmo riksmo grimasa.
    - Magistre... Magistre!,- Kamabre pripuolusi čiupo Zotamui už rankovės mėgindama jį priversti atsikvošėti, tačiau tik gavo atžagaria ranka per sprandą ir aiktelėjusi išskriejo į koridorių, parversdama Zareką ir Zungą. Kremalis, Lunimis ir net Erlikas nedrąsiai slinko prie įsiutusio mago ketindami sutrukdyti jam pribaigti Kymetos gildijos valdytoją. Bejėgis Fadzio kūnas suglebo, akys išsprogo, liežuvis išsivertė lauk, o rankos iki kraujo sudraskiusios tučtuojau užgijusį smaugiko veidą bejėgiškai nusviro. Zotamas drėbė storulio kūną į nespėjusią prisiartinti trijulę.
    - Nutrėškiau, kaip viščiuką!,- pro dantis iškošė iš įsiūčio virpantis magas. O išvydę jo akių gelmę, išpilti šalto prakaito magistrai akimirksniu paskubomis nešdinosi lauk į koridorių, palikę tarpduryje keistoje pozoje susmukusį kūną.
    - Rokamanieti, Lunimi, Zunga!, - įsakmiai sušuko Zotamas. – Prakalbinkit šitą maišą!
Nedrįsdami prieštarauti paminėti magistrai puolė prie dar šilto lavono ir pasodinę jį, atrėmę į sieną ėmėsi savųjų burtų. Visi kiek įmanydami stengėsi padėti. Tik viena Kamabrė nejudėdama gulėjo ten, kur ją nusviedė žudiko ranka. Zarekas Šimtabalsis pasilenkęs ties ja, dejuodamas atsitiesė ir sviedė į Raksijos magistrą neapykantos kupiną žvilgsnį.
    - Ji negyva! Tu nulaužei jai sprandą!,- piktai suriko senasis magistras.
    - Na ir kas?! Nori ją palydėti į paskutinę kelionę?! Pasiimk jos bokštą – prieš mirtį pašildysi savo kaulus šiltoje Nikijos saulėje!,- nuožmiai nutildė senį Zotamas.

Fadzio kūną ėmė purtyti traukuliai, iš burnos vertėsi kažkokios gelsvos putos, jis ėmė šokčioti vietoje lyg traukomas už virvučių, mėšlungiškais judesiais mosikuoti rankomis priešais save, išmušė kažkuriam iš rankų šaižiai grindimis nusiritusį amuletą.
    - Magistre, jis tuoj bus pasiruošęs!,- atraportavo Zunga, įsijautęs į savo darbą ir pamiršęs viską aplink.
Zotamo pyktis pastebimai atlėgo. Jis užsimerkė, giliai įkvėpė, laukė akimirkos kai Fadziui bus galima užduoti paskutinį klausimą.
    - Ar tau pavyko sužinoti slaptosios Orendo magijos paslaptį?
Kūnas vėl truktelėjo, bjauriai vaipydamasis ėmė staigiai sukioti galvą, neregėmis akimis ieškodamas kalbančiojo. Gerklėje lyg užsikimšusiame vamzdyje kažkas suburbuliavo, o Lunimio atgal sugrūstas liežuvis vėl pusiau išlindo ir nusviro kairėn.
    - Senis... nežinojo... magijos... senis... sakė... kur... išeina... žmonės... jie... žino... būdą... virsti... žvėržmogiais... ir gyventi... pelkėse... juos... vadina... otunais...
Visi tylėjo sulaikę kvėpavimą. Niekas nepajėgė, nei pasijudinti, nei tarti žodį. Net galingasis Raksijos magistras. Burtų veikimas baigėsi ir Fadzis suglebo antrą ir paskutinį kartą. Pirmas šį visuotinį dvasios mėšlungį nutraukė Erlikas.

    - Ką darysim? Tuoj čia prisistatys teisėjai! Salė ošia nesuprasdama, kodėl teismas vėluoja!,- ėmė skeryčioti rankomis Šešiapirštis.
    - Fadzis miręs todėl jį ir aukosime. Mes jį aptikome čia, nužudžiusį kalinį. Mėginamas sulaikyti jis priešinosi ir nukovė Kamabrę. Magišku būdu iškvostas prisipažino, kad viską prasimanė norėdamas pateisinti savo žlugimą Kymetoje,- Zotamo nurodymai buvo aiškūs, trumpi, suprantami. Jis visuomet rasdavo išeitį, kuomet kiti sugebėdavo tik virpėti, todėl su nors ir žiauria jo valdžia buvo vis tik skaitomasi.
    - Ką darysim su žiniomis apie žvėržmogius?,- paklausė kaip visuomet ramus Lunimis.
    - Mėginsim jas patikrinti savo jėgomis.
    - Neįspėsim Imperatoriaus?,- nustebo ....
    - Jokiu būdu! Tai gal būt paskutinę mūsų galimybė išsigelbėti iš pirklių žabangų! Greitu laiku gali tekti dalyvauti kitam teisme. Ir šį kart sėdėsim ne ant garbingų svečių pakylos! Ša!
Visi iš kart sukluso, budriai, lyg laukinių šunų gauja. Aukštai virš jų galvų vėl pasigirdo žingsniai – rodos visi rūmai dundėjo. Kažkur girdėjosi didžiulis šurmulys. Zunga žvilgtelėjo į savo kristalą, kabantį ant kaklo.
    - Į rūmus plūsta kariuomenė iš Dogolijos barakų... Susirinkusieji vejami lauk... Čionai eina teisėjai su gvardiečiais...
    - Pirkliai!,- lyg baisiausią keiksmą spjovė šį žodį Erlikas.
    - Melskitės, kad jie nesužinotų kas čia iš tikro vyko!,- priminė Zotamas, atsisukęs veidu į laiptus, sukryžiavęs rankas ir laukdamas...

V

Taigi... Vargšas nežinantis istorijos vingrybių, ramios dvasios žmogelis pirmą kartą žengęs ant juodo Aizos kalifato kalnuose randamo akmens, kuriuo pergalei prieš šią šalį pažymėti buvo išgrįstos pagrindinės Raksijos gatvės, žmogėnas prislėgtas neįsivaizduojamos gausybės naujų, niekad nepatirtų reginių, garsų, kvapų, ir kitų pojūčių, vargšas atvykėlis... Argi galėjo jis numanyti, kad paslaptingoje Vežikų akligatvio tyloje, kurią jis, susirūpinęs savo išvaizda ir vieta šurmuliuojančių gatvių sraute, taip atmestinai, akies ar ausies kraštu tepalietė. Argi galėjo jis, pirmą kartą sostinėn atvykęs žmogutis, kaimo bendruomenės įgaliotas prašyti, atgailauti ar tiesiog parduoti prastą šių metų derlių, pastebėti, kad ten, pačiam gatvės gale stūksančiam trijų aukštų, prabangiai, bet skoningai padabintame pastate va jau prasideda gaisras, štai – kyla pilkšvi dūmai, negi niekas jų nematote!? -, sudeginsiąs ne tik visą Imperiją, bet ir jo ramų, niekam rodos netrukdantį kaimą, tiek daug metų savo išsibarsčiusių kalnų šlaite trobelių langais pasitikusį pavasarinės Saulės spindulį.
Žmogui, sėkmingai išvengusiam kūnų prekeivių, parūpinančių mokslo medžiagą Akademijos medicinos studentams, pinklių, netgi pigios meilės, gręsiančios sunkiais sveikatos sutrikimais, žabangų, net neatsidūrus kartuvėse ir galiausiai tiesiog – laimingai atsibudus iš slogaus Raksijos sapno ir sugrįžus namo, tiek savo gyvenimo skvernu, vos neužkliudžiusiam, nekils alei vienos džiugios minties, kuomet iš savo dar vakar, švelnios, o dabar – nerangios ir bejausmės žmonos, sužinos, kad mylimiausioji jų jaunėlė pabėgo su kaimynų bernu į niekam jų kaime negirdėtą Kumotos šalį... Taip ir liks jis gedėti, net nepasidžiaugęs, kad visgi išprašė pas Akademijos specialistus leidimą statyti išsvajotą vandens malūną, kurį beje, dar nespėjusį duonos sumalti, sudegins neregėtos naikinimo aistros apimtų Aizos sukilėlių pulkai...

O tuo tarpu diena iš dienos, po vieną ir būriais, žmonės traukė Mėlynųjų Pelkynų link. Keisti gandai sklido iš imperijos sostinės, bet dar keistesnė buvo tikrovė. Senasis magistras Zarekas, iki galo aklai ištikimas imperatoriui, prieš pat mirtį atskleidė tiesą - kas iš tikro nužudė Orendą. Liaudis ėmė reikalauti paskelbti varakietį – saketu. Prasidėjo pirklių ir magų karas. Magų gildijos viduje kilo nesėkmingas perversmas. Kymetos šachtose staiga atsirado daugybė buvusių gydytojų, pranašautojų, nekromantų, demonologų ir kitokių kerėtojų. Į kaimus karts nuo karto užklysdavo nudriskę klajojantys burtininkai, besislapstantys nuo menkiausio kanopų bilsmo. Pirkliai surengė nepavykusį pasikėsinimą į jo Šviesybę Berkerą Spindintįjį! Valdovas liko gyvas, tačiau paralyžuotas, nepalikęs įpėdinio, nespėjęs pasirūpinti vedybomis. Raksiją ėmė valdyti Erlikas Šešiapirštis, padėjęs Berkerui naikinti magus ir pirklius, apkaltintus imperijos išdavyste. Šachtos tuštėjo, kariuomenė apleido dalį tvirtovių, žvėržmogiai vėl įsikūrė abiejose Ingo upės krantuose. Žmonės - pulkai, vilkstinės ir pavieniai, traukė Mėlynųjų Pelkynų link...

Visų lūpomis klajojo tik vienas vardas „Sinagemas... Sinas... Si...“. Šis žmogus rodos spėdavo visur, veikiausiai tokių kaip jis buvo daug, ir ten kur toks „sinas“ apsilankydavo išeidavo ne vienas kitas, o ištisi buvusių ir esamų katorgininkų kaimai. Praėjo nerami žiema, kuriai baigiantis, lyg kokia valstiečių deginama pamėklė supleškėjo Asbro pilis, naktį buvo užimta ir sugriauta Zonmaro tvirtovė. Iš Kymetos apskrities liko tik siauras ruoželis palei Varakos pasienį, kur vis dar buvo vykdoma vario gavyba, bei šmirinėjo stiprūs kariuomenės būriai. Vasarai baigiantis mirė paskutinysis Berkeras ir nuo imperijos atskilo Aizos kalifatas. Pasibaigė gildijų ir prasidėjo pilietinis karas... O žmonės, diena iš dienos, ėjo, ėjo ir ėjo... Štai, kad ir anas penketukas sunkiai klampojantis rudeninės upės pakrante, ligi kraujo susidraskęs aštriose smilgose, kurios labai švelniai įspėjo keliauninkus apie tai ko galima buvo tikėtis persikėlus į kitą upės krantą, padūmojusį nuo melsvos miglos. Tai buvo keturi vyrai ir viena moteris. Priekyje ėjo vedlys, pusamžis, aukštas ir tvirtas vyras, ilgais žilstelėjusiais plaukais, apsirėdęs keliais kailių, grubaus milo ir purvinos drobės sluoksniais. Iš paskos jam ėjo du jauni, beveik vieno amžiaus, panašūs lyg broliai vaikinai, o eisenos gale lėtai vilkosi gal trečią dešimtį pradėjusi moteris ir senas, vis glostantis ilgą, kadaise baltą, o dabar drumzlinai pilką ir prikibusią dagių barzdą. Ketvertas buvo apsirengęs vienodais pilkai rudai purvu nutaškytais apsiaustais, po kuriais matėsi sudriskę marškiniai, ir tik senio, kadaise prabangus apsiaustas, vis dar žvilgėjo auksu siuvinėtais apvadais.

Netrukus žmonės sustojo, užkūrė lauželį, išsitraukė iš krepšių kuklų maisto davinį. Vienas jaunuolių drauge su vedliu nusileido prie upės atnešti vandens. Ilgą laiką jie ten stovėjo, kažką aptarinėdami, vis rodydami rankomis į įvairias upės vietas. Senis pakritęs šalia vienintelio visam akiratyje, juodo, išsirangiusio lyg žakio ragai medžio ir retkarčiais sukosintis, rodės miega. Vedlys atsinešęs vandens, mažam katiliuke, kurį ant galvos lyg šalmą dėvėjo kitas jaunuolis, ėmė kaisti aitriai dvokiantį viralą, iš krepšio išsitraukė samanų gniužulą, bei išdėliojo ant žemės prie upės nuskintus augalus. Jo pakeleiviai smalsiai dirsčiojo. Baigęs virti, nukėlė nuo ugnies ir nužingsniavo link moters, gulinčios kitoje medžio pusėje. Išmirkęs samanas skystyje, apvyniojęs jas augalais primenančiais arakės lapus, atsargiai prispaudė gniužulą prie merginos blauzdose krūpčiojančių pūliuojančių žaizdų – susitikimo su ragalkos krūmynais atminimo. Taip iš viso paruošęs šešis tvarsčius, aprišo juos purvinais skudurais padarytais iš nuplėštos merginos apsiausto rankovės. Kol jis dirbo, ši apsiblaususiu žvilgsniu stebėjo jo veidą.
    - Iš kur tu išmokai gydyti žolėmis?,- paklausė Hida.
    - Iš ten...,- galva mostelėjo pelkynų link Sinas.
Artėjo naktis ir žmonės susibūrė arčiau laužo. Reikėjo laukti ryto. Tuomet mėginti persikelti per upę. Sinas sakė, kad auštant šioje vietoje atsiveria Pasikeitimo kelias. Jei jis neteisingai nustatė vietą, teks keltis kitur ir taip pat laukti. Blogai buvo tik tai, kad baigėsi maistas, o ką nors surasti šiuose krantuose buvo veik neįmanoma. Dauguma snūduriavo. Būdravo tik Sinas ir vienas jaunuolių, Dimijas. Žarstydamas laužo žarijas, jis pažvelgė į vedlį ir ryžosi užvesti pokalbį su tyliu lyg uola milžinu.

    - Man viena neaišku.
    - Kas gi?
    - Jei žmogus praėjęs keliu pavirsta... na tuo... žvėržmogiu...
    - Tai netikęs vardas...
    - Nesvarbu, kol kas aš mąstau būtent taip!
    - Gerai, kalbėk.
    - Taigi, jei jis tokiu pavirsta... Tuomet... Aš nesuprantu kaip tu... Sinai. Na supranti... vedi žmones... Ir kodėl?
    - Todėl, kad buvo Orendas.
    - Orendas žuvo. Tu nebijai, kad žūsi ir tu?
Sinas tylėjo, tarsi laukdamas, kol jaunasis magas išsakys jį kamuojančias mintis ligi galo. Šis taip pat patylėjo, tačiau pajutęs šį primygtinį tylų reikalavimą galiausiai nedrąsiai prabilo.
    - Na... Aš turiu omeny, kad gal tau reikia pagalbininko? Aš kažkaip nejaukiai jaučiuosi, tas pasikeitimas ir panašiai... O čia...
    - Tu nesupranti.
    - Tai tu man paaiškink!
    - Orendas buvo ypatingas. Jis buvo varakietis, jis buvo beveik... otunas... žvėržmogis kaip tu sakai. Iš prigimties.
    - O tu?
    - O ką aš?
    - Atsakyk man, nebijai, kad žūsi? Kas tuomet? Kas ves žmones? Yra kiti?
    - Kiti yra kitur, čia užtenka ir manęs vieno.
    - O jei žūsi?
    - Aš nebijau.
    - Cha! Ne baimė svarbu! Kas tuomet ves...
    - Tuomet ateis kitas.

Dimijas nutilo ir susimąstė. Įmetė į laužą dar kelis pagalius, kurių krūvą jie surinko upės, atnešusios medieną iš tolimų, Ingo skalaujamų kalvų, seklumose.
    - Iš kur ateis? Taip ims ir ateis? Tu žinai kažkokias paslaptis?
    - Aš tau sakau, o tu nesiklausai. Ims-ir-ateis-kitas.
Šį kart magas išsižiojęs laukė vedlio išsakančio save iki galo. Sinas atsikrenkštė, ištiesė delnus į laužo liepsnas.
    - Kodėl tu kvailas Raksijos vaike galvoji, kad Pasikeitimo keliu einama tik į vieną pusę?
    - ?... ,- klausiamai žioptelėjęs Dimijas nutilo. Buvo girdėti tik vėjas šiurenantis smilgas, ir apačioje nuokalnėje kliuksintys ir gurguliuojantys rėvose upės vandenys.
    - Bet... tu juk esi... Sinas? Ar ne?,- atsargiai vėl paklausė jaunuolis.
Vedlys tik nusišypsojo. Nieko neatsakė. Žvelgė priešais save. Kažkur ten, vėju sklidinoje tamsoje, anapus Ingo, turėjo būti Cikoto upė atitekanti iš Mėlynųjų pelkynų. Ingo intakas. Jų kelionės tikslas. Ilgaplaukio akyse švietė kažkokia nenusakoma širdgėla. Galiausiai kai Dimijas jau nelaukė atsakymo, jis tyliai tarė.
    - Kartais imi laukti mirties...
Tik paskutinį žodį nugirdęs vaikinas nieko nesupratęs žvelgė į Siną, mergina, atsibudusi ir nuklibinkščiavusi į šalį jau krovėsi menkus daiktus, senasis magas, veikiausiai pažadintas pokalbio, akimirką mąsliai suraukęs kaktą galiausiai atsiduso sau į barzdą. Švito...
    - Metas...,- tarė Sinas.

    - Mes... neisim su tavim... mes persigalvojom...,- nelauktai pasigirdo Hidos balsas.
    - Kas tie mes?,- ramiai paklausė vedlys.
Mergina toliau iš lėto tvarkė savo krepšį, o antrasis jaunuolis, baltaplaukis Šažajus, tylėjo vengdamas kieno nors akių.
    - Kas jus neramina?,- paklausė Sinas ir vikriai atrėmė katės šuoliu priartėjusios merginos durklą. Ji nusirito į pakalnę ir liko gulėti – niekas nepastebėjo ar vedlys jai smogė. Tik visi apstulbo kaip greit ir nelauktai tai atsitiko. Tuo tarpu  milžinas, atimtą durklą apžiūrinėdamas, toliau kuo ramiausiai kalbėjo.
    - Jūs tiesiog žudikai ar imperijos žvalgai?
    - Mes... mes...,- puolė aiškinti vienas per kitą jaunimas, o senasis magas, vikriai, nors ir aimanuodamas, pašokęs, lazda trinktelėjęs abiem per pečius juos nutildė. Kiek pagalvojęs, atsirėmęs į lazdą prabilo.
    - Ketinom pakeisti magų gildijos tvarką. Buvom vieni tų kas rengė sukilimą, ta beprasmybė, magų virtimas pirkliais, ilgiau tęstis nebegalėjo. Magistrai sužinojo, daugelį sunaikino – Krustą, Ariką ir kitus. Mes, palūžom ir buvom atsiųsti čionai – išpirkti savo kaltę... sužinoti Pelkynų paslaptį ir tai kaip žmonės virsta... žvėrimis...
    - Iš kur gildija tai sužinojo?
    - Nieks nežino... Sklando gandai, kad pats Orendas prieš mirtį tai atskleidė...
    - Tai gali būti tiesa...,- tarsi pats sau tarė Sinas ir nutilo paniręs mintyse. Kažkur ėmė karksėti stepių varnos, pakilusios iš savo lizdų.
    - Ir daug Kymetoje tokių kaip jūs?
    - Knibždėte knibžda... Magų tinklas čia silpnas, bėra tik vienas magistras – Erlikas, ir viena gildija – jo artimiausi pakalikai. Tačiau pirkliai taip pat ieško paslapties įminimo...

    - Ko jūs siekėte rengdami savo sukilimą?
    - Mes ketinom panaikint gildiją ir gražinti viską į pradžių pradžią, kuomet magai buvo keliaujantys gydytojai gyvenantys iš tų dovanų kurias gaudavo už darbą... Tai buvo neįgyvendinama svajonė.
    - Kodėl?
    - Na... Sunku paaiškinti, bet niekam visoje imperijoje to nebereikia. Nei magams, nei paprastiems gyventojams. Visi priprato... Priprato apsimetinėti, meluoti, vaidinti, kad dirba...
    - Net Jūs?
Tyla.
    - Ar Jūs patys norėtumėt grįžti į pradžių pradžią?
    - Aš - taip!,- nedvejodamas tarė Dimijas ir baugiai atsigrįžo į senio lazdą. Jo draugas tylėjo. Tylėjo ir senis.
    - Tuomet, eime...,- daugiau nieko netaręs Sinas pakilo ir apsisuko eiti. Jis iš lėti leidosi šlaitu, trumpam stabtelėjo prie merginos, kilstelėjo apsiausto skverną, kažką apžiūrinėjo. Jaunieji magai susižvalgė. Senis Dimijui parodė lazda Sino link.
    - O Jūs?... Ką darysite? Juk...,- jis su šleikštuliu žvilgtelėjo į tamsų Hidos gumulą pakalnėje. – Juk kelias namo atkirstas...
    - Bus matyt... Pamėginsim ieškoti pradžių pradžios šiapus... Tiek kiek mums bus leista. Eik, jis nelauks!
Dimijas dar kiek neryžtingai patrypčiojęs, nusilenkęs senoliui, nubėgo vedliui iš paskos, o magas laikydamasis lazdos prisėdo šalia antro vaikino. Šis šniurkščiojo nosimi, įsikniaubęs į kelius. Senis apkabino jo pečius ir kiek įmanoma stipriau spūstelėjo.

Sinas žvelgė viršum vandens uostinėdamas orą. Dimijas skubiai nusileidęs šlaitu, praeidamas dar žvilgtelėjęs į atverstą Hidos skverną, pro kruvinas draiskanas žibančius šarvinius marškinius ir po kairiąja krūtimi įbestą metalinį strypą, kaip tik tikusį į mažą šarvo grandelę, atsistojo šalia vedlio ir giliai alsuodamas pažvelgė ta pačia krytimi.
    - Ar užuodi?,- paklausė Sinas.
Dimijas taip pat ėmė uosti vėjo nešamus kvapus.
    - Chmm... Rodos... Lyg būtų maitos kvapas...
    - Taip!, - džiugiai tarė vedlys ir tai buvo pirma džiaugsmo akimirka jo veide per visą kelionę. – Tai Cikoto kvapas...
Jie vėl stovėjo tylėdami tarsi kažko laukdami. Jaunuolis pajuto, kad nori nusišlapinti ir apsigręžė ketindamas paėjėti šalin. Sinas net krūptelėjo kai šis šaižiai riktelėjo.
    - Ar jau prasidėjo?,- paklausė vedlys. Dimijas nieko neatsakė. Jam buvo atėmę žadą. Nebuvo nieko – nei šlaito, nei Hidos kūno. Iki pat horizonto driekėsi rūko kamuoliuose dingstanti laukymė apaugusi žolės kupstais. Baugiai atsigręžęs, jis pamatė... nepakitusį vaizdą. Nors, ne! Kažkas buvo kitaip!
    - Mes kitame krante...,- paaiškino Sinas ir tą akimirką vėjo gūsis tvoskė į šnerves itin stipriu, salstelėjusiu irimo kvapu. Dimijas pamėgino sukaupti savo magišką galią ir išsiaiškinti, kurioje pusėje nuo jų yra intakas, bet pajuto, kad... negali, nesugeba, nežino kaip! Tuo pat metu jis aiškiai, nesuvokiamu būdu, suprato kad Cikotas teka kairėje nuo jų, už kokių trijų-keturių šimtų žingsnių.
    - Magija... Aš praradau savo gebėjimus?,- tarsi pats savęs paklausė jaunasis burtininkas.
Sinas lėtai sukiodamas galvą žvalgėsi. Netikėtai sustingo lyg ką būtų išgirdęs ir tyliai tarė, nežvelgdamas į Dimiją, o šypsodamasis kažkam už jų nugarų:
    - Tu greit sužinosi, Raksijos vaike, kad įstabiausi burtai... vyksta savaime...