Radikaliai.lt skelbia metų knygą: E. Jovaišos AISČIAI: LIETUVIŲ IR LIETUVOS PRADŽIA

Svarbiausios E. Jovaišos tyrimų sritys: nuo 1975 m. jis tyrinėja I–X a. aisčių laidojimo paminklus. Tyrinėjo Raudonėnų, Plinkaigalio, Lauksvydų, Krūvandų (Vilkijos seniūnija), Rupunionių, Šaukėnų, Dauglaukio, Vėluikių kapinynus. Išleido tokias poligrafines ir elektronines knygas kaip Žvilgsnis į „Aukso amžių“: baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus (1998), Lietuva iki Mindaugo (1999, 2003), Įdomioji Lietuvos istorija: Lietuvos valstybingumo istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų (2004, 2007), Lietuva 1009-2009 m. (2009), Aisčiai. I knyga. Kilmė (2012), Aisčiai II knyga. Raida (2014), o štai 2016 m. liepos pabaigoje pasirodė trečioji dalis Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia bei jos priedas Iliustruoti aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia.

E. Jovaiša unikalus ne tik savo drąsa kalbėti apie tai, kas daugelio nutylima, o gal tiesiog tingima apie tai diskutuoti. Archeologas, istorikas naudojasi šiuolaikiškais metodais: jo knygos interaktyvios (ne tik elektroniniai jų variantai, bet ir poligrafinės; taip pat veikia tinklalapis www.aisčiai.eu), jos parodo, kad istorija ir archeologija, mūsų praeities tyrinėjimai nėra nuobodus dalykas, o priešingai: pasitelkęs geriausius specialistus (dailininkus, dizainerius), mokslininkas atkuria mūsų senovę taip, kad skaitydamas jo knygas tartum atsiduri joje. Tačiau puikios iliustracijos tenesuklaidina žmonių, įpratusių prie nuobodžių, vien raidėmis papuoštų mokslinių knygų: tai mokslinės, o ne grožinės knygos.

Prieš pristatydamas trečiąją E. Jovaišos magnum opus AISČIAI dalį, trumpai priminsiu pirmąsias dvi.

Aisčiai. Kilmė. I knyga: monografija. Vilnius: leidykla „Edukologija“ (2012)

Kai ant vėlių suolelio atsisėdo žymiausi baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojai Marija Gimbutienė (1994), Norbertas Vėlius (1996), Vladimiras Toporovas (2005), Gintaras Beresnevičius (2006), pasijuto didžiulė tuštuma, trukusi šešerius metus.

Ne, jokiu būdu nesakau, kad Lietuvoje be minėtų asmenybių nėra puikių mokslininkų, kurie tyrinėtų mūsų praeitį ne nomenklatūriniais „bumblauskiškais“ skerspjūviais, o savaip, taip, kaip darė didžioji ketveriukė. Visų neišvardinsi, tačiau (vardiju atsitiktine tvarka) verti dėmesio darbai, kuriuos rašo Dainius Razauskas, Eugenija Ulčinaitė, Nijolė Laurinkienė, Radvilė Racėnaitė, Jonas Vaiškūnas, Jonas Trinkūnas, Simas Karaliūnas, Ilja Lemeškinas, Leonardas Sauka, Zigmas Zinkevičius, Tomas Baranauskas, Letas Palmaitis, Aleksiejus Luchtanas, Vykintas Vaitkevičius, Algirdas Girininkas, Libertas Klimka, Mykolas Michelbertas, Rimutė Rimantienė, Jūratė Statkutė de Rosales (tiesa, jos veikalai sukėlė nemažai diskusijų) ir daugelis kitų.

Kas teisus, o kas ne, parodys laikas. Vis dėlto pirmiausia, studijuodamas mūsų praeitį, o ypač mitologiją, senąją religiją, remiuosi šaltiniais – pirmiausia N. Vėliaus sudarytais klasika tapusiais BRMŠ („Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai", 4 tomai). Taip pat – tautosaka, žodynais, viskuo, kas autentiška ir kuo mažiau interpretuota.

Turiu ir savo hipotezę apie mūsų seniausiąją religiją. Tačiau apie ją – kitąsyk, o šįsyk noriu pasidžiaugti, kad pagaliau po kelerių metų mūsų praeities tyrinėjimuose atsirado didžiulis sprogimas. Akademiko Eugenijaus Jovaišos magnum opus (linkiu jam parašyti dar ne vieną tokį magnum‘ą) „Aisčiai“, kurio suplanuotos trys dalys, pirmoji dalis „Kilmė“ yra būtent tas sprogimas, kuris ištaškė daugelio pseudoistorikų ir nomenklatūrinių istorikėlių sapaliones. Juk nusirista iki tokio marazmo, kad „Vatikano chebra“ ėmė niekinti Lietuvos istoriją: kruopščiai, sistemingai ir merkantiliškai. Iš pradžių pasirodė V. Ališausko lyg ir neprasta, tačiau mus bukais barbarais istorijoje parodžiusi knyga „Sakymas ir rašymas“ (2009). Joje, V. Ališausko manymu, lietuviai visąlaik gyveno sakytinėje epochoje (o kaipgi rasti runų fragmentai, nejau tikrai neturėjome rašto tuo metu, kai jį turėjo senovės tiurkai, vengrai, keltai, germanai?), kuri baigėsi sulig christianizacija. Kitaip tariant, lietuviai buvę tarsi barbarai, „nekalbūs iš prigimties“ (Jano Długoszo žodžiai), ir tik krikščionių dėka tapę civilizuotais. Chamizmas. Kitoje knygoje, kurią sau leido gausiai komentuoti (ne V. Ališauskas, o, tarkime, mitologijos specialistas D. Razauskas turėjo rašyti komentarus) – „Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus. Tekstas ir kontekstai“ (2012) – vėlgi lietuviai atrodo tokie Dievo kvaileliai, kurių apeigos ir papročiai a priori buvo smerktini. Vis dėlto 2013-ųjų vasarį V. Ališauskas pralenkė pats save, pareiškęs, jog, išstudijavus jėzuitų archyvus Vatikane (specialistai, tokie kaip I. Lemeškinas, Lietuvos praeities miglas sklaido Minsko archyvuose), paaiškėjo, jog „nėra jokių įrodymų, kad Birutė – Vytauto Didžiojo motina“, kitaip tariant, tokios net nebuvo (http://www.lzinios.lt/Istorija/Jokios-Birutes-Kestutis-nepazinojo). Netrukus vilniečiai istorikai Inga ir Tomas Baranauskai davė atkirtį „Vatikano chebros“ atstovams, įrodydami, jog „Birutė – tikrai Vytauto motina“ (http://www.lzinios.lt/Istorija/Birute-tikrai-Vytauto-motina). Nors ši polemika nesusijusi su knyga, kurią rengiuosi aptarti, vis dėlto ji parodo, kokio lygio dabar yra Lietuvos oficiozinė, nomenklatūrinė, pseudo- istoriografija.

„Aisčiai. Kilmė. I knyga“ (2012) – solidi, itin estetiškai išleista knyga, kurioje 380 puslapių ir net 160 iliustracijų. Knyga taip pat pasirodys ir elektroniniais formatais – paprastesniu .epub ir pritaikytu „Apple“ kompiuteriams bei kitai šios firmos įrangai. Pastarasis variantas – itin įspūdingas, jame interaktyviai galime naršyti iš epochos į epochą, trimatėje erdvėje apžiūrinėti iliustracijas, klausytis Rimanto Bagdzevičiaus balsu įskaitytų animuotų siužetų. Knygą bus galima rasti internete adresu www.aisciai.eu arba www.aisčiai.eu.

„Aisčių“ pirmosios knygos dailininkės - Laura Leščinskaitė ir Sigutė Mikšaitė. Viršelyje pavaizduoti šie dalykai: Kepuraitė. Dauglaukio kapinynas, 66 kapas, 220-260 m. E. Jovaišos tyrinėjimai, 1990 m. Vėrinys iš kiauraraščių pakabučių. Dauglaukio kapinynas, 54 kapas, 150-220 m. E. Jovaišos tyrinėjimai, 1989 m. Smeigtukas, lazdelinis. Šėtijai, XVII a. E. Ivanausko tyrinėjimai, 1998-1999 m.

Knyga išleista 1000 egz. tiražu leidykloje „Edukologija“ (www.edukologija.lt). Jos gale – solidžios santraukos anglų, rusų ir vokiečių kalbomis (vertė Vaida Kavaliauskaitė, dr. Marina Čistiakova, Markus Roduner), o 215 pozicijų literatūros sąrašas išduoda, kad veikalas – itin rimtas, ne vienerių metų darbas.

Rašydamas „Aisčius“, E. Jovaiša rėmėsi spaudai rengiama žymiąja Jordano kronika „Apie svarbiausius laikų įvykius arba apie romėnų tautos kilmę ir darbus. Apie getų kilmę ir žygius“.

Knyga sudaryta iš 13 skyrių: „Baltai Lietuvos istorijoje“, „Polietniškumas baltų pasaulyje“, „Baltai ir slavai“, „Baltai ir aisčiai“, „Baltų ir aisčių pradžia“, „Gotai aisčių kultūros širdyje“, „Aisčių kilmė ir gyvenamoji erdvė“, „Gotų-gepidų, arba Vielbarko, kultūra ir jos bruožai“, „Didžioji aisčių plėtra“, „Didžioji aisčių plėtra žemėlapiuose“, „Didžioji aisčių plėtra Lietuvos archeologijos medžiagoje“, „Didžiosios aisčių plėtros pėdsakais“, „Aisčiai senajame geležies amžiuje (10-450 metai po Kr.)".

Veikalas sudėtingas, parašytas nesunkia, nors ir moksline kalba, reikalauja ilgo ir kruopštaus analizavimo. Vien ko vertos iliustracijos – papuošalų nuotraukos, žemėlapiai, tai, kas tikrai buvo mūsų, ir daug seniau, nei į mūsų kraštus užsuko Brunonas.

„Didžioji aisčių migracija prasidėjo vienu metu, apie 10-70 metus, iš kelių centrų ir įvairiomis kryptimis, galima manyti, kad Vielbarko kultūros raida į Pamarį yra tos pačios didžiosios aisčių migracijos rezultatas. Vakarų baltų, arba aisčių, kultūra per I-III amžių pasklido toli į šiaurę – ir galima būtų paaiškinti, kodėl vėlyvajame geležies amžiuje, kai pietinius aisčius imta vadinti prūsais, o iš centrinių ir šiaurinių aisčių išaugusios gentys gavo savo vardus – skalviai, kuršiai, žiemgaliai, žemaičiai, latgaliai, sėliai, aukštaičiai – aisčių vardas nukeliavo iki estų“, - rašo E. Jovaiša „Įvade“ (p. 7).

Negalima nesižavėti akademiko E. Jovaišos sumanymu, kuris pagaliau tampa tikrove – pabandyti išsiaiškinti ir faktais parodyti, kas iš tikrųjų buvo tie, kuriuos Tacitas pavadino aisčiais. Man asmeniškai itin svarbu tai, kad ši knyga parodo, koks turtingas buvo mūsų pasaulis (nors viso jo nežinome, tačiau ir išlikę fragmentai – įspūdingi) iki krikščionybės prievartinio atėjimo į Lietuvą ir gretimus kraštus. Frustracijoje skendintys (ir visi kiti) lietuviai turėtų skaityti šią knygą kaip pagrindinį vadovėlį apie savo kilmę – geresnio dar neparašyta.

Aisčiai. Raida. II knyga: monografija. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014

2014 m. lapkričio 14 d. Lietuvos mokslų akademijoje vyko tikrojo nario, archeologo, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dekano prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai. Raida. II knyga: monografija“ pristatymas. Jei pirmąją knygą, pribloškusią įžvalgomis ir surinkta unikalia medžiaga, prieš beveik dvejus metus pavadinau kaip pagrindinį vadovėlį lietuviams (ir ne tik) apie savo kilmę, nes geresnio dar neparašyta, tai antroji „Aisčių“ dalis „Raida“ pranoko lūkesčius savo novatoriškumu: joje, pasitelkus gausybę specialistų, naujausius technikos atradimus, patrauklią leidybinę formą (87 iliustracijos, tarp kurių yra 33 žemėlapiai ir 54 paveikslai), pirmąsyk parodoma, koks įspūdingas buvo aisčių pasaulis, ir įrodoma, kad Didžioji aisčių migracija vyko visąlaik, akcentuojant iki šiol primirštą galindų kultūrą.

„Šioje knygoje aptariama Didžiosios aisčių migracijos galindiškoji banga buvo įspūdinga. Ji formavo rytinius ir vakarinius aisčius, kurių vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos ankstyvojoje istorijoje sunku pervertinti. Manoma, kad senajame geležies amžiuje prasidėjusi galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros sklaida sukūrė naują kultūrą Rytų Lietuvoje. Ji susikūrė maždaug toje pat erdvėje, kurioje VI a. antrojoje pusėje įsikurs Lietuvių pilkapių kultūra. Todėl klausimas, ar galindiškoji banga yra tiesiogiai susijusi su lietuvių kilme, yra esminis. Naujais tyrinėjimais grindžiant lietuvių kilmės problemą, aiškėja, jog, galimas dalykas, senojo geležies amžiaus Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmonės savo galindiškąją kultūrą pernešė toli į rytus. Okos upės aplinkoje susikūrė Moščino kultūra, kurią tyrinėtojai vadina rytų galindų kultūra. VI a. antrojoje pusėje ir VII a. rytų galindai patyrė avarų spaudimą ir įtikima, kad galėjo reemigruoti į Rytų Lietuvą atnešdami vadinamąjį Lietuvių pilkapių kultūrą. Galindų migracija neapsiribojo rytais. Vakarų Europoje lokalizuojamos trys etnonimo *galind- sankaupos. Jų migracijos daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai, galindų santykių su gotais liudininkai, mažai tyrinėti, nors, galima sakyti, nuo I a. pabaigos susidaro galimybės, kad prieš Gintaro kelio pradžią Noriko Lencijoje, anapus Dunojaus, ėmė kurtis galindų kolonija. Gintaro kelio prekybinės visuomenės tyrinėjimai atveda prie minties, kad Baltijos pakrantėse ir baltų pasaulio gilumoje buvo baltų prekybininkų kontroliuojamų prekyviečių. Tokių prekyviečių galėjo būti ir Romos pasaulio prieigose – priešais romėnų miestus. Per šituos galindus II amžiaus geografas Ptolemėjas galėjo gauti palyginti daug duomenų apie Baltijos jūros aplinkos upes ir tautas. Jo „Geografijos“ tyrinėjimai atskleidė daug naujų dalykų. Ptolemėjas sudinus mini du kartus. Vieną kartą – aprašydamas Europos Sarmatijos tautas, kitą – aprašydamas Didžiosios Germanijos tautas. Ir kaip tik anapus Dunojaus, artimoje romėnų kaimynystėje. Sudinų baltiška prigimtis iki šiol lyg ir nekelia didesnių abejonių. Kiti Ptolemėjo „Geografijos“ tyrimų rezultatai yra  tokie pat įspūdingi. Galima konstatuoti, kad Chronas tapatintas su Nemunu, Rudonas – su Venta, Turuntas – su Dauguva, o Chesinas – su Pernu. Be to, penkios Ptolemėjo lokalizuotos tautos – venedai, galindai, sudinai, veltai, salai – priklausė vakarų baltams, trys tautos – hosijai, karbonai, kareotai – Baltijos finams, o keturios tautos – stavanai, pagiritai, savarai, boruskai – rytų baltams.“

Knygos viršelyje – segė su raudono emalio inkrustacija (IV a., Rokėnai, Zarasų raj.).

Knygą skaityti galbūt patariama nuo X skyriaus „Aisčių raida, arba Santrauka su išvadomis“ (p. 237–251), kuriame susumuojamas grandiozinis E. Jovaišos atradimas apie galindų hipotezę. I–X a. aisčių pasaulyje vyko globalūs pasikeitimai, iš kurių vienas gana netikėtas ir labai svarbus: pasak E. Jovaišos, rytų baltų pasaulio, kaip anksčiau manyta, slavai neištirpino, kaip tik žymią rytų baltų pasaulio dalį apgyvendino vakarų baltų kultūros atstovais, su kuriais VIII–IX a. susitiko slavai.

Itin estetiškai išleista knyga sudaryta iš dešimties skyrių: „Raudonėnų kapai aisčių etninėje istorijoje“, „Aukštaičiai ir lietuvių kilmės paieškos Rytų Lietuvoje“, „Galindiškoji Didžiosios aisčių migracijos banga“, „Galindų pažinimo šaltiniai: Gintaro kelias“, „Galindų pažinimo šaltiniai: Ptolemėjo „Geografija“, „Galindų pažinimo šaltiniai: vėlyvieji šaltiniai“, „Galindai Europos rytuose ir vakaruose“, „Karalių laikai: Plinkaigalis“, „Galindai ir gotai“, „Aisčių raida, arba Santrauka su išvadomis“.

Alberto Angela knygoje „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“ (Vilnius, 2013) minėjo: „Gintaro kelias – tai europietiškas Šilko kelio atitikmuo; juo srūva milijonai sestercijų, o tikras raudonas auksas juda romėnų civilizacijos link.“

Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016

Knygos ketvirtajame viršelyje autorius prisipažįsta, kad pirmoji jo pažintis su seniausia mūsų istorija atsivėrusi Petro Tarasenkos (1892–1962; šio archeologo, muziejininko, prozininko knygos „Pabėgimas“, 1957 ir „Rambyno burtininkas“, 1958, apie garbingą Lietuvos praeitį padėjo semtis tuometiniam jaunimui), Kurto Vilhemo Ceramo (C. W. Ceram, 1915–1972, tai Kurto Wilhelm'o Marek'o pseudonimas) knygose, vėliau įtaką padarė didieji jo mokytojai Pranas Kulikauskas, Pranė Dundulienė, Bronius Dundulis, Juozas Jurginis, Mykolas Michelbertas, Adolfas Tautavičius, archeologinės praktikos Varnupiuose, Sudarge, Punioje.

Susidomėjęs pirmųjų dešimties amžių aisčių laidojimo paminklais, mokslininkas atrado galimybę susieti dangaus šviesulių padėtį su mirusiųjų erdviniu orientavimu. Aisčių laidojimo apeigų astronominė tradicija reikalavo laikytis tam tikros tvarkos, teigia mokslininkas. Pasak jo, nelygu ką garbino mirusysis (Saulę, Mėnulį, Šiaurinę), jis turėjo būti nukreiptas ta kryptimi, kur laidojimo dieną dangaus skliaute buvo jo garbinta dangaus dievybė. E. Jovaiša prisipažįsta, kad besigilinant į aisčių etninę istoriją, atsirado į aisčių (vakarų baltų) vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos istorijoje. Taip gimė naujas aisčių etnogenezės modelis.

Naujojoje knygoje sutraukti ankstesnieji tyrinėjimai, kuriuos gilina ir naujausi mokslininko atradimai.

Čia rašoma, kas buvo tie aisčiai, kur jie gyveno, ką apie juos rašė antikos istorikai, kas ir kada buvo aisčių kaimynais, kas ta Didžioji aisčių migracija, kaip ji keitė aisčių ir rytų baltų pasaulio veidą, kas tas Gintaro kelias, ką apie aisčių gentis žinojo Romos geografai. Svarbiausia E. Jovaišos perteikiama žinia: aisčiai gyveno įvairų, daugybės Europos tautų kultūrinių ryšių turtinamą ir savąjį joms dalinamą gyvenimą.

Abi naujosios knygos sudaro beveik 400 gausiai iliustruotų puslapių. Labai svarbus trečiojoje knygoje pateikiamas Žodynas (p. 256-283), kuriame rasime svarbiausius terminus, apibrėžtis, kas yra baltai, aisčiai, juos tyrinėjusius mokslininkus,

Ir naujausiosios knygos, ir ankstesnės sudaro visumą, kurią būtina suprasti kiekvienam save gerbiančiam mitologijos, lingvistikos, archeologijos, istorijos tyrinėtojui mėgėjui ar profesionalui. Poliglotai visame pasaulyje vis labiau domisi lietuvių kalba. Manau, kad AISČIAI yra vienas svarbiausių veikalų, padėsiančių atverti naujas erdves įvairių kraštų tyrinėtojams.

Ko vertas vien faktas, kad baltiškųjų vandenvardžių užimama erdvė viršija 860 000 kvadratinių kilometrų plotą (p. 43). Pamarių kultūros baltai atsirado prieš 5400-5600 metų. Prisiminkime M. Gimbutienę: jos Senoji Europa egzistavo prieš 9000-5500 metų, kol nebuvo paveikta indoeuropiečių. O iki jų egzistavusios tautos nebuvo aisčiai, tačiau apie juos skaitysime jau kitose knygose.