Beribis novelečių laikas

Šie pastebėjimai puikiai tinka ir naujausiajai knygai. Ją jau spėjo įvertinti prof. Anatolijus Gurevičius: „Žanras – noveletė – ištobulintas, sugebėjimas įžodinti pajautas toks subtilus, kad, atrodytų, skaitai kažką labai lengvo. Tačiau temos, kurios čia minimos, yra pačios sunkiausios. Tik išmintingas žmogus gali taip lengvai kalbėti apie pačius sudėtingiausius dalykus: mirtį, gyvenimą, meilę, skausmą, savižudybę, apie gyvenimą, kuriame nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities, kuris tiesiog yra... Buvo... Bus...“

Knygoje – trys skyriai: „Sugrįžus“, „Vilties ženklas“, „Iki rytojaus“. Bet visus juos sieja viena gija – laikas, noras gyventi, žmogaus paskirtis Žemėje.

„Su-grį-žau!“, - šaukia knygos veikėja gimtajam namui, suvokusi, kad praeitis įsiveržė į dabartį ir ateitį ir kaipmat pavertė praeitimi. Tas sugrįžimas pripildytas prisiminimų, kuriuose virpa akimirkos užlaida tarp nakties ir ryto, gyvenimo ir mirties. Atrodo, kartu su autore matai, girdi, jauti, ko iki šiol nesuvokei. Ir tau kaip jai svarbiausias šioje žemėje tampa laikas – buvęs, esamas, būsimas. Dar daugiau – pradeda atrodyti, jog gyveni belaikėje erdvėje. Vis dėlto iš praeities ateina tai, kas buvo svarbiausia, netikėčiausia: supratimas, kad gyvenimai yra sujungti šauksmo, kuris skamba per amžius; iš prasivėrusio dangaus atskrieja artimųjų dvasios; čia ir galimybė nubraukus dulkes susigrąžinti praeities dienas, sugebėjimas išgirsti Anapilin iškeliavusios babytės žodžius: „Nieko negaliu duoti, vaike, tik savo šypsenos šešėlį. Ji lengva, neškis ją“, suvokimas, kad kiekvieno likimas gyvena sieloje, tik reikia drąsos jį atrasti.

Antrojo skyriaus pavadinimas bando šį tą sufleruoti, bet, pasirodo, ne visai tai, ko tikiesi. „O juk taip paprasta mirti“, - konstatuoja knygos veikėja, patekusi į situaciją, kai dar nebuvo lemta atsisveikinti su šiuo pasauliu. Viltis ateina labai lėtai – pamąstydama, stabtelėdama, iš pradžių tik akimirkoms, lyg „dienažydžio žavesys“.

Sukurti save iš naujo ne taip paprasta. Dažniausiai tai įvyksta, kai netikėtai patenki į pasaulį, kurio iki šiol nepažinai. Anot S. Peleckienės, jo muzika labai panaši į vėją. Su knygos veikėja  nenuobodu, kad ir kur ji pakviestų – tamsos baimę ir savo dvasią pajusti, į protėvių sodintą mišką, gyvenantį paslaptingą gyvenimą, prie Dievo simbolio, kurį kiekvienas turi surasti ir godoti...

Kas gi yra laikas, kuris seka visą gyvenimą iš paskos? – bando atspėti neįspėjamą mįslę veikėja, kurią pribloškia svaigi artėjančios amžinybės galia ir pusiausvyra – tarp troškimų ir atsižadėjimo, mirtingumo ir nutrūkstamo paskutinio atodūsio.

Trečiasis knygos skyrius – apie gyvenimą, kuriame buvo visko – gero ir blogo. Apie dieną, kai sniegas, turintis dvasią, atėjus laikui išnyksta. Apie baisią akimirką, kai tenka pripažinti, jog tas, kuris teisia nežinodamas, klysta. Deja, ir apie suvokimą, kad daugiau niekada nebus rytdienos. Vis dėlto, kas gali būti šviesesnio nei galimybė ištarti „iki rytojaus“, o tai knygos herojė ir daro atradusi, koks „ilgas tas jos gyvenimo vieškelis – net iki pat dangaus“, ir supratusi, jog, nors ir labai įdomu, kaip yra ten, ji nori būti čia, ilgai ilgai.

* Silvija Peleckienė, Belaikėje erdvėje. – Šiauliai: „Neoprintas“, 2015.

NEMUNAS, 2016 m. liepos 21-rugsėjo 7 d., Nr. 14 (974)