VANDENYS: VANDENŲ ŽEMĖ. Romanas

1820 m. Anglijos karaliaus George‘o IV įkurtos Karališkosios literatūros draugijos nario Grahamo Colino Swifto (g. 1949) nuopelnai įvertinti keliomis literatūros premijomis (tarp jų – „Booker Prize“), ne vienas kūrinys ekranizuotas. Lietuviškai yra pasirodęs G. Swifto romanas „Į dienos šviesą“ („The Light of Day“, 2003; liet. „Alma littera“, 2008).

Trečiasis G. Swifto romanas „Vandenų žemė“ („Waterland“, 1983), kaip ir „Į dienos šviesą“, tapo filmu. 1992 m. jį sukūrė amerikiečių režisierius ir poetas Stephenas Roarkas Gyllenhaalas. Juostoje vaidino Jeremy‘s Ironsas, Ethanas Hawke‘as. Pasak knygos vertėjo L. Jonušio, knygos ekranizacija „G. Swiftą nuvylė“. Gal dėl to, jog filme veiksmas vyko JAV mieste Pittsburghe?

Knygą „Vandenų žemė“, kurioje kalbama apie Rytų Anglijos pelkynus (The Fens, arba Fenlandas), galime pavadinti naujojo istorizmo pavyzdžiu. Pagrindinė romano ašis – istorijų pasakojimas ieškant dabarties įvykių priežastingumo praeityje. Knygoje aptariamos kelios glaudžios temos – brolio pavydas pasakotojo draugei (vėliau – žmonai), žmogžudystė, abortas, vaiko pagrobimas, kraujomaiša, pamišimas.

Intelektualus romanas iš istorijų dėlioja mūsų gyvenimus ir tapatybes. Tuo jis primena genialų Timo Burtono filmą „Didžioji žuvis“ („Big Fish“, 2003), po dviejų dešimtmečių sukurtą pagal Daniel‘o Wallace‘o kūrinį „Didžioji žuvis: Mitinių proporcijų romanas“ (1998). Jame, kaip ir „Vandenų žemėje“, pasaulis plyti tarsi priešistoriniuose vandenyse, iš kurių, pasak senųjų tautų legendų, ir atsirado mūsų pasaulis ir mes. „Didžiojoje žuvyje“ plaukioja mistinis šamas, „Vandenų žemėje“ – ungurys.

Paralelių galime rasti ir daugiau. „Ir tada neria. Ilgu, lakiu, galingu lanku. (...) štai jums apsigimęs, štai žmogus-žuvis“ (p. 364).

Mitologinė „Vandenų žemė“ (drįsčiau pasiūlyti alternatyvų variantą – „Vandenų pasaulis“) įveda mus į kitą laiką bei erdvę. Ten „unguriai yra ne kas kita kaip prisidauginę nuodėmingų vienuolių ir kunigų mutantai – šv. Danstanas, perimtas šventos stebuklingos rūstybės, pasmerkęs juos amžinái vingriai atgailai (...)“

G. Swifto sakiniai netrumpi, pasakojimas užliūliuojantis, įdomus ir netikėtas. Pasakotojas savo eklektikos galia mus migdo ir žadina...