DARBUOKIMĖS SAVO SODUOSE!: INDIVIDUALYBĖS IR BENDRYSTĖS GALIOS. RINKTINĖ JAUNAJAM SKAITYTOJUI

Produktyvusis eruditas, filosofijos profesorius Leonidas Donskis šįsyk maloniai nustebina knyga, kurios gerąja to žodžio prasme didaktinė paantraštė mena senesnius laikus: „Rinktinė jaunajam skaitytojui“. Žinoma, knyga skirta ne tik moksleiviams ir studentams, joje keliamos problemos, mezgamos diskusijos aktualios visiems. Pasitelkiant poetišką stilių ir dichotominę prizmę, analizuojamos gyvenime dažnos „poros“: sėkmė/nesėkmė, jėga/galia, akimirka, jaunystė/užmarštis, emigracija/buvimas Lietuvoje, saugumas/nesaugumas, drąsa/orumas, nagrinėjama teisė į neapykantą, Lietuvos europietiškumas. Knygą galima būtų poruoti su neseniai pasirodžiusius L. Donskio vadovėliu „Pilietinis ugdymas“.

Visa tai – XXI-ojo amžiaus problematika, nors sunku būtų neigti, jog kai kurios problemos yra amžinos, tiksliau, aktualios nuo civilizacijos gimimo ir brandos laikų. Netradiciškai, nenuobodžiai – esė forma – kreipdamasis į jaunimą, L. Donskis siūlo apmąstymų, dialogų su savimi tekstus. Ši knyga – dovana ir tiesiogine, ir perkeltine prasme: ja neprekiaujama, knyga bus dovanojama tik mokytojams ir moksleiviams.

Šiuolaikiniam jaunam žmogui labai svarbu susigaudyti, kas yra kas jėgos ir galios pasaulyje. L. Donskis primena Voltaire‘o filosofinę apysaką „Kandidas, arba atvirumas“, kurioje herojus Kandidas sako: svarbiausia – darbuotis savo sode. „Mūsų sėkmė ir nesėkmė yra likimo ir laisvės kaukės ant socialinės kontrolės veido. (...) Jei norime būti iš tikrųjų nekontroliuojami ir nepriklausomi – nesiekime galios. Ją pasiekę turime sumokėti kainą, kuri apie save primins tada, kada sąžinė mums diktuos visai kitus žodžius – bet tie žodžiai taip ir liks neištarti, jei pasirinksime galią, prestižą ir įtaką. Nedominuokime ir nevaldykime žmonių. (...) Sėkmė niekada nėra galutinė. (...) Svarbiausia – tvirtybė tęsti. Mąstyti, rašyti, dirbti, kurti. Klausytis muzikos, lėtai skaityti, surinkti save vienatvėje ir bendrauti su senais draugais“ (p. 17).

Knyga griauna mitus, susijusius su tvirtai įsišaknijusiais įsitikinimais. Kalbama apie politinės ir kultūrinės mažaraštystės mašiną. L. Donskis klausia: „Ar Lietuvai reikalingi išsilavinę žmonės?“ Atsakymas - reflektuojant kasdienybę: „Tuo metu, kada Václavas Havelas apdovanoja Umberto Eco ir Zygmuntą Baumaną už idėjas, kuriančias Europą, mūsų politikai neišlenda iš vietinių žvaigždžių pokylių ir pramogų pasaulėlio, kuris vienintelis garantuoja jų gyvastį nuo vienų rinkimų iki kitų. (...) Kas nors man replikuos, kad ir Vakaruose lygiai taip pat. Ne, ponios ir ponai. Be realybės šou, profanų muzikinių kultūrinių varžybų ir lengvos pornografijos, kuri iš tikrųjų užvaldė ir stulbinančiai suvienodino daugybės Vakarų šalių televizijos kanalus, tuose Vakaruose egzistuoja ir britų analitinės TV laidos, ir prancūzų bei švedų kultūros pokalbių laidos, ir dar daug kas“ (p. 167-168).

Knyga suskirstyta į šešias dalis: „Gyvenimo menas“, „Moraliniai pasirinkimai“, „Kas mes esame? Ir kur mes atsidūrėme?“, „Mūsų nerimas, viltys ir baimės“, „Kas atsitiko mums ir pasauliui?“ ir „Alternatyvos“.

Nepaisant nerimą keliančių klausimų, į kuriuos bando atsakyti, profesorius nėra pesimistas. Pasak L. Donskio, „šiandien pasaulyje išsilavinusių ir skaitančių žmonių yra gerokai daugiau nei kada nors anksčiau“ (p. 326).