KUR AŠ TAI MAČIAU?: NARNIJOS KRONIKOS. BURTININKO SŪNĖNAS. LIŪTAS, RAGANA IR DRABUŽIŲ SPINTA. (1-2 KNYGOS)

Garsusis krikščionybės apologetas, geras J. R. R. Tolkieno draugas Clive‘as Staples‘as Lewis (1898-1963) į krikščionybę atversti bandė ir vaikus. Tam skirtos „Narnijos kronikos“ (1950-1956). Fantasy stiliaus septynių romanų serija vaikams tapo populiari visame pasaulyje: ji išversta į daugiau kaip 40 kalbų, iliustruota žymiosios Pauline‘os Diana‘os Baynes (1922-2008), braižiusios Viduržemio žemėlapius ir J. R. R. Tolkienui. Holivudas jau iškepė du „Narnijos kronikomis“ paremtus filmus – „Narnijos kronikos: Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ (2004) bei „Princas Kaspianas“ (2008), o prieš šias Kalėdas sulauksime (ne paskutinio) tęsinio.

Kuo (ne)žavi šios knygos? Neprastu nusirašymu nuo J. R. R. Tolkieno ir dar daug nuo ko. Beje, vaikystėje C. S. Lewisas pats slėpdavosi prabangių namų spintose Belfaste. „Narnijos kronikose“ justi įtaka iš graikų, germanų mitologijos (kentaurai ir nykštukai), kuriamas vadinamasis monomitas, aprašytas amerikiečio mitologijos tyrinėtojo, komparatyvisto Josepho Campbello (1904-1987) „Herojuje su tūkstančiu veidų“ (1949). „Narnijos kronikose“ rasime ir keltų pasaulio atšvaitų. Spėta, kad septynios knygos simbolizuoja septynias planetas, kaip kad buvo įsivaizduota Saulės sistema Viduramžiais pagal Ptolemajaus modelį. Ką reiškia žodis „Narnija“, taip ir nėra iki galo aišku. Gali būti, jog tai geografiniame Italijos centre, Umbrijoje, esančio miesto Narni (Nequinium) pavadinimas. Šiame mieste gimė Romos imperatorius Marcus Cocceius Nerva (8-98), vadinamas pirmuoju iš penkių „gerųjų Romos imperatorių“. Gali būti, jog C. S. Lewis apie tai pagalvojo, tačiau greičiausiai Narnijos pavadinimas pasiskolintas iš J. R. R. Tolkieno (elfų kalba narn reiškia pasakojimą).

„Narnijos kronikos“ padarė nemažą įtaką populiariajai kultūrai, tačiau kokia jų meninė vertė? Mokslininkai kaltino C. S. Lewisą seksizmu (viena veikėja rašytojo pavadinama „nebe Narnijos drauge“, nes jai įdomios „tik nailoninės kojinės ir lūpų dažai“). Seksualumą atradusi mergaitė C. S. Lewiso nebedomino kaip rašytojo. Remiantis „Narnijos kronikomis“ ir jų analize, moterų jis nemėgo, tik mergaites ir berniukus. C. S. Lewisas pasižymėjo ir rasistiniais pareiškimais: jis pašiepiamai kalbėjo apie Islamą.

„Narnijos kronikų“ kūrėjas kaltintas ir snobiškumu. Vis dėlto šios knygos skirtos krikščionybei propaguoti, jos net skaitomos sekmadieninėse mokyklose. J. R. R. Tolkienas, nors pats buvo krikščionis, neigiamai žiūrėjo į tiesmuką religijos propagandą, jam nepatiko knygos eklektika (kelionė spintoje tarp tikro ir įsivaizduojamo pasaulio). Ironiška – „Narnijos kronikas“ pamėgo neopagonys. Psichoanalitikas Davidas Holbrookas knygoje „Skeletas drabužių spintoje“ (1991) teigė, kad C. S. Lewisas niekada nesusitaikė su motinos mirtimi ir bijojo moteriško seksualumo.

Kalbančių gyvūnų šutvė dar labai primena „Alisą stebuklų šalyje“... „Sveika, žemuoge, senute, - pasilabino. – Juk mane pažįsti. Ale juk nesakysi lyg niekur nieko, kad esmi nepažįstami“ (Vytauto Šapranausko tonu kalbėjo arklys; p. 141).