VYTAUTAS ON DRUGS: ŽALGIRIO MŪŠIS – LIETUVIŲ NARSOS TRIUMFAS. 1410 M. Istorinis romanas

Atsargos karininkas, rašytojas Jonas Užurka jau daugiau kaip dešimtmetį dirba prie projekto „Lietuvos istorija romanuose“. Jis yra parašęs ir dvi trilogijas, įeinančias į šį projektą (dabar dirba prie romanų apie kunigaikščius Traidenį ir Vytenį). Vieną jų – „Didžiosios lietuvių pergalės“, kurioje rašoma apie Saulės (1236), Oršos (1514) ir Žalgirio (1410) mūšius. Artėjant Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms, norisi atsiversti būtent pastarąjį aprašantį istorinį romaną, kuriame, anot leidėjo, „autorius, remdamasis istorijos šaltiniais, laisvai interpretuoja kai kuriuos jų faktus“. Šis apsidraudimas – suprantamas, juk romanas – tai ne dokumentinė apybraiža. Ir vis dėlto – kiek J. Užurkos Žalgirio mūšio aprašyme istorinės tiesos? Kokia romano meninė vertė?

Knyga suskirstyta į aštuonis skyrius (šie turi po tris mažesnius skirsnelius), prologą ir epilogą: „Sąmokslai ir slapti susitarimai“, „Grasinimai ir pasiruošimas karui“, „Telkimasis“, „Vytautas – vyriausiasis kariuomenių vadas“, „Didžioji pergalė“, „Žalgirio pergalės aidai“, „Etmonas Vincentas Vaina“, „Triumfas prie Salaspilio“.

Istorikų duomenimis, Žalgirio (Grunwaldo, Tannenbergo) mūšis vyko 1410 m. liepos 15 d. tarp dabartinių Lenkijos Grunwaldo (dabar šiame kaimelyje – 800 žmonių) ir Stembarko (Stębark, 630 žmonių) vietovių. Po kiek daugiau nei 500 metų – 1914 m. rugpjūčio 23-30 d. - toje pat vietovėje įvyko Antrasis Tannenbergo mūšis (kurį laiką vokiečiai gėdingai bandė nuslėpti šį Pirmojo pasaulinio karo faktą ir mūšį vadino Alenšteino), kurio metu Vokietijos imperija sutriuškino Rusijos armiją ir užgrobė Rytų Prūsiją. Žalgirio mūšyje, kaip žinome, Vytauto ir Jogailos pajėgos, padedamos totorių, Mazovijos, Moldavijos, Čekijos, Bohemijos, Moravijos, Valachijos karių, laimėjo mūšį su Ulricho von Jungingeno (1360-1410) vadovaujamais teutonais. Vokiečių žuvo 8000, 14 000 paimta į nelaisvę. Vytauto ir jo sąjungininkų kariauna – 39 000 žmonių – neteko 5000 gyvybių, 8000 buvo sužeisti. Po didžiausio tų laikų mūšio Europoje Lietuvos ir Lenkijos sąjunga tapo dominuojančia savo regione, kryžiuočiai taip ir neatsigavo. Buvo sudaryta Torunės taika (1411 m.), dėl teritorijos ginčytasis dar 11 metų iki Melno taikos.

Nors romaną apie Žalgirio mūšį jau turime, su filmu reikalai einasi kur kas prasčiau. Lenkija, tenka pripažinti, mus gerokai lenkia. Pagal Nobelio premijos laureato Henryko Sienkiewicz‘iaus (1846-1916) romaną „Kryžiuočiai“ („Krzyżacy”, 1900) 550-ųjų mūšio metinių proga 1960-aisiais buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas. Iš Kijevo kilusio lenkų režisieriaus Aleksanderio Fordo (1908-1980) juosta sulaukė populiarumo ir JAV (Amerikoje filmas pervadintas į „Black Cross”). Įdomu, kad Jogailą jame vaidino Vilniuje gimęs Emilis Karewicz’ius (g. 1923), Vytautą – iš Krokuvos kilęs Józefas Kosteckis (1922-1980). 166 minučių filmas iki šiol tebėra vienintelė juosta apie Žalgirio mūšį. Kaip žinia, Lietuvoje statyti filmą apie jį ne itin pavyko, tad darbo ėmėsi Baltarusijos kinematografas. Neseniai dainą, skirtą Žalgirio mūšiui, sukūrė Lenkijos roko grupė „Armia“. Šioje dainoje (http://www.youtube.com/watch?v=-YHYds_YQcU) skamba ir lietuviški žodžiai: „Dar kartą, dar šiandien – mes kartu, aš ir tu“.

Grįžtant prie J. Užurkos romano, reikia pažymėti, kad jis gana tiksliai ir intriguojamai kuria siužetą. Tekstas „papuoštas“ inkliuzais iš metraščių, istorijos nuotrupomis. Apie mūšį kalbama, kaip rusai sako, iz daleka. „1408 metų viduržiemis. Žvelgia pro aukštą arkinį Kauno pilies langą didysis kunigaikštis Vytautas į ledų gniaužtuose sukaustytą nenuoramą galingąjį Nemuną ir galvoja, gal ir jį, šių žemių valdovą, it šį upių tėvą iš visų pusių bandoma sukaustyti, kaip ir galingąjį Nemuną. (...) Toli už Vytauto Lietuvos žemių sklinda garsas apie saugius Lietuvos kelius“ (p. 13). Gaila, kad po 600 metų keliai tapo nebesaugūs...

J. Užurka toliau pildo įdomių romantizuotų, tautinių vardų kolekciją. Rašoma apie karius Žaliagirį ir Mingailą (tarp kitų – Rumbaudas ir Gedgaudas), kurie rimtai kalbasi apie mumijų, „karalių amžinybės, galybės ir stiprybės vaistą“, neva iš arabų žemių gautą (p. 107). Iš tikro tai adaptogenas (jėgų priduodanti, stresą nuimanti žolė), Indijoje vadinamas šiladžitu, o Kaukaze – mumijo (tai graikiškas žodis, minimas dar Aristotelio). Iš bent 85 mineralų sudarytas „stebuklingas“ vaistas apipintas legendomis Sibire, Kaukaze, Rytuose, o J. Užurkos dėka jis pateko ir į XV-ojo amžiaus Lietuvą.

Nežinia, ar Vytautas irgi vartojo mumijų, tačiau vienoje vietoje, apimtas ekstazės, jis, iškėlęs kruviną kalaviją, šaukia: „Pergalėėėėėė... Mūsų visų didžioji pergalėėėėė....“ (p. 137)

Dabar prieš mano akis praplaukia mumijuotos fantazijos apie indų mergeles, šokančias bolivudinį transo šokį. Kai viskas pernelyg rimta ir romantizuota, norisi kaip paklaikusiam juoktis. Atleiskit, mieli lietuviai, ale dlaczego pompa?