TAS PRAKEIKTAS NORAS KOPIJUOTI: KERŠTO KELIAS. Romanas

Mario Puzo (1920-1999) „Keršto kelias“ (originalus pavadinimas – „Six Graves to Munich“, t.y. „Šeši kapai iki Miuncheno“) parašytas dvejais metais anksčiau (1967-aisiais) nei užbaigtas „Krikštatėvis“. Tai – įtemptas trileris, 22-uose skyriuose pasakojantis apie tai, kaip septyni gestapo karininkai Miuncheno teisingumo rūmuose kankino ir tardė JAV žvalgybos kapitoną Maiklą Roganą. Po karo gestapininkai ramiai susikūrė naujus gyvenimus, o gyvas likęs M. Roganas ėmėsi sudėtingo keršto plano.

M. Puzo pats dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, todėl gali būti, jog ši istorija – viena iš gyvenime girdėtųjų. Gal todėl ir knyga pasirašyta slapyvardžiu Mario Cleri, kuriuo jis žurnalui „True Action“ rašydavo karo nuotykių istorijas.

Susidaro įspūdis, kad Quentinas Tarantino savo gulbės giesmei „Negarbyngi šunsnukei“ („Inglourious basterds“, 2009) šį bei tą nusirašė ne tik iš 1978 m. italų macaroni combat filmo „Quel maledetto treno blindato“ („Tas prakeiktas šarvuotas traukinys“; angliškai filmas verčiamas kaip „The Inglorious Bastards“), bet ir iš M. Puzo „Keršto kelio“. Keršto naciams istorija primena ir italų režisierės Lilianos Cavani (g. 1937) 1974 m. filmą „Naktinis portjė“ („Il Portiere di notte“). Šiaip ar taip, tai neturėtų stebinti – M. Puzo yra klasikas, ir tuo tyliai daug kas naudojasi.

Pasakojimas romane – įtaigus, lakoniškas, „kietas“, kategoriškas. „Maikas Roganas niekada nieko nepamiršdavo“ (p. 17). Keršto planas – „užsuktas“, su „kabliuku“, tad skaitytojui teks padirbėti, kol jį perpras. Skaityti bus smagu. „Pajerskis valgė su tokiu gyvulišku pasigardžiavimu, kad Roganui beveik pagailo, jog jį reikia nužudyti“ (p. 114).