SUGRIŪNANT: ŽMOGUS PRIE LYJANČIO LANGO

23 šioje knygoje publikuojami Jono Meko trumposios prozos tekstai, parašyti Vokietijoje ir Amerikoje 1946-1956 metais, atskleidžia kitą filmų, poezijos, apmąstymų, dienoraščių kūrėjo pusę. Jaunatviškai skaidrią ir taupiai išmintingą. Kartais galima pavargti nuo daug apie save šnekančio J. Meko, todėl ši nedidelė knyga gali tapti atradimu. Tarsi Edvardo Muncho „Šauksmas“ („Skrik“, 1893), tapęs pasaulio agonijos simboliu, matytas net ant Kosove parduodamų arbatos puodelių. „Aš mačiau žmogų iškeltom, užnertom rankom, šaukiantį, skausme ir beprasmybėje; šaukiantį, kaip šaukia tik tas, kuris mato prieš save viską sugriūnant, sugriūnant viską, kas tu buvai ir kas tu galėjai būti – sugriūnant“ („Europa, 1945“, p. 86).

Pasaulio laikinumas – neišvengiamas. „Kur buvo tos minutės? O, kas pasakys. Viską dėjo į krūvą, viską priėmė, viską lydė, fragmentą prie fragmento. Kaip šiukšliadėžė“ („Žmogus prie lyjančio lango“, p. 78).

O kur yra mūsų namai? Ar turime namus? „Ir tuščia namuos, deginančiai tuščia. Tiktai musės, tiktai musių zvimbimas, įkyrus ir zirziantis. Prieš lietų, po deginančio, kvapą imančios tvankos“ („Musė“, p. 40).

J. Mekas netiki „mūsų“ (Vakarų) civilizacijos pranašumu prieš kitas. „Aš skaičiau daug knygų, kuriose rašėte apie civilizaciją, kultūrą. Taip pat skaičiau, kad esu jūsų brolis. Ir dar labiau mane slegia sielvartas ir neaiškumas. Juk aš irgi esu iš tos pačios civilizacijos ir kultūros, kaip ir jūs. Bet su kokiu malonumu jūs išbarstytumėte mano kaulus po visą žemės rutulį!“ („Ant tilto“, V., p. 15-16).