BŪTIES ĮKAPĖS: KARSTINIAI REIŠKINIAI: EILĖRAŠČIAI

Nacionalinės premijos laureato (2002), poeto, eseisto, vertėjo Kornelijaus Platelio aštuntoji knyga „Karstiniai reiškiniai“ verta dėmesio: tai - psichogeografinė poezija. Iki šiol buvo populiaru manyti, kad K. Platelio poezija – sunkiai suprantama, todėl daugelis poezijos žinovų, paklausti, ar „skaitė naują Platelį“, tik kažką neaiškiai numykdavo. Kai kuriems vien žodis „Palimpsestai“ (tai – 2004 m. poezijos knygos pavadinimas) sukeldavo baugų virpulį (graikiškai šis žodis reiškia antrą kartą naudojamą rašymui, nuskustą pergamentą).

„Sako – angliarūgštė tirpdo minkštąsias uolienas, / jos nuteka požemio upėmis, laša nuo stalaktitų, / augina stalagmitus, užutekiuose/ susigrūda mažais karsteliais lyg džonkos, / regimos iš lėktuvo, / o tuose karsteliuose – tik pakelk dangtį - / išvysi savo dienas“ („Karstiniai reiškiniai“, p. 45). Tai rašo poetas. Įdomu, ką sako mokslas. Kas yra karstiniai reiškiniai? Nors pirmiausia kyla asociacija su lietuvių kalbos žodžiu „karstas“ (tai – dviprasmybė, jei turėsime galvoje, kad K. Platelio poezija – mąsli, sutelkta į būties vėjus ir skersvėjus, nevengianti kalbėti ir apie mirtį), karstinių reiškinių pavadinimas atsirado dėl vokiečių kalbos subtilybių. Žodis Karst kilo iš slovėniškojo Kras (manoma, jog etimologiškai indoeuropiečių prokalbėje tai susiję su žodžiu *karra „akmuo“) – vietovės tarp Vipavos slėnio, Brkinio kalvų, šiaurės Istrijos ir Triesto įlankos. Krase (Karste) serbų geografas, Belgrado universiteto rektorius, Serbijos karališkosios mokslų akademijos prezidentas Jovanas Cvijičius (Јован Цвијић, 1865-1927) atrado reiškinius, pagal jo publikaciją „Das Karstyphänomen“ (1893) pavadintus karstiniais. Tai – geologiniai procesai, susiję su tirpstančiomis uolienomis, požeminėmis tuštumomis, aptinkami visur, išskyrus Antarktidą. Lietuvos stalkeriai (speleologai, digeriai) yra suskaičiavę, kad mūsų šalyje smegduobių aptikta daugiau 8500, nekalbant apie tokias vietas kaip Karvės ola.

Mitologiniame K. Platelio pasaulyje požeminė upė gali reikšti ir Letą, Stiksą, Acheroną ar Eridaną, ir tiesiog upę. Amžinybė neturi vardo ir laiko pojūčio, tai tarsi sapnų spinta, kurioje slypi dirbtinė užmarštis, „milijardą kartų talpesnė nei bet kuri atmintis“ („Sapnų spinta“, p. 47-48).

K. Platelio poezija primena fotografines Alphonso Lingio keliones. Naujojoje Gvinėjoje, Abelamų girioje 2005 m. kovą parašyti „Apibrėžimai“ – tarsi jungtis tarp Claude‘o Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ apibrėžto pasaulio ir XXI amžiaus tyrinėtojo dėžutės, kurioje telpa viskas. Susigaudyti, kur yra kur (arba kas yra kas), galima: „medituoju, smilkau dievams, išdeginu / savo širdies troškimus tarsi saulė dykumą“ („Apibrėžimai“, 19, p. 114).

Keliaujant po savo ir pasaulių psyche, reikalingas vedlys, kuris padėtų suprasti, jog „Kultūra galėtų slypėti šiuose keistuose sutvėrimuose“ („Apibrėžimai“, 9, p. 110). Jaučiame subtilią ironiją – tarsi iki tol nė vieno požeminio reiškinio nematęs kabinetinis mokslininkas staiga nušvistų ir suvoktų, ką šiuolaikinė Vakarų civilizacija padarė: „Todėl prievartaujame, žudome, rodome jėgą ir valdžią, / kol susivokiame, kaip tai natūralu - / tiek aplinkui mirties, kad jos nė nebepadauginsi“ („Apibrėžimai“, 15, p. 112).

24 įžvalgų ciklas „Apibrėžimai“ – vienas netikėčiausių ir subtiliausių lietuvių poezijoje, tarsi žaibo blyksnis, parodantis, jog mūsų, anot Platono, Oloje, dar esama kur eiti. Žinoma, jei esame iš nevykėlių padermės, mums Dievas turi „šiltą lentyną sąmonės užkrosny“, vadinamą įsieniu: „tada – pirmyn ūbermenšai, imtynininkai, / interneto komentatoriai, meno kritikai!..“ („Įsienis“, p. 127)

Liūdnu sarkazmu persmelktas nišų, kuriose gyvename, vaizdas: „Mirė poetas ant kranto / nustojęs savim gėrėtis“ („Dar mirė“, p. 131).

Šiuolaikinės kultūros noras dominuoti išbaigtomis formomis ryškiai atsispindi eilutėse: „Netikėkit menu, netikėkit - / jis nepadeda mums gyventi“ („Netikėkit menu“, p. 132). Poetas-išminčius, psichogeografas, net kalbėdamas apie Būtį, yra linkęs į viską žvelgti paprastai lyg zen vienuolis, kuriam užtenka ryžių dubenėlio ir laisvės: „Poezijoje neturi būti / per daug Būties, tik truputį, / nes perteklius gali išties / papiktinti kokį mažutį, / jei jums nepavyktų Būties/ iškišti klasta jam už buitį“ („Apie Poeziją ir Būtį“, p. 133).

O kas, jei ant kinų sienos muitininkai paprašys nurodyti minčių kilmę? Atsakykite jiems kad ir šia stalkerių mantra: „Tada tokia tyla / tokia tyla tada / tyla tada tokia / tokia tada tyla / tyla tokia tada / tada tyla tokia“ („Apie Poeziją ir Būtį“, p. 136).