Išleista P. R. Liubertaitės poezijos rinktinė „Žiežirba į žemę“

Tradiciškai sakant, poezija ne tik semantinis, bet ir laikinis žodžio menas. Laikinis, nors pulsuojantis, įvairiakryptis, primenantis Amžinybę. tik čia laikas, bent jau pagal eilėraščių užrašymo datas, tarsi apverstas (inversinis) — nuo pabaigos iki pradžios. Bet prasminiu (semantiniu) požiūriu jo linijiniu, horizontaliu niekaip nepavadinsi. Poezija — dar ir akimirkos metafizika, net kalbos diktatas. Poetė P. R. Liubertaitė — Būties lyrikė, nors itin lietuviškos, baltiškos šaknies jos poetinis laikas vertikalus, net spirališkas, o eilėraščiai — tarsi nedideli spalvingi poetiniai erdvėlaikiai.

Aišku, suvokiant, jog mažame slypi didis — egzistencinis, reikšmingiausias ir svarbiausias. Iš tiesų — per tuos keturis kūrybos dešimtmečius gal labiau keitėsi tik poetės eilių sintaksė. Ji tapo ekspresyvesnė, modernesnė. Ši eilėraščių rinktinė atsisklendžia eilėmis iš devintojo rinkinio „Siuvinėjimas kryžiuku“ ir tarsi užsisklendžia jaunystės eilėraščiais — impresyviomis miniatiūromis, andai sutelktomis knygelėje „Mirksnio švytėjimas“. Tad devyniose knygelėse liko kone devyni šimtai eilėraščių. Rinktinėje, reikliai atrinkus, išliko gal ketvirtadalis eilėraščių —netoli trijų šimtų poetinių meditacinių fragmentų. Toks šis variantas, prie kurio plušėjo net du sudarytojai — rašytoja ir dailininkė Alicija Valentukevičiutė ir šios rinktinės redaktorius poetas Arvydas Genys. Ši poezijos knyga — tai ir dvasinė P. R. Liubertaitės autobiografija, net jos poetinė meilės istorija, intymi ir brandi. Tai kultūriškai aktyvaus gyvenimo sklaida į Būtį, o gimtosios Lietuvos — į Visatą, su kurios ritmais autorė net susilieja. Ir dar: yra jautri baltiškiems papročiams, liaudies dainų rituališkumui. Ypač paveikūs yra jos eilėraščiai su tų dainų motyvų refrenais. Jie tiesiog unikalūs. Manyčiau, kad pagaulią ir dramatišką autorės pasaulėjautą (politinio kalinio dukra) lėmė karšta prigimtis, pokaris, tėvų namai, o erudiciją — lituanistikos studijos, mokytojavimo metai, kraštotyra, intensyvus domėjimasis istorija, mitologija, net archeologija.

Jos gimtosios lietuvių kalbos gynimo veikla, kultūros fondo „Baltų saulutė“ kūrimas, kultūrinė veikla, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atžymėta Padėkos ženklu „Už nuopelnus Lietuvai“. O pati tikriausia kultūra ir yra kūryba. Todėl skaitytojai patys įsitikins svarbiausiomis poetės vertybėmis ir principais, atidumu visoms gyvybės apraiškoms, jos dvasiniu pasauliu, spalvingais sielos peizažais. Tuo, kas sukuria vientisą ir savitą lyrikos būtį. Reta rinktinė išsiskiria tokiu vientisumu, bet pauzės būtinos. Tad skyriai penki, pagal datas ir nuotaikas, nors tikros poezijos laikas visados esamasis. Kol kas negaliu kitaip vertinti, komentuoti ir analizuoti, nes pats prisidėjau prie būtent šitokio rinktinės varianto. Sutelkta tai, kas, sudarant ir redaguojant, atrodė sugestyviausia ir vertingiausia. Tai žavi ne tik humaniškumu, bet ir moteriškomis bei motiniškomis autorės pajautomis. Ir gilumu, ir žaismingumu, ir saikingumu, kaip ir dera gerai poezijai.
                                                                                                                                                        Rašytojas Arvydas Genys