VISA DIEVUJE TALPINAS: ORVIDO KNYGA: VILIAUS ORVIDO MINTYS. THE BOOK OF VILIUS ORVIDAS. VILIUS ORVIDAS: MEDITATIONS

Akmenorius ir filosofas Vilius Orvidas (1952-1992), Salantuose sukūręs sakralinę erdvę, vadinamą Orvido sodyba, pasak kunigo Juliaus Sasnausko, savo gyvenimu parodė, kad pasipriešinimas sovietinei sistemai galėjo būti kitoks – mąslus, mistiškas. Dvikalbės knygos sudarytojas Vytautas V. Landsbergis V.Orvidą vadina „depresijos palaužtų sielų gelbėtoju bei ištisos sovietmečio Lietuvos menininkų kartos Mokytoju, dvasios broliu“ (p. 7-8).

Pats V. Orvidas beveik nepaliko rašytinio palikimo (išskyrus kelis eiliuotus tekstus, iškaltus ant akmens), tik Sodybą, tačiau jo mintis užrašė jį aplankę menininkai, žurnalistai. „1973 metais, kada grįžau iš armijos, aplink čia visur vyko melioracija. Pajutau didelį sielvartą dėl melioracijos naikinamos gamtos. Tada buvo naikinamos sodybos, melioruojami laukai. Aš visa tai labai jutau vidumi. Ir jutai labai stiprų vidinį balsą. Pasąmonės vedamas, visų pirma pradėjau iš laukų vežti akmenis“, - pasakojo V. Orvidas (p. 13-14).

V. Orvido sodyboje mąstydavo, rašydavo mistikas Justinas Mikutis (1922-1988). „Visa Dievuje talpinas, - rašė Vilius. – Kai nusiskaidrini, tada ir paskutinis žmogus, kiekvienas nusidėjėlis tampa nuostabiu žmogum. Todėl, kad į jį žiūri kaip į Dievo kūrinį“ (p. 26).

Nuskaidrėjimas, gyvenimas pastovios Dievo malonės būsenoje, darbas Dievui, kad per jį susijungtų žmonija, - tokie buvo pagrindiniai V. Orvido filosofijos uždaviniai. „Pirmiausia turi turėt Tikėjimą, o visa kita bus Tau duota“ (p. 29).

V. Orvidas pabrėžė, jog viską, ką jis daręs, buvęs Aukščiausiojo veikimas per jį: „Būtina atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas“ (p. 31).

Vilius pripažino, kad mūsų laikais yra „didelis nusilpimas“, kontakto su Dievu praradimas. Jį vėl atrasti galima malda, pasninku. „Kai tavo mintys yra švarios – niekas tavęs nepaims“, - sakė mistikas (p. 37).

V. Orvidas pabrėžė, kad mes žemėje esame tik tremtiniai ir čia gyvename laikinai: „Vieną mirksnį. Nes amžinybė tai begalybė ir nuostabus dalykas yra. Dėl to ir visa ta Žemė mūsų eina į katastrofą. Dėl to, kad užsiteršėm vandenį, užsiteršėm orą. Mes išnaudojom viską. Ogi viskas gyva yra – ir medžiai gyvi, ir vanduo gyvas. Gyvybė yra... Jei ją užterši, tai mūsų gyslomis teka užterštas kraujas“ (p. 95).