GERŲ KNYGŲ SEKMADIENIS

Tomas Arūnas Rudokas. Nors kelio nėra. Ankstyvosios prozos rinktinė (Kitos knygos, 2016, sudarė Darius Pocevičius, redaktorė Jurgita Radzevičiūtė, tiražas 1200 egz.)

Sudėtinga/įdomi/tragiška asmenybė, apie kurią, kam reikia, žinoma pakankamai, tad čia trumpai kalbėsiu tik apie knygą. Labai laukiau jos ir su džiaugsmu skaitinėju. 1988-1996 m. Rudoko kūryba puiki, net labai. Lietuvoje tokių gerų prozininkų turėjome/turime nedaug. O ir Dariaus Pocevičiaus sudarymas, pristatymas, knygos apipavidalinimas/pavadinimas - labai vykę. Tiesiog parekomenduosiu: skaitykite Rudoką. Jei nepatinka, nesidomėkite jo asmenybe, bet nesmerkite žmogaus. Jo kūryba labai gera.

Žygimantas Kudirka. XXI A. KUDIRKA (Kitos knygos, 2016; redaktorė Aira Niauronytė, dizaineris Tadas Karpavičius, tiražas 1000 egz., Nuotrauka Antano Lučiūno; neklauskit, kokia nuotrauka, aš jos neradau)

Pasakysiu tiesiai: prieš perskaitydamas šią 90 puslapių knygą buvau labai skeptiškai nusiteikęs prieš slemą, jo propaguotojus (taigi, ir Žygimantą Kudirką aka Mc Mesijus), nors knygoje "Slemas Lietuvoje!" (Kitos knygos, 2012) užmestas kabliukas sudomino. Galvojau, kad kažkur gal ir esama slemo kaip meno, kaip poezijos, bet kol kas tokios neradau. Vis dėlto esu labiau tradicinės poezijos mylėtojas, maniau.

Perskaitęs knygą, susitikęs su Ž. Kudirka, nuomonę dėl jos ir slemo pakeičiau. Papirko? Taip. Dviem puodeliais žalios arbatos ir aiškiu savo pozicijos išdėstymu, puikiu humoro jausmu, kurio gausu ir knygoje.

Apie Lietuvos poeziją esu kuo geriausios nuomonės, ir nors labiau esu linkęs vertinti klasikus (Mackų, Donelaitį, Mačernį, Radauską, Parulskį, Meką, Kajoką ir begalę kitų), vis dėlto naujoji poezija slemo pavidalu kažką tokio turi.

Žygimantas man išaiškino slemo taisykles, kurių dabar nepamenu, bet dalis jų tikrai labai patiko. Kaip supratau, šią poeziją gali skaityti tik jos autoriai, taigi Homero slemeris skaityti (recituoti) negali. Vadinasi, laivas (angl. live). Nėr blogai. Bet spausdintas variantas su puikiai sugalvotu pavadinimu atrodo gerai, o turinys, nors ir labai postmodernistiškai sulaužytas (nemėgstu postmodernizmo, bet patinka Šemerys ir Majakovskis), yra puikus. Gal būtent knygos forma, spalva mane asmeniškai ir atstumia šiek tiek? Na, čia jau asmeninis potyris.

Leidėjai knygą pristato taip: "XXI a. Kudirka“ – tai Žygimanto Kudirkos-Mesijaus, vieno jauniausių Kudirkų iš Vinco linijos, pirmoji knyga. Ją sudaro interaktyvūs eilėraščiai, literatūriniai remiksai, interneto poezija, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai. Skaitytojai ras įvairių nuorodų, kaip praturtinti, papildyti knygos patirtį: galės susirašinėti su literatūriniu personažu elektroniniu paštu, išklausyti balso pašto skaitomą eilėraštį paskambinus nurodytu numeriu ar gauti eilėraštį trumpąja žinute."

Apie turinį. Kaip matote iš ankstesnės pastraipos, visko čia esama, tačiau su saiku. O faktas, kad tiražas 1000 egz., kai Kajokas turbūt kokiais 200 egz. leidžiamas, rodo, jog žmonėms reikia kažko naujo. Nežinau Lietuvoje poeto, kuris tokiu tiražu leistų eiles. Greičiausiai todėl, kad tokio nėra, išskyrus Ž. Kudirką, kuris save vadina kažkuo tarp poeto, slemerio ir muzikanto-MC Mesijaus (neseniai užregistravusio naujos grupės pavadinimą patentų biure ir pasivadinusio "Vilniaus energija"; taip, pražiopsojo ponai; įdomu, kaip ten su kitais strateginiais objektais Lietuvoje?).

Knygoje daug šmaikščių pokštų (kaip ir CD, apie kurį rašysiu atskirame tekste), pvz., vaizduotės pratimas, kuriame nurodyta, kad atvertus knygą pasigirsta jos garso takelis ir autoriaus žodis. Rupūžė, įtikino, nes neskaičiau to, kas mažomis raidelėmis parašyta. Niekas nesugrojo, bet knyga veža ir kartkartėmis yra atsiverčiama kaip geros nuotaikos šaltinis.

įsivaizduok, kad esi vandenyje

nuo paties rankomis sukeltų

raibuliavimų

į burną vis įsprūsta gurkšnis

vandens

kuris pasiekęs gerklę

apkarsta

o tas kartumas gerklėje

to kartumo įsisąmoninimas

svilina smilkinius

taip, svilina smilkinius

TAIP svilina smilkinius

tai gyvybės vanduo

tai gyvybės vanduo

(p. 70, "Įsivaizduok, kad esi vandenyje"; žanras: skęstančiojo poezija)

Na, kaip tokiais atvejais sakoma, zjb pavaryta.

Algimantas Lyva. NAUJAS VĖJAS. (radikaliai.lt, 2016)

Radikaliai.lt publikavo (tiksliau, išleido online) keturias A. Lyvos poezijos knygas. Ši yra paskutinioji, pasak autoriaus (ir turbūt uždaro žiedinę kompoziciją: pirmoji poezijos knyga vadinosi "Vėjas" ir buvo išleista prieš 20 metų). Tačiau eilėraščius jis toliau rašo: savo artimiesiems, kamerinei aplinkai, feisbuko sienai. Įdomus pasirinkimas: zenbudisto minimalistinis būdas sulaukti dviejų trijų "laikų" po milžiniškos šlovės, kurią jis nurovė Rašytojų klube pristatęs Mindaugo Peleckio ir Algimanto Lyvos penkias knygas. Pristatė vienas, neįspėjęs sergančio plaučių uždegimu kolegos, vėliau davė interviu, kurį abejojau, ar verta spausdinti, nes suabejojau žmogaus emocine būkle. Vis dėlto poezija ir kasdienybė susijusios itin smarkiai, o Lyvos poezijoje ypač regimi jo vidiniai demonai. Mane visada domino poeto kaip paprasto Žemės žmogaus ir poeto kaip Poezijos kūrėjo santykis. Gal ištrauka iš interviu padės suvokti, koks jis Lyvoje?

Esu labai sunkaus charakterio, konfliktiškas žmogus, todėl man sunku bendrauti su žmonėmis... Aš esu, gal būt, tik poetas, man nepatinka rašyti tekstus, bet aš mėgstu modeliuoti įvairias, pačias kvailiausias, neįtikėtinas ir iki kvailumo banalias situacijas. Mano galvoje – vidinis teatras... ir uždanga dar nenusileido... (2016 02 29)

Lyvos eilėraščiai sunkūs, nors parašyti tariamai lengva forma, imituojant, kaip ir dera zenbudistui, haiku, tankas ar dar ten kažką iš ano repertuaro. Turiu berods visas Lyvos knygas ir perskaičiau didžiąją daugumą jo parašytų eilėraščių, gal net visus. Ir galiu drąsiai konstatuoti: Lyva yra vieno gero eilėraščio poetas. Būna tokių grupių, kurios žinomos kaip vienos garsios dainos autorės, nors išleido daugybę albumų, tas pats pasakytina ir apie rašytojus bei kitų meno sričių atstovus. Kuris Lyvos eilėraštis geriausias? Visi ir bet kuris, taip sakant, išsirinkite pagal skonį. Man jie labai verksmingi, atrodo, kad rašo paniurusi pagiringa damutė, o ne kietas zen meistras. Išsirinkau atsitiktine tvarka šį:

PRIE STALO

užsnūdęs
pasvirau
it
vašku
verkianti
žvakė

Štai taip. Kaip literatūros reiškinys Lyva, be abejo, įeis kaip "Žaidimo", sugalvoto Mindaugo Peleckio, bendraautoris, pakviestas į jį ir sėkmingai dalyvavęs, kol jam pačiam tai atsibodo ir jis net atsisakė knygų bendraautorystės. Tačiau kadangi iš karto buvo galima nuspėti, jog žaidimas anksčiau ar vėliau baigsis, tai nestebina. Penkias knygas galite rasti bibliotekose, jų puslapių skaičius viršija 1000.

Lyvos poezija yra pernelyg pagiežinga ir pikta, kad ją norėtųsi skaityti. Ji atstumia, o ne traukia. Kaip vienas dainininkas vis dainuoja apie akis, dangų, saulę, laužą ir pan., taip ir Lyva vis rašo apie arbatą, savo (aš aš aš yra vienas pagrindinių leitmotyvų) sapnus, girtumą (labai dažnas motyvas), vėją, dykumą, jo poezija yra egzaltuotos šaltkalvio maldos didžiajam dievui plaktukui (ar veržliarakčiui). Ateistinė "religija" zenbudizmas (nors esama ir mažiau ateistinių jos formų) kai kuriuos žmones gal ir padaro praktiškesnius, tačiau man tai sausa merkantilizmo pseudofilosofija (nežinau, koks čan/zen buvo kadaise, bet tai istorija, ir tai buvo ne čia). Merkantiliškas ir paskutinis paskutiniosios (?) knygos eilėraštis, pasibaigiantis šiais žodžiais:

girdžiu
akmens paviršiumi
teka jūros druska
jaučiu
viršugalvyje
atauga ragai
ištiesinti mirties dalgio
žvaigždžių stebulių
rūko

Mirties dalgis, žvaigždžių stebulės, ragai viršugalvyje... Man tai dirbtina, tai nėra poezija. Bet jei kam patiko, visa knyga yra čia: http://www.radikaliai.lt/knygos/3295-naujas-vejas-poezija-visas-knygos-tekstas. Beje, visų poezijos knygų dizainas tiesiog klaikus ar net šlykštus. TAČIAU yra ir pliusų: skaitydamas blogą poeziją, gali suvokti, kaip nerašyti jos, ir tiesti ranką geros poezijos knygos link.

IKI.