BERIBIS DANGUS: LAIŠKAI IŠ DRAKONO KALNŲ

Kęstučio Marčiulyno (g. 1961) dienoraščiai iš Pietų Korėjos zen (korėj. seon) budistinių vienuolynų buvo skelbti žurnale „Kelionės ir pramogos“ bei internete, tačiau vienoje vietoje jie daro kur kas didesnį įspūdį. Pirmasis lietuvis, tapęs zen vienuoliu, gavo vardą Bo Haeng (korėj. „platus veiksmas“). Jis jau daugiau kaip dvylika metų gyvena ir praktikuoja įvairiuose Pietų Korėjos vienuolynuose, siekdamas atsakyti į klausimą „Kas aš esu“.

Kai kurie Bo Haeng prisiminimai kelią šiurpą. „Sėdima po 10 valandų ramioje lotoso pozoje, 1000 nusilenkimų, tik du kartus galima pavalgyti, ir tai formaliai, skiriant tam itin mažai laiko. Jokio bendravimo, pokalbių, jokio žiūrėjimo vyresniems į akis: kojos suglaustos, rankos prieš krūtinę. Jei nori išeiti „savo reikalu“, negali eiti vienas. Turi susidaryti ne mažesnė kaip penkių žmonių grupė. Tuomet vorele, vienas paskui kitą keliauja šlapintis. Jei dar prieš tai neatlikai viso to... Čia tik tas skirtumas, kad armija yra armija, o čia viskas paremta gailestingumu bei meile“.

Iš K. Marčiulyno fotografijų, kuriose vienuoliai įsitempę tarsi kareiviai, nė nedvelkia gailestingumu ir meile, bet tai gali būti tik apgaulinga išorė.

Knygą sudaro įžanga, penkiolika laiškų, skyrius „Trys pokalbiai su vienuoliu Bo Haeng Sunim. Kai perlenkiama lazda“, esė „Pašaukimas“ ir „Kaip išlikti“. K. Marčiulynas pasakoja, jog jo kelionė į Gaiviojo Rytmečio šalį prasidėjo 1990 m., kai Lietuvą pirmąsyk aplankė tarptautinės Kwan Um Zen mokyklos įkūrėjas Seung Sahnas (1927-2004). Po devynerių metų Kęstutis išsiruošė į Pietų Korėją, kur priėmė įžadus ir tapo vienuoliu. „Budistinio mokymo esmė – meditacija. (...) Pirmas įspūdis po kelių valandų sėdėjimo – neapsakoma tyla. Tyla ir viduje, ir išorėje. Mane visada domino tyla viduje“ (p. 10).

Gausiai fotografijomis iliustruota knyga – lengvai parašyta, su polėkiu ir lengvumu, tačiau apie pačius rimčiausius dalykus.

Kaip išlikti šiame sudėtingame pasaulyje? „Viskas priklauso nuo tavęs paties. (...) Svarbiausia – įsiklausyti į savo vidų. Kas aš esu? Štai pamatinis ir esminis klausimas. Svarbiausia bendrauti. Nepalikti žmogaus vieno. Šiluma, atjauta, atvirumas ir gailestingumas ištirpdo visus ledus. Ir svarbiausia apie tai nekalbėti, bet DARYTI, įkūnyti visa tai savo darbais ir poelgiais. Būti Tuo, apie ką kalbi. Mes visi esame vienodi, trokštame tų pačių dalykų, esame sutverti tos pačios didžiulės, begalinės energijos. Ir tik žvelgdamas į beribį dangų suvoki, kad ten yra tikrieji tavo namai. Ne čia, ne kur kitur, bet ten. Iš ten atėjai, ten sugrįši. Čia esi tik laikinas svečias, akimirkos pasiuntinys. Patirta vienybės būsena su viskuo nepriklauso nei nuo gimimo, nei nuo mirties. Tik tuomet pajunti tikrąją meilę, kuri niekada nesibaigia...“