IN MEMORY OF MIMESIS: POSTDRAMINIS TEATRAS

Kelių knygų autorius, vokiečių teatrologijos profesorius Hansas Thiesas Lehmannas išgarsėjo studija „Postdraminis teatras“ („Postdramatisches Theater“, 1999), kuri, pasak knygos specialiojo redaktoriaus ir įžangos autoriaus Vaido Jauniškio, sulaukė didžiausios reakcijos iš visų teatro teorijos knygų – „per dešimtmetį keliskart buvo išleista vokiškai, išversta į prancūzų, japonų, slovėnų, slovakų, lenkų, kroatų, persų, ispanų, italų, portugalų kalbas“ (p. 9). Tai – vienas svarbiausių kritinių teatrologijos tekstų Europoje. Pasitelkdamas teatro bei jo semiotikos, dekonstrukcijos įrankius, H.-T. Lehmannas skaido teatrą į įvairius elementus ir pateikia nuoseklią analizę, kaip teigia V. Jauniškis, „kurdamas teatro ženklo, laiko estetikos, erdvės suvokimo ir jo kitimo, kūno funkcionavimo ir medijų naudojimo teatre koncepcijas“ (p. 11).

H.-T. Lehmannas, kurdamas šiuolaikinio (ne vien postdraminio) teatro sąvokas, bando tarsi atskira kalba aprašyti teatrą. „Post“ knygos autoriui nėra vien laiko žymė, tai – lūžis, tai, kas yra anapus dramos. H.-T. Lehmanno studiją galima laikyti atsaku į tragiškai gyvenimą baigusio vengrų mokslininko Péterio Szondi (1929-1971) knygą „Modernios dramos teorija“ („Theorie des modernen Dramas“, 1956). P. Szondi kalbėjo apie aristoteliškuosius reikalavimus dramai, „dramos krizę“, o H.-T. Lehmannas į teatrą žvelgia kaip į performatyvų meną. Vokiečių mokslininkui labai svarbūs 7-8 dešimtmečiai, kai atsirado scenos ir muzikos avangardas, hepeningai, medijos teatre, nauja teatro architektūra, nebedalijanti žmonių į pasyviai stebinčius ir aktyviai vaizduojančius. Maištingaisiais dešimtmečiais tik atspindėti tikrovę (mimesis) tapo nepakankama reakcija, vėliau ženklas nustojo pasakoti apie tai, ką jis žymi, kaip rašė Jeanas Baudrillardas (1929-2007).

V. Jauniškis konstatuoja, kad H.-T. Lehmano knyga kalba apie tai, ko dar Lietuvoje nėra. Į „Vardų“ skyrių autorius įtraukė tik Eimuntą Nekrošių, tačiau jo „Hamletą“ nagrinėjo vien muzikos ir garsų vartosenos požiūriu: „Muzika skamba beveik per visą spektaklį, pagrindinį vaidmenį atlieka garsi lietuvių roko žvaigždė, o šalia garsų ir triukšmo pasitelkiamas gausus muzikos formų repertuaras. (...) Nekrošiaus muzikalizavimas ypač juntamas per žmonių ir scenos objektų santykius. Daiktų funkcijos iškraipomos, jie naudojami kaip muzikos instrumentai, veikia išvien su žmonių kūnais, išgaudami muziką“ (p. 141).

H.-T. Lehmanno knygoje greičiausiai trūksta kai kurių lietuvių kūrėjų, tinkančių būti pavadintais postdramatinio teatro kūrėjais: tai – Vega Vaičiūnaitė (1962-2004) ir jos reginių teatras „Miraklis“, Benas Šarka, „Žalias lapas“, o naujausia tokio teatro apraiška pavadinčiau Gabrielės Labanauskaitės „AVASPO“, kur su teatru dera poezija, muzika, veiksmas, netikėtumai.

Ši nepaprastai įdomi knyga – būtina kiekvienam intelektualui.