Klasikinis Sigmundo Freudo (1856-1939) veikalas „Totemas ir tabu“ (1912-1913) svarbus psichologijai, kultūrologijai, atropologijai, religijotyrai. Antrosios kartos Ciuricho mokyklos atstovas Mario Erdheimas (g. 1940 m. Kito mieste, Ekvadore; šveicarų etnologas, psichoanalitikas) 2005-ųjų leidimo įvade aiškina, kaip dabar, po beveik šimto metų, turėtume skaityti „Totemą ir tabu“: „Freudas aprašo specifinį mechanizmą, padedantį išstumti tai, kas keltų grėsmę viešpatavimui, nesvarbu, ar kalbėtume apie vyrų viešpatavimą moterims, senųjų – jauniesiems, turtingųjų – vargšams. Kas kelia grėsmę, prievarta išstumiama paverčiant tabu. Tačiau išstumiami dalykai niekur nedingsta. Todėl žmogus yra maištautojas“ (p. 37).
Mūsų kultūra – represijos, išstūmimo, surogatų ir simuliakrų pasaulis. Būtent šioje knygoje galime atpažinti savąją kultūrą. Knyga sudaryta iš keturių skyrių: „Incesto baimė“, „Tabu ir jausmų ambivalencija“, „Animizmas, magija ir minties visagalybė“ ir „Infantilus totemizmo sugrįžimas“.
„Seniausi ir svarbiausia tabu draudimai, - rašė S. Freudas, - sutampa su abiem pagrindiniais totemizmo įstatymais: nežudyti totemo gyvūno ir vengti lytinių santykių su tam pačiam totemui priklausančiais kitos lyties atstovais. Vadinasi, kaip tik tokios turėjo būti seniausios ir stipriausios žmogaus pagundos“.