Recenzija. DARIUS POCEVIČIUS. 100 istorinių Vilniaus reliktų nuo XIV a. iki 1944 m. (Kitos knygos, 2016)

Kiekvienas turime savo Vilnių. Vilnius, kažkam Wilno, Вiльня, Wilna, Viļņa, Вильнюс, ווילנע (Vilne)‎, Vilno, Вильна/Вильно, Vilna. Miestas, atrodo, ne toks jau ir milžiniškas, o tyrinėtas Ričardo Gavelio (1950–2002), Vlado Drėmos (1910–1995), Antano Rimvydo Čaplinsko (1939–2011) ir daugybės kitų žmonių, išpažįstančių jam šiltus jausmus, jaučiančių jo paslaptingumą.

Man tai miestas, kuriame lankėsi ir gyveno Paracelsas, gyveno Vilniaus Gaonas, kurio mokinys sukūrė Vilniaus Golemą (tai jis aprašė knygoje Kol HaTor), o vieną įdomiausių mistinių veikalų parašė Izraelio prezidento Shimono Pereso proproprosenelis Chaimas Ickovitsas. Man tai miestas, kuriame gyvenu beveik 23 metus, kuriame sutikau savo gyvenimo žmogų, kuriame baigiau mokslus, šiek tiek suvokiau, kas yra gyvenimas.

Bet ne apie tai daina. Dariaus Pocevičiaus Vilnius iki 1944 m. telpa į 840 puslapių, 59 žemėlapius, 72 dokumentus, 122 piešinius, 195 brėžinius, 272 fotografijas, 941 šaltinį ir 100 užburiančių istorijų. Knyga išties, kaip teigia autorius, juntamai parašyta iš meilės ir įsiūčio. Manau, kad įsiūčio būta smarkaus, nes tokioms geroms knygoms meilės nepakanka. Rezultatas nenuvylė.

Kas, jei ne "lunatikų" vadas su LUNI studentais/kolegomis/bendraminčiais klajojantis po Vilnių, galėjo parašyti TOKIĄ knygą? Nesu labai apsiskaitęs, galbūt todėl ir nerandu panašaus miesto "gido" pasaulio dokumentinėje literatūroje.

Be abejo, būtina pažymėti, kad knyga yra sunki (daug sveria, spauda kokybiška, dizainas: Lina Sasnauskaitė ir Aurimas Lažinskas), tačiau jei jau norite pamatyti TOKĮ Vilnių, kuriame paprasti dalykai virs stebuklais, pasinešiosite, nieko tokio.

Džiugina žinia/gandas, kad bus ir antroji dalis, nuo 1944 m. iki galbūt 1990 m. Dar geriau nuteikia gandas, kad galbūt bus ir trečioji dalis, nuo 1990 iki ???? m.

Tai viena knygų, kurios niekada neskolinsiu, neparduosiu, nemainysiu, kurią perskaitysiu iki galo (tam tikrai reikia laiko, o geriausia ją skaityti vaikštant po nurodytas vietas), laikysiu garbingoje vietoje. Ačiū, seniai nebuvau toks nustebęs. Dabar į Lonely Planet ir DK gidus pasižiūrėt nebesinori.

Leidykla "Kitos knygos", neabejotinai patenkanti į geriausių leidyklų pirmuką, apie šią knygą sako štai ką:

Per pastaruosius 100 metų valdžia Vilniuje keitėsi net 14 kartų. Kiekviena trynė ankstesniųjų paliktus ženklus ir kūrė savuosius. Daug senienų sunaikino urbanizacija ir laikas. Vis dėlto mieste išliko daugybė istorinių reliktų, menančių LDK ir ATR epochas, Rusijos imperijos ir tarpukario laikotarpius. Ši knyga kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. Jų atskleista senojo Vilniaus istorija skiriasi nuo perdėm romantizuotos, mitologizuotos ir lituanizuotos versijos, dažnai sutinkamos istorinėse apybraižose ir turistinėse brošiūrose. Istorinį detektyvą primenancios reliktų paieškos smarkiai išplečia turistinę miesto topografiją, paprastai apsiribojančia 10–15 lankytinų vietų, ir ragina pasidairyti toliau nuo centrinių gatvių. Tą padaryti padės leidinyje patalpinti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Pagal knygos gale pridėtą žemėlapį skaitytojams bus nesunku patiems susidaryti kelionių maršrutus.

„Knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija. Teko pačiam tapti istoriku ir po kruopelytę susirankioti informaciją iš įvairių archyvinių bylų, senų leidinių ir neseniai išleistų knygų. Tyrinėdamas pirminius šaltinius susidariau kur kas autentiškesnį senojo miesto vaizdą ir kitaip pažvelgiau į Vilniaus istoriją“, – sako D. Pocevičius.

● Keliautojai pastebėjo, kad XVI a. pradžioje cerkvių Vilniuje buvo daugiau nei bažnyčių. Istorikas M. Homolickis jų suskaičiavo net aštuoniolika.
● Užrašas „Mater Misericordiae“ ant Aušros vartų koplyčios iš pradžių buvo lenkiškas – „Matko Miłosierdzia“. Jis papuošė statinį 1828-aisiais.
● Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje palaidoto M. K. Paco antkapis su užrašu „Čia guli nusidėjėlis“ nėra autentiškas, jis 1902 m. padirbdintas iš svetimo antkapio.
● M. Muravjovo paminklas 1915-aisiais išgabentas iš Vilniaus, tačiau generalgubernatoriaus atvaizdą ir šiandien galime pamatyti prie Šv. Onos bažnyčios.
● Lenkų kalbos žodis „holendernia“ 1940 m. suklaidino gatvių pavadinimų lietuvintojus. Olandų gatvė turėtų vadintis Juodmargių arba Karvidžių gatve.