NELENGVA BŪTI PILIEČIU: PILIETINIS UGDYMAS. BENDROJO LAVINIMO MOKYKLŲ 10 KLASĖS VADOVĖLIS

Filosofijos profesoriaus Leonido Donskio knyga „Pilietinis ugdymas“ oficialiai pavadinta vadovėliu 10 klasės mokiniams, tačiau iš tikro ši knyga tiks bet kokio amžiaus žmogui, norinčiam suvokti esmines tiesas, kaip būti (tapti) piliečiu. Perskaičius ši veikalą, susidaro įspūdis, kad būti piliečiu nėra lengva, nors smagu.

Nemažai daliai lietuvių, tapusiems cinikais, dabar gražūs žodžiai (meilė, draugystė, patriotizmas, laisvė) atrodo tarsi pasityčiojimas, tačiau L. Donskis kalba apie pamatines vertybes, be kurių mes neišgyventume. Tai, pasak profesoriaus, yra būtina europietiškoms vertybėms įsipareigojusiai asmenybei, gerbiančiai ir saugančiai savo bei kitų žmonių laisvę ir orumą. „Tai vadovėlis apie jausmus, kurie ugdo ir kuria pilietinę visuomenę“, - pažymi L. Donskis.

Vadovėlis parašytas įdomiai, novatoriškai (pvz., pasitelkus patrauklias iliustracijas, užduotis, pasiūlymus). Jis suskirstytas į keturis skyrius: „Modernieji jausmai ir bendrystės galia“, „Žmogaus ir visuomenės suskaldymo grėsmės“, „Laisvė, tolerancija ir vaizduotė“ ir „Pilietinė visuomenė ir žmogaus teisės globaliajame pasaulyje“. Perskaitę šiuos skyrius, randame rekomendacijų (knygų, filmų, spektaklių, muzikos įrašų, interneto puslapių sąrašus). Pasak Vytauto Toleikio, šis vadovėlis – „naujas ir kiek neįprastas“ (p. 7). Viena vertus – klasikinis, kita vertus – parašytas žvelgiant į artimą perspektyvą – „jaunajam europiečiui, gyvensiančiam Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse ar už jų ribų.“

Vadovėlis padės mums patiems suvokti, ar tikrai gyvename pilietinėje visuomenėje, ar patys esame piliečiai, o jei ne – kaip jais galime tapti. „Pilietis – įstatymų besilaikantis ir jų ginamas, viešus reikalus svarstantis žmogus“ (p. 9).

Labai įdomūs L. Donskio pastebėjimai apie manipuliavimą žmonėmis (imagologus), autoritetus (25-ajame puslapyje – populiarios autorinių dainų atlikėjos Alinos Orlovos nuotrauka ir jos citata, 28-ajame – Jurgos Šeduikytės), žiniasklaidą, „kuri dabartiniame pasaulyje yra tapusi didele jėga“. Profesorius primena: „Žiniasklaida įgyja visuomenės pagarbą ir tampa autoritetinga tik tada, kai nepiktnaudžiauja savo galiomis ir profesinės etikos, įsakmiai pabrėžiančios būtinybę neiškraipyti minčių“ (p. 31). Deja, Lietuvoje yra žiniasklaidos priemonių, pamynusių profesinę etiką...

Skaitydami šią knygą, nusipelnančią ne tik tobulo vadovėlio, bet ir filosofinio kūrinio vardo, rasime daug mums praversiančių gilių įžvalgų. Prisiminkime kad ir Thomo More‘o, „Utopijos“ autoriaus, žodžius, pasakytus 1535 metų liepos 6 dieną, prieš pat egzekuciją ant ešafoto: „Geras karaliaus tarnas, bet pirmiausia – Dievo tarnas“. Manau, kad ši frazė tinka ir šių dienų sifrograntams (arba filarchams, t.y. valdžią mylintiesiems).