Pradžia / Knygos
 

SEROBOROMALINOVAJA AVTOBIOGRAFIJA: IŠGELBĖTAS LIEŽUVIS. VIENOS VAIKYSTĖS ISTORIJA

Elias Canetti, IŠGELBĖTAS LIEŽUVIS. VIENOS VAIKYSTĖS ISTORIJA, Vilnius, Baltos lankos, vertimas - Austėja Merkevičiūtė, apipavidalinimas - Zigmantas Butautis, 2000

Mindaugas Peleckis
2010 m. Gegužės 22 d., 00:50
Skaityta: 920 k.
SEROBOROMALINOVAJA AVTOBIOGRAFIJA: IŠGELBĖTAS LIEŽUVIS. VIENOS VAIKYSTĖS ISTORIJA

Bulgarijoje gimęs žydų sefardų kilmės rašytojas Elias Canetti (Cañete 1905-1994) turėjo Turkijos ir Anglijos pilietybes, gyveno Ciuriche ir Londone, rašė vokiškai (nors mokėjo ir ladino, bulgarų, anglų, prancūzų kalbas) ir vadino save Vienos išugdytu austrų rašytoju. Sudėtinga biografija – nelengva ir knyga. „Išgelbėtas liežuvis“ (1977) – pirmoji autobiografinės trilogijos dalis. 1979 m. pasirodė autobiografijos tęsinys „Fakelas ausyje“, apimantis 1921-1924 metus, dar po penkerių – „Susižvalgymai“ (liet. 2002, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

E. Canetti buvo patenkintas „gėdingu šios knygos populiarumu“. Jis taip pat parašė vienintelį romaną „Apakimas“ (liet. 1997, Alma littera), o 1960 m. paskelbė savo daugiau kaip trisdešimties metų darbo vaisių, antropologinę studiją „Minia ir galia“.

Knyga – penkių dalių: „Rusčiukas 1905-1911“, „Mančesteris 1911-1913“, „Viena 1913-1916“, „Ciurichas, Šoichcerštrasė 1916-1919“ ir „Ciurichas, Tyfenbrunenas 1919-1921“. Ciurichas E. Canetti tapo paskutinės kelionės miestu, jame jis ir palaidotas.

„Išgelbėtas liežuvis“ parašytas taip smagiai, kad neįtartum, jog rašytojas – intelektualas, Nobelio premijos laureatas. Kartais sunku suvokti, kur ironija, o kur – tuometinis rašytojo suvokimas. „Bene ketvirtadalį didžių vyrų sudarė šveicarai. Apie daugumą jų nebuvo nieko girdėjęs“ (p. 267).

Nors E. Canetti žavėjosi šveicarais, apie pinigus jis turėjo kitą nuomonę. „Mano akimis, blogiausi buvo kaip tik tie, kurie mieliausiai atsidavė pinigams. Pažinau visus tokio atsidavimo laipsnius – nuo godumo iki persekiojimo manijos“ (p. 13).

Vaikystės „siaubiakai“ apie vilkus ir vilkolakius grąžina mus į vaikystę. E. Canetti lyg burtininkas perkelia mus šimtu metų atgal, ir regime vyrą, vardu Čelebonas, armėną ilgais ūsais su rankoje iškeltu kirviu, čigonus („Man atrodė, kad čigonų nesuskaičiuojama daugybė“, p. 22). Visa tai primena siurrealistinius bosnių režisieriaus Emiro Kusturicos filmus, kuriuose taip pat susipina daug pasaulių. Kaip rusai sako apie neaiškios spalvos daiktą – seroboromalinovy.

Komentarai