Undinės Radzevičiūtės antrasis romanas po skandalingu vadinamo „Strekaza (ble)“ (2003) nenuvilia. Pirmiausia į akis krinta abiejų romanų išorinis panašumas. Formatas, puslapių skaičius, principas skirstyti skyreliais (pirmajame romane jų 101, antrajame – 16) rodo tam tikrą konceptualumą. „Frankburgas“, anot autorės, išleistas „nedideliu tiražu, bet kietais viršeliais“. Dar pabrėžiama, jog tai – „socialiai pavojinga“ knyga, kurią „tik po ilgų dvejonių buvo nuspręsta išleisti“.
„Frankburgas“ tikrai patiks Kurto Vonneguto, Williamo Burroughso, Juozo Erlicko bei serialo „Biuras“ („The Office“; beje, originalus britų mockumentary – netikros dokumentikos - serialas jau turi savo klonus JAV, Vokietijoje, Brazilijoje, Prancūzijoje, Kanadoje ir Čilėje) gerbėjams. Pagal šį U. Radzevičiūtės romaną būtų galima sukurti lietuvišką serialą apie biuro darbuotojus ir gyventojus.
Juodasis humoras, kaip ir romane „Strekaza“, čia dominuoja. Ne visada juokinga, tačiau dažnai – į dešimtuką.
Veiksmas romane vyksta lyg ir XXI amžiuje, o gal gerokai vėliau (aliuzija į „Futuramą“), nes apie mūsų dienas dažnai užsimenama kaip apie gilią senovę. Vis dėlto laikas ir erdvė „Frankburge“ sumišę: senelė gyvena su Otto von Bismarcko biustu, pagrindiniai herojai – Frankas, Landertingeris, Čiumačianka, Ponas Panceris ir kt. – su statybų pasaulio aktualijomis.
Vienoje vietoje galima būtų matematiškai paskaičiuoti, jog romano veiksmo laikas – po šimto metų, nes kalbama apie Franko prosenelį. „Prosenelis kaip visada pasisukęs trimis ketvirčiais žiūrėjo į šoną ir atrodė per daug ryžtingas. Žodis ryžtingas dvidešimt pirmame amžiuje beveik išnyko, nes išnyko kam nors pasiryžusių žmonių poreikis. Evoliucija, pagalvojo Frankas. Su tokia veido išraiška šiandien ir į gatvę nebūtų galima išeiti“ (p. 39).
Atmosfera romane – įtempta. Ypač ją sujaukia Pono Pancerio gimtadienis, kuriam visi iki koktumo stropiai ruošiasi. Tačiau realybėje visiems viskas buvo nusispjaut. „Rūkantieji rūkė, nerūkantieji apsimetė, kad rūko. Visi stengėsi nežiūrėti, kaip jaučiasi kiti, ir neparodyti, kaip jaučiasi patys. Niekass nenorėjo ieškoti Nykštuko. Nykštukas juos susirado pats“ (p. 12).
Frankas – monarchistas. „Padavėjas atnešė du triušius žolėje ir paprašė susimokėti iš karto. Socialistas“ (p. 79). Triušis žolėje – mėgstamas Franko patiekalas, valgomas bene kiekvieną dieną.
U. Radzevičiūtė naudoja ir zen estetiką. „Nėra instrukcijos, kaip nužudyti savo Karį. Bet kiekvienas vokietis instinktyviai žino: yra viena būtina sąlyga. Reikia JĮ sutikti. Kaip ir kur? Kiekvieno asmeninis reikalas“ (p. 93).
Romane „Strekaza (ble)“ rašytoja prisiminė garsųjį koaną apie tai, kaip turėtų skambėti pliaukštelėjimas vienu delnu. „Frankburge“ girdėti pliaukšinčių (po vieną) delnų choras.