KAD IR KAS NUTIKTŲ: MANO DVASINĖ BIOGRAFIJA. Pamokymai, pasisakymai ir kalbos, kuriuos surinko, išvertė, adaptavo ir išleido Sofia Stril-Rever

Kiekviena Dalai Lamos knyga laukiama Lietuvos budistų ir budizmui prijaučiančių žmonių. Ši knyga – nuoširdi Dalai Lamos išpažintis, kurioje jis prisimena vaikystę, bėgimą nuo okupantų, dabartinę hanizaciją (kinizaciją; hanių tauta sudaro 92 proc. arba daugiau kaip 1,2 milijardo Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų), kalba apie daugelį dvasinių dalykų. Tibeto vadovo žodis – taupus, bet šiltas, todėl trumpai ir aiškiai sugebama pasakyti labai daug. Lietuvą jis yra aplankęs 1991 ir 2001 metais.

Dalai Lama XIV (Lhamo Diondrubas arba Tenzinas Gjaco, g. 1935) šiemet švęs du garbingus jubiliejus: liepos 6-ąją jam sukaks 75-eri, o lapkričio 17-ąją bus švenčiamos 60-osios jo kaip Dalai Lamos metinės. Budistai tiki, kad pirmasis Dalai Lama Gendun Drupas (1391-1474) tapo Atjautos Bodhisatvos Čenrezigo (sanskr. Avalokitešvaros) inkarnacija, atėjęs tam, kad žmonėms gyventi taptų geriau. Pirmieji keturi Dalai Lamos neturėjo politinės valdžios (tuo metu valdė mongolų chanai). „Vandenyno Mokytojas“ (mong. Dalai – vandenynas, tib. Lama – mokytojas), tikima, reinkarnuojasi ir tęsia pirmtako darbą.

Knygos autorė Sofia Stril-Rever – budizmo žinovė, indologė, viena Dalai Lamos vertėjų, iš sanskrito kalbos išvertusi ir pirmąsyk Vakarų pasaulio kalba išleidusi itin svarbius budistinius „Kalačakros raštus“. Kalačakra (tib. dus-kyi khor-lo, sanskr. „laiko ciklai, laiko ratas“) – itin svarbus budizmo mokymas apie alfą ir omegą, neturinčius pradžios ir pabaigos. Teigiama, kad kalačakros mokymą davęs Šambalos karalius Dawa Sangpo (Sučandra). Dalai Lama XIV nuo 1954 iki 2006 m. įvairiose pasaulio vietose yra surengęs kalačakros įšventinimus.

1989 m., atsiimdamas Nobelio taikos premiją, savo kalbą Dalai Lama baigė didžiojo Indijos šventojo Šantidevos (Shyiwa Lha, VIII a.) žodžiais: „Kol gyvuos erdvė, kol gyvens būtybės, o, kad ir aš galėčiau gyventi ir palengvinti pasaulio kančias!“ Neseniai Dalai Lama prisipažino, kad „mirties akimirką norėtų atsisveikinti su gyvenimu prisimindamas šias eiles, atjautos kupina širdimi“ (p. 203).

Neabejoju, kad daug kam Dalai Lamos „Dvasinė autobiografija“ galėtų tapti puikiu vadovu kelyje per gyvenimą. „Kad ir kas nutiktų, kad ir kas darytųsi aplinkui, niekada neprarask vilties!“ – viename savo eilėraščių sako Dalai Lama XIV. Jis kalba apie nuolat vykdomą Tibeto hanizacijos kampaniją (tibetiečių kalbą per prievartą išstumia kinų kalba, tibetietiškos pavardės keičiamos kiniškai skambančiomis pavardėmis ir kt.), tačiau teigia nejaučiantis neapykantos tūkstančius tibetiečių išžudžiusiems kinams.

Dalai Lama aiškina esantis tik žmogus, netikintis jokiomis ideologijomis, besidomintis mokslu, mokslo etika, ekologija („Buda – Žaliųjų partijoje“), norintis sustabdyti kruvinas žudynes ir prašantis žmonių rinktis tik taikos kelią.

„Būti sala tiems, kam reikia salos, žibintu tiems, kam reikia žibinto, lova tiems, kam reikia lovos; būti stebuklinga malda, didelių turtų indu, magiška formule, gydančiu augalu“...