IR JIS PAĖMĖ JĄ UŽ RANKOS: VAIKAS 44. SLAPTOJI KALBA. Romanai

Jaunas pusiau švedų, pusiau anglų kilmės londonietis rašytojas Tomas Robas Smithas (g. 1979) po studijų Kembridžo universitete mokėsi kūrybinio rašymo Italijoje, paskui dirbo scenaristu. Pamokos nenuėjo veltui. Pirmieji du T. R. Smitho romanai - "Vaikas 44" (2008) ir "Slaptoji kalba" (2009) - savotiškas trilerius mėgstantiems vakariečiams adaptuotas Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagas" (1958-1968; pirmąsyk išleista 1973), tiksliau, jo fragmentai. Šiemet turėtų pasirodyti režisieriaus Ridley'o Scotto filmas "Child 44" pagal pirmąją trilogijos (trečioji dalis dar neišleista) knygą.

"Vaiko 44" veiksmas vyksta Stalino laikų Sovietų Sąjungoje, kurioje siaučia vaikų žudikas maniakas. Jį persekioja MGB (KGB ankstesnis pavadinimas) agentas Levas Demidovas, knygos autoriaus vadinamas geriausiu medžiotoju pasaulyje, kuris taip pat yra žiaurus žudikas, nužudęs šimtus nekaltų žmonių. L. Demidovas čia vaizduojamas ir kaip narkomanas. Jam padeda leitenantas Moisejevas. O gaudo jie serijinį vaikų žudiką, kurio personažas sukurtas pagal Andrejų Čikatilo (1936-1994), kuris 1978-1990 m. nužudė 53 moteris ir vaikus (nuo 7 iki 45 metų, nors daugelis buvo jaunesni nei 20). Romane nagrinėjama ir teisingumo sistema Sovietų Sąjungoje, apie kurią autorius prisipažįsta skaitęs kelias knygas. Žiaurių scenų knygoje netrūksta, tačiau neapleidžia mintis, kad knyga rašyta kaip scenarijus, o filmai bei knygos, užsieniečių kuriami apie Rusiją (Sovietų Sąjungą), dažnai stebina naivumu. Kartais keturių raidžių žodį (pvz., blat) į anglų kalbą reikia aiškinti frazeologizmų rinkiniu. O šis sakinys kelia juoką: "Levas išėjo iš pastato ir paėmė žmonai už rankos, taip įžūliai rodydamas švelnius jausmus, kuriuos, be abejo, smulkiai narstys prie daugybės Lubiankos langų prilipę žiūrovai" (p. 460).

Antrajame romane - "Slaptoji kalba" - toliau aprašomi L. Demidovo nuotykiai po trejų metų. Seklys apdovanotas už tai, kad sulaikė žudiką, tačiau jam gresia pavojus iš žmonių, kuriuos jis trėmė į lagerius, o dabar jie grįžo ir sukūrė gaują. Šioje vietoje negaliu susilaikyti nesijuokęs. Deja, vakariečiai niekada nesupras nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos, nei Lietuvos. Gyvenimas laisvėje juos atbukino nuo suvokimo ir padarė paviršutiniškais. Šios trilogijos romanai, nors ir parašyti nepriekaištingai kaip vakarietiški trileriai, yra pernelyg naivūs tiems, kas gyveno šiapus Geležinės uždangos.

Parašysiu, kaip baigiasi knyga (taip niekada nedarau, bet autorius pats kaltas: antrosios trilogijos dalies pabaiga beveik identiška pirmojo romano pabaigai): "Zoja nusišluostė ašaras ir paėmė Levui už rankos" (p. 443).

Įdomu, kokiais žodžiais baigsis trečioji trilogijos dalis...