Buvusio GRU žvalgo Viktoro Suvorovo (Vladimir Rezun, g. 1947, http://suvorov.com) knyga "Specnazas" (1987) skaitoma tarsi romanas. Joje - 15 skyrių ir du priedai apie sovietų (dabar - rusų) karinės žvalgybos specialųjį padalinį, garsėjantį savo profesionalumu, žiaurumu ir paslaptingumu. Savotiška dokumentinės prozos klasika tapusi knyga nebuvo ekranizuota, tačiau, kita vertus, apie specnazą yra sukurtas serialas "Specnaz" (2002-2004; du aktoriai, vaidinę jame, paslaptingai mirė).
Tuo metu, kai V. Suvorovas rašė knygą, specnazui priklausė per 30 000 karių. Kiek jų yra dabar - nežinia. Tačiau specialiųjų Rusijos pajėgų kariai, slepiantys savo tapatybes, yra itin įtakingi, nors ir nematomi: tai jie Dar ul Amano rūmų šturmu 1979 m. gruodžio 27 d. pradėjo Afganistano karą (šturmą atliko vos 49 grupių "Grom" ir "Zenit" kariai), trukusį dešimt metų (1979-1989), daugybę kitų operacijų. Būtent specnazas (vadinamas įvairiais pavadinimais, pvz., OMON) moka gerai kautis kastuvėliais (jais žudė Tbilisyje 1989-aisiais), jo atstovai atsakingi ir už Sausio 13-ąją Vilniuje.
Knygoje gyvai aprašomi specnazo koviniai būriai, atranka ir apmokymas, agentūrinis tinklas, ginklai ir įranga, kovinis mokymas, taktika, kontrolė, kombinuotos operacijos, apgaulės metodai.
1987 m. V. Suvorovas rašė: "Karo prieš Suomiją patirtis moko, kad frontalios tankų atakos Skandinavijoje neduoda reikiamų rezultatų. Būtina pasinaudoti specialia taktika ir specialios paskirties kariuomene - specnazu. (...) Gali būti, kad Sovietų Sąjungai trečiasis pasaulinis karas nėra būtinas. (...) Turėdamas specnazą Balučistane, Politbiuras gali labai priartėti prie pagrindinės naftos arterijos - arabų valstybių, prie Vakarų ir Pietų Afrikos, Australijos ir Pietryčių Azijos - teritorijų ir vandenynų, kurie praktiškai yra neapsaugoti" (p. 215). Ar nebuvo šie žodžiai pranašiški?