Bitlų eros hieroglifas. Romanas

Bitlų eros hieroglifas (Genijaus sindromas). Romanas 

Vilnius

Antras pataisytas leidimas 2011 (pirmas leidimas 1990)

Tai ne knyga. Prisiliesdami prie jos, jūs prisiliečiate prie žmogaus. 

Voltas Vitmenas (Walt Whitman)*

Pradžios žodis

Delnas su delnu taip nesusiliečia, kaip sutampa vieno gyvenimo istorija ir šis romanas, nors kai kurie įvykiai atkuriami su dešimties metų paklaida.

Nesistengiau, kaip įprasta ,,geroj“ literatūroj, vaizduoti herojų simpatišką, vertą užuojautos, su fotogeniškais jausmais. Vieni jį pavadins kvailiu, kiti niekšu. Bet jeigu žodžiai galėtų subrandinti ką nors patvaraus, tegu bus pasėta mano žlibo proto mintis.
Genijaus sindromo šešėlį turi beveik kiekvienas žmogus. Tai pasiutligė, invalidumas, kai turi tris rankas ir ta trečioji dažniau kliudo normaliems žmonėms pritaikytame gyvenime negu padeda. Mano herojus ypač ryškiai paženklintas šiuo hieroglifu. Kas tai lemia? Nesavanaudiškos meilės ir šilumos stoka vaikystėje, paveldimumas ar gyvenimo burtai? Į šį klausimą atsakys ateities mokslininkai. Mano tikslas – parodyti tragediją, kai minėtas sindromas nespėja duoti rezultatų. Šios ,,baltos“ žemės užkariavimas, manau, mokys žmones tolerancijos ir švelnumo, taip pat gal padės išvengti klaidų, niekais paverčiančių tūkstančius gyvenimų. Pasaulis margas, ir jame turėtų užtekti saulės kiekvienam.

Pasaulis margas, ir jame turėtų užtekti saulės kiekvienam.
---------------------------
*Pirmą kartą romane minimos nelietuviškos pavardės pateikiamos šalia skliausteliuose originalo kalba.

I 

1968 m. birželio 16 d. Niujorke Ringas Staras (Ringo Starr) kartu su Morin nuėjo į klubą, kur grojo Džimis Hendriksas (Jimi Hendrix), ir sutiko ten Eriką Klaptoną (Eric Clapton).
Paryžiuje dar jaučiami Gegužės revoliucijos atgarsiai: studentų grumtynės su policija Lotynų kvartale. Palydėję į paskutinę kelionę, prancūzai amžinai atsisveikino su naikintuvų pulko „Normandija–Nemunas“ vadu generolu Lui Delfinu.
Nuo senatoriaus Roberto Kenedžio (Robert Kennedy) nužudymo praėjo beveik dvi savaitės, tačiau nusikaltimo aplinkybės tebėra paslaptingos ir neaiškios. Bostono teismas apkaltino daktarą Bendžaminą Špoką (Benjamin Spock) sąmokslu, kurio tikslas – kurstyti jaunimą, kad atsisakytų dalyvauti Vietnamo kare.
Prieš 64-erius metus prasidėjo Džeimso Džoiso (James Joyce) „Uliso“ veiksmas – 1904 metų birželio 16 dienos 8 valandą ryto.

Netikėtai ryto tyla plyšo, suvirpėjo oras ir tarp rasotų parko medžių suspurdo lakštingalos motyvo briliantas. Rausvaakė aušra pro šakas liejo man po kojų balzganą šviesos pieną. Atsirado blausūs šešėliai. Aušo vasaros rytmetis, toks patogus ir tinkamas laimingam gyvenimui.
Tais laikais mano fizkultūra buvo karatė, ir aš atsidėjęs skabiau kojų smūgiais apatinius liepos lapus. Mae geri, ushiro geri, mikatsuki geri, smūgis šuolyje abiem kojom... Paskui atsispaudimai ant krumplių. Ir tada, kai įbedžiau nosį į žolę, išgirdau kažkieno skubius žingsnius. Įsiklausiau. Išdžiūvusio molio taku kaukšėjo pakalti basučių kulniukai.
Gražblauzdė mergužėlė grįžta namo po bemiegės nakties, pagalvojau šypsodamasis.
Staiga ausis pasiekė duslus garsas, – tokį mes išgirstam rytą, gulėdami lovoje, kai obuolys krenta į šviežiai suartą sodo dirvą. Iškart po to – grubus vyriškas keiksmas, ištartas melodingu tyru balseliu. Neiškenčiau nesusijuokęs ir nuėjau pasižiūrėti, kas gi įvyko. Prie išsišovusios ąžuolo šaknies priklaupusi čiupinėjosi mergina – tokia, kokią mums pasiseka kartais sutikti visą dieną prasitrynus centrinėje miesto gatvėje. Variniai plaukai, smulkiai garbanoti, rėmino dailų veiduką ir krito ant aukštos krūtinės.
– Zuikį pagavome? – paklausiau ramiai, apžiūrinėdamas plačiasėdynę gražuolę.
– Aš visada sakiau ir dabar kartoju, jog trumpesnis kelias yra ne pro Vingio parką, o Čiurlionio gatve, – išpyškino ji stodamasi.
– Kas jus vertė? Galėjote, kur arčiau.
– Matote, mes susilažinome. Įkyrusis davė man foro penkias minutes ir išgrūdo mane pro šią prakeiktą vietą.
– Įkyrusis? Jūs taip vadinate savo vyturiuką? Savo išrinktąjį?
– Ne. Tai mano brolis. Pusgalvis. Per jį vos nenusisukau savo nelaimingo sprando.
– Šit kaip jūs meiliai ir gražiai gyvenate.
– Taip,– pasakė ji, – ranka rankon, kaip pora utėlių šuns ausyje.
– Atleiskite už smalsumą, bet kokio griausmo taip anksti lendate iš šiltos lovytės?
– Virsk iš klumpių. Žmogau, ne savo iniciatyva, aišku. Keliuosi tik dėl to, kad treneris liepia. Bet ką aš čia aiškinuosi. Bėgu. Septintą valandą turiu būti aerodrome. Treneriukas man nedovanos, jei pavėluosiu.
– Išskrendate? – paklausiau ir pajutau savo balse apmaudo gaidelę.
– Skraidau kiekvieną dieną, – ištarė ji. – Ką nors girdėjote apie aukštąjį pilotažą? Tai va. Mano treneris aikštingas. Oi duotų jis jums garo, jei pamatytų, kad prikibote.
– Nereikia pamiršti, kad aš tarnavau desantininku, esu pramokęs karatė, konfu ir kitų kovos būdų.
– Gąsdinate?
– Argi sakys „tėti“ užsiropštęs ant kelių vaikiukas tam, kuris galėtų nekaltą užpult.
– Oho! Netgi šitaip! Tai pulkas žaliūkų susibaudę apskalbt negalėtų?
Ji pažiūrėjo į mane su nauju dėmesiu.
– Klausykite! – pasakiau iškėlęs pirštą, ir mes įsiklausėme.
Išgirdome stebuklingą muziką. Plazdėdamas sparnais, pro ąžuolų ir liepų viršūnes praskrido ančių pulkelis.
– Viešpatie, kaip puiku, – pagaliau ji įvertino tą grožį, kurį kartais pasiunčia Dievas, kad pakeltų mums ūpą.
– Žinote, – kalbėjau, – man kilo mintis aprašyti aukštąjį pilotažą. Kai negroju, aš žurnalistauju. Gal padėsite? Mano vardas Odisėjas.
– Ona, – metė jinai skubotai.
Mes ėjome takeliu upės link.
– Žinau, žinau, – pradėjau meluoti. – Juk renku apie jus laikraščių iškarpas. Tik iš karto neatpažinau.
– Apie mane? Iškarpas? – išsižiojo Ona.– Maloniai nustebinote. Aš tik antri metai Lietuvos čempionė.
Nieko sau, pagalvojau. Tai turiu laimę! Sekasi.
– Matote, štai ten, rytuose... Matote, koks purpurinis dangus,– dūriau pirštu tekančios saulės pusėn; ji klusniai žiūrėjo akylomis piloto akimis.– Tai va. Kaip laipsniškai ir tvarkingai saulėtekis virsta aušra, taip ūmai ir be tvarkos aš linkęs įsimylėti.
– Cha cha cha, – prapliupo ji. – Apie tai aš daug prisiklausiau iš mūsų lakūnų. Žiauriausia, kad nė vienas iš jų nepabando parašyti sumauto eilėraštuko – bent būtų ką prisimint senatvėje. Tik meilė ir... Na, dar pasiūlo šampano. Tuo jūsų vaizduotė ir išsenka. Ir iš kur ta perkūniška kantrybė? Kodėl jūsų visų nepasiuntus po velnių?
Pasijutau užgautas ir iškilmingai pasakiau:
– Labai kenčiu nuo vienatvės...
– Cha cha cha, – vėl sutilindžiavo varpelis.
– Pagalvokite! Juk aš vienišas kaip tarzanas, kai jis dar blūdijo balzaminų brūzgynuose. – Sudėjęs delnus sumykiau kaip galėdamas klaikiau. – Esu niekam nereikalingas lyg žerplėjanti nuorūka, kuri plūduriuoja nuošaliai telkšančioj baloj. Jūroje blėsta saulėlydis, ir žmogui kyla neaiškių minčių. Jis susimąsto apie įvairius dalykus, jų prasmę ir staiga mato: žengia atlaso batukais, mina bangų keteras, artėja ilgesinga vienatvė. Ką daryti? Kur slėptis?
– Dievaži, kur slėptis? – pradėjo žaisti ir Ona.
Ji mielai dalyvavo mažytėje komedijoje. Supratau, jog turiu reikalą su nuoširdžiu, linkusiu bendrauti žmogumi.
– Kur nuo jos slėptis? Nežinote? – klausė išsigandus ir susigūžus.
– Žinau, – atsakiau, – bet apie tai norėčiau pakalbėti kitoje vietoje.
Ji nusišypsojo.
– Jūs genijus, lėliuk! Neblogai, tikrai neblogai. Geriau negu būsimi geografijos mokytojai arba lakūnai.
– Jūs studijuojate geografiją?
– Jeigu viską apie mane žinote, kam klausinėjate? Jau baigiau universitetą. Tačiau nemokytojauju. Sovietų Sąjungos rinktinė man moka algą. Dabar aš tik skraidau.
– Nuo šiol aš irgi tik skraidysiu, nieko kito neveiksiu. Prisiminiau. Šiandien ,,Erfurto“ bare švenčiam draugo gimimo dieną. Ten mes galėtume susitikti ir pakalbėti apie motorą, tepalą, benziną, apie kombinezoną ir kitas smulkmenas. Mažas interviu. Ateikite su broliu.
– Per kilometrą matyti, kad jūs neblogas vaikinas. Jeigu jau kviečiate ir mano Įkyrųjį. Bet šiandien jis turbūt negalės. Gal atvesiu tokią Dianą, savo bičiulę. Jinai labai simpatiška, todėl galėsite išlieti savo jaunatvišką įtūžį ir karštį. Žinote, liekna, aukšta, žodžiu, tokia, prie kurios milijoninės eilės.
– Pereikim prie ,,tu“ , – pasakiau. – Juk draugausim ištisą amžinybę.
– Gerai. – Ir prisimerkus pasižiūrėjo: – Kiek tau metų, biče?
– Dvidešimt aštuoneri.
– Aa, – nutęsė ji ir patraukė toliau, vos spėjau. – Vingio parkas vienintelė pasaulyje vieta, kur galima surasti tikrą, ožiu kvepiantį senbernį.
– Tai susitarėm? – paėmiau ją už rankos. – Vakare „Erfurto“ bare.
– Susi, – pasakė. – Čiau.    
Žiūrėjau, kaip ji tolsta spindėdama savo laukiniu grožiu melsvų ūko draiskanų horizonte. Apie tokią merginą svajojau visą savo nevykusį gyvenimą.
Grįžau bėgte prie savo aikštelės ir pradėjau nuo katos saifa. Galingas ibuki kvėpavimas, atsistojau zenkutsu dachi, paskui – pozicija kokutsu dachi, tsuru ashi dachi ir – su keliu – hiza. Pabaigai efektingi smūgiai šuolyje ushiro tobi, geri ir jodan. Pasąmonėje iškilo Ona. Apie ją it abisiniška katė glaustėsi mano mintys. Intuicija sakė, jog užkibau ant kabliuko, mano gerbūvis turbūt priklausys nuo jos kandžiais žodžiais maskuojamo švelnumo. Risnojau namo. Parką dailiai juosė Neris. Kai bėgau Žvėryno pėsčiųjų tiltu, išlindo niekada nepavargstanti saulė ir auksu suvirpino atspindžius upės veidrodyje. Bet tai truko akimirką. Po to vėl pridengė migla. Pro rūką upė atrodė lyg blausi geltona dėmė, nusivalkiojus – kaip mūsų sąžinė, išgyvenus daugelį metų be meilės. Anapus upės medžių ūksmėje... Prisiminiau, kaip pasišviesdamas žibintuvėliu po antklode skaitydavau Hemingvėjų (Ernest Miller Hemingway). „Fiestą“ pervariau gal dvidešimt kartų. Svajodavau apie Pamploną, matydavau akyse Daf Tvisden – Bretos Ešli prototipę. Skotą Ficdžeraldą (Francis Sscott Fitzgerald) su Zelda (Zelda Sejer). Hemingvėjaus Paryžius... Ar būsiu aš ten kada?
Sėdinčiųjų pozos man pasirodė keistos. Gal tai C2H5OH įtaka, nežinau. Vieni rėmėsi į stalą alkūnėmis, kiti patogiai lošėsi į krėslų atkaltes, tačiau visi atrodė sustingę ir negyvi – tarsi vaškinės figūros. Kai kurie man priminė pačius juodžiausius impresionistų herojus – sutenerius, sukčius ir beviltiškus girtuoklius. Bet tai būtų netiesa. Jie ganėtinai padorūs ir teigiami. Balsai skambėjo skardžiai, tarsi šulinio dugne; jie virpėjo, detonavo ir dėl to atrodė kažkokie nerealūs, iškraipyti alkoholio paveiktos mano pasąmonės.
– Niekus nukalbėjai šį kartą. Muzikos mokykloj, konservatorijoj iš muzikanto daro idiotą, – pasakė Edis Zujus, jubiliatas, toks orus ir oficialus savo kreminės spalvos kostiumu. Turbūt šampanas verčia žodį išmest, kai būtų geriau patylėt.
– Gal tu ir teisus, – nusišypsojau geriausiam savo draugui.
Mes sėdėjome „Erfurto“ banketų salėje, kur viena siena buvo dekoruota rudų ir mėlynų raštų turkiškais kilimais bei ornamentuota oda, o kitos išmuštos rausvu lyg mergiškos lūpos brokatu. Už ąžuolinių durų – baras, daug girto erzelio, duslus kavinės ūžesys, šaunus ir linksmas Vilniaus pleibojų gyvenimas.
– Girdėjau, ten improvizacija uždrausta, – linksėjo galva Vytas Gerulaitis, visada didžiavęsis, kad yra garsaus tenisininko bendrapavardis.
Su juo kažkada studijavau universitete žurnalistiką ir grojau nuo senų laikų. Vytas buvo labai negražus, truputį šlubas, itin šlykštus, bet nuostabus gitaristas. Likimo ironija – jis dirbo kultūros ministro referentu.
– Mes gyvenom Kaune, ir aš mokiaus Naujalio meno mokykloj, – pasakojo Edis, mąsliai čiupinėdamas savo devynių dienų barzdą, maskuojančią randus prie lūpų, kuriuos paliko nuogas elektros laidas. Jį sykį Edis įsikando užsimiršęs, taisydamas boso gitaros stiprintuvą. Vos atgaivino.
– Jeigu pagaudavo grojant ne klasiką, – kalbėjo jis, – pavyzdžiui, bliuzus, džiazą arba improvizuojant, liepdavo plauti tualetą. Žvėriški faktai, ar ne? Mus žlugdo nelemta pedagogikos bukaprotystė. Pagaliau muzikantas atsikrato diktato, bet vietoj laisvės progresuoti jis atsimuša į beviltišką rutiną: kur gauti, kaip uždirbti instrumentus, aparatūrą, stiprintuvus... Visą savo laiką jis išdrabsto trečiaeilėms smulkmenoms. Krūvą metų groja nesąmones, kad nusipirktų patį pigiausią instrumentą – jų kainos klaikiai išpūstos, nes nėra kur gauti. Pašėlusiai įdomu. Spekuliantai superka iš jūreivių, gastroliuojančių užsieniečių ir perparduodami laiko tvirtas kainas. Nei pakenčiamų garsiakalbių, nei pakenčiamų stiprintuvų mūsų pramonė kol kas negamina. Turinčiam ambicijų muzikantui iš muzikos pragyventi sunku, nors ir dirbtų kol kiaušiai sušlaps. Žodžiu, galvijiškas gyvenimas.
– Bet kurti jums niekas nedraudžia, – pastebėjo Sabina, Edžio kaimynė, kartu su juo išaugusi ir kantriai jį mylinti, berods, nuo šeštos klasės.
Ji dirbo bibliotekoje, buvo apsiskaičiusi, mokėdavo patraukti Edį, vertinusį žmonėse šviesą. Sabina dirstelėjo savo mėlynomis akimis į visus iš eilės, padovanojo kiekvienam giedro dangaus lopinėlį (jos veidas liko sugižęs, ir tai nesiderino su išraiškingomis akimis).
Į kalėjimą nesodina, bet dusinte dusina,– pasakiau įpykęs. – Reikia parašyti partitūrą penkiais egzemplioriais, be klaidų, švariai – tai sudėtinga savamoksliui. O ir tvirtina ją komisija senų nusususių kompozitorių, kurių muzikos niekas neklauso, nes jie kitaip supranta, kas yra puiku. Taip gimsta estrada, pataikaujanti kaimiečių skoniui.
– SSRS kultūros ministrė Furceva – mūsų deivė Kibela – uždraudė užsienietiškas dainas per radiją ir televiziją, – pasakė garsusis lauko tenisininkas Vytas Gerulaitis. – Kiekvieno ansamblio repertuare turi būti 85 % lietuvių, 10 % socialistinių šalių ir tik 5 % užsienio šalių kūrinių, matyt, dėl to, kad nereiktų mokėt autorinių. Įsakymo nebuvo. Buvo p a g e i d a u j a m a. Durniausia, įstatymo nėra, bet jeigu muzikantas knaipėse dainuoja angliškai, juo gražiai nusikratoma. Muzikos gyvenimui vadovauja arba negabūs, prasti muzikantai, arba baigę partinę mokyklą veikėjai, nieko nesuprantantys apie šiuolaikinį pop meną. Ir dar. Furceva draudė viešai groti savos kūrybos dalykus, jei jie nepatvirtinti! Kompozitorių sąjungos. Užburtas ratas. Mes turime bėgti iš čia. Tai vienintelė išeitis. Horribile dictu! Baisu pasakyti.
– Maestro! O kaip su džiazmenais? Džiazmenai irgi negauna progos įrašyti plokštelę? – paklausė Ričardas, atstovavęs čia literatų luomui.
– Pianistas Lušas (beveik Gardner) pasakojo, kaip jie įrašinėjo džiazą, – ėmė aiškinti Vytas Gerulaitis. – Prie garso operatoriaus pulto sėdi tas, kuris visą gyvenimą įrašinėjo klasikinę muziką ir visiškai nesusigaudo apie efektus. Kai reikėjo įrašyti styginių grupę, paaiškėjo, jog Lietuvos įrašų studijoje nėra ketverių veikiančių ausinių. Mikrofonus irgi reikėjo atsinešti savus. O televizijoje vieno džiazo dainininko nefilmavo todėl, kad jis per storas (Obuolys). Absurdas. O ką ir kalbėti apie roką. Belieka žiūrėti į savo kūrybą kaip į priemonę siekti tobulybės. Visa kita pasmerkta.
– Ko tu, Edi, toks liūdnas? – paklausė pašaipiai stebėjęs disputą Eugenijaus Mickevičiaus, kino režisieriaus, likimo numylėtinis.
Viskas jam – kinematografas, telegrafas, blondinės ir lengvatos, skirtos aukštų pareigūnų giminėms. Tai vis tėvo, aparato šulo, dėka. Veidą, tiesa, gavo iš motinos. Aš jo nemėgau. Tų truputį išsprogusių akių su kraujagyslių išvagotais baltymais ir išraiškingos fizionomijos; dėl nepaprasto panašumo jį daug kas vadino Žeraru Filipu (Gerard Philipe).
– Žinios – tai patyrimas, – leptelėjau aš. – O žmogaus patyrimas – begalinis artėjimas prie absoliučios tiesos per aibę dalinių tiesų.
– Tiesa!.. Man nusispjaut į tiesą, – pasakė Edis. – Aš esu hipis. Rytojaus nėra. Tai ir yra mano laisvė.
– Norom nenorom jūs krypstat į socialines problemas, – šyptelėjo Eugenijus Mickevičius. – Kruvino kapitalizmo įtaka ir panašiai.
– Politika skverbiasi visur, – pastebėjo Sabina.
– „Politika trukdo man dirbti, vaikščioti, galvoti, rašyti“, – pacitavo Ričardas. – Taip Mopasanas (Guy de Maupassant) rašė Floberui (Gustave Flaubert).
– Trauk ją velniai. Džiaukimės, kuo galim, – pasakė Edis ir pakėlė taurę.
Visi išgėrė, tik Sabina vos prilietė taurę prie lūpų. Tuo tarpu su nereikšminga kordebaleto šokėjos šypsena man iš dešinės priėjo padavėja.
– Nepatinka vynas? – paklausė Ričardas.
– Norėčiau ananasų likerio, – prisipažino Sabina.
– Eime prie baro, – pasiūliau. – Aš irgi siurbtelėsiu lašą.
– Puiku, – sutiko Sabina, ir mudu palikome kompaniją.
Baro šonuose stovėjo lempos su puošniais abažūrais, o šalia jų staliukai tiems, kurie norėjo pabendrauti intymiau. Oficiantų nebuvo. Karaliavo vienas barmenas. Per garsiakalbius tykiai sklido muzikėlė. Sau paėmiau viskio. Atsisėdome prie triviečio staliuko. Jeigu Ona pasirodys, mąsčiau, tai ne anksčiau negu vakaras dieną išstums – apie dešimtą vienuoliktą valandą, prieš programą, kuri vykdavo amfiteatro salėje. Ją turėčiau pamatyti pirmas. Buvau užsiėmęs gerą padėtį.
– Sakyk, Odisėjau, kaip manai, Edis turi panelę? – truputį patylėjusi paklausė Sabina.
Nežinojau, ką sakyti. Meluoti nenorėjau. Užgaut taip pat.
– Edis tave myli.
– Tu tikrai taip manai?
Jos akys žibėjo.
– Patikėk.
– Žinai, aš dažnai pavydžiu jūsų bičiulystės, – atsivėrė Sabina. – Romantiškas vyriškos draugystės kultas. Edis negali nė dienos išgyventi be tavęs.
– Be tavęs taip pat, – pasakiau.
– Abejoju. Kodėl jis manęs neveda?
– Ves.
– Nežinau, vis randas jaunų mergaičių. Galiu likti šone.
Dar šiek tiek pakalbėjome. Sabina baigė savo likerį ir grįžo į banketų salę, aš nuėjau šnektelt su durininku Anzelmu, reemigrantu iš Kalifornijos.
Išėjęs į pensiją, Anzelmas susirgo nostalgija, ir Los Andželo gydytojai patarė jam grįžti į tėvynę. Pardavė savo restoranėlį, grįžo su žmona į Lietuvą. Pinigų užteko, bet dienos prailgo. Pažįstami pasiūlė senukui darbą „Erfurte“ .
– Man esant taip nebuvo. Įsivaizduoji! Negro odą padaro balta, jei tik šis turi pinigų, – kalbėjo Anzelmas.– Girdėjau per radiją.
Jautėsi per kilometrą, jog seniokas aiškiai nesimpatizavo spalvotiems.
– Aš nesu labai griežtas jų atžvilgiu, – pasakiau.
– Tai todėl, kad niekad nuo jų nenukentėjai. Nė sykio jie tau neatėmė piniginės, nedusai nuo jų smarvės metro.
– Vien už tai, ką jie davė muzikos pasauliui. Vien už tai aš pasiryžęs jais žavėtis. Anot Džono Lenono, negrė savo vaiką sūpuoja klausydama bliuzo arba rokenrolo, o baltoji – ramios country muzikos. Negrė šoka su mažyliu, o baltajai užtenka seilėto pasyvumo.
Tai pasakęs susimąsčiau. Iš baro sklido tango garsai. Mintys sklandė lyg papievio rūkas. Ona. O gal išeiti jos pasitikti? Anzelmas kalbėjo apie moteris.
– Manau, kad trisdešimtmetė dar pasirašytų tau, – palaikiau šneką.
– O metrikų neprašytų? – paklausė šypsodamasis Anzelmas.
– Geras kavalierius neturi amžiaus, – atsakiau. – Tačiau jis privalo turėti perkūnišką kantrybę. Turėk kantrybės ir visada triumfuosi.
– Ką, ką? Neišgirdau.
Buvau tikras, senis suprato kaip didelis. Išėjau į gatvę. Pūtė švelnus lyg glamonė vėjelis. Klombose nakčiai merkė savo akis raudonieji bijūnai, lingavo rūtos, pripildydamos aikštę aromatingų atodūsių. Prie parduotuvės stovėjo būrelis vyrukų. Jie leido per rankas du pigaus vyno butelius. Prie jų priėjo mergina su vaikišku vežimėliu ir paleido koserę. Jos vyras atitraukė nuo lūpų butelį ir nusikeikė. Bet mergina neatstojo.
Vaizdas buvo liūdnas. Nukreipiau dėmesį kitur. Ėmiau stebėti privažiuojančius prie restorano taksius ir išlipančius naujus „Erfurto“ svečius. Kai atsisukau, vyrukas kelissyk iš eilės spyrė bėgte stumiančiai vežimėlį merginai. Ši ėmė raudoti. Prišokau prie smarkuolio ir čiupau jį už ausies. Norėjau sumažinti jo geltonsnapišką pasipūtimą. Staiga tūkstantis žaibų tvykstelėjo akyse, ir aš nuskridau ant šaligatvio.
Pirmiausia paklojau smarkuolį sutuoktinį. Paskui smūgiu šuolyje nuskyniau puolusį mane. Didvyriai išsisklaidė. Keli apgaulingi judesiai, ir dar du sulenkiau įdurdamas kumštį į paširdžius. Vienas pasileido bėgti. Staigiu spurtu pasivijau. Smūgis delno briauna buvo išmoktas savaičių savaites atakuojant medinį stulpą. Jei būčiau visa jėga pertraukęs per sprandą, gal kiaušas ir neatsivožtų, bet galūnių jis niekada nebepajudintų. Todėl pašokęs iš užpakalio tik simboliškai priliečiau tą vietą, kur baigiasi galva. Jis užmigo keturiom penkiom minutėm.
Mergina paliko vežimėlį ir įsikabino man į plaukus. Gynė vyrą. Šis svirduliavo šalia. Priėjo kažkokia senutė ir paklausė, kas atsitiko. Pasakiau, kad tas, tas ir tas nukrito nuo arklio. Išsilaisvinau iš spygaujančios merginos ir su ištinusiu paakiu grįžau į „Erfurtą“ .
Nuotaika buvo bjauri. Niekaip negalėjau suprasti, ar aš pamokiau, ar pasimokiau. Prie baro sutikau Eugenijų Mickevičių.
– Kur buvai dingęs? – paklausė. – Gavai malkų? Bet ir mėlynė! Nepavargstu gėrėtis. Kas tave taip? Štai prie lango, žiūrėk kairiau, sėdi bičas sugipsuota ranka. ,,Erfurtas“ man šiandien primena traumatologinį punktą.
– Viskas kaip kokioj pašvinkusioj kaubojkėj, – pasakiau. – Amfiteatro salėje dainavau „Besa me mučo“, priėjo toks žaliūkas kaimietis ir kad tvos... Neįtikau turbūt. Smogė taikliai, žaltys, nespėjau net galvos pasukti.
Taip mums besišnekant, pamačiau dvi paneles, kurios užlipusios laiptais sustojo baro duryse ir ėmė paeiliui čiupinėti kiekvieną staliuką. Viena buvo Ona, o kita – akiniuota klaiki senmergė, smaila šlakuota nosyte ir išsiblaškiusia fizionomija (ji vos neišsitiesė užsikabinus už kilimo krašto). Kaip koks medžioklis, apžiūrintis ančių lizdus, netikėtai pamato margašonę lūšį ir pasimeta: ar šauti, ar ką kita daryti, taip ir Ona sumišo, tokį, gražų su žibintu paaky, išvydus. Pasilenkė ir kažką pasakė savo draugei vampyrei. Toji pasitaisė akinius ir ėmė stebėti mane šaltakraujiškomis žvejo, sekančio plūdę, akimis.
Greitai sumečiau, jog būtų puiku užklupus ją su šviežiu sąmojum vietoj banalių falšyvo entuziazmo žodžių. Apsimečiau jų nematąs ir toliau klausiausi Mickevičiaus svaičiojimų, kaip nekaltai galima prisižaisti ir būti išluptam pačiose neįtikėčiausiose vietose. Jo vienas pažįstamas gavo ausų viešajame tualete dėl to, kad garsiai pagyrė mūsų poligrafijos pramonę.
– Sveiki, Andalūzijos kinai, – pasakė priėjusi Ona. – Kas akiai?
Jos spuoguota bičiulė vos ne prisikišusi tyrinėjo mano nelaimingos mėlynės spalvas.
– Važiavau taksiu, – pradėjau pasakoti, – taksometras išmušė du rublius dešimt kapeikų. Aš padaviau tris. Man sako ,,ačiū“ ir laukia, kol išsinešdinsiu. O grąža, – įsidrąsinęs paklausiau. Čia man arbatai, – atsakė taksistas. Tiek neišgersi, – pasakiau. Kodėl? – jis paklausė. Apsisiusiosi, – pasakiau. O jis man kad liuobs... Toks ambalas, tegu jį velniai.
– Jus teisus, – žinovo tonu prabilo senmergėlė. – Už devyniasdešimt kapeikų išeina keturiasdešimt penki puodeliai. Tiek nebūtų išgėręs.
Iš padilbų apžiūrinėjau Oną. Smagius jos klubus ap¬tempė tvido sijonas. Veidas truputį suvargęs, su žalsvom žymėm paakiuose. Įsivaizdavau, kaip jį tampo mėšlungis ir spazmai, kai lėktuvas pikiruoja suktuku žemyn arba kai skrenda apsivertęs.
– Susipažinkite – Diana, – pasakė Ona, pristatydama tą, prie kurios milijoninės eilės (cha cha!).
– Eugenijus, – pratarė Mickevičius.
– Ona, – pasakiau už pilotažininkę.
– Teisingai žmonės kalba, – prabilo Diana. – Muzikantai pašėlusi liaudis. Ryšiai su mafija, muštynės ir taip toliau.
– Tai jums Ona jau sakė, kad aš muzikantas? – paklausiau.
– Velniop profesijas, – pasiuntė Ona. – Būkim paprastesni.
– Negaliu, – ištariau. – Esu užkietėjęs veidmainis.
– Kaip? Jus vargina nuoširdus pokalbis? – pasibaisėjo Diana. – Kodėl? Nuoširdumas juk padeda suartėti.
Ona nusišypsojo akimis, padrąsindama įsilieti į nesavanaudiškus vienišų širdžių kontaktus.
– Mudu su Eugenijum esame atbukę ir nejaučiame subtilių nuoširdumo pustonių, – teisinausi. – Mes kalbam, rašom, kuriam filmus tokius, kokių iš mūsų laukia.
– Laikraščiai ir dalis filmų begėdiškai pataikauja viešajai opinijai, – pasakė Ona. – O jūs kuo čia dėti?
– Eugenijus būtent tokius filmus ir kurpia, – pasakiau.
– Tau jie nepatinka? – grasinamai paklausė Mickevičius.
– Tarp jūsų, lakūnų, kur mirtis šnopuoja į nugarą, ten gal ir įmanoma tiesos ir tyrumo atmosfera, – pastebėjau. – O mūsų, žurnalistų ir kinininkų, gyvenime visko būna. Man ne kartą teko rašyti ditirambus socialistinio lenktyniavimo pirmūnams, reklamuoti gamybos rodiklius tų fabrikų, kurie dirba į minusą, o ne į pliusą. Niekas dėl to per daug nesuka galvos.
– Baik, Odisėjau, – slopino mane Mickevičius.
– Baigiu.
– Jeigu jums atrodo, jog mūsų visuomenė prilygsta susmirdusiam bordeliui, tai kodėl nedemaskuojate jos? – paklausė Ona.
– Mums taip neatrodo, – atsakė Mickevičius.
– Konkurencijos stoka daugelį paverčia ištižėliais ir tinginiais, – kalbėjo Ona, – bet reikia išlaikyti savyje tą spyruoklę, be kurios neįmanomi dideli darbai.
Gal ir aš kada pavirsiu į odisėjišką šlamštą, beprasmiškai išeikvojusį širdies kaitrą ir valios ryžtą, bet kol kas tikiu savo sėkme, – pasakiau.
– Odisėjišką? – paklausė Diana.
– Taip. Toks mano vardas.
– Jūs lietuvis? – pasitikslino dar kartą.
– Atrodo, – sumykiau. – Bet keliaukim į banketų salę. Trapūs stalo džiaugsmai: rausva lašiša, migdoliniai pyragaičiai, gruziniškas vynas...
– Mes čia atsigrūdome vien tam, kad pakalbėtume apie aukštąjį pilotažą, kaip ir buvo derėtasi, – pasakė Ona.
– Taip pat pašokti džigą, rilą, polką, kadrilį, mazurką ar rokenrolą, – pridūrė Diana.
Teko pasitelkti visus diplomato sugebėjimus, kad nuvesčiau jas prie iškilmių stalo. Jodvi padovanojo Edžiui didžiulę hipišką sagę ir toli gražu ne naują amerikietišką tušinuką ir užėmė vietas tarp manęs ir Eugenijaus Mickevičiaus.
– Kartais stebiesi, kokia neperžengiama bedugnė skiria žmones, – kalbėjo Sabina.
Ona irgi įstraukė į pokalbį.
Mane nustebino jos tvirtas logiškas mąstymas. Jis gal net tiko prie Onos vyriškos profesijos. Šiaip ar taip, intelektinis koeficientas smarkiai viršijo vidutinį lygį, ir tai man buvo malonu, nes tais laikais laikiau save nei daugiau, nei mažiau – genialiu. Keliais žodžiais ir mokėjimu laikyti galvutę Ona pakerėjo visą kompaniją. Mačiau, kaip palankiai į ją žiūri Edis, Sabina, Gerulaitis, Ri¬čardas ir net Mickevičius.
– Na, Odisėjau, būkite malonus, – vaiduoklišku balseliu suskardeno Diana, – papasakokite apie savo muzikantišką veiklą.
– Nedrumsk dėdės ramybės, vaikeli, – pasakė Ona.
Nelabai ir yra ką pasakoti, – pasakiau sąžiningai spausdamas peilį prie guzo paaky. – Mes grojam viename ansamblyje. Edis, Vytas ir aš. Egzistuoja dar toks Šlioma Šneideris, vargonistas, bet jo čia nėra.
– Tada pakalbėkim apie mano reikalus, jei nieko nenori pasakoti apie savuosius, – tarė man Ona. – Klausk, aš atsakysiu.
Tyliai grožėjausi, kaip Diana, atsmaukusi granatų spalvos suknelės rankoves, tvarkė kraujingą bifšteksą. Jos akiniai judėjo. Vis smuko nuo nosies. Bet ji pirštu pristumdavo juos prie strazdanoto tarpuakio.
– Ar galima atrasti jūsų sporte materialinio suinteresuotumo? – pasakiau pirmą į galvą atėjusią mintį; tik dėl to, kad reikėjo kažką pasakyti.
– Stop! Aš žinau, – nurijusi kąsnį pasakė Diana.
– Aš nieko nesakau, gal ir žinai, – sutiko Ona, – bet sporto man va kaip gana, – ir ji parodė vieną iš tų ženklų, kuriais garsėja Vilniaus vaikigaliai.
Kitame stalo gale Sabina kalbėjosi su Ričardu.
– Man patinka šie litografijų meistrai: Magritas, de Čirikas, Mondrianas, de Stal, Miro, Vilis Faberis, Verokjas, Bru, Bartolinis, Galjegas, Bakenas... – vardijo Ričardas.
– Gana, pakaks, – pertraukė jį pašiurpęs Edis. – Tu nori mus sutraiškyti savo erudicija. Jūs, intelektualai, mėgstate analizuoti biskvitinio pyragaičio, mirkyto arbatoje, skonį ir kalbėti apie tai ilgai ilgai. O mes, muzikantai, roko muzikantai, – kaip dainavo Džonas Majalas: ,,I love the women and the blues“.
Tuo metu išvydome tarpdury susitaršiusį Vaclovą Koją pajuodusiu nuo pagirių veidu – tamsų kaip albanų valstietis. Jam už nugaros stovėjo durininkas Anzelmas. Vaclovas neramiai klaidžiojo pavargusiu žvilgsniu ir vis su nenusakoma komizmo žyme gręžiojosi atgal kaip žmogus, kuris ne kartą buvo išvarytas, o dar dažniau bijojo būti išvarytas. Vaclovas Koja, praeityje mano ir Vyto Gerulaičio bendramokslis, baigęs porą kursų žurnalistikos, futbolininkas, žaidęs net Lietuvos aukščiausioje lygoje, dabar – lėbautojas, debošų naktiniuose baruose herojus, boheminių restoranų nuolatinukas.
– Turbūt danguje yra kažkas, kas mane labai myli, – prabilo jis dusliu balsu. – Matau tiek pažįstamų veidų, tarsi dalyvaučiau savo paties laidotuvėse. Čia, brač, pusė miesto susirinko.
Tai pasakęs, jis ėmė mikliai apžiūrinėti, kuo stalas nustatytas. Apie gėrimus, šmikis, išmanė puikiausiai.
– Sėskis, Vaclovai, – pasakė Eugenijus Mickevičius. – Matau, labai iškalbingai dirsčioji į mūsų vakarienės likučius.
– Taip, taip, – pasakė šis šnairuodamas. – Keptos mėsos prisivalgėte sočiai. Prisėsiu ir aš, nors nealkanas. Tuščia jo, to valgio. Neseniai pusryčiavau. Be to, pasitaisiau.
– Tikrai? – nustebo Sabina. – Negali būti!
– Tikrai, – pasakė Vaclovas, minutėlę pagalvojęs. – Atsikėlęs pažiūrėjau į veidrodį ir nustebęs turėjau pripažinti, kad dar nemačiau kilnesnių ir doresnių bruožų. O atsikėliau aš ne per seniausiai.
– Metei gerti? – paklausė Mickevičius.
– Ne dėl to. Tavo tėvas, atsimenu, yra sviedęs priekaištą dėl mano gyvenimo būdo. Pranešk, kad rengiuosi stoti į partiją ir kad draugiškai patariu jam tą patį padaryti.
Visi nusišypsojo. Saugumietis Petras Mickevičius, aišku, jau seniausiai partinis.
– Darai karjerą? – nusišypsojo ir Eugenijus parodydamas tankius ir aštrius lydekos dantis.
– Ne, – pasakė Vaclovas. – Ne. Esu hedonistas. Išgerkim į Edžio sveikatą.
Ona kumštelėjo Dianą. Toji tik pavertė akis į viršų duodama suprasti, girdi, na ir į kompaniją pakliuvom. Jodvi išgėrė gruziniško vyno, ir atsitiko nepataisomas dalykas. Diana ėmė žagsėti.
Ramus Ričardo balsas tempė pokalbį, o į pauzes prižagsėdavo paraudusi kaip uoga senmergėlė. Buvo graudu žiūrėti į jos pastangas susivaldyti. Išgirdusi Ona dairėsi ir kumščiojo jai į nugarą. Puotautojai atkreipė dėmesį ir vienas per kitą ėmė patarinėti, kaip išeiti iš nemalonios padėties.
– Čiuožiu namo, – pasakė Diana ir žagtelėjo. – Ir velnias mane nešė į „Erfurtą“ .
Atsistojo ir Ona. Pašokau ir aš, kad nepraleisčiau savo laikinos amžinai pralošiančio lošėjo sėkmės. Pats narsiausias kūrybos žygis tik iš dalies parodytų mano norą palydėti ją. Turėjau grandiozinį planą. Bet apie tai vėliau.
Taksyje jodvi susipyko. Ona, kuri šiaip jau intuityviai susivokdavo, kaip kada pasielgti, šį kartą leido sau nusikvatoti ilgu užkrečiamu juoku. Dianai tai nepatiko. Ji savo žagsėjimą suprato vos ne kaip nacionalinę nelaimę. Pristūmusi pirštu smunkančius žiūrėklus ji paprašė, kad vairuotojas nedelsdamas sustotų. Jos net neatsisveikino.
– Virsk iš koto, – pasakė Ona. – Komikė. Būta ko įsižeisti.
Man kažko pasidarė gaila. Šiaip ar taip, Dianos rečitalis ir netikėta diskvalifikacija buvo gal emocingiausi šio vakaro puslapiai.
Važiavome Konarskio gatve, ir aš pastebėjau, kad Ona įdėmiau ėmė apžiūrinėti sutinkamus praeivius. Supratau – atsidūrėme jos kvartale. Netrukus pasukome kairėn, ir vairuotojui buvo liepta sustoti prie dviaukščio raudonų plytų namuko. Dailios vynuogienojų ir rožių girliandos vinguriavo namo pakraščiu. Viršum gatvės prožektorių apšviesto sodo tarytum lengvas muslinas kybojo rūkas. Rūkas virš Senos... Prisiminiau sumautą savo paauglystę. Vaikų namuose nebuvo dienos, kad nepagalvočiau apie tai, kaip Paryžiuje neturtingas ir niekam nežinomas amerikiečių literatas, maitinęsis bulvių traškučiais, svogūnais ir vynu, atskiestu vandeniu, įtikėjęs savo misija, kovoja su negandomis siekdamas aukščiausio prozos pjedestalo ir nugali. Įsivaizduodavau, kaip Hemingvėjus įsikiša į pusvidutinio svorio bokso čempiono Travė ir vidutinio svorio čempiono Šarlio dvikovą, išgelbėdamas pirmajam gyvybę. Dar labiau negu kada nors išsiilgau Hemingvėjaus Paryžiaus. Jo vyriškumas ir heroizmas man buvo idealų idealas. Trankymasis po pasaulį ir laisvė gyventi taip, kaip jis pats nusprendė, kėlė susižavėjimą ir įkvėpė egzotikos troškulį, ryškių įspūdžių kultą.
Kadangi tuo metu visi kliedėjo Hemingvėjum, slėpiau savo jausmą. O kai po ligos ir savižudybės daugelis nusisuko nuo jo taip pat lengvai kaip ir buvo įjunkę garbinti, kai mada praėjo, aš atsikvėpiau. Hemingvėjus liko man, tiktai man ir dar saujelei išrinktųjų.
Atėjo laikas, ir norą tapti rašytoju pakeitė svajonė apie pop muzikanto karjerą. Nieko baisaus, raminau save. Iki keturiasdešimties būsiu muzikantas, o paskui rasiu jėgų pasitraukti ir atsidėsiu literatūrai. Gogenas juk irgi pradėjo keturiasdešimties. Taip suplanavęs gyvenimą troškau vieno: pamatyti pasaulio. Hemingvėjus atrado Afriką, Ispaniją, Kubą, o aš gal atrasiu Tailandą, Karakasą ar Helsinkį.
Daugelis žymių Lietuvos kultūros veikėjų ragavo civilizacijos Vakarų Europoje ir, pauostę pasaulinių standartų, grįždavo apsisprendę kaip samurajai, galintys kautis už savo krašto garbę ir šlovę. Čiurlionis, Miltinis, Noreika, Daunoras...
Sukaupęs patirties, grąžinsiu skolą tiems, kurie mane išauklėjo ir į dvasios indą pripylė kūrybinės ugnies. Nacionalinis jausmas kai kada stabdo pažangą, bet kartu yra ir vienas iš lemiamų jos mechanizmų. Grįšiu, sukaupęs patirties... Ir išvažiuoti šansas atsirado!
– Iki pasimatymo, – pasakė Ona.
– Tai kad ne, – tariau atsiskaitydamas su taksistu. – Aš irgi lipu.
– Visai be reikalo, – nusišiepė ji. – Mama pamatys, kad mane vėl kažkas lydi. Gal per dažnai...
Netardamas nė žodžio, išlipau paskui ją ir mostelėjau taksistui, kad nelauktų. Toks šansas pasitaiko vienąkart gyvenime. Kai jūreivis, metų metus kentęs vargą negyvenamoj saloj, pagaliau išvysta tolumoje susisukusį laivo dūmą, jį apima, matyt, tokie pat jausmai kaip mane, kai susipažinau su Ona. Ji buvo graži ir tiko mano širdžiai. Bet gražių moterų nemaža; aš, muzikantas, galiu persižegnoti, pažinojau jų visokių ir niekada nebuvau toks skystablauzdis, kad aklai pasiduočiau žavesiui ir dėl to išsižadėčiau savo interesų. Pop muzikanto karjera, – ji įmanoma tik Vakaruose. O kaip ten atsidūrus? Reikėjo artimų giminių užsienyje, bet iš kur juos išpeši? Mane galėjo išgelbėti tik vedybos su užsieniete arba su žyde, turinčia artimųjų Izraelyje.
Ona buvo pilotė. Privalėjau ją užkariauti ir įkalbėti, kad pasuktų lėktuvą į Švediją. Neprincipingas, tiesa? Bet ar Vytautas Didysis buvo principingas eidamas į aljansą su kryžiuočiais?
– Ona, – pasakiau, – aš būtinai turiu su tavimi pasikalbėti. Į mano sielą pataikė granata. Ji totaliai virpa. Mano pasaulis sueižėjo. Riaumoja egzotiška pašvaistė ir...
– Kas atsitiko? – išsigandus Ona čiupo mane už rankos. – LSD prisirijai?
– Ne, – sumykiau. – Aš įsimylėjau.
Aplink Onos akis susispietė juoko raukšlelės, ir ji paklausė:
– Tu?
– Aš, – pasakiau nežinodamas, kokiu genialiu manevru mums suartėti.
– Mane? – paklausė iki svaiginamo aukščio pakeldama antakius.
– Tave, – ir lyg maniakas stvėriau ją į glėbį ir prispaudžiau prie lūpų. Tai truko akimirką. Ona išsprūdo ir puolė pro geltonus metalinius vartelius namo link. Prie durų ją pavijau. Pagautas minutės įkvėpimo, griebiau ją antrąkart. Ona sudejavo, užsimerkė, bet, sutelkusi visas jėgas, vėl ištrūko iš mano rankų ir pasileido per pievelę šalia namo. Matyt, norėjo įsmukti pro kitas duris, tačiau ties posūkiu paslydo ant drėgnos žolės ir parkrito. Supratau, jog taikosi gera proga.
Kaip jaguaras įtūžęs puola grakščią antilopę, priklydusią atsigerti iš vėsios versmės, taip turbūt ir aš šokau prie Onos, pagautas azartiško geismo. Štai kur hidraulinis stebuklas, konstatavau besiraičiodamas žolėje. Dieve! Kiek kūno! Kaip banguoja putotas okeanas, taip – patikėkite – kilnojosi jos magiškos piramidės, magiški tutathemonai.
– Paleisk, – švokštė uždusus Ona. – Aš rėksiu.
– Čia tave ir pamylėsiu, – pasakiau nelabai tikėdamas tuo, ką kalbu.
– Nesubrendėlis, seilius, pašlemėkas, valkata... – košė ji pro dantis man skirtus komplimentus.
O aš vis tiek dirbau savo darbą. Tai iš tiesų buvo kiaulystė, bet nuo užsibrėžto tikslo trauktis nežadėjau. Pagaliau Ona stuktelėjo keliu į jautrią vietą, ir aš vaitodamas ją paleidau.
– Tu patį velnią ant menčių paklotum, – tvarkydamasi drabužius iškošė Ona. – Sportas išlavino tave. Oho!
– Sveika išvaizda slepia nelaimingą širdį, – pasakiau rūgščiu veidu sekdamas paskui ją.
– Eik sau, neįkyrėk, – pasakė atsisukus galvota mano pašnekovė. – Keliauk namo. 
– Sunkesnio darbo nemokėjai sugalvoti, – ištariau gaudydamas kvapą. – Jokiais būdais negaliu palikti tavęs. Nuo šiol, tikėk, asistuosiu tau kaip jautriausia vienuolė seselė.
– Jeigu nori žinoti, atrodai ne ką jautresnis už dantų gręžimo aparatą.
– Ar tu gali patikėt, kad įsimylėjau tave ir...
– Dievaži. Nepagydomas idiotas! – nutraukė supykusi mane. – Eik. Netrukdyk. Ale matai, koks aršus! Geras kadras! Aš juk padori mergina. Įsimylėk iš naujo, kokią laisvesnių pažiūrų. O aš einu namo, – ir atsisukusi metė: – Sudie, kačiuk.
– Palauk, – stabdžiau ją, bandydamas surikiuoti savo širdies mintis.
Ona priėjo prie durų ir ėmė jas rakinti. Klusniai, tarsi užhipnotizuotas, žiūrėjau. Nustūmusi mane, ji įėjo į vidų ir užsirakino. Nespėjau nė žioptelt. O kas, jei pabandyčiau kitus variantus, – paleidau į savo liūdesio tvirtovę sparnuotą mintį. – Juk, po galais, esu žurnalistas. Iš tų, kurie neįleisti pro duris įlipa pro langą.
Ėjau aplink namą. Pasisukiojau šen ten, galų gale atsisakiau savo sumanymo ir gręžiodamasis traukiaus nenorom į gatvę. Bet ryžaus padaryti dar vieną ratą.
Kaip jau minėjau, namo būta dviejų aukštų. Prie žemės švytėjo pusrūsio langai. Nutekamaisiais vamzdžiais vyniojosi gebenės. Jos lipo ant sienų ir stogo. Kur galėtų gyventi Ona? Šitaip man besvarstant, galop pasirodė įtikinamiausia, jog ji bus įsikūrusi pusrūsyje. Aš grįžau prie lango iš gatvės pusės. Ir tikrai. Degė šviesa. Mano variaplaukė pilotažininkė tvarkėsi. Nemačiau nė vieno tingaus nerangumo ir apsileidimo pėdsako. Visur spindėjo švara, daiktas derėjo prie daikto. Virš sofos-lovos kabojo Dariaus ir Girėno nuotrauka. Pabeldžiau į langą. Ona krūptelėjo mane pamačiusi. Parodžiau, kad atidarytų. Ji papurtė galvą. Negalėjau garsiai įrodinėti, derėtis, nes bijojau sukelti triukšmą. Staiga mano išsiblaškęs žvilgsnis užkliuvo už klomboje šalia namo gulinčio stiklainio. Kilo absurdiška mintis. Prišokęs kulnu sutraiškiau jį ir, stvėręs didesnę šukę, grįžau prie lango. Ona klojo lovą ir viena akim stebėjo, ką aš veikiu. Atsisegęs paraitojau rankovę. Vėl pabeldžiau į langą – parodžiau, jog ketinu persipjauti venas, jeigu ji manęs neįleis. Ona dūrė pirštu į smilkinį, žodžiu, mano idėjos nepagyrė.
Tolesni veiksmai buvo fatališki. Aš negalvojau. Aš veikiau: įtūžęs čirkštelėjau per odą stiklu; aptaškęs langą, ėmė sunktis juodas kraujas. Ona sukliko. Aš lepinaus būsima sėkme. Artėjo vertingiausia akimirka. Bet už tą sumokėta...
Netrukus jau sėdėjau ant sofos, ir Ona tylėdama tvarstė mano ranką. Mes nesikalbėjome. Karščiu liepsnojančios akys buvo kupinos nuostabos. Nė vienas vyras dėl jos nėra daręs tokių nesąmonių. Mūsų tylų bendravimą trikdė tik laikrodžio tiksėjimas.
...Užgesinau šviesą. Bučiavau geidulio pilnas krūtis. Supratau, jog vyriškas jos protas įvertino mano ryžtą. Daug vargti neteko. Ji nesakė „nereikia“. Gal ir priešinosi truputį iš padorumo. Vedžiojau ranką po tobulą kūną ir pasiekęs oazę pajutau, kaip sudrėko jos „vištytė“ .
– Būsiu šalta kaip eskimo kapas, – alpdama sumurmėjo ji, bet netrukus išgirdau aistrą liudijančias gomurines dejones.
Aš nugalėjau.

– O! Gyvenimo linija labai plati, – pasakė burtininkė. – Tačiau jūsų laimės trikampis neišsivystęs. Matau, tarp uolų atbrailų sklando ašuočių pūkai, o jūs apniktas garbės maliarijos. Atogrąžų apvaizda arabeskos pozoj sustingusi greta. Akivarai maurais apauga, iš jų išlenda blyškūs mirties amalai, atšiauri atošvaita apninka giraitę, šlama susiraitę alebastriniai palmių lapai, užeina apokalipsinė liūtis, jūs veržiatės pro balzaminų brūzgynus ir patenkate į bekraštę dykumą su atgijusiomis kapinėmis. Gėdingos meilės pabaidyti, angelai su pakirptais sparnais tupia ant bindzenančių skrybėlėtų lavonų brylių ir briedkriauniai peiliai stypso jiems iš nugarų, ir varva kraujas iš skylių, zyzia musių spiečiai, ir vėl tyla, kalnų papėdė, girdėt, kaip brazda kukurūzai, ir kunigas brokato arnotu duoda išrišimą, ir budelis, celiuliozine apykakle, švelniais čiulptuvais smaugia savo auką, ir giltinė čiaukši išpuvusiomis iltimis, o šalimais bespalvio kraujo upė. Minkštai drimba sniegas, gieda egzekvijas vienuolės, o jūsų meilė, pasipūtus lyg erkė ant bambos, su deglanešiais iš kraštų žygiuoja apimta taurios melancholijos. Bet štai sudunda risdamasi perkūnija, dvasinė gangrena, apsitaisiusi dvispalve šilko suknele, dejuoja danieliaus balsu, ir vysta frailechonų žiedai, vyniojasi garų kamuolys virš fajansinės vonios, departamentų valdininkai apipina jūsų laisvę violetinėmis glicinijomis, o likimas, atsirėmęs į balno gugą, grikši guviai dantimis, trykšta seilių purslai, akacijų gojeliai byra žemėn ir lyg graverio adata supila raides: KANČIA, KANČIA... Bet kančios medis auga, joja nauji praradimai gotiškais trikampiais veidais, ir grifo gaišena nepajėgia užtamsinti sparnu saulėtekio gaisų, o jūs supatės hamake ir klausotės hiperborėjų girių paukštelių. Pučiasi arbūzai, apskretę lipniais žemės gurvuoliais, pučiasi iš bado sąžinės pilvas, tylią giesmę rauda krūtinė, galų gale ligoninė, gaižus šlapimo tvaikas, imbierų šaknys užmerktos stiklinėje, bet ateina pavasaris, ir atolas atželia iš savo alkovos, ir pražysta mig¬doliniais žiedais atvašynas. Laimė šalia. Tik mokėk pastebėti. ROJAUS IEŠKOK SAVO ŠIRDYJE.

II 
1968 m. liepos 2 d. Pabėgo iš namų terjeras, vardu Edgaras, kurį Polas Makartnis nupirko Džeinei (Bitlų gerbėjų pastangomis jis gana greitai buvo surastas). Londone temperatūra pakilo iki 35° Celsijaus. Tiltas „Tawer bridge“ per Temzę neveikė – nuo karščio užsikirto masyvūs metaliniai sląsčiai, jungiantys pakeliamas tilto dalis. Jorke sustabdytas šokolado fabrikas, nes jo produkcija nuo karščio išsilydydavo į skystą masę.
Kantrių pastangų dėka Mao Dzeduno žmona Dzian Cin pasiekė, kad dainininkams, atliekantiems operos „Raudonasis žibintas“ arijas, akompanuotų fortepijonas, o ne tradicinis kinų instrumentas erhu. Tai perversmas meno srityje.

Tą geltoną dieną ilgėjaus vienumos. Norėjau klaidžioti be tikslo Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Gerti kavą tamsiose prirūkusiose kavinėse. Įsiklausyti į savo sąžinės, gerosios patarėjos, balsą, nes tik pažindamas save žmogus suvokia apvaizdos teisingumą.
Diena pasitaikė šviesi, spindinti. Šviesa plazdėjo ant medaus kvapą skleidžiančių liepų žiedų, atakavo šnarančias fontanų čiurkšles, skilo į keistą spalvų spektrą. Tačiau visada būna ne taip, kaip nori, – atvirkščiai. Siaurame skersgatvy sutikau Ričardą.
– Privalai padėti man, – pasakė jis. – Vienas neišdrįsiu.
– Ruošies apiplėšti banką?
– Panašiai. Noriu padaryti vizitą pas Eugenijaus Mickevičiaus tėvą. Turbūt žinai apie mano romaną su Elena.
– Su Eugenijaus seserim?
– Taip. Mano būsimasis uošvis – saugumietis. Prie šito nepriprasi. Dar nemačiau, bet galiu pasakyti – aš jį kaip giltinę myliu.
– Negi su juo tau teks gyventi?
– Vis tiek baisu. 
– Tuomet pasirink iš savo luomo. Kokią nors poetę, kuri daužosi per gyvenimą tarsi širšė į stiklą.
– Eime. Paremsi mane morališkai. Elena jau bus grįžus iš universiteto, – pasakė Ričardas.
– Ji vis dar universiteto komjaunimo sekretorė?
– Taip. Kur ji geriau ras? Pavažinėja. Pernai buvo Vengrijoj, šiemet ruošiasi į Suomiją.
– Aš su Profsąjungų rūmų estrada ketinau važiuoti j Graikiją, bet užteko kvailumo pasigirti siauram rately, kad pabėgsiu ir grosiu firminėj grupėj. Mačiau Graikiją kaip savo ausis be veidrodžio. Dabar manęs niekur neišleidžia.
– Negi muzikantai dažnai važiuoja į užsienį?
– Tik išrinktieji, kurie gerai sugyvena su Kultūros ministerija ir Vizų skyriumi. Sakysim, pakviečia į Kalkutos džiazo festivalį Ganelino trio. Kultūros ministerija atsako: ,,Šis ansamblis dabar koncertuoja kitur. Siunčiame vietoj jo kitą“ . Ir važiuoja ministerijos statytiniai, kurie groti nemoka. Paskui ėmė plaukti laiškai: „Arba Ganeliną, arba nieko“ . Tada pradėjo juos išleidinėti. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose mostelėjo aštuoniolika koncertų, ir visur buvo pilnos salės. „Tai labiausiai pas mus žinomas džiazo ansamblis iš Europos“ , – rašė jų laikraščiai. San Francisko meras surengė totalinį priėmimą. Ganelinui dabar nereikia bėgti. Jis intensyviai bendrauja su geriausiais pasaulio džiazistais.
– Atvirai kalbant, man nelabai įdomios šios problemos, – pasakė Ričardas. –Tai eisim pas Eleną Mickevičiūtę?
Atsisakyti nebuvo kaip. Nuotaika subjuro. Gryniausias deimantas virto anglimi.
Mickevičiaus laiptinės durys buvo iš kiemo, apleisto ir nušiurusio. Plika išdžiūvusi liepa, ant virvės džiūstantys skalbiniai, ligota katė prie šiukšlyno. Iš sukrypusių balkonėlių dairėsi moterys. Jos žiūrėjo, kaip jauna išblyškusi mergaitė neša paplavas. Laiptai į antrą aukštą buvo numinti, sienos ištrupėjusios. Ričardas paskambino prie durų. Jos atrodė impozantiškai. Ir rankena, ir odos apmušalas. Žodžiu, buvo regėti, jog čia gyvena ne prastas. Ant slenksčio, tavaruodamas šilkinio chalato skvernais, išdygo šeimininkas. Žilstantys plaukai ir valingas smakras su raukšlėmis.
– Elena namie? – pažvelgęs jam veidan paklausė Ričardas.
– Prašom, – nusišypsojo Mickevičius. Jo lydekos šypsenoj buvo daugiau paniekos negu linksmumo; dantys smulkūs ir aštrūs kaip Eugenijaus. – Jūs iš universiteto?
– Ne, – pasakiau. – Mes duobkasiai.
– Tie duobkasiai – mano draugai, – nuramino pasirodžius Elena, ir jos tėvas be galo įtariai pasižiūrėjo į mane.
Įsivyravo tikro konflikto tyla. Dantis griežiančio humoro akivaizdoje pajutau, kaip man drėgsta pažastys.
– Kai tau dvidešimt metų, visus vadini draugais, – ištarė Mickevičius ir mostu pakvietė mus į vidų.
Dar pakels popierius, pažiūrės, su kuo draugauja, pagalvojau. Gal geriau dingti iš akių. Juk jo širdis kaip dilti nemokantis kirvis. Dingti, kol neužpuolė bėdos – kvailys visada susipranta per vėlai.
– Užeikit, užeikt, – paprašė Elena, ir jos žodžiuose suskambo moteriškas nekantrumas. – Mes kaip tik geriame kavą. O gal norėtumėt užkąsti? Turiu salierų pomidorų padaže.
Mandagiai kažką sumurmėjome. Dievaži, salierų neatsisakyčiau, bet jau tiek to. Prieškambaryje kabojo plačiabrylė skrybėlė, kurią, matyt, Mickevičius atsivežė iš kelionės po Pietų Ameriką. Ką gi, pabendrausiu su įdomiu žmogum. Visur buvoja, viską mato. Mes gi tik gandus girdim, nieko tikro nežinom.  
– Batų nereikia nusiauti, – pasakė Elena pamačius, kaip Ričardas stenėdamas riečiasi, kad atsirištų raištelius.
Ji kalbėjo, kirčiavo be galo taisyklingai – kiekvienas skiemuo kaip nuostabus grynuolis. Elena pasitaisė plaukus prieš veidrodį ir įvertino save. Ir ką joje Ričardas rado? Jos išvaizda turėjo tiek pat bendro su jaunatvišku grožiu, kiek razinos su šviežiai nuskinta vynuogių keke.
Kambaryje tvyrojo lėtai mirštančių gėlių kvapas. Man patiko dailus vytelių krepšys. Jame jie laikė žurnalus. Taip pat užuolaidos, skaudesnių nei papūgos spalvų.
– Kieno čia darbas? – paklausė Ričardas, rodydamas į paveikslą, kabantį ant sienos.
Vienoj kelio pusėj plačiai bangavo brandžių kviečių laukas, o kitoj sklypas juodavo lyg šviežiai suartas – taip puikiai buvo pavaizduota.
– Rimšos originalas, – atsakė Elena.
Iš japoniško magnetofono skardeno saksofonų obligato; priėjus ji išjungė muziką.
– Kaip tik ruošiausi tave pabarti, paprašyti, kad tyliau, – pasakė Mickevičius. –Vakar iki vėlumos sunkiai dirbau. Norėčiau ramybės.
Gyvenime gal jie ir normalūs žmonės, patys kenčiantys nuo žiaurios ydos – šėtoniško noro valdyti. Ne kiekvienam svetimo skausmo strėlės sminga į sielą. Ir reikia velnias žino kokių sparnuotų žodžių, kad būtų užkabinta ta širdies styga, kuri išmokytų atjausti kito vargą, kad griūtų užtvanka, sauganti neišmatuojamus žmogaus meilės išteklius, ir atsirastų noro pagelbėti bėdžiui.
– Teko girdėti, Odisėjau, kad tavo grupė geriausia Vilniuje, – pažadino mane iš susimąstymo Elena.
– Žada pralenkti Presli ir Bitlus, – pasakė Ričardas paimdamas trapų kavos puoduką.
– Tokie rimti ketinimai? – paklausė Mickevičius. 
Nežinojau, ką jam atsakyti, kad sau nepakenkčiau.
Gal pasigirti – būsim geriausi, kokius tik regėjo leisdamasi ir tekėdama saulė? O mes tikrai tokie būsim, jei atsirasim Vakaruose. Tikrai gabūs žmonės gimsta retai. Istorija liudija, jog per šimtą metų pasaulyje atsiranda dešimt, dvidešimt, trisdešimt tikrai super aukšto lygio kurios nors srities asmenybių. Todėl konkurencijos nebijojau. Galinčių varžytis su jais labai maža. Yra tik viena kliūtis: prasimušti pro madą, inerciją ir bukaprotystę. Ne visiems gabiems iki mirties tai pavyksta. Bet anksčiau ar vėliau atsiranda gebančių nuoširdžiai įvertinti talentą. Tiesa vis dėlto dažniausiai triumfuoja.
– Noriu uždirbti daug pinigų, – pasakiau.
– Jis nori būti toks pat turtingas kaip Ričardas, – patikslino Elena šypsodamasi.
– O ką? Ričardas labai turtingas?
Sis klausimas Mickevičiui išsprūdo, matyt, nejučia.
– Juk jo tėvas Skirma! – išdidžiai paaiškino Elena. – Lietuvių literatūros klasikas. Būna, kad žmonės praturtėja ir iš literatūros, – pridūrė reikšmingai linguodama galvą.
Kai prie apleistos kūdros užklysta vaikigalis, visos varlės pliumpsi nuo kranto į vandenį. Lygiai taip pat Mickevičiaus mintys, užčiuopusios naują objektą, viena po kitos šoko gelbėtis savanaudiško išskaičiavimo akivaran.
– Kuo jus užsiimate, jaunuoli? – paklausė jis Ričardo regimai pagyvėjęs.
– Šiuo metu verčiu suomių poeziją. Ar teko prie jos prisiliesti?
Mickevičius nuleido klausimą negirdom.
– Tėti, tavęs klausia apie suomiškus eilėraščius, – pakartojo Elena.
– Veltui klausinėji, – pasakė Mickevičius. – Nieko tikro nežinau, o taukšt kas ant seilės nenoriu. Universitetą jau baigėt?
– Taip, – kukliai atsakė Ričardas, galutinai įrodydamas esąs gera partija Elenai.
– Jūsų tėvelis, kiek žinau, sunkiai sirgo? – vėl prabilo Mickevičius.
– Taip. Ilgai plūkėsi. Mirė ilga skausminga mirtim. Tegu taip nemiršta nė vienas mano bičiulių, kurie gyvendami man gera padarė, – pasakė Ričardas.
– Aš jį šiek tiek pažinojau, labai mėgau jo prozą, – palingavo galvą Mickevičius. – Geras buvo žmogus.
Meluoji, veidmaini, pagalvojau. Tu nemėgsti meno žmonių. Jie tau kelia įtarimą. Net patys lojaliausi iškrečia ką nors netikėto.
– Ričardas irgi seka tėvo pėdom. Rašo, – tariau norėdamas šiek tiek numušti Mickevičiaus ūpą.
Bet šis tik nusišypsojo vėl parodydamas aštrius dantis ir rausvai geltonas dantenas. Jo šypsena tarytum sakė: brolyti, tu gi vyrijoj nieko nereiški.
Ričardas išleido knygą, kurią literatūrinė visuomenė sutiko labai palankiai. Tačiau ji nebuvo tokia stipri. Kritikai atidavė duoklę jo gražiai visuomeninei padėčiai ir tėvo šlovei. Pagaliau ką daro tie kritikai? Punta svetimą duoną, samprotaudami bando įtvirtinti ir išreikšti save. Gaila, kad nėra kritikuojančių kritikus kritikų. Ričardas priklausė žmonėms, atiduodantiems pirmenybę intelektiniam žaidimui, o ne pūliuojančių žaizdų krapštymui ir tiems gyvenimo gabalams, kurių aimanos krinta į aklą abejingumo naktį.
– Dar negimęs kiekvienas jau atiduodamas mirčiai, – filosofiškai pažymėjo Mickevičiaus. – Kančia – neabejotinas gyvenimo faktas.
– Taip. Gyvenimas su ligomis, priverstiniu darbu ir kova už būvį yra kančia, – kalbėjo Ričardas. – Žmogus nesigilina į neišvengiamą egzistencijos tragediją; kitaip visą savo kelią interpretuotų kaip auką.
Kalbėjome apie mirtį. Ištisą valandą praleidome su Petru Mickevičium. Sudėtingas ir įdomus žmogus.

Dangus buvo tarsi safyras. Rytas minkštas kaip moters krūtinė. Tik vakaruose kybojo mažas grėsmingas debesėlis. Visi suprato, jog jis žada kažką negera. Įtampa slypėjo kiekvienoje oro dalelėje.
Kieme darbininkai valė kanalizacijos šulinį. Padėjęs ant būdos snukutį, snaudė šilkavilnis šunėkas. Salia aukštaskliaučio klojimo pasiliuoksėdamas žoleles skabė baltas triušiukas. Saulė auksinėm žiedadulkėm glėbė medžius, žoles, ir mažos šviesios triušiuko akytės godžiai gaudė didelį pasaulį, nusileidusį po jo švelniom gležnom letenėlėm. Dangus melsvino jo perregimą kailiuką, o drėgna nosytė su nebyliu nerimu tyrė ramunes ir dobiliukus. Svaigios pilnatvės pažadas vertė jį karpyti ausytėm ir dairytis aplinkui.
Dieve, pasakyk, kad mano meilė nėra sapnas, dūsavo strazdanotas kaimiečiukas, pameistrys, traukdamas iš šulinio rėčką su ekskrementais. Iki išnaktų jis vaikščiojo pamiške su mylimąja, ir geriausia jo širdies dalis liko tenai.
Meistras buvo nusileidęs į šulinį ir sėmė mėšlą.
Netikėtai pakėlęs galvą, jis išvydo virš šulinio kiaurymės raibą sakalą. Šis sklandė aukštai dausose.
– Žiūrėk! – mįslingai pasakė savo pameistriui. – Jam užkliuvo tavo balta kepuraitė.
Pameistrys irgi sužiuro traukdamas virvę su rėčka. Staiga sakalas suglaudė sparnus ir kaip akmuo krito žemyn. Triušiukas, pajutęs mirties šešėlį, pasileido į krūmus.
Strazdanotas vaikinas nejučia paleido virvę ir jau norėjo pult prie triušiuko. Bet sakalas buvo greitesnis. Jis uždengė savo lanksčiu, virpančiu nuo įtampos kūnu gležną sutvėrimą. Mirtis buvo arti ir kartu labai toli.
Rėčka apvirto ir bildėdama nukrito žemyn. Laimei, meistro beveik neužkliudė. Nusibraukęs nuo veido mėšlus, meistras iš pykčio neištarė nė žodžio. Paskui susivaldęs tarė:
– Akurat, taip ir galvojau. Niekada neišeis iš tavęs tikras asenizatorius.
Sakalas kirto triušeliui į galvą, pasipylė kraujai. Šis bandė spurdėti. Dar akimirka, ir baltas aukos kūnas kartu su sakalu pranyko padangėje.
Skruzdėlė kaip tik pasiekė šilto kraujo klanelį. Darydama vingį, ji pasuko aplink. KIEKVIENAS JUK EINA SAVO KELIU.

III
1968 m. liepos 20 d. Polis Makartnis išskrido į Niujorką, o iš ten į Los Andželą. Kelionės bendras – Ivanas Vaughamas, supažindinęs jį Liverpulyje prieš dvylika metų su Džonu Lenonu.
Balsų dauguma Italijos parlamento senatas pareiškė, kad vyriausybė turi pasirašyti branduolinio ginklo neplatinimo sutartį.
Atvykęs į Honolulu prezidentas Džonsonas pareiškė, jog JAV toliau rems Pietų Vietnamą, „nepaisydama visų sunkumų“ .
Džeimsas Rėjus, kaltinamas M. L. Kingo nužudymu, vakar auštant buvo atvežtas iš Anglijos į JAV.

Po šimts kalakutų! Juk libido egzotika lieka gyvenimo paviršiuje. Tai netinka didžiam menininkui. Tai donžuaniška moralė ir kolekcionavimas. Bet ką padarysi. Tokia yra tiesa. Tą dieną aš pasiekiau asmeninį hipiškų akcijų absurdo rekordą. Keturios moterys! Tik pagalvokite – keturios moterys! Užmirškite, ką Kazanova darė, nes jo žygiai pralenkti.
Ona, – aš jos dabar taip nekenčiu, kaip vakar mylėjau.
Mokėjimu vertinti daiktus ji panėšėjo į miesčionę. Tačiau dvasiniai santykiai jai buvo svarbiau už daiktų pasaulį. Susitikus su žmogum, ji stengėsi juokauti, pakelti nuotaiką, pasišaipyti, niekada neužgaudama. Onai netrūko žavesio, kurį ji tiesiog spinduliavo aplink. Jautė amžiną alkį patikti žmonėms. Stengdavosi ir savo pasiekdavo. Netingėjo būti simpatiška, – taip galima apibūdinti jos sėkmės priežastį. Tai ir lėmė mano kančias. Aš jos pavydėdavau visiems ir visada. Besistengdama patikli, Ona nedarė išimties ir jauniems vyrams, kurių dažnas suvokdavo tai kaip visai kitokio dėmesio pasireiškimą. Aš, būdamas šalia, įsižeisdavau. Pavydas baubte baubė mano viduje. Gerbėjų? Jų šimtai, – sakydavo ji. Ir iš tikrųjų. Onos gyvenime sukosi dešimtys vyrukų, kuriuos ji laikė tik draugais, o tie troško matyti meilužę. Toks neatitikimas varė mane į aklavietę. Aš pasimečiau nežinodamas, kam pavydėti, o kam ne. Birželio pabaigoj, nusprendęs turįs reikalą su kekše, demonstratyviai atsisveikinau, atsiėmiau įrašus, Dorsų įrašus, kuriuos buvau davęs paklausyti. Man ji nusibodo, – pasakiau sutikęs Dianą. Dvi dienas beveik nieko negalėjau įdėti į burną, visų mano minčių centras buvo Ona, su kuria išsiskyriau amžinai. Po tūkstančio įvairių motyvacijų nugalėjo savimeilė. Nusprendžiau dar duoti Onai šansą ir susitaikyti paskutinį kartą. Slėpininga jėga nugalėjo mano išdidumą. Paskambinau jai trečios dienos rytą. Pasakiau, jog ateisiu vakare. Ona turėjo keturiasdešimt temperatūros, ją buvo ištikęs šokas. Gera žinia ne tik apramino mylinčią širdį – per šešias valandas temperatūra tapo normali. Įsitikinau negalįs gyventi be Onos. Bet tai greičiau ne iš meilės, o iš įpročio, – mes pripratome būti kartu. Nors prisiekti negalėčiau. Per daug įsijaučiau į šaunuolio, išnaudojančio moterį, vaidmenį. Įtikėjau, jog veikiu išskaičiavimo, o ne nesavanaudiškos meilės vedamas. Šiaip ar taip, dabar mes susipykome visiems laikams. Ji vėl koketavo, net privertė įsimylėti Edį, geriausią mano draugą. Nežinau, gal netyčia, bet toliau šito kęst nebegalėjau.
Dabar papasakosiu, kur suradau vietą gyventi ir groti. Edis, Vytas Gerulaitis, Šlioma Šneideris ir aš įsitaisėme Vilniaus turbazėje – penkiolika minučių savom kojom nuo paskutinės troleibusų stotelės. Įsivaizduokite gilią daubą, lyg nupieštą ant šilko ir žalią it smaragdas. Po ąžuolais, kaštonais, liepomis žiojėjo tamsios šešėlių prarajos. Apačioje šlaitas perėjo į lomą su turtinga puošnių lapų žaluma ir dangum, prinokusių slyvų spalvos dangum, – žodžiu, aibe poetiškų dalykų. Lazdynuotos įkalnės, papartynai, vešlūs ąžuolų kupolai, aplieti dulsvo švytėjimo, sudarė lyg ir draustinį. Jį gyvino Neries vingis, įsirėžęs už tos vietos, kur kelias suko dešinėn. Tokioje vietoje stovėjo barokinė bažnyčia ir senoviškas vienuolyno priestatas. Bažnyčia buvo naudojama kaip sandėlis, o balkonas paliktas muzikantams – ten stovėjo instrumentai ir aparatūra. Grojome čia šokiams už nakvynę ir maistą. Mes kūrėme ir įrašinėjome roko operą, ir toji sistema buvo mums patogi. Mūsų kūrinys turėjo sudominti užsienio menedžerius, o šie dėti pastangų, kad išgriebtų mus arčiau savęs. Naivi idėja karaliavo mumyse. Vytas Gerulaitis atsikėlė pirmasis (jis atostogavo, jam nereikėjo eiti į darbą Kultūros ministerijoje). Viskuo kaltas nepakaltinamas jo taupumas: nenorėjo prarasti net menkiausios užmokesčio dalies. Pakartosiu, mes grojome už maistą. Dar koncertavome Vilniaus rajone. Pavyzdžiui, šiandien mūsų laukė koncertas, paskui šokiai, o grįžus – dar vieni šokiai. Pavalgęs pats, Vytas surinko maisto kitiems muzikantams, tad iš ryto mūsų laukė pakenčiami pusryčiai. O pabudome vienuoliktą valandą. Šlioma Šneideris keliasi labai sunkiai. Jis vis klausia, kodėl turi taip anksti keltis, kodėl iš viso jis čia. Trenksiąs viską ir grįšiąs į ankstesnį gyvenimą. Grodamas naktiniame bare, jis gauna dvylika rublių už vakarą, o čia? Penki rubliai už koncertą, ir dar kažin kur trenktis autobusu, nešioti aparatūrą; vakare grįžus groti šokiams turbazėje – ir tik už maistą. Baisu pagalvoti, kad jis, Šlioma Šneideris, vienas geriausių Lietuvos muzikantų, būtų taip nusiritęs! Bet aš įveikiu jo murmėjimus ir įrodau, jog reikia eiti į bažnyčios balkoną, kurti muziką.
Prausykloje pamačiau turistę ukrainietę iš Charkovo, su kuria vakar truputį pakalbėjau po šokių. Pažiūrėjau į ją Rubenso akimis. Stebuklų šalis – tokios jau pasiilgusi mano godi vaizduotė. Na, žinote, – krūtys, brandžios, aukštos. Užsivedžiau kaip paauglys, pamatęs porno filmą. Prityrusi akis įvertino jos retus privalumus ir išskirtinumą. Nedelsdamas pakviečiau ją į muzikantų kambariuką paklausyti įrašų. Matyt, ji kažką buvo nutarusi, nes kai apkabinau bučiuoti, tik atstatė nepralenkiamus buferius ir užsimerkė. Po akimirkos jau įsisiurbiau į jos kvapnią krūtinę. Atsipeikėjęs atnešiau iš scenos aksomines užuolaidas ir paklojau ant grindų. Ji manęs klausė, ką aš čia veikiu. Nieko nesakiau. O kas paskui? Paskui bučinys buvo toks ilgas, jog pasiekėme transą, ir ėmiau plėšt drabužius nuo savęs. Nuogas kaip sakalas puoliau prie jos. Ji griuvo kaip bokštas, tabaluodama savo galingomis kojomis. Nuo tada, kai pamačiau ją prausykloje, praėjo gal pusvalandis. Irgi savotiškas rekordas. Laisvė yra meilė, meilė yra laisvė, – taip sakė Džonas Lenonas.
– Gerai, kad be įžangų, ar ne? – paklausė ji.
– O kam jos? Sulaužykim nuzulintas stereotipų matricas. Kurkim. Daugiau gaivumo ir nuoširdumo. Lietus nuplaus mūsų klaidas. Panašiai kaip tame Vudstoko festivalyje.
Dvyliktą valandą mudu su Šlioma jau sėdėjome prie elektrinių vargonų. Liepiau be perstojo groti Mocartą. Turėjau surasti idėją naujam dainos gabaliukui. Nepaisant žaismingumo ir švelnumo, Mocarto muzika dvelkia kančia. Pasinėriau į meditacijas, kurios gal ir netinka jaunam bręstančiam organizmui, bet yra mano eklektiškos sielos ypatybė.
Mirties laukimas. Vienodai miršta ir bailys, ir drąsuolis, tinginys ir darbštus. Fizinės kančios, vedančios prie mirties, dvasinės kančios dėl artimųjų mirties liudija, jog kančia neatsiejama nuo gyvenimo, ir genialusis kompozitorius negalėjo neįpinti jos į savo kūrybą. Kyla klausimas, ar gyvenimas kenčiant yra vertybė?
Vienas atsakymas pataria nemąstyti, paklusti gamtai, ir stumia žmogų atgal – kai dar mirtis nebuvo įsisąmoninta, kviečia mus į augalinį egzistavimą. Materialistai išbraukia kančią, ir lieka neatsakytas dorovinis klausimas, nes net ir susitaikius su savo mirtimi neišvengiamai tenka susidurti su tokia problema: gyvenimas kitų mirties sąskaita. Gamtoje juk viskas pagrįsta vienas kito naikinimu. Taigi augalinis sprendimas nėra pakankamas, nes tada išeitų, jog gyvybė yra nedora.
Antras atsakymas – tai bėgimas nuo kančios, ieškojimas tokios būties, kuri gali būti anapusinė, budistiškas kelias į nirvaną. Bet ir čia kančia, gyvenimas yra laikomas blogiu.
Trečias atsakymas – tai bandymas įžvelgti kančios teigiamą prasmę ir traktuoti ją kaip aukos galimybę. Transcendentinė būtis be kančios gali būti pasiekiama būtent per auką.
Man atrodo, Mocartas savo kūriniais savotiškai išaukštino kančią. Be to, jo muzika skatina idealizuoti meilę, ir aš norom nenorom prisimenu Oną. Visą laiką mes būdavome kartu. Lošdavome kortomis, pavyzdžiui: kai pralošdavau, Ona nutaisydavo tokį veidą, kad atrodytų labai protinga ir gabi; tai mane siutino, aš imdavau visokiais žodžiais ją erzinti. Ji paleisdavo dūdas. Tada guosdavau. Žaisdavome azartiškai, tragedija virsdavo komedija ir atvirkščiai. Tik dabar suvokiau, jog banaliausias epizodas, nuspalvintas tikru meilės jausmu, išauga iki žmogiškos laimės dausų. Norėjau surasti motyvą, kuris praskysta svajonėje. Įsivaizdavau ąžuolą, drevę su bitėmis, virš dirvonėlio plevenančius drugius, panašius į permatomas gėles, ir save, žaidžiantį su Ona kortomis. Parinkau harmoniją ir stilių, panašų į Bitlų „Honey pie“ , ir ėmėme su Šlioma improvizuoti. Visą dėmesį nukreipėme į priedainį. Stengėmės, kad dvi trys frazės būtų įsimintinos. Sėkmingai panaudojome sekvenciją. Priedainis kartojasi kelis kartus ir kyla per pusę tono. Kad atrasčiau įsimintiną frazę, naudojau super originalų metodą, atrastą studijų metais, kai rašiau kursinį darbą „Intonacijų skalė“ . Penkerius metus laužiau galvą, bet prasmė nepaaiškėjo. Tačiau idėjos plaukioja ore. Tik reikia mokėti jas gaudyti. Gyvenimo intonacijas aš paversdavau motyvu. Be kompozicinių gudrybių muzika yra tik intonacijų suma. Mano tikslas buvo rasti ypatingą emocinę jėgą turinčias intonacijas. Jų melodija žadindavo tuos jausmus, iš kurių gimė pačios intonacijos. Taigi kūryba nebuvo akla, atsitiktinė. Esu įsitikinęs, jog tik mažuma pasaulio muzikantų žino šią paslaptį. Dažniausiai muzika kuriama intuityviai – tai yra šaudymas nuo klubo nesitaikant. Pavyzdžiui, Mocarto Mažąją nakties serenadą galima būtų išversti į tokią kalbą: „Mergyt! Ateik! Tu džiaugsmą padaryk! (moduliacija) Tu! Ateik! Laimę padaryk! (kita frazė). O dabar pakelkit galvas... Arba kitaip – pakelkit smakrus! Pasitempkit. Taip persiverskite kūliais, taip persiverskite dar ir kitoniškai...“ Žvalumo, energijos ir žaismės mišinys. Tokias intonacijas sąžiningai ir išmoningai užrašę turėsime Mažosios nakties serenados pradžią. Naudodamiesi šiuo metodu, mudu su Šlioma sėkmingai kūrėme ryškias savitas melodijas, kad neatrodytų daina kažkur girdėta.
Taigi pirmiausia turi būti akstinas. Sakysim, įsimintinas gyvenimo epizodas: liepos pradžioje mudu su Ona buvome Taline. Ten pastebėjau, kad ji apdovanodavo dėmesingu žvilgsniu šauniai nuaugusi estą ar suomį (pastarųjų ten netrūko). Tai buvo ne visai koketavimas, bet koketavimas taip pat. Jausdavau, jog, Onai lyginant, aš pralošiu tiems jaunikaičiams ar apsirengimu, ar pasipūtėliška laikysena... Tai užgaudavo mano ambiciją. Prie šito sunku priprasti. Aš irgi patirdavau saldžią baikščių žvilgsnių intrigą su estėmis, bet jai matant niekada tų žaidimų nepradėdavau. Sakykim, valgome kavinaitėj ledus. Prie gretimo staliuko sėdi simpatiškos merginos, ir viena spigina į mane. Tokiais atvejais, kad nesukelčiau Onos pavydo, apsimesdavau užsisvajojusiu. Vakar, tokios scenos veikiamas, sėdau prie vargonų, ir gimė ta muzikos dalelė, kuri man artima. Iki čia visi muzikantai turi pakankamai racijos, o toliau lemia profesionalumo akcija ir muzikinės intonacijos išgryninimas. Vakarykštė tema buvo a-moll, o priedainis C-dur. Išbandžiau šimtą variantų, kaitaliodamas harmoniją ir melodiją, kol radau optimalų. Kartais atokiausiuose širdies kampeliuose suskambėdavo keista styga, ir aš patikėdavau esąs jėgingas. Ar mano kūrybos metodas buvo genialus, ar diletantiškas, tai galėjo išryškėti tik ilgam kūrybos procese, sulaukus sėkmės arba fiasko. Tuo metu tikėjau, kad priversiu pasaulį žavėtis ir jausti drauge su savo dainų herojais. Tekstus rašydavau po to, kai būdavo sukurta muzika.
Užvakar skaičiau Katulo eiles ir iš keistų intonacijų suradau melodijos pynę, Šlioma prilaikė harmoniją, – taip gimė temos. Arba, tarkim, pagroju vienu pirštu tokią intonaciją: „Klausyk, žmogau! Ar tu gali leisti tą ir tą?“ Šlioma pakeičia dvi tris natas, bet tema nepakankamai ryški, ir mes ieškome toliau. „Čia dabar! Ką tu čia sugalvojai?“ – pagroju šios frazės intonaciją, Šlioma ją įmontuoja į priedainio vidurį ir t. t. Kaip atrinkti fotogeniškiausius, nuoširdžiausius jausmus? Prisimenu mudviejų su Ona gražų laiką. Ji ateidavo į turbazę ir žiūrėdavo, kaip aš atkakliai daužau būgnus, kaip groju įjungęs magnetofoną su geriausiais pasaulio muzikantais. Aistringai mylėdamas pop muziką, vis dėlto supratau, jog džiazo virtuozų techninė ir muzikinė mintis pažengus toliau. Džiazas man tas pat, kas žiemos treniruotės irkluotojams salėje. Aš pereidavau Dženė Krupo mokyklą, akcentuoto svingo mokiausi iš Badžio Ričo, kuris grojo taip tiksliai ir taip greitai, jog pasiekti tokį lygį galima tik krūvą metų fanatiškai dirbant. Tad ir aš negailėdavau savęs. Iš ryto grodavau dvejetukus ir trioles kuo didesniu greičiu ir visom galūnėm. Ona sėdėdavo ir kaip užhipnotizuota žiūrėdavo. Paskui dvi valandas skirdavau vokalui. Kopijavau Džono Lenono tembrą, jo specifinį intymumą. Repeticijos pabaigoj varydavau Badžio solo: fantastiški vienetukai, tratinimas, akcentai į lėkštes ir katilą, pašėlęs bosinio būgno tempas. Onai imponavo mano pasitikėjimas. Ji tikėjo, kad aš tapsiu pasaulinio garso muzikantu. Muzikuodamas taip pavargdavau, jog nebejausdavau rankų. Numesdavau svorio kaip ilgų distancijų bėgikas. Kartą, šitaip pavargęs, riekiau du ir įsipjoviau. Kaip atgaivinti, ką Ona tuo metu jautė, ir ką sau pasakė? Dabar aš su ilgesiu prisimenu mūsų mažučiuką rojų: kur kedenome margąsias savo plunksneles, gyvenome ateitimi ir pilnažiedėmis viltimis.
Nepaisant mano įkalbinėjimų, ji nesutiko skristi drauge į Švediją – norėjo gyventi ir mirti Lietuvoje, atseit nieko nėra mielesnio už tėvus ir gimtąjį kraštą, nors ir didžiausius turtus svetur užgyventum. Tačiau rėmė mano svajones. Yra juk tokia taisyklė: miesčionys žavisi miesčionimis, o specialistai – specialistais. Juk buvome asai kiekvienas savo srity.
Prisimindamas tą laiką, parašiau tris gražias temas, o Šlioma surikiavo aranžuotę. Beje, aranžuotojo fantazija ko gero svarbiau nei to, kuris sugalvojo motyvą. Djukas Elingtonas nebūtų buvęs tokia žvaigždė, jeigu ne toks Bilis Streihornas. Rašant specialias aranžuotes, reikia atsižvelgti į muzikantą, aparatūros diapazonus ir galimybes.
Paskui Šlioma skambino čarlstonus, o aš relakso dėlei svajojau apie Oną. Visokios mintys lindo į galvą. Ji labai skoningai rengėsi. Pamažu pakeitė ir mano pažiūras į madą. Imkime kad ir tokią nereikšmingą smulkmeną – apatinį trikotažą. Iš spekuliančių ji nupirko baltų vyriškų glaudžių ir apatinių marškinėlių. Išmokė suvokti, kas yra tikrai dailus ir puošnus megztukas ir kokį malonumą jaučia žmogus jį vilkėdamas.
Kas lieka iš didžiosios jaunystės meilės? Tai, ką mes atgaiviname asociacijomis. Jas kelia gatvės, daiktai, Bobo Dilano, Dorsų įrašai, kurių klausydavomės tomis medaus savaitėmis. Negailestinga laiko giljotina nukapoja situacijas, galinčias tapti paminklais pačiai meilei. Kaip dingsta apleistas miestas, ten šeimininkaujant vėjui ir smėliui, taip sutęžta mums brangūs siluetai, lieka tik dėmės, vargu ar pajėgios liudyti apie praėjusių valandų didybę ir unikalumą. Todėl aš skubėjau savo santykius su Ona užfiksuoti muzikoje. Į meilės banką pateko ir ginčai bei pykčiai. Matyt, išsiskyrimo kančių mums reikėjo, kad patirtume visą susitaikymo saldumą. Sakoma, laimė –tai santykis tarp pretenzijų ir fakto. Viskas gal būtų kitaip, jei mano pretenzijos būtų kuklesnės. Turėjau deimantą ir neįvertinęs išmečiau į smėlį.
Kartą pasibjaurėjau jos rūkymu. Pas mane atėjo svečių, jie gėrė kavą, smarkiai diskutavo. Ona švampė vieną cigaretę po kitos. Būtent švampė, o ne rūkė. Kai visi išėjo, pasakiau: arba meti, arba išsiskiriame visiems laikams. Ilgai Ona priešinosi šiam poreikiui. Sykį net man matant užgesino cigaretę sau į blauzdą, prisiekdama, kad daugiau nerūkys. Iš pradžių ji slapčia dar parūkydavo su draugėmis, o vėliau metė visiškai – tai buvo mano nuopelnas.
Užkibau už tos ,,rūkymo“ temos, radau tonaciją, kuria turėtų skambėti tas motyvas. Ši tonacija buvo aksominė. Visos bemolinės yra švelnios. Rėžiančiai muzikai tinka diezinės. Šlioma buvo atradęs savitą derminę struktūrą, būdingą tik mūsų ansambliui. Ją mes pritaikėme „rūkymo“ temai. Priedainį parašiau paraleline tonacija. Paskui liejau teksto akvareles.
Iš prigimties žvairas Šlioma dar labiau sužvairavo ir akompanuodamas užtraukė Verdį: „Duokite vyno! Jisai jėgų mums teikia; nuo jo mes pagyvėjam...“ 
Prisiminiau, kaip antrą dieną po to mano fokuso su stiklo šuke Ona pasakė: „Nebus tarp mūsų meilės istorijos“. Įžeistas visaip stengiaus pritraukti ją prie savęs. Jaučiausi pranašesnis už kažkokią sportininkę. Vidutiniai žmonės turi tarnauti aukštiems asmenybių siekiams. Oną laikiau vidutiniu žmogum. Vėliau patirtis paliudys, jog asmens žavesys, kurį skleidė Ona, gyvenime kur kas svarbiau negu talentas ir žinios, kurių man netrūko. Pažinties pradžioje niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji manęs deramai neįvertina. Ambicija ir tuštybė kurstė mano iškalbą, vaizduotę. Netrukus ji suprato, kad atakuoju grandiozinį tikslą, kenčiu daug ko atsisakydamas. Po truputį į jos sielą įsisegė gailestis. Paskui atėjo ir meilė.
Mano dienoraštis nėra odė vienam stiliui. Greta sunkiai įkertamo rokoko – palyginimų, epitetų ir technikos naujovių – jūs randate ir gatvės pulsą, ir normalias reporteriškas frazes. Juk Bitlų pop plokštelėje irgi dainos skirtingiausių manierų. Ten yra ir džiazo, bliuzo, fjužen, net klasikinės muzikos spalvų. Ieškant originalaus niuanso, pasitelkiama rytietiška sitara ir panašiai. Tad nepulkite keiktis, užtikę mano kuklios saviraiškos momentus. Aš nesiekiu pigaus pripažinimo. Mano tragedija skirta kantriam, valingam ir geranoriškam vartotojui.
Bet grįžkime į gražiamergę Vilniaus turbazę. Šlioma traukė Verdžio operų arijas pakaitom su Litlo Ričardo rokenrolais, o aš nusprendžiau po tos ukrainietės nueiti į dušą ir apsiplauti.
– Pakaks, Šlioma, – pasakiau, ir jis, apsidžiaugęs protingu žodžiu, nuskubėjo į kiemą, kur Vytas Gerulaitis ir Edis su turistais žaidė krepšinį.
Dušo kabina buvo laisva, tik vonioj kažkas turškėsi. Nusiprausęs panūdau žvilgterti, kas gi toje vonioje. Prisitraukiau prie aukštos pertvaros viršaus. Pirmas įspūdis sukrėtė. Užvertusi apsiblaususias akis, masturbavusi jauna ypata su iškrypėlišku veidu, žadinančiu pati žemiausią vyrišką agresyvumą. Vaizdelis buvo nieko, egzotiškas. Ką turėjau daryti? Pajutau geismo antplūdį. Tokį, kokio neatsimenu. Mano temperamentas dar kartą išdavė mane. Kaip iš katapultos puoliau į priekį. Karštligiškai prisitraukęs iki krūtinės, užsiropščiau ant pertvaros ir nušokau žemyn. Gal užmiršiu Oną, teisindamasis pagalvojau. Aistruolė buvo taip įsijautusi, jog mane pastebėjo tik tada, kai lipau į vonią. Ji čaižiai sukliko. Bet aš nelaukiau. Užvirė simbolinė kova. Netrukus jos baimingą nustebimą pakeitė malonus nustebimas. Mes raičiojomės vonioje. Ji dejavo ir šūkčiojo. Tai tęsėsi ilgai. Pagaliau griuvome, ištėkšdami vandenį; atsisukusi ji apkabino mano kelius.
– Odisėjas, – prisistačiau.
– O! Tu tikras Odisėjas, šefe – pasakė giliai alsuodama. – Žinai ką... Na ir įžūlumas...
– O tavo vardas? – paklausiau.
– Nataša, – pasakė, ir aš pastebėjau, kad jos venos subadytos.
Tai buvo neišsivysčiusi paauglė, kokių septyniolikos aštuoniolikos metų.
– Torčalini? – paklausiau suimdamas už rankos.
– Aha, – atsakė Nataša. – O tu?
Aš dviprasmiškai pakraipiau galvą, nors niekada nesu vartojęs jokio šlamšto.
– Ką jūs labiau mėgstate? – klausė ji, – ratus, koką, morfą, džefą? Aš tai šiandien mašiną opiumo įsišoviau. O gal tu laužiesi? Gal žinai, kur gauti kokos?
Na ir reikalai, pagalvojau.
Mudu įsikalbėjome. Ji, pasirodo, iš Maskvos. Papasakojo, jog jos draugei, prisiekusiai narkošai, motina pati įstumia. Atseit užeina toks troškimas, kad jei negautų savo dozės – numirtų. Motina gimdytoja ją nuo mirties gelbsti. Aš tai nieko, kalbėjo Nataša, o ji, vargšė, tiek visa subadyta, nėra kur durti: rankos skylėtos, kojos skylėtos. Motina prie smilkinio vamzdį duria arba į nugarą. 
– Aš dar nesėdau, – pasakiau, norėdamas baigti šią liūdną temą.
– Žinai, kas mane sužavėjo? – paklausė ji. – Tavo pasitikėjimas. Tu prie moters eini kaip magas, kaip gyvačių kerėtojas. Be to, tu toks vyriškas, taip puikiai sudėtas. Padarei mane laimingą. Džiaugiuosi, kad atsitiko ši nesąmonė. Gal kito tokio vyro gyvenime neturėsiu. Tarp hipių tokio nesurasi. Eikš. Gali daryti su manim viską, ką tik sugalvosi. Tokius kaip tu aš dievinu,
Susigėdęs užrašiau jai adresą.
– Viso gero, – pasakiau susiprastinęs.
– Tu ne Odisėjas, o Kirkė.
– Viso gero, sesut, – pamojau ir grįžau į dušą tuo pat keliu, kuriuo atėjau – per siaurą plyšį tarp lubų ir pertvaros.
Kieme ilsėjosi didieji krepšininkai. Priėjau.
– Ir Leningrade, ir Vilniuje muzika merdi, – taisydamas savo tamsią ševeliūrą pasakė Šlioma savo oponentui turistui iš Leningrado.
– Man taip neatrodo, – nesutiko šis.
– Ką gali muzikantas Sovietų Sąjungoj? – tęsė Šlioma. – Savamoksliai tiek vargsta, kol išmoksta keisčiausiu būdu groti paprasčiausius akordus. Erškėčiais klotas kelias iki profesionalaus lygio. Pavyzdžiui, man muzika taip įgriso, jog aš kurčiu būt svajoju. Daugiausiai uždirba tas, kas groja vestuvėse, kur užtenka minimaliausio lygio. Pirmą Bitlų diską Vilniaus radijas pergros praslinkus ketvirčiui amžiaus po jo išėjimo, ne anksčiau (taip ir atsitiko – aut. past.).
– Man atrodo, svarbiausia turėti gerą instrumentą, – pasakė svečias iš Leningrado.
– Ne visiems yra būtini geri instrumentai, – pertraukiau. – Esu susirankiojęs Rygos komplektą. Kai moki suduoti, pakenčiamai skamba ir sovietų lėkštė. Man šiuo momentu nereikia „Liudviko“ ar „Premjero“ firmų. Na, bet jei kas duotų veltui, neatsisakyčiau. Mūsų pramonė gamina tik čigoniškas gitaras. Gitaristai priversti metų metus groti vestuvėse, kol nusipirks normalų instrumentą.
– Tai mūsų būgnininkas, – pristatė mane Šlioma. – Minties galiūnas. Mūsų ansamblio siela.
– Vilniuje tik vienas ansamblis turi penkiasdešimt šeštų laidos „Maršal“ stiprintuvą ir tuo labai didžiuojasi. „Kertukai“ ir  „Gintarėliai“ groja savos gamybos gitarom ir naudoja savos gamybos stiprintuvus. Jie ir muzikantai, ir elektromechanikai, ir staliai. Gitaros dailiai išpjaustytos iš lentos, nušlifuoti ragai ir t. t. Vietoj garsiakalbių šokių grupės pastato paprastą radiją, – išdrožė Vytas Gerulaitis.
– Nieko nepadarysi, – pasakė leningradietis. – Toks biurokratų kampuoto samprotavimo būdas. Nėra suinteresuotų, todėl tokia netvarka.
Kas man tas kampuotas mąstymo būdas, galvojau aš. Kas man tie biurokratai. Visas mano turtas – tviskantys svajonių karoliai, ir aš juos patikėjau Onos širdies seifui. Man rūpi laisvė kurti ir galimybė kažką duoti žmonėms. Man rūpi krintančio lapo skausmas, o ne atbukę visagaliai šulai, kurių intelektinis koeficientas neviršija vidutinio lygio.
Mes dar pasistumdėm kieme. Žiūrėjau, kaip raišas Vytas Gerulaitis žaidė krepšinį. Po to nuėjau į valgyklą, bet maistas nelindo, o penktą valandą išvažiavome į koncertą. Koncertavome N miestelyje, kur nemaža gyventojų dalis buvo lenkai ir baltarusiai. Toks jau Vilniaus rajonas.
Kai nešiau į sceną būgnus, prie manęs prisiklijavo toks neūžauga, metro šešiasdešimt penkių centimetrų muzikos mylėtojas, padėjęs tampyti ir tvirtinti mušamuosius. Pasirodo, jis vietinis būgnininkas.
– Jūs ansamblio vadovas? – paklausė kimiu Džanės Džoplin balsu gal dvidešimt penkerių metų blondinė, stamboka, labai gražaus veido – nė viena mano sutikta šviesiaplaukė neturėjo tokios puikios odos.
–    Jis ansamblio gydytojas ir parapsichologas, – pajuokavo Edis.
– Taip, – linktelėjau galvą. – Turiu gydytojo išsilavinamą, bet laisvalaikį aukoju šiam ansambliui. O jūs kultūros klubo vedėja?
– Atspėjote. Užeikite po koncerto. Aptarsime finansinę pusę.
– Aš siūlau parduoti bilietus koncertui, o paskui, publiką išprašius lauk, vėl naujus – šokiams.
– Pažiūrėsim. Užeisit, susitarsim, – pasakė vedėja ir nuėjo sau.
Neūžauga mušėjas pasistiebė man prie ausies ir pašnibždėjo:
– Užlaušk Ožką, kad pavaišintų.
– Ožką? – nustebau.
– Taip. Ją čia visi taip vadina.
– Linksma istorija, – pasakiau.– O jinai rusė?
– Ne, ką tu. Bulgarės, totorės ir turkės mišinys. Tik nusidažius. Jos vardas Aza. Nebloga bobelė, bet, nors jauna, jau vargsta su radikulitu. Jai kažkas su stuburu.
– Aišku. O tu seniai groji?
– Metai, – prisipažino neūžauga.
Taip beplepėdami pasiruošėme koncertui. Mūsų ansamblis garsėjo Vilniaus rajone, todėl žmonių susirinko nemažai.
Grojome varganą lietuvišką estradą. Žinojau, jog mūsų lygis aukštesnis už kitų čia atvažiuojančių filharmonijos ansamblių. Kas pranašus, kas vidutinis, kas galbūt dar silpnesnis – visi juk negali būti pilni visokių gabumų. Liaudis mano, kad būgnais groti paprasčiausia. Likčiau be gėlių, jei neįpinčiau solo, kuris visada kelia publikos nuostabą. Tris minutes zvimbė lėkštės, džiunglių mistika pulsavo šuorai smulkiausių gaidų į katilus, plėšė pauzes akcentai į solinį būgnelį, vilnijo tratėjimas, bumbsėjo bosinio būgno lokomotyvas... Lyg trenktų perkūnas šalia baugščiai susispaudusių po medžiu šieno grėbėjų – toks įspūdis žmones užklupo. Mačiau, kokiomis žibančiomis akimis žiūrėjo į mane žemaūgis vietinės faunos atstovas. Jis sėdėjo pirmoje eilėje. Reikės duoti jam pagroti, nusprendžiau.
Po koncerto prie manęs priėjo senutė valytoja ir pusbalsiu paklausė:
– Jūs tikrai daktaras?
– Taip, – pasakiau.
– Parapikologas?
– Parapsichologas, – pataisiau žiūrėdamas, kas gi čia bus.
– Padėkite Azai, jinai tikrai jums atsilygins. Na žinot, dešros ar kas... šeštadienį kiaulę jos vyras paskerdė, – valytoja kalbėjo rusiškai su lenkišku akcentu. – Užeikite pas ją. Ji laukia jūsų. Kambarys prie įėjimo į salę.
– Gerai.
– Vis tiek reikia susitarti dėl pinigų, pagalvojau. 
Kai nuėjau, Ožka prisispyrus prašė rekomenduoti ją žinomam Vilniaus parapsichologui Šteinbergui. „Kam pas jį, galiu ir aš jus pagydyti“, – pasakiau. „Jūs?“ – nustebo simpatiškoji Ožka. Užeisiu po šokių arba dar geriau per vidurį šokių. Būgnus paliksiu vietiniam. Kompanija tuo metu pagros instrumentinius dalykus, o padainuos Edis, boso gitaristas. „Ar turite baltą chalatą?“ –paklausiau. „Nebent bufetininkės“, – pasakė Ožka. „Tiks“, – pasakiau ir grįžau pas muzikantus. Edis jau buvo subūręs kortuotojų ratelį. Man toli iki jo. Jis turėjo matematiko smegenis ir azartišką, amžinai aštrių emocijų pasiilgusią širdį. Iki šokių spėjo išlošti iš Šliomos ir susikrimtusio Vyto Gerulaičio beveik tris rublius.
Prasidėjo šokiai. Kaip irkluotojai, drauge linguodami irklais egliniais vandenį šiaušia, taip ir mes į taktą kraipydamiesi bandėme irtis per bliuzo ir roko akordus į katarsio lagūną. Publika audringai reagavo, klykė kulminacinėse vietose ir triukšmavo – taip kartais kyla žvygsmas klaikus į tvartą varomų kiaulių. Mostelėjau neūžaugai mušėjui, ir šis nudžiugęs pakeitė mane. Per salę stūmiausi Ožkos kabineto link. Jie užgrojo smagų „Shocking blue“ dalyką, ir azartiški šokėjai daužė atsiklaupę galvomis grindis. Dievaži, tokio vaizdo dar nebuvau matęs. Nutaisęs veidą kunigo, kuris klauso žmogžudžio išpažinties, Vytas Gerulaitis draskė gitaros stygas, ir fuzuoti garsai ištrūko į laisvę tarytum avižom atšertas žirgas. Šlioma Šneideris apsiputojęs spaudė klavišus, lakstė į šonus žvairom iš prigimties ir nuo amžino melavimo akim. Tik Edžio veidas liko šaltas. Iš jo terlės nieko nebuvo įmanoma išskaityti.
Pasibeldęs įėjau pas klubo vedėją. Nepasakosiu kaip, bet pagydžiau ją. Nežinau kodėl. Gal ji buvo susipykusi su vyru – taip, kaip aš su Ona. Daviau jai aštuoniasdešimt balų pagal šimtabalę sistemą. Laisvė yra meilė, meilė yra laisvė... Tyro bendrumo trupiniai – mūsų guolis ant stalo nebuvo apkaišytas gėlėmis, bet aš mintyse prisegiau gėlę prie šautuvo vamzdžio.
– Štai jūsų pinigai, ponas daktare, – pasakė valytoja, brukdama pinigus ir keistom akim stebėdama mano nuvargusi veidą.
Kultūros klubo vedėja nesirodė.
Į turbazę grįžau dviprasmiškos nuotaikos. Mums bevažiuojant, truputį palijo. Vakaras buvo skaidrus. Turbazės parkas atrodė gaivus kaip jaunamartė. Jame ulbėjo paukšteliai ir plakė lakštingalos. Artėjo metas, kai kruvina saulė nudažo tolius rubino krešuliu. Buvusios bažnyčios langai atspindėjo rausvą debesų auksą. Jaučiausi liūdnai. Lyg po koncerto, kai scenoje mindo viščiukus, o dainuoja apie paskutinę romantišką meilę. Bet mano karas su moterimis tą dieną nesibaigė. Dar laukė Olga iš Leningrado, stovėjus netoliese kieme – tarsi tuopa pievoje drėgnoj, prie pelkių miglotų užaugus.
Šokiai turbazėje neįvyko, nes prapuolė elektra. Tad jaunimas susirinko kieme. Ruošėsi vaikštynėms po parką.
– Norite, aš jums pagrosiu, – užkalbinau Olgą priėjęs.
Mes susipažinom užvakar. Ji užsakė vieną bosanovą, rodos, Gardnerio tema, tuo parodydama savo muzikinį išprusimą.
– Kad nėra elektros, – pasakė Olga.
– Mano instrumentui nereikia elektros. Reikia temperamentą turinčio žmogaus.
– Turbazėje savo paskutinę, ketvirtą, viešnagės dieną švenčia didelė turistų grupė iš Leningrado. O ten, žinia, žmonės maišyti. Taigi ir temperamentingi.
Jūs iš Leningrado? Kažkada Leningradas vadinosi lotyniškai-olando-vokiškai-prancūziškai –Sanct-Peter(s) bourg. Rusija Petrui Pirmajam buvo žaliava jojo išsvajotai europinei galybei sukurti. Kiek žinau, rusiškumo jis nemėgo ir juo bodėjosi, dievino Vakarus. Be to, ar žinote – jis vedė Latvijos lietuvaitę.
– Gali būti,– pasakė Olga. – Įkūręs Rusijos sostinę nerusiškoj žemėj, Petras masiškai skleidė olandiškai vokiškus pavadinimus tvirtovėms, rūmams, gatvėms, parkams ir t. t.
Mes slankiojome po turbazės parką ir kalbėjomės apie Leningradą.
– Nuo pat įkūrimo Peterburgas turėjo vakarietišką orientaciją, ir nors čia dirbo nemažai rusų kultūros veikėjų, jie visi paklusdavo tam diktatui. Vadinamoji didžioji rusų kultūra – Rastrelis, Briulovas, Čaikovskis, Dostojevskis, beje, kilęs kažkur nuo Lietuvos, ir kiti – iš tikrųjų Peterburgo kultūra. Net taganrogietis Čechovas būtų buvęs neįmanomas be Peterburgo.
– Jūs gryna rusė? – paklausiau.
– Ne visai. Mano gyslomis teka ir itališko, ir lenkiško kraujo. O proseneliai atkeliavo į Peterburgą iš svetur. XIX amžiaus pabaigoje augant pramonei prasidėjo didžiulis baltarusių antplūdis, taip pat provincijos rusų, ir nerusiškasis elitas tapo etnine mažuma. Dabar, žinoma, Leningradas yra rusų miestas.
Mane stebino jos erudicija, ir aš paklausiau:
– Jūs dirbate? O gal mokotės?
– Esu architektė.
– Kuo jums simpatiškas gimtasis Leningradas?
– Man? – ji maloniai nusišypsojo. – Jo architektūra patraukli būtent tuo nevienodumu, kuris šaltam, drėgnam ir pilkam Dostojevskio miestui vaiduokliui suteikia netikėtumo efektą.
Sakot, į miestą priplūdo provincialų? Tai paplitusi problema, – atsidusau pagalvojęs, koks puikus būtų gyvenimas, jei iš aukštų postų dingtų karjeristai kaimiečiai, kurie ir darbštūs, ir paklusnūs, ir nusižeminę – tai yra patogesni už miestiečius, bet daro nepataisomą žalą kultūrai ir pažangai.
– Didžiulė dalis peterburgietiško elito išnyko gindami senąją tvarką, kiti emigravo. Paskui vykusi industrializacija, o dar vėliau daugiausia inteligentus palietusios Stalino laikų represijos katastrofiškai sumažino likusių peterburgiečių procentą. Paskutiniai peterburgiečiai pražuvo per blokados badą ir evakuaciją.
– O ar jūs matėte Onos bažnyčią Vilniuje? – paklausiau.– Kažkada ją ant delno norėjo nusinešti Napoleonas. Ji tokia jauki. Ar buvot?
– Buvau,– pasakė Olga.– Gracingas grožio pasaulis.
– Ją statė italų architektai – tėvas ir sūnus. Pasak legendos, tėvas pavadinęs sūnų užkopti į aukščiausiąjį bažnyčios bokštą, kad pasigrožėtų Vilniaus panorama, ir nustūmęs, o po to pats nušokęs – kad statybos ir architektūros paslaptis nukeliautų su jais į kapą ir niekam neatitektų. Onos bažnyčia pastatyta be medžio, be geležies, vien iš plytų.
– Labai įdomu, – pasakė Olga. – Reikės papasakoti Andrejui.
– Kokiam Andrejui?
– Savo penkiamečiam sūnui. Aš jį jau paguldžiau miegoti.
– Jūs ištekėjus?
– Išsiskyrus.
– Baisiai sunku skirtis su tuo, kurį mylėjai, – pasakiau, ir vėl atminty ėmė rikiuotis susitikimų su Ona smulkmenos, kvapai ir spalvos.
– Jūs ką nors mylite? – paklausė Olga.
– Taip, – pasakiau. – Bet mes išsiskyrėme visiems laikams. Man labai sunku.
Patylėjome.
– Man irgi labai sunku, – prisipažino Olga, ir aš jos akyse pamačiau ašaras. 
– Nereikia, Olga, – ištariau švelniai ir pabučiavau ją į smilkinį.
Olga atrodė beginklė ir pažeidžiama, jog pajutau ir savo padėties liūdnumą. Liūdesys – jį įkūnijau ir absurdiškiausiuose nuotykiuose, ir skausmą žadinančiose savo dainose. Silpnumas kartais užvaldo ir tokius mandriapypkius kaip aš. Apsiašarojęs Lietuvos pop muzikos capo di tutto capi... Cha cha...
Olga atsirėmė į mano petį ir suvirpėjo.
Vasaros nakties aksome! Tu vienintelis moki sugerti didžiagalvių jausmų kartėlį ir saldumą. Aš prisiglaudžiau skruostu prie Olgos veido ir perbraukiau delnu ilgus lininius plaukus.
– Kas ji, tavo išrinktoji? – paklausė pakėlusi dideles rusiškas akis.
Pradėjau pasakoti apie Oną, apie jos žavesiu spindinčią asmenybę. Žodžiai liejosi be jokių pastangų. Kaip išplaukę kviečiai atsigauna iškritus rasai po didelių karščių, taip atsigavo mano širdis, gėla pasidalinus.
Palydėjau Olga prie jos namuko. Andrejus saldžiai miegojo. Mudu paspaudėme viens kitam rankas ir atsisveikinome.
Tarpduryje ji atsisuko ir paklausė:
– Gal užeisi?
– Vargu.
– Aš myliu tave kaip brolį, – pasakė ji ir pabučiavo.
Bet aš nebuvau jos brolis, todėl paėmiau ant rankų ir įnešiau į vidų. Mūsų mintys susiliejo, kaip kartais susieina du keliai. Greičiau negu parašome  „a“ arba  „e“ , aš atsidūriau jos glėby. Kaip liūtas, kalnų užaugintas, kurio pasiutimas saiko nežino, kibau į Olgą, ir artėjo tai, ką mes vadiname nežemiška palaima. Tokių vaizdų gyvenime nestinga. O mūzos! Tegul ištvirkimą kas nors sutrypia labiau. Mano sugebėjimai riboti. Jų neužteks, nors tiek bjaurių žodžių širdyje pritvinkę. Prašau atleisti, jei plunksna buvo per drovi.

Man bekeliaujant, staiga prieš akis iškilo balta pašvaistė. Grasios nuojautos stingdomas, jau dairiausi pragaištingų ženklų. Tačiau netrukus širdis atlyžo. Supratau, jog priėjau žydintį sodą. Žiedų sniegas dažė kamienus žydrais atspalviais. Brėždami dailias girliandas, plazdėjo drugiai. Brazdėjo vyšniažiedžių blakstienos, papuoštos auksuota saulės folija. Bitės dūzgė ir rinko medų. Duslus smūgių aidas pynėsi su sidabriniais paukščių balsais. Pamačiau, kaip galuojasi išsirengę iki pusės vyrai blyškiais popieriniais veidais. Ar jau sakiau, ką jie dirbo? Ne? Taigi. Jie kirto sodą. Baikšti vyšnios gracija susvyravo, ir baltų žiedų gija palydėjo medžio nuopuolį. Darbas virė. Rodos, net dangų prakaitas pylė. Įstriži saulės spinduliai plūduriavo tarp gyvų medžių ir krežančių kelmų. Niekšai! Ką jie daro! Išdidus mirties šešėlis tvyrojo tarp žiedų, kuriuose vis dar dūzgė bitės.
Sodo centre prie balto arbatinio staliuko brezentinėje kėdėje sėdėjo bobvyris su balinto lino uniforma. Į jį baltakiavo dirbantys vyrai. Viena jo veido pusė buvo visai be jokių bruožų. Jis ryšėjo šilkinę kaklaskarę ir prikimusiu balsu, pulsuojančiu šiltu krauju, ragino tą išdarų gaują. Sekundei jis užsimerkė, tarsi paskirdamas savo sielą dievui, paskui skaniai nusižiovavo.
– Ar negalėtumėte žmoniškai paaiškinti, kas čia vyksta? – priėjęs paklausiau.
Aidėjo kirvių plienas, įsirėždamas į sakingą vyšnių medieną. Sušlamėjęs šalimais griuvo medis.
– Čia bus greitkelis, – pasakė žmogus su balinto lino uniforma, nugėręs smagų mauką arbatos.
– O medžiai? – paklausiau markstydamasis nuo sopulingos lyg ugninė medūza saulės. – Kodėl jūs kertate sodą?
– Na ir kas? Kas čia tokio? Argi drabstydami į šalis savo širdį, žudydami romantišką meilę, mes nekertame žydinčio sodo? Gerai, galit parūkyt, – riktelėjo jis vyrams.
Nurimo kirviai. Tyla buvo lengva ir vaiski. Eglėje sodo pakrašty sudejavo baublys.

IV
1968 m. liepos 23 d. Polis Makartnis vis dar Amerikoje. Vakare jis gavo keletą bilietų į Elvio Preslio koncertą. Amerikoje infliacija. Šnicelio kaina padidėjo nuo 59 iki 75 centų.
Kauno „Žalgirio“ krepšininkai išvyko į Estiją, į profsąjungų turnyrą. Turės praeiti dar aštuoniolika metų, kol  „Žalgiris“ iškovos Tarpkontinentinę taurę ir taps geriausia pasaulio krepšinio komanda. 

Irklų įkabės girgždėjo. Edis išsišiepęs yrė valtį kanalu tilto link, kur šeštą po pietų turėjo mus paimti locmano kateris ir nuvežti prie švedų laivo, ryt rytą pakeliančio inkarą į Stokholmą.
Rožinis dangus suposi tepaluotame vandeny. Oras nieko gero nežadėjo.
– Ar tikrai Karaliaučiuje gyveno Imanuelis Kantas ir Ernestas Teodoras Amadėjus Hofmanas? – paklausė Edis prisidegdamas cigaretę.
Ir vėl kibo į irklus. 
– Taip, – atsakiau. – Jie čia gyveno. Kantas antai toje bažnyčioje ir palaidotas.
– Ten ne bažnyčia, o tik jos liekanos, – pastebėjo Edis. – Žinai, koks Lenos ūgis? Metras aštuoniasdešimt penki. Pašėlus rojaus ganyklų erdvė! Kopinėjau ją drebančiom rankom kaip šykštuolis giminės sidabrą. Ir ko tik jinai nežinojo. Aš taip nemoku, pasakiau jai, o ji: Dieve, koks tu žalias, tu labai daug prarandi. Ne aš ją, o ji mane suviliojo. Įsivaizduojat?
Vakar mudu su Edžiu atvažiavome pas žydę Basę Kaliningradan, bet jos vyras gavo radikulitą jūroje ir baigė tolimojo plaukiojimo kapitono karjerą. Todėl nieko mums negalėjo padėti. Mus siuntė Šlioma Šneideris. Užlaužėm jį, ir jis iškasė mums porą žydžių. Vieną Šiauliuose, o kitą Kaliningrade. Šiauliuose nieko neišdegė. Pasirodė, jog mergina turi sužadėtinį, kuris jau išvažiavo į Izraelį. Ji nenorinti tuoktis fiktyviai, kad sužadėtinis ko nors nepagalvotų. Visus mano įrodinėjimus paneigė merginos motina. Jos, girdi, jau nunešė dokumentus į vizų skyrių. O iš naujo viską judinti pavojinga, nes gali neišleisti. Tada su Edžiu atvažiavau į Kaliningradą. Čia Basė supažindino mus su tokia Galia, Ekonomikos technikumo dėstytoja, ir Lena, aukštaūge dantų technike. Abi buvo jūrininkų žmonos. Bet Galia pasakė, kad jos vyras, nors ir plaukioja į Švediją ir Daniją, jokiom machinacijom neužsiima, atseit labai bailus ir atsargus. O Lena pažadėjo įkalbėti savo vyrą locmaną.
Edis net sugulė su ja, kad reikalai tikrai pajudėtų. Tai įvyko Galios bute, kur buvo gražu kaip mano sapnuose. Hipis Edis, ir tas čiupinėjo akimis kiekvieną deficitinį daiktą, pargabentą iš tolimųjų kraštų, ir pareiškė, jog trūksta nebent gulbės pieno. O man atrodo, čia trūko elementaraus padorumo. Aš pasilikau su Galia, bet apsimečiau nesuprantąs, ko ji iš manęs nori. Ji pasakojo man apie savo gimtąjį Kuibyševą, kur Volga plati kaip motinos meilė ir gili kaip poliarinė naktis. Gražiausios merginos Sovietų Sąjungoje iš Kuibyševo. Gal ir taip, bet Galios grožis buvo gerokai apvytęs. Vienuoliktą valandą Lena išėjo namo. Mes likome pas Galią, kurios vyras buvo pusmečiui išplaukęs. Netrukus iš namų paskambino Lena ir pareiškė, kad viską galima sutvarkyti, tik reikia trijų tūkstančių. Tą pačią naktį mes susitikome su locmanu, aukštu, galingu drimba. Ir šis išnarstė smulkmenas, pinigus paduodame per pietus, o šeštą valandą vakaro laukiame jo valtyje prie tilto. Jis atplauks su kateriu ir nuveš mus iki švedų laivo. Taip mes atsidursime ten, kur būti jaučiame pareigą, kur stumia mus sveikas garbės jausmas ir nacionalinės ambicijos. Naktį paskambinome į Vilnių Vytui Gerulaičiui ir nušvietėme padėtį. Jis burbtelėjo, jog rytą atskris su trim tūkstančiais rublių. Tai buvo fantastiškas pasiryžimas tokiam baisiam šykštuoliui kaip Vytas. Paskambinome ir Šliomai. Bet jis pasakė nematąs prasmės rizikuoti. Emigruosiąs kaip žydas.
Šiandien atskrido Vytas Gerulaitis su pinigais ir kasete, kurioje buvo įrašyta mūsų opera.
– Kai sykį grįžau iš komandiruotės į Kaliningradą, vienas mano kolega pasidomėjo, kokie veikėjai yra gyvenę Karaliaučiuje, – pradėjo pasakoti Vytas. – Pasirodo, čia pirmąkart vedė Vagneris, fortepijonų firmą įkūrė Gebauras, čia dirbo filosofas Fichtė, švietėjas Herderis, poetas klasikas fon Aichendorfas, dailininkas Korintas ir kiti asai.
– Sako, čia netoliese yra puikus kurortas – Svetlogorskas, – pasakė Edis ir sušlapino delnus, kad irkluodamas neprisitrintų pūslių.
– Buvęs Raušen, Raušiai, – patikslino Vytas Gerulaitis. – Nuostabus ežeras ir iškerojęs galingas ąžuolynas iš vienos pusės, o iš kitos – smėlėtas Baltijos jūros krantas. Parkai su senoviškom vilom ir t. t. Kažkada čia ilsėdavosi Geringas, nacių bonza. Visus vokiečius išvežė tuoj po karo. Odisėjau, sakei, kad tavo teta buvo Svetlogorske...
Skausmo žnyplės suspaudė man širdį. Daugiau jos nepamatysiu. Vargu ar mano plokštelės ir pinigai, kuriuos tikiuosi jai siųsti, atstos gyvą kontaktą ir ramybės jausmą, gimstantį kasdien matant įsūnio veidą. Bet laimingas Lietuvoj būt negaliu. Stodamas į savo kelią atsižadėjau to, kas brangu ir miela mirtingajam. Vardan šventojo meno įveikiu kliūtis, prarasdamas aukščiausias vertybes. Toks jau likimas. Jis baisiai būna rūstus vienam, o kitą myli be saiko, nors kiekvienas gyvis įveltas į kančios ratą. Auka gali būt veiksminga tik tuo atveju, kai ji tampa visuotinės aukos dalimi. Visa kruvinoj kovoj paskendusi gamta galų gale sugeba peržengti save ir pasiaukoti aukštesnei, transcendentinei būčiai. Kadangi gamtoje yra visuotinės skriaudos, turi būti ir visuotinis atlygis už tą skriaudą – visuotinė atperkamoji auka. Jeigu mes nieko nežinotume apie Kristų iš evangelijų, vis tiek, norėdami atsakyti į kančios klausimą, pripažintume visuotinės aukos būtinybę.
– Man labai sunku buvo atsisveikinti su tėvais, – pasakė Vytas Gerulaitis, lyg atspėdamas mano mintis. – Kai bučiavau motiną, man ėmė trūkčioti žandas. O jinai lyg nujausdama apsiašarojo.
– Mano bočiai gaus apopleksiją, kai „Amerikos balsas“ praneš, jog aš jau Švedijoje, –apsimestinai nerūpestingai pasakė Edis.
Bet aš jaučiau, jog mums visiems akmuo užgulė širdį. Mes kalbėjome apie Vyto Gerulaičio motiną. Balsai pasikeitė. Juose skambėjo graudi gaida. Nelabai malonu demonstruoti savo nuoširdumą. Vytas Gerulaitis skundėsi piešdamas gėlą, o mes dūsavome lyg ir užjausdami, o iš tikrųjų – kiekvienas dėl savo juodų praradimų. Buvome niūrūs kaip pajūrio uolų panorama.
Stora ūkanų skraistė gulė ant kanalo. Drėgme alsuojantys vėjai nešė aitrų jūros gelmių kvapą.
– Kodėl man negalima verkti, – klausė Napoleonas Marengo mūšio su austrais įkarštyje, kai jam pranešė, kad Dezė krito nuo arklio negyvas, – pasakė Vytas Gerulaitis.
– Odisėjau, – pasiekė Edžio balsas iš dvejonių viešpatystės, – tu gi nupirkai šampano butelį. Sakei, atidarysime, kai pateksime į laivą. Atkimškim jį dabar. Išgersim, ir palengvės.
Aš išėmiau iš savo krepšio šampaną. Gėrėme iš butelio. Po truputį žandai atitirpo, akys sublizgo, įsižerplėjo tarsi žarijos. Mes priplaukėme prie tilto. Vandenyje atsispindėjo pravažiuojantys automobiliai ir tramvajai, palei paviršių klykaudamos sklandė žuvėdros. Matėme, kaip jos viena po kitos puola į vandenį ir ištraukia spurdančią žuvį. Spalvos pasikeitė. Vaizdas iš po tilto mums atrodė romantiškas ir truputį dekadentiškas. Kaip medžiotojas, kantriai kentėjęs vargą ir ilgai kopęs į kalnus, sustoja atsipūsti ir atsigręžęs išvysta kvapą gniaužiantį vaizdą, taip ir mes užmiršome akimirkai savo liūdesį ir rūpesčius, kai prisilietėme prie šio grožio.
Edis uždainavo ,,Yellow submarine“, į taktą pliuškendamas irklais, o Vytas Gerulaitis pupsėjo boso partiją, tarsi grotų tūba. Aš apipindamas švilpavau.
– Berniukai, palikite ir mums šampano, – nuo tilto riktelėjo išsidažius rusytė; šalia jos prunkštė dvi draugės, visos buvo su mini sijonais.
– Kraštinės iš kairės geltonos kelnaitės, – apsidžiaugęs pastebėjo Edis. – Leiskitės čionai, – rėkė jis rusiškai. – Mūsų visas bagažas iš šampano ir šokolado.
Užsimezgė gyvas pokalbis, ir Edis jau beveik prikalbino jas. Miklus jo protas vis pramanė nebūtus daiktus, o mintis darbininkė kūrė sąmojus greičiau negu girtuoklis iš ryto nuryja pirmą gurkšnį alaus. Kai būna pakilus, jis gali įsiūlyti aklam televizorių ir nugirdyti namine moterų kovos už blaivybę sąjungos komitetą. Smegenų pudravimo specas. Netikėkite, kad geras muzikantas būtinai užsisklendęs keistuolis. Kai yra nuotaika, Edis – šaunus ir mielas bernas.
Jis vėl uždainavo geltoną povandeninį laivą ir atsistojęs ėmė malti klubais kaip valkata tamsiaodis kubietis. Mudu su Vytu Gerulaičiu irgi pradėjome šokti. Taip mes ir trypčiojom pa de trua. Panelės viršuje žviegė ir kikeno lyg išprotėjusios. Edis padarė tiltelį virš vandens, pagaliau neišlaikė pusiausvyros ir čiupo man už marškinių rankovės. Atsitiesdamas jis taip mane patraukė, jog aš nėriau į vandenį kaip obuoliais iškimšta žąsis į orkaitę. Žiauriausia, kad, gelbėdamas mane, Vytas Gerulaitis metė irklą ir pataikė tiesiai į pakaušį. Net akyse aptemo nuo tokio „sekso“.
Neturiu ūpo smulkiai pasakoti, kas buvo toliau. Pasakysiu tik, kad artėjo septinta, o locmanas vis dar nesirodė. Nusileido juodas debesis, dangus plyšinėjo į skutus, ir prasidėjo audra. Kalenau dantimis stebėdamas sugižusius palaidojusių viltis savo draugų veidus. Aplink blyksėjo žaibai. Staiga išvydome artėjantį katerį. Deja. Jis prazvimbė, palikdamas sidabrinę purslų arką ir nutolo uosto link.
– Beviltiškas reikalas. Audi mintį? – kreipėsi į mane Edis.
– Paikšiai jūs, – pasakė Vytas Gerulaitis. – Tos viltys ne vienam kainavo baltųjų meškų kaimynystę. Spaudžiam iš čia kol dar laikas. Atiduosim žmogui valtį, atsiimsime Edžio laikrodį, užmokėsime už nuomą, ir viskas.
– Neburbėk kaip krosniakurė boba,– užrėkiau, nes prasiveržė širdį ėdantis pyktis.
– Sakiau, neduokim pinigų iš anksto, – kalbėjo Vytas Gerulaitis. – Tik aklas čia nebūtų įžvelgęs klastos.
– Locmanas aiškino, jog turi išdalinti kolegom, jei norime, kad viskas eitų kaip sviestu patepta, – pasakiau.
– Rupūs miltai! Jei jis papuls į mano rankas, aš jau žinosiu, ką daryti, – neatlyžo Vytas Gerulaitis, gudrus ir margamintis, kai šaukštai po pietų.
Taip mes, permerkti lietaus, ginčijomės, kaltinome vienas kitą. Laikas ėjo. Ūpas visai dingo. Netikėtai dangaus sklypas nušvito kaip sidabrinis arbatinukas. Pats nesuprantu, staiga suėmė graudulys, ir aš pravirkau. Neišlaikiau.
– Ką, Vytai, darysim su tuo šmikiu? – paklausė Edis.
Gerulaitis susimąstė.
– Nieko, – pagaliau jis pasakė. – Kitaip dar nubėgs į saugumą. Trys tūkstančiai – tiū tiū! Neblogas skrydis. Du tūkstančius jūs su Odisėjum turėsit atiduoti.
– Tu, Odisėjau, nedraskyk savęs, – tarė Edis. – Surasim kitą būdą. Šlioma Šneideris emigruos į Valstijas ir suorganizuos mums išvažiavimą, pavyzdžiui, su falšyvais jūreivių dokumentais ar kaip kitaip. Tokie specialistai kaip mes visur reikalingi. 
– Ačiū už gerą žodį, bičiuli, man jo reikėjo, – pasakiau nuleisdamas akis ir sėdau prie irklų.
Vytas Gerulaitis su Edžiu tylėdami žiūrėjo į mane.

Yra išorinis laukimas ir vidinis laukimas. Arabą kankino abu. Auksaspalvė smėlio jūra, supanti jį iš visų pusių, žadėjo tik prapultį. Ugniniu grėbliu saulė grėbstė vėjo bangų suneštas smėlio keteras. Apvaizda juk dažnai užmiršta, kad laukti yra kančia. Arabas pavargusiomis, įaitrintomis pagiežos akimis dairėsi po bekraštę dykumą. Kodėl, kodėl jį Alachas užmiršo? Jėgų eiti nebeliko. Be to, kur? Į rytus? Į vakarus? „Eik į rytus“, – išgirdo jis džino balsą. „Ką jis čia tauškia?“ – sukepusiomis lūpomis sušnabždėjo arabas nė kiek nepabūgęs, nes buvo ypatingoj dvasinio vakuumo būsenoj. Jo neišgąsdintų joks kataklizmas. Staiga arabas išgirdo drastišką juoką. Paskui – smuikų čirenimą, litaurus ir būgnų dundėjimą, dalijantį šią keistą kakofoniją į grėsmingas dalis. Bet viską užgožė kastanječių tarškesys. Kas ten? Ispanijos čigonai? Susimazgę gyvatės ar gruoblėtaodžiai priešistoriniai ropliai?
Nieko nenoriu, – užmerkdamas akis pagalvojo arabas. Laiko turiu į valias ir laukiu. Jis atsimerkė. Na? Kas naujo šiame mirties užunarvyje? Netikėtai išvydo miražą. Šilkiniais siūlais išsiuvinėta oazė plūduriavo horizonte lyg violetinės paulinijų kekės. Ryškiaspalvė pašvaistė dulkėtos saulės fone tai dilo ir liejosi į daiktą, tai artėjo ir atrodė ranka pasiekiama. Moterys graikiškomis tunikomis varvino iš ąsočių riebias alyvų sultis, tviskančias lyg medus, o tolėliau, palmių šešėlyje, ant drebančių kojyčių lingavo ėriukas... Arabas, rodos, jau matė paslaptingą ženklą... Išsigelbėjimas arti. Tereikia kantrybės.
Paskui viskas dingo. Vienatinis laukimas. Laukimo poezija. Mėšlina laukimo duobė. Argi gyvenimas iš esmės ne laukimas? Mėšlinas laukimas. Bei tikslas jau arti. Tereikia nuskinti išminties gėlę. Štai ji. Gėlė bekraštėj dykumoj. Išminties gėlė.
Arabas sukaupė paskutines jėgas ir ištiesė ranką.

V
1968 m. spalio 9 d. Prieš 28-erius metus 6.30 ryto, vokiečiams bombarduojant miestą, Liverpulyje gimė Džonas Lenonas. Džimis Hendriksas parūpina draugams bilietus į savo rytdienos koncertą.
Lieka trys dienos iki XIX olimpinių žaidynių atidarymo Mechike.
Lokarno kino festivalyje nugalėjo italų filmas „Pamišėliai“, režisierius K. Pontis.
– Aš iki šiol galiu visą savaitę kasdien koncertuoti įvairiuose miestuose, – pasakė reporteriui 42-erių metų B. B. Kingas, – bet jokiu būdu ne tris kartus per savaitę vienoje vietoje. 

Nėra jėgų nė ašarų. Mus išmetė iš turbazės. Draugai rado, kur groti, o aš likau be darbo. Būgnininkų daug, ir laisvos vietos tenka laukti ilgai. Vytas Gerulaitis smaugia, kad grąžinčiau tūkstantį rublių, todėl užsiėmiau spekuliacija. Maliausi traukiniais (taip pigiau) į Jerevaną, pirkda¬vau armėniškus moteriškus batus ir po trijų tūkstančių kilometrų kelionės su čigonais ir turgaus bobelėmis pašvinkusiame vagone atvykdavau į Kaliningradą, kur buvo vienas geriausių Tarybų Sąjungos sendaikčių turgų (čia, žinoma, prekiaudavo ir naujom deficitinėm prekėm). Pardavęs porą armėniškų batų, uždirbdavau 50–80 rublių, tai yra pusę mėnesinės inžinieriaus algos. Wrangler  džinsus stumdavau už 270 rublių, o pirkęs būdavau dvigubai pigiau. Didžiausią pavojų keldavo persirengę milicininkai, gaudantys spekuliantus. Žmonių turguje būdavo tiek, kad judėti tekdavo pėda už pėdos, suspausdavo taip, kad vos galėdavai kvėptelti. Tačiau labiausiai kankindavo pažeminimas, kurį patirdavau besistumdydamas su pačiais paskutiniais prasčiokais laukiamosiose geležinkelio stočių salėse; tas klaikusis neplautų kojinių kvapas ir smarvė pridvisusiuose vagonuose... Neužmirštamai kraupūs paveikslai. Kęsdamas šaltį, karštį, skurdą ir nuoskaudą, aš tūkstantį kartų prakeikiau locmaną, sudaužiusį mūsų viltis ir sugniuždžiusį polėkius.
Šiandien sutikau Dianą ir išgirdau stulbinančią naujieną: Ona išteka. Penktą valandą eisiu prie civilinės metrikacijos biuro – pats nežinau kodėl. Nepaisydamas šlykščios nuojautos, tvarkiau savo reikalus toliau.
Kaip medkirtys, nebodamas tvankumos ir uodų, jo kraują siurbiančių, tvarkingai leidžia medį po medžio ir baido iš tankmės miško karvelius, taip ir aš, sukandęs dantis, kamuojamas krūtinėje įsitaisiusio skorpiono ir širdį ėdančio skausmo – Ona išteka! – išskleidžiau žemėlapį ir ėmiau ieškoti trumpesnio kelio į savo tikslą. Panašiai šiaurės ašigalio tyrinėtojas sprendžia, ar su šunimis geriau keliauti, ar slidėmis, ar pėsčiomis. Šliomos ir Vyto Gerulaičio patariamas, nutariau eiti į aljansą su valdžia.
Papasakosiu trumpai, kaip tai vyko.
Pirmiausia nutariau prašyti kultūros ministro Baltaduonio, buvusio savo dėstytojo, audiencijos. Paskambinau jam į namus, ir susitarėme, jog priims mane pirmą. Nenorėjau velti į šį reikalą Vyto Gerulaičio, kuris dirbo jo referentu. Nenorėjau, kad Vytas gadintų savo santykius su šefu: o tai būtų neišvengiama, jei gautume neigiamą atsakymą. Koridoriuje zujo blyškūs kanceliaristai. Pamatęs mane ministro priimamajame, Vytas Gerulaitis pasitrynė akis manydamas apsirinkąs. Netikėjo, jog taip greitai imsiuos žygių. Jis ėmė kvailai vaipytis, rodyti ženklus, kad ginkdie neišsiduočiau sekretorei jį pažįstąs.
Sekretorė palydėjo mane į ministro kabinetą. Ten trynėsi kažkoks pilkas žmogelis. Meistravo. Buityje juk viską aukštakilmiams padirba prasčiokai, kaip sakydavo vieno mano draugo diedukas. Baltaduonis kažką rašė. Buvo tylu. Ramybę trikdė tik didelė musė. Kostelėjau. Jis pakėlė galvą. Veidas buvo įsitempęs, nelyginant nuotraukoje baigus universitetą.
– A, čia tu, Odisėjau, – pasakė mane pažinęs.
Jis dėstė literatūros teorijos pagrindus, ir per egzaminą man parašė penketą už pasakymą, jog ateities literatūra, matyt, vaizduos gyvenimą tokį, koks bus, be jokios išmonės ir kompozicinių gudrybių. Buvau mėgstamas jo studentas.
– Norėčiau pasikalbėti su jumis konfidencialiai, – pasakiau žiūrėdamas į darbininką, ir Baltaduonis mostelėjo tam ranka, kad paliktų mus vienus.
Kažin, kas slepiasi jo sieliūkštėje, mąsčiau brandindamas nuojautą, jog nieko neišeis. ,,Darau, ką galima“, – galvoja turbūt, kai būna priverstas patikėti savo mintis nemigai.
Baltaduonis pastukseno pieštuku į stalą, kaip mokytoja prieš ilgą moralą. Mes likome dviese. Pradėjau jam aiškinti savuosius tikslus. Tiesiog užtvindžiau žodžių srautu. 
– Kalbu apie Lietuvos prestižą. Mes kol kas neturime tokio meno, kuris būtų pasaulyje kotiruojamas. Mūsų menas provincialus, ir tai, ką siūlau, užpildytų spragą mūsų kultūroje. Tik Čiurlionį galima laikyti pasauliniu dailininku, bet vis tiek jam trūksta etiketės, trūksta metų, praleistų Paryžiuje.
Pirma reakcija nebuvo daug žadanti. Baltaduonis krūptelėjo lyg vieniša senutė, kuriai pasirodė, jog kažkas laužiasi. 
– Matau, tavo energija trykšta kaip fontano strėlė, – pasakė jis. – Tu nori sukurti pop grupę, kad ji Vakaruose užkariautų mases, o paskui su propagandiniais triukšmais grįžtų atgal, taip?
Staiga jį suėmė čiaudulys. Jis taip susijaudino, kad negalėjo rasti nosinės. Pagaliau rado ir sulaikė čiaudulį.
– Nieko neišeis, – šveitė rūgščiu žodžiu. – Lietuvos meną garsina styginis kvartetas, chorai... Tarptautines premijas pelno fotografai, grafikai...
– Tačiau jūs to negalite pasakyti apie rašytojus ir kompozitorius, – pasakiau apgalvojęs kaip dera. – Jei į mano planą pažiūrėtų valstybinėmis akimis, tikrai rastų ir atrinktų gabiausius muzikantus. Panašiai buvo sukurtas ansamblis „Monkeys“. 
– Taip taip, – tarė Baltaduonis tęsdamas ankstesnę temą. – Lietuvą garsina nemažai menininkų. Tave jaunystės karštis veda į neteisingą kelią. 
– Ačiū, – pasakiau. – Man jūsų išmintis neleis suklysti.
Matai, koks geranoris, pagalvojau. Ką gi, ir tai prisiminsim. Jis ilgai kalbėjo vis galvodamas, ką dar pridėti. Ne juokas. Jis plūkėsi su mintimis, ieškojo žodžių, kaip atsakyti nepažeidžiant gero dėstytojo ir jautraus kultūros ministro statuso.
Tuščia jo, ėmiau pratinti save prie pralaimėjimo.
– Viską tau atvirai pasakysiu, nieko neslėpsiu, – kalbėjo Baltaduonis. – Mes turime ,,Ąžuoliuką“, „Lietuvą“. Jie pakankamai garsina mūsų meną. Aš nepritariu jūsų sumanymui.
Ach, tie ministrai. Tie mitrieji žodžių žonglieriai. Jie laikosi tik dėl diplomatinių savybių... Didieji apsidraudėliai. Turi puikią intuiciją, kaip kada elgtis. Deja, vidutiniškas protas neleidžia spręsti painių problemų ir ryžtis drąsiems žingsniams. Aukštų valdininkų ribotumas – visuomeninė liga, paradoksas, juodas humoras. Jeigu jie būtų gabesni, sudegtų pakeliui į viršūnes.
Pasakęs, jog skuba į CK, tas smirdalius išsitraukė iš spintos lietpaltį ir beretę sulig ledų padėklu. Net būdamas ministras stengėsi išlaikyti artistišką laisvumą.
Atsisveikinau ir išėjau.
Paskui nei aš jo, nei jis manęs nebematėm. Laukė dar vienas randevu.
Ištisą savaitę žavėjomės krištoliniu rudens skaidrumu, o vakar viską nutvilkė ilgesingo lietaus nervas. Kai ėjau su Ričardu pas Petrą Mickevičių, dangų aptraukė pelenų spalvos debesys. Nuo juodų šakų pro geltonus lapus varvėjo lašų deimantai, o melancholija visiems atrodė tokia artima ir suprantama.
– Vakar ėjau sveikinti draugo su įkurtuvėmis, – pasakojo Ričardas. – Jis gavo butą naujame rajone. Lynoja, aplinkui purvas, staiga išgirstu klyksmą: „Na pomošč!..“ 
– Gali savo uošviui papasakoti kaip per išpažintį, – nutraukiau.
 – Netrukus ir pats galėsi išpažinti savo nuodėmes, – pasakė Ričardas.– Štai jo laiptinė. Juk jau buvome sykį. Elenos nėra namie. Tau niekas netrukdys. Linkiu sėkmės. 
Nespėjau nustverti už rankos, kad išsiaiškinčiau kai kuriuos niuansus, jis ištrūko ir dingo už kampo. Taip baltailtis šernas prapuola iš bulvių lauko pajutęs medžiotojo kvapą. 
Ir vėl tas apleistas nušiuręs kiemas, sukrypę balkonėliai. Duris man atidarė Mickevičiaus žmona. Labai panaši į Žerarą Filipą. Vyriško grožio. Ji buvo su krepšiu, matyt, ruošėsi į parduotuves. Spigiu balsu šūktelėjo vyrą, ir netrukus mes likome dviese ištaigingame bute.
– Turite problemų? – paklausė senas KGB peslys, vėl man parodydamas aštrius lydekos dantis ir rausvai geltonas dantenas.
– Norėjau pakalbėti svarbiu reikalu, – išdrožiau ir pajutau, kaip mano sąžinė susisuko lyg jūrinis mazgas.
Ką padarysi, kad gyvenimas toks suknistas. Lemtis vaikšto klaidžiais keliais. Mane vedė į erdvią virtuvę. Eidamas koridoriumi už kažko užkliuvau ir dėjausi kaip Judas prieš įskundimą.
– Ričardas apibūdino jus kaip vieną iš geriausių Lietuvos muzikantų, – pasakė Mickevičius. – Visada malonu pabendrauti su geru specialistu. Turiu kubietiškos cukranendrių degtinės. Gal pabandysite?
– Ačiū, lašelį, – tariau sėsdamasis prie voveruškos formos ąžuolinio stalo.
– Gal ir užkąsite kartu su manim? Viską apsvarstykime šeimyniškoje aplinkoje. Kad pokalbis būtų nuoširdesnis, – Mickevičius atrodė kažkoks išsiblaškęs, nekonvencionalus.
Girdamas žmonos kulinarinius gabumus, jis įdėjo į lėkštę porą didelių raudonų vėžių ir padrąsino mane, besiblaškantį prakeiktų abejonių belangėj.
– Virti aluje, – pabrėžė. – Žmonos receptas. Pats prigaudžiau.
Pataikė tiesiai į mano gurmanišką širdį. Gyvenk, jei gali, pasakiau sau ir kibau į tuos prakeiktus vėžius.
– Ar aš galiu būti tikras, kad apie mūsų pokalbį nesužinos tie, kuriems tai nebūtina? – paklausiau tvarkydamas savo sujauktus jausmus.
– Garantuoju, – pažadėjo Mickevičius, lyg būtų skrupulingiausias iš ropinėjančių žeme.
Šiaip ar taip, pusę jo gyvenimo dengė gūdi paslaptis, ir prie panašių dalykų jis, matyt, pripratęs tartum turgaus boba prie saulėgrąžų.
– Apsiimu sudaryti pop grupę, kuri įeis į geriausių pasaulio dešimtuką, – bėriau savus argumentus. – Vienas ar pora žmonių gali būti baigę spec. mokyklą, kad sugebėtų žvalgyti Sovietų Sąjungai. Žodžiu, aš siūlau padirbti tokį Trojos arklį ir dešimt metų jį stumdyti po Vakarus, kad atneštų jums naudos. Su jūsų pagalba galiu suorganizuoti tokią grupę.
– O ką jūs veiksite pats? – pavargusiu balsu paklausė Mickevičius ir paskendo savo paslaptingose mintyse.
– Aš mušiu būgnus, dainuosiu, rašysiu dainų tekstus ir jas kursiu.
– O kaip sužinoti jūsų potencialą? Kodėl turiu tikėti jūsų žodžiais?
– Sudarykite sąlygas, aš surinksiu reikiamus žmones, ir mes įrašysime dainų, būtinai įeisiančių į topus.
– Kas jūsų tėvai? – paklausė Mickevičius dėbtelėjęs žvilgančiom akim.
– Neturiu. Tik tetą. Ji mokytoja. Užaugau vaikų namuose.
Žvelgiau pro virtuvės langą. Lietus baigėsi, ir oras praskaidrėjo. Ant medžių, praeivių krito auksinga spalio dulksna. Kažin kaip lakštingalos neperšąla ir nepagadina savo balso stygų? Tai juk jautriausia muzikanto vieta.
Kiti nepastebi, o aš matau – jūs gabus jaunuolis. Bet visiškos paramos neprižadu. Idėja nebloga. Bijau tik, kad ji neprapultų biurokratizmo brūzgynuose. Vyrai pavargę, be to, tokios idėjos neįgyvendinamos taip sparčiai, kaip dedeklė gali pliurptelti kiaušinį. Kapitalistų akimis žiūrint, išeitų kiauliška apgavystė. Na, o mūsų – gudrus manevras, ir tiek. – Jis nusijuokė natūraliu juoku.
– Kada galiu tikėtis atsakymo?
– Negreitai, – ištarė Mickevičius šveisdamas trečią vėžį; už jo aštrių dantų pradingo traški ir švelni kaip šilkas Vilniaus duonos plutelė – niekad nemačiau vėžius valgant su duona; šiaip ar taip, šiuo kazusu susidomėjau.
– Teks pakentėti, – nusišypsojo Mickevičius atsisveikindamas.
Išėjau su šlapiomis pažastimis. Paniręs į niūrias meditacijas sėdėjau Onos bažnyčioje ir laukiau pusės penkių. Tos trapios gotikos vidus man buvo labai savas ir sukrėtė tarytum muzikos nuotrupa ar balsas žmogaus, kurio seniai negirdėjau. Kaip putojanti jūra žarsto švelniai nugludintus akmenėlius, taip mūsų mintys vis grįžta prie praeities momentų, painioja juos su dabarties akimirka; tuoj tuoj pavirsiančia praeitimi.
Ona! Ona! Ona! Jaučiau, ji daro kažką prieš gamtos valią ir teisybę. Skaudinau save, ieškodamas mūsų meilės istorijoje vietų, kurios paneigtų melagingą Onos žingsnį. Net asmeninis mano gyvenimas kupinas kančios, jau nekalbant apie pašaukimo diktuojamus siekius. Ir aš ją suvokiu ne kaip blogį, o kaip galimybę dalyvauti aukoj. Kančia man ne baisenybė, nuo kurios reikia bėgti; tai priemonė pakilti iš gamtinio žmogiškumo į dievažmogystę. Paaukodamas kančią, norėčiau pasitraukti iš nedoros kovos dėl būvio. Norėčiau atsisakyti stipriojo logikos, nes neišvengiamą kovą dėl būvio laikau pirmąja nuodėme, kuri glūdi pačioje gamtoje. Norėčiau, kad mano kelias būtų ieškojimas tokios dorovinės programos, kuri paneigia ir nugali primityvią gamtos logiką. Viską lemia sielos judesys – silpnesnio gailestis. Visos nekrikščioniškos religijos paremtos naudos principu. Aš tikiu, kad Ona savo esme yra krikščionė, ir jos vedybos – galbūt protestas prieš kanibališką mano gyvenimo būdą. Juk siekdamas tikslo aš nesigailiu nei savęs, nei artimo. Mano dvasia prieštaringa ir linkusi sugerti meditacijų gimdomą katarsį, kad vėl draskytųsi nežinioje ir tamsybėje. Nors kas yra dvasia? Dabartinis mitas juk puikiai apsieina ir be šios sąvokos, aiškindamas asmenybę kaip konkretaus patyrimo visumą, fiksuotą atmintyje.
Pasilikau dar minčių kitam praregėjimo momentui, atsisveikinau su dailiąja bažnyčia ir nupėdinau santuokų rūmų link.
– Sveikas, Odisėjau! – pamačiusi mane apsimestinai gyvai prakalbo Ona. – Pašėlęs reikalas! Sugalvojau tekėti, tik pamanyk! O tu kaip čia atsidūrei? Kas pasakė?
– Žvirblis pričiauškėjo, – ištariau apžiūrinėdamas tokią gražią, spindinčią.
– Nemačiau tavęs ištisą amžinybę. Sakyk, kaip gyveni?
– Svajoju. Visą laiką svajoju.
Ona stengėsi kalbėti lengvai ir nerūpestingai – savo stiliumi.
– Apie ką?
– Svajoju, kad būsiu turtingas, svajoju, kad išleisiu krūvą plokštelių, ir dar svajojau – ir tai saldžiausia! – kad tu myli mane kaip anksčiau. Štai ir visa tiesa trumpai tariant.
– Atkeliavai iš užmirščių šalies ir turbūt trokšti aiškintis mūsų...
– Geriau pasakyk, kas čia toks stovi prie tavo šono,– pertraukiau ją.
– Susipažinkit,– pasakė Ona,– būsimasis mano vyras Vilius, o čia Odisėjas – apie jį aš tau pasakojau.
Man paspaudė ranką šviesus, aukštokas, apkūnus kokių trisdešimt penkerių metų vyriškis – simpatiškas ir mandagus. Jėgos, pasirodo, turi kaip lokys. Sukandau dantis, kad nesušukčiau iš skausmo. Ona turbūt jam ne pirma žmona.
– Nekviesi manęs į vestuves? – paklausiau Onos jausdamas, kaip džiūsta burna.
– Mes šiandien pat važiuojame į Klaipėdą, o ryt iš ankstaus ryto plaukiame į Rytų Vokietiją.
– Kas tavo vyras, jeigu suveikė tokią povestuvinę kelionę?
– Spėk, – pasakė Ona, ir aš pastebėjau jos akyse nuoširdžią gėlą.
Taip, pagalvojau, ji teka iš meilės, kitaip nieko nebūtų, bet ta jos meilė kitokia. Mes žiūrėjome vienas į kitą, ir tūkstančius skaudžių žodžių tarė mūsų drėkstančios akys. Nedelsdamas daviau sau žodį amžiams uždaryti į genialios dainos narvą šį meilės krikštolo šukių skambesį – parašyti šedevrą, panašų į „Yesterday“ ar „Hei Jude“ . Ona! Aš nieko neketinu kaltinti, tik save patį, tačiau...
Kokios mintys skalauja jos atminties krantą?
– Spėk, – prisivertus nusišypsojo Ona, bet šypsena išėjo graudi.
– Komjaunimo veikėjas?
– Šalta.
– Kolūkietis?
– Šalta.
– Bet jis kilęs iš kaimo? – pagiežingai paklausiau.
– Šilta,– atsakė Ona, vis taip pat graudžiai šypsodamasi.
– Gal tolimojo plaukiojimo kapitonas? – sukaupiau visą panieką ir neapykantą žiūrėdamas į tą plakatinį gražuolį, kuris čiupinės, glaus ir glamonės ją, pagal teisybę priklausančią man, man vienam.
– Karšta. Atspėjai, – pasakė Ona. – Matai, kokių smegeningų pažįstamų turiu? – kreipėsi ji į vyrą, išpūtusį akis ir nesusigaudantį, kas čia darosi.
– Laikausi įžado nesibičiuliauti su tolimojo plaukiojimo kapitonais, – tulžingai atrėžiau.
– Susimildamas nepradėk, – tarė Ona.
Tik tegu ką nors pasako ne taip, įsiaudrinęs kursčiau save.
– Kuo jums nusidėjo vargšai jūreiviai? – paklausė Vilius.
– Man šlykštu žiūrėt į jų kiauliškas fizionomijas, – pasakiau patogiai atsistodamas.
Tars ne tą žodį, ir skinsiu kaip ramunę.
– Kas buvo, tas praėjo, – uždavė man širdį Onos žodžiai. – Žmogau tu plaukuotas, negadink sau kraujo. Nekreipk dėmesio, Viliau, visų muzikantų varžtai truputį atsileidę. Net juokinga. Štai tau ir sveikinimas.
– Einam į vidų, – pasakė Vilius Onai.
Aš čiupau ją už rankos, bet ji šiurkščiai ištrūko. Pajutau skausmingą apmaudą ir sušukau:
– Su tokiais seniais ji gyvenime nėra gulėjus!
Jūrininkas džentelmeniškai suvirškino mano akibrokštą.
Atrodo, jo akyse švystelėjo net gailestis.
– Teisybė, – pasakė Ona, – gal pora metelių jis ir vyresnis už tave, bet septyniasdešimt kartų protingesnis.
Ant metrikacijos biuro laiptų išdygo vedėja ir, maloniai šypsodamasi, mostu pakvietė jaunuosius. Ona taip veikia net visiškai nepažįstamus žmones, jog šie būna pasirengę vergiškai tarnauti be jokio atpildo. Juk galėjo tuokti kitą porą, bet ne, išėjo į lauką, nepatingėjo. Tai vis Onos žavesio darbas. Ji pasakojo, kad dideliuose Maskvos ir Leningrado viešbučiuose šveicoriai, pirmąkart ją pamatę, sveikindavosi ir niekad nereikalaudavo parodyti kortelės. Taip, aš netekau žmogaus, su kuriuo bendraudamas jaučiausi keliaująs po stebuklingas šalis.
– Sudie, – pasakė ji. – Aš tavęs niekad neprisiminsiu.
Žiūrėjau, kaip jie dingo metrikacijos biuro duryse. Nejaugi viskas baigta? Ar gali žmogus atspėti – jei Dievas nenori, – kur pastatys koją jo išsiblaškęs likimas?
Kokiais gražiais žodžiais mes dangstome akimirkos absurdą! Absurdas. Viskas absurdas.

– Kas naujo saliūne, Meri? – paklausė kaubojus.
Jiedu išsipleikę drybsojo lovoje.
– Įvyko ginčas naujų Sendžio batų tema. Du buvo už, du prieš. Vos nesusimušė. Man viskas pasirodė taip juokingu ir žema. Atsisėdau į kampą ir skaičiau laikraštį. Bet kai kurių žodžių nesupratau.
– Kokių žodžių, Meri?
– Pavyzdžiui, išdavystės nežinanti santarvė...
– Šių laikų žmonės skirtingi. Net medžiai miške nėra vienodi. Paprastai jie turi omeny senų taurų skaistumą, apie kurį ir mes žinome tik iš kalbų. Tai – kaip prerijos rytas, kai viskas nuoširdžiu teisumu alsuoja ir kažkur pokši iškilmių petardos, skelbdamos laiką su indėnais. Apie ką dar skaitei, Meri?
– Apie amžiną meilę.
– Taip kalba žmonės, kai praskysta, įpuola gailestingumo salpan. Jie tuo ima abejoti po to, kai juokingasis geismo bizonas, pažiūrėjęs baltom, susikūprina ir pasileidžia į priekį. Tačiau praraja arti. Meilė gali būti kokia tik nori, bet ne amžina.
– Taip pat radau žodį „humanizmas“, – pasakė Meri.
– Kaip genys atkakliai kala ieškodamas kirmėlaitės, taip ir humanistas daro gera dangstydamas savo prigimties gaivalą, visada turintį asmeniškumų, – pasakė kaubojus. – Šiais laikais humanizmas – tai iškleręs pianinas, kuriuo groja sentimentaliai įkaušęs žaliūkas.
– Dar ten rašė apie religingumą
– Religija – tai dramblio kaulo kryžius, kurį vaikystėje bučiuojame prieš miegą. Apaštališkasis Popiežiaus nuncijus, sutrikusi nuo aukso spindesio minia ir perkandęs sistemą raitas alguasilas, ramiai sau pliaukšintis šmaikščiu botagu per aulą. Daug tokių, kurie žino dogmą, kaip laikas žino savo nelaimes. Ką dar tenai radai, Meri?
– Dažnai kartojami žodžiai „visuomenės nuomonė“...
– Tai toks atvejis, kai žmoguje tūnanti žiurkė, kažką pajutusi, išlenda iš savo urvo, kad apdergtų tuos grūdų  maišus, kurių negali pragraužti. Tai besikumeliuojančio mulo marazmas. Ką dar skaitei?
– Tu apie viską žinai. Viskam randi palyginimus. Nejaugi viskas beprasmiška? Ar yra toks dalykas, kurio negalima būtų palyginti, pasakyk?
– Yra, Meri. Tai nugaros kasymas. Jo su niekuo negalima palyginti. Pakasyk dabar po dešine mentimi. Ranka nepavargo? Taip. Čia. Šiandien tu nuostabi, Meri...

VI
1969 m. birželio 18 d. Žoržas Pompidu – vienuoliktasis Prancūzijos prezidentas. Tokie baigiamojo rinkimų rato rezultatai.
Vėl įvyko artilerijos dvikova tarp Izraelio ir Egipto kariuomenės dalių Sueco kanalo zonoje. Susišaudymas per kanalą.
JAV ketinimas išvesti iš Pietų Vietnamo 25 000 kareivių sukėlė viso pasaulio susidomėjimą.

Susiruošiau aplankyti savo buvusį dėstytoją profesorių Maceiną. Jis dėstė man antikinę literatūrą. Turėdamas kiaurą humanitarinį išsilavinimą, kurį įgijo Paryžiuje ir Berlyne dar Smetonos laikais, jis mėgo Rylų filosofiją, Vydūną, – aš su juo tariausi visais svarbiausiais gyvenimo klausimais. Mylėjo mane kaip sūnų. Vaikų jis neturėjo. Pirmąkart eidamas pas jį į svečius nunešiau glėbį vogtų tulpių – norėjau padėkoti už įdomų pasakojimą apie savo bendravardį ir jo žygius. Kaip ir aš, labai mėgo skanėstus. Niekad pas jį nenueidavau tuščiomis. Mokėjo išvirti gardžią kavą. Atsivesdavau mergaičių. Norėjau praskaidrinti viengungišką jo būstą. Jos išplaudavo grindis, nušluostydavo dulkes. Atnešdavau ar „bulvių“ , ar „karvučių“ , ar šokoladinio torto... Abu buvom vieniši. Abu žavėjomės Odisėjum. Abu stengdavomės atsiplėšti nuo žemės: aš – per muziką, o jis – per knygas. Niekad nėra man priekaištavęs: nei už tai, kad mečiau žurnalistikos studijas, nei už tai, kad grojau svetimą jam muziką... Niekad nemokindavo manęs. Turėdavau pats iš jo traukti žodį po žodžio. Gyveno Pilies skersgatvyje šalia universiteto.
Buvo karšta diena, ir prie Gorkio gatvės kampo pamačiau, kaip mėlynanosė senė su nešvariu baltu chalatu pardavinėja pilstomą alų. Atsistojau į eilę. Prieš mane stypsojo apdriskęs hipis. Senė pamatė jaunuolį ir, kiekvienąkart pripildama bokalą, vis blevyzgojo:
– Ūū, žiūrėkite, koks iškrypėlis. Nesuprasi, ar vyras, ar moteris. Ko nesikerpi plaukų, erode?
Vaikinas klausėsi jos užgauliojimų su stoišku indėno abejingumu. Norėjo tik gauti savo bokalą ir nešdintis kuo toliau.
– Oi, nukirpčiau tau plaukus! Oi, padaryčiau žmogų! Kaip tau negėda, valkata tu! – įkyriai bambėjo senė.
Ir taip tęsėsi kokias septynias minutes, kol atėjo hipio eilė. Žmonės įsitraukė į disputą. Jaunuolis vis dar kentėjo.
– Palikite jį ramybėje, – užstojau.
– Kad tau vidurius paleistų nuo mano alaus. Sekasi tau. Nesimato milicijos. Oi gautum bananų! Ilgaplaukiai prakeikti! Kaip juos žemė nešioja!
Supratau, kad taiko ir man. Ir mano plaukai buvo netrumpi. 
Vyrukas paėmė savo bokalą ir išsišiepęs šliūkštelėjo jo turinį senei į veidą. Nespėjo visi apsižvalgyti, o jo jau pėdos ataušusios. Senė išsižiojusi gaudė orą.
– Vaikinas buvo teisus, nereikėjo jam gadinti kraujo. Jums dar žvėriškai pasisekė, – pasakiau.
– Štai dar vienas liko, – suriko stambus praplikęs ožys, kaip supratau, statybos darbų vykdytojas. – Čiupkim jį, vyrai, ir pamokykim vietoj to nenaudėlio! – paragino keletą savo darbininkų.
Šie, žinoma, pakluso šefui. Užlaužė man ranką ir prilenkė prie prekystalio. Buvau davęs įžadus karatė mokslą demonstruoti tik ypatingais atvejais. Todėl, kol sprendžiau ar verta, stiprios rankos suvystė mane ir suspaudė – taip kaimo bernai laiko veršiuką švirkštą iškėlusiam veterinoriui.
– O dabar išprauskim jo utėlėtą galvą, – pasakė stambuolis ir užpylė man ant galvos alaus.
Spyriau kulnu kažkam į blauzdikaulį, išsilaisvinau ir nėriau. Bėgau ilgai, sukandęs dantis. Tai turėjo mane apraminti.
Nebuvo kur dėtis. Užėjau pas profesorių. Jis nustebo pamatęs mane tokį. Viską papasakojau. Virpėjau iš pykčio. Vadinasi, pats paskutinis suskis mane gali įžeisti! Kaip nugalėti šį jaudulį? Juk karatisto siela turi būti rami kaip vanduo stiklinėje!
– Barbarai, – pasakė Maceina, vesdamas mane į vonią.
Niekad nebuvau taip didžiai užgautas. Profesorius mane paguodė, bet širdis šaukėsi keršto. Norėjau grįžti ir išguldyti visus kaip kėglius.
Sunkiai tvardydamasis, nukreipiau kalbą kitur. Kalbėjomės apie emigraciją: ar tai išdavystė, ar Stalinas buvo teisus, represuodamas tuos, kurie papuolė į nelaisvę, ar nebus per vėlu pasinerti į literatūrą sulaukus keturiasdešimties, apie ką jis norėtų perskaityti pirmam mano romane, ar gali menininkas būti absoliučiai laisvas – absoliučiai laisvas! – ar teisūs Sruoga ir Gira, laikęsi „europietiškų“ vertinimo kriterijų, pasisakę prieš kultūrinį uždarumą, virimą vien savo problemose, ar žmogaus gyvenimas tikrai toks vertingas, jei kabindamiesi į jį mes pasiryžę kęsti tūkstančius pažeminimų ir t. t. Paskui jis mane pavaišino avižų kisieliumi. Tai buvo naujas jo susižavėjimo objektas. Vis negalėjau užmiršti, kas atsitiko. Degė atvira žaizda. Matyt, esu per jautrus, tada pagalvojau.
– Mokytojau, ar nepradings mano dienoraščiai ir dainų tekstai, kai išvažiuosiu? – atsisveikindamas paklausiau.
– Gali būti ramus. Atsiųsiu tau viską, kad ir kur būtum, – pasakė profesorius.
Tada dar nežinojau, jog matau jį paskutinį kartą.
Atėjo vakaras. Sustingusi saulė sirpo dangaus pakrašty. Smaragdinis debesis grasino jai iš aptraukto žaliomis plėnimis horizonto. Disko kraštą užstojo uosis, šlamėdamas švelnučiais lapais. Pro pravirus „Erfurto“ restorano langus sklido muzika. Žinojau, ten groja Edis. Prie durų stovėjo skaistažandis jaunikaitis su tamsių pūkų ženklais panosėje. Gal šešiolikos. Jisai laikė rankoje gėles ir beldė kapeika į stiklą, kviesdamas durininką Anzelmą. Šis burbėdamas atidarė duris.
– Aš tau sakau, berneli, eik miegot, jau vėlus laikas. Restorane tau ne vieta. Sveikas, Odisėjau, – kreipėsi į mane. – Štai braunasi berniokas. Gal dvidešimt pirmą kartą kartoja: „Prašau mane įleisti“ . Kaip aš jį leisiu, tokį jauną.
– Ko tau reikia, bičiuli? – paklausiau jaunuolio (jo kelnės buvo praplatintos ir su „vėjeriu“ – taip pas mus nedėvėjo dar niekas). – Gerti, man rodos, tau per anksti, o linksmintis per vėlu, teisingai Anzelmas sako.
– Aš pas Edį, – tarė jaunikaitis.
– Kokiu reikalu?
– Atvažiavau pasveikinti su vardo diena. Aš iš Kauno. Esu jo pusbrolis.
– Anksčiau lyg taip nesigiminiavot, nes per Edžio gimtadienius tavęs nemačiau.
– Anksčiau į Vilnių neleisdavo. Dabar leidžia. Edis ne per seniausiai buvo Kaune. Man patinka jo muzika.
– Na ką gi. Užeik, – pasakiau. – Anzelmai, aš imu jį. Tegu eina.
– Koks tavo vardas? – kalbinau vaikiną lipdamas laiptais.
– Paulius, – pasakė atgręžęs savo naivų ir tyrą žvilgsnį.
– O aš Odisėjas.
– Girdėjau apie jus iš Edžio, – pagarbiai tarė vaikinas. – Labai malonu su jumis susipažinti.
Toks etiketo lygis suerzino. Pagalvojau, kad turiu reikalą su mamytės vaikeliu, kuris net pro durininką nesugeba praeiti.
Aplink barą lyg vystančios puokštės slankiojo neaiškaus amžiaus turistės. Nuėjome į restoraną – prie muzikantų staliuko, kurį apšvietė lempos su puošniais abažūrais. Paulius pamojavo gėlėmis Edžiui, ir šis linktelėjo mums. Anzelmas nepatingėjo, užlipo iš paskos pažiūrėti, ką darys jaunikaitis. Pamatęs, jog šis sėdi su manim prie muzikantų staliuko, dar truputį pavėpsojo ir nuėjo. Žmonės sensta ir pradeda įsiklausyti, kaip žengia laikas. Anzelmas turbūt nuoširdžiai užjaučia Paulių ir tėviškai rūpinasi juo.
Edis grojo Bitlų „Any time at all“.
– Tradicinis perėjimas iš C į a moll kaip „Mishelle“, – pasakiau Pauliui, nes reikėjo kažką pasakyti.
„Mishelle“ viskas Polo, Džonas tik pasiūlė vietą „I love you“, – statistikos mėgėjo tonu tarstelėjo Paulius. – Beje, šiandien Polo gimtadienis. Tai tokia pat tiesa kaip ir tai, kad jo veidas ir gabumai be galo panašūs į didžiojo Rafaelio.
– Nori pasakyti, kad Džonas prastas kompozitorius? – paklausiau supykęs.
– Kodėl? Nė vienas iš jų nebuvo uolus pameistrys.
Tai du meistrai. Pavyzdžiui, ,,A day in the life“  beveik visa Džono. Polo indėlis – mažas gabaliukas su žodžiais „I’d love to turn you on“ . Džordžas Martinas padėjo parašyti harmoniją, išplaukiančią iš pritarimo, o Džonas ir Polas pasiūlė, kad 24 takte simfoorkestras pradėtų nuo ramios muzikos ir baigtų didžiuliu triukšmu. Kiekvienas pradėjo nuo žemiausios gaidos, o baigė aukščiausia, kuri tiko akordui E-dur. Bitlai nusprendė atšvęsti šį įvykį pakviesdami visus savo draugus ir paprašydami kuo ypatingiau apsirengti. Mikas Džageris tąkart atėjo su Mariana Faithul. Užgriuvo ir jų bičiuliai iš „Apple Shops“ . Orkestro muzikantai įlindo į frakus. Jie gavo juokingas karnavalines kepures ir po netikrą nosį. Visa tai parūpino Polas. Erikas Grunebergas, kontrabosistas, ant rankos, su kuria laikė smičių, pritvirtino gorilos leteną.
– Še tau, kad nori, – neištvėriau nenusistebėjęs. – Bitlomanas.
– Taip, – pasakė Paulius. – Aš gyvenu Kaune, Ožeškienės (Ožeškovos – aut. past.) gatvėje. Tai lentelė su gatvės pavadinimu buvo nulupta ir didžiausiomis raidėmis dažais užrašyta: „The Beatles street“ . Tai atsitiko pirmiausia ne Liverpulyje, o Kaune. Tai tikras faktas. Visi iki dvidešimt penkerių metų amžiaus žino Kaune Bitlų gatvę.
– O „Birthday“? – paklausiau apakęs.
– „Birthday“  daugiau Polo. Ją sukūrė Indijoje, kaip ir visą ,,baltą“ albumą – semdamiesi įkvėpimo iš vegetariškos virtuvės. Pianiną jie prijungė prie gitaros stiprintuvo ir padarė tremolo. Tai buvo naujiena.
– O ,,I am the Walrus“? – paklausiau vos ne ištiktas šoko.
– Kai keliavo su Alenu Ginsburgu, – pasakė Paulius. – Pradžią per vieną vykendą, vidurį per antrą, o pabaigą – kai Džonas susipažino su Joko.
– Tuo metu Edis pradėjo ,,She said, she said“ , ir aš paklausiau:
– O čia?
– Čia liūto dalis Džono, – tarė jaunikaitis, galutinai pakerėdamas mane. – Jie parašė ją po kelionės į L. A., kur turėjo daug nuotykių su daugybe mergaičių. Tuo metu priėjo prie jų Piteris Fonda ir pasakė: ,,Aš žinau, ką reiškia būti mirusiu“ .
– Iš kur tos žinios? – paklausiau priblokštas. – Kas ieško, tas randa, – atsakė Paulius.
– Taip mes sėdėjome ir bičiuliškai šnekučiavomės. Prie mūsų staliuko per salę yrėsi Žeraro Filipo „dubleris“  Eugenijus Mickevičius. Praeitą savaitę aš paskambinau jo tėvui, ir tas patarė kreiptis į vadovybę, atseit neturįs kompetencijos spręsti tokių dalykų. Ėjo mėnesiai, bet niekas manęs niekur nepakvietė. Šlioma Šneideris išvažiavo į Vakarus ir išsivežė mūsų įgrotą rok operą, ir mes tikėjomės, kad jis sugundys kokią plokštelių firmą suorganizuoti Edžio, Vyto Gerulaičio ir mano pergabenimą į Jungtines Valstijas. Gerai būtų, tarkim, su suklastotais jūreivio dokumentais patekti į užsienio laivą. Mūsų nuotraukas Šlioma išsivežė. Pirmos naujienos atėjo iš Romos. „Groju su italų džiazo virtuozais“, – rašė Šlioma. Sekančios žinios buvo mažiau entuziastingos. „Tai pašėlęs miestas, – rašė Šlioma iš Niujorko, – ir jis man patinka labiau už šimtą lietuvių“. Atsiuntė nuotrauką viešbučio, kuriame groja. Supratau, jog jis negalvoja apie draugus ir ryžosi prasimušti vienas. Šlioma skuba užmiršti sumautą vaikystę ir tikisi įkišti savo šneiderišką šlamštą Brodvėjaus muzikos vertintojams bei menedžeriams. Tikisi išlįsti be manęs, užmiršo, kad Lietuvoje liko specas daryti karjerą pasauliniu mastu. Ateis laikas, ir jis kasdien po šimtą kartų krimsis, jog nepasitelkė į pagalbą tokio Odisėjo, proto galiūno iš Lietuvos. Taip aš mąsčiau, gal naiviai, bet visai logiškai.
Taigi priėjo prie mūsų šulo sūnus režisierius Eugenijus Mickevičius ir, atsisėdęs be ceremonijų greta, paklausė:
– Kaip gyvuoja muzikantai? Miega iki pietų, o vakare šampanas ir mergaitės, ar ne?
– Ką tik kalbėjomės apie Bitlus, – pasakiau.
– Man didesnę įtaką padarė d’Anuncijus, Sokratas... gilių gerbėjų tūkstančiai – kaip vasarą gėlių arba kaip uodų prie ežero pelkėto. Muzika man rūpi tiek pat kiek poilsiui kėdė. Nematei Ričardo? – paklausė Mickevičius. – Turiu sutaikyti jį su seseria. Matot, apsipyko. Esu taikos pasiuntinys. Rytoj anksti keltis, o čia dar rūpesčiai, trauk juos velniai...
– Kodėl? – paklausiau.
– Pasitarimas. Atrodo, mane deleguos į tarptautinį Maskvos festivalį. Liepos septintą. Pats supranti: Sofi Loren, Marčelas Mastrojanis ir taip toliau. Žvaigždynas, o tarp jų – aš, Mickevičius.
– Pasisekė, – pasakiau ir man kilo mintis, nebloga mintis, kurią atskleisiu kiek vėliau. – Kokiame viešbutyje gyvensi? – paklausiau. – Aš irgi tuo metu būsiu Maskvoje.
– ,,Rosijoj“. Vienu metu jis buvo didžiausias Europoje. Ten bazuosis visas festivalis. Paieškok manęs. Padėsiu gauti bilietus į peržiūras.
– Tai susitarėm? – pasakiau žiūrėdamas į jo truputį išsprogusias akis kraujagyslių išvagotais baltymais.
– Susi. Na gerai. Šaunu toliau. Linkėjimų Edžiui.
– Sėkmės, – tariau ir leidau žvilgsniui pailsėti tyrinėdamas Edžio giminaitį.
Jam nei išminties, nei grožio – nieko netrūko. Jis skendėjo žavioj melancholijoj.
– Tavo gyslomis teka tikro popisto kraujas, – pasakiau susigraudinęs.
Mickevičius, pasisukiojęs tarp staliukų, dingo fojė. Buvo taip tvanku, jog padavėjo atneštas sultis kūnas akimirksniu pavertė prakaitu. Ir staiga pūstelėjo švelnus kaip glamonė kondicionuotas oras. Bemat atgijo „Erfurto“ lankytojų veidai. Netrukus pamačiau Restoranų tresto skyriaus vedėją. Jis inspektavo muzikantus. Edis su kompanija susigriebė ir peršoko prie tarybinės estrados, bet buvo per vėlu. Prieš tai skambėjo Bitlai. Netrukus muzika nutilo. Pertrauka.
– Štai ir Edis ateina, – pasakė Paulius.
– Sveikas, Pauliau! Sveikas, Odisėjau! O! Ačiū už gėles, – šypsojosi Edis, braukdamas ranka per trumputę savo barzdą. – Kaip tu ir prisiminei mano vardadienį? Aš net pats buvau užmiršęs. Matai, kokios sutraukos sėdi už ano stalo? Inspektuoja mūsų muziką!
– Kada, klausiu, pasibaigs tie jų diktatai ir nurodinėjimai? – iškošiau pro dantis.
– Tegu juos velniai, – pasakė Edis. – Vis tiek kada nors nugarmės į biurokratinį srutyną. Žiūrėk, Odisėjau, Vaclovas Koja apsireiškė!
Kaip šakotaragis briedis linguodamas perbėga kelią ar koks kitas retas dailus žvėris, taip ir Vaclovas Koja, sušmėžavęs tarp staliukų, dingo virtuvės duryse. Ko jis ten ieškojo, neaišku, tačiau netrukus vėl pasirodė salėje ir sustojo įsiręžęs kaip valstietis, pustantis dalgį. Apie ką jis galvojo, nesunku buvo atspėti. Brička, vežimas, kopėčios palėpėje, šulinio svirtis, varnos, kylančios virš bažnyčios, – tai daiktai, kurie pinasi valstiečio galvoj tuo metu, kai jis atsileidžia, apimtas miego. Kojai prieš sapną ateina kitokie vaizdiniai – prezervatyvas, butelis romo ir pana, atsistojus vėžiuku. Įvertinęs „Erfurto“ kadrus, jis pastebėjo mus ir nedelsdamas patraukė mūsų pusėn šmėžuodamas damastiniu švarku ir kita bohemiško pramuštgalvio ekipiruote.
– Tik vienu atveju bėgsiu per gatvę rankos paspausti, – pasakė jis priėjęs: – norėdamas pradžiuginti žmogų, pasakyti gerą naujieną ir panašiai. Paskolinkit man trirublę, žinau, jums bus malonu tai padaryti. Fe, koks kvapas toj virtuvėj. Vis dar negaliu atsigauti.
– Tau sunku, Vaclovai? – paklausė Edis.
– Labai, – pasakė Koja. – Dirstelėkit į mano veidą ir pamatysite tai, ko jums joks veidrodis niekada neparodys. Išdidus, tragiškas veidas. Niekas neiškreipia žmogaus fizionomijos taip, kaip pagirios. Tu neliksi parblokštas, Odisėjau. Duodu žodį. Eksžurnalistas duoda žodį. Paskolink vieną kitą rubliašūdį.
Ką turėjau daryti?
– Negrabusis lengvabūdi! Mielai dovanoju tau trirublę, – pasakiau įveikdamas šykštumą.
– O aš imu taip, kaip ji duodama, – ištarė Koja, smeigdamas žvilgsnį į paslaptingą tolį.
– Kur tu rasi antrą Odisėją, – pasakė Edis, ir jo veidu nuslinko šypsenos šešėlis.
Tu, Vaclovai, šitaip jam atsakydamas kalbėjai:
– Eičiau į pasaulio kraštą ieškodamas dar vieno tokio ištikimo ir nuoširdaus, juo labiau kad trirublės teužteks dviems šimtams gramų.
– Tai tiesa kaip šiandien vasara, – pritarė Edis ir nusikvatojo.
– Juokiesi? Juokis, juokis, aš nekerštingas, – pasakė Koja.
– Negali būti, – paerzinau jį.
Kartą tėvas, norėdamas manęs nusikratyti, išsiuntė į darbo ir poilsio stovyklą. Turėjau vienuolika metų. Ten man taip įgriso, jog kiekvieną dieną svajodavau, kaip atsilyginsiu tėvui už tokią katorgą. Prieš pabaigą prigaudžiau į dėžutę gal dešimt kamanių ir parvežiau namo. Tėvas po pietų atsigulė, aš atidariau dėžutę ir išbėgau į virtuvę. Girdžiu: Vai vai vai! Aš trinu rankas – kerštas pasisekė. Tačiau netrukus įsivyravo įtartina tyla. Niekaip negalėjau suprasti, nejaugi tos laukinės bitės nepuola. Prislinkau prie kambario durų ir klausausi. Girdžiu: Aa, aa... Neiškenčiau ir truputį pravėriau. Žiūriu, tėvas gaudo vieną kamanę po kitos ir glaudžia prie rankos aukščiau alkūnės. Ir vis: Aa, aa... Sugalvojo senukas pasinaudoti proga ir pagydyti reumatą... Mano nusivylimui nebuvo ribų. Nuo to laiko aš nekerštingas. Na, gerai, Odisėjau, palaikyk man kompaniją, einam prie baro, – kreipėsi keršytojas nevykėlis...
– Gerai, – sutikau. – Eime.
Prie baro paėmiau penkiasdešimt gramų „Jeniseli“, gruziniško konjako, kuris vienais metais buvo nugalėjęs konkurse net prancūzišką, ir penkiasdešimt armėniško ,,Dvin“ , kurį mėgo Čerčilis. Liežuvis alpo degustuodamas kalnų gėlių aromatą, vynuogių, ąžuolo niuansus ir efektus. Koja gėrė degtinę. Nelyginant pervažiuotas šunėkas prieš mirtį tamposi, versdamas nusigręžti jautresnį, taip ir jo veidas ėmė trūkčioti baisiai – sunku net žiūrėti. Bet aš žinojau: jis tušuoja savo džiaugsmą. Kai baigė gerti pirmą šimtą gramų, iš pasitenkinimo net atsikišo Adomo obuolys.
 – O štai dabar patraukė prie nuotykių, – jis perbraukė plaukus delnu. – Potencijos kiaulystėms jaučiu kaip du girti vampyrai.
Barmenas įpylė jam dar.
– Oi, oi, – sunerimo Koja. – Geriau tėvas nuo stogo negu lašas pro šalį.
Barmenai visada tikslūs.
Atslinkau į „Erfurtą“  pailsėti po varginančios kelionės Kaliningradan. Vis dar mokėjau skolą Vytui Gerulaičiui. Lėtai pasukau galvą lydėdamas šokėjas, einančias į amfiteatro salę. Edis prisiekinėjo, kad jos nemačiusios meilės guolio. Gal ir tiesa. Tyriau vyrų reakciją. Jie nurenginėjo jas kaip uolūs pažai.
Negali būti! Išvydau savo nekenčiamą priešą, tą plikagalvį ožį – darbų vykdytoją. Nepatikėjau savo akimis. Niūniuodamas kažką panosėje, jis dingo vyrų tualete. Nuėjau iš paskos. Bet jis, matyt, įlindo į kabiną. Kvaila keršyti beginkliui. Be smūgių jo išgąsdint ir paniekint negalėjau. Nuskubėjau į restorano virtuvę.
– Sveikas, Odisėjau, – pasakė bufetininkė. – Ką čia veiki?
– Edis siuntė. Prašė, kad atneščiau patį didžiausią peilį, kokį tik turite. Reikia kolonėlę pakrapštyti. Garsiakalbiai sugedo.
– Ei, – riktelėjo ji virėjui. – Paduok duonriekį.
—     Reikėtų jį suvynioti į popierių, negi eisiu su tokiu per salę, – pasakiau.
—    Teisingai, – sutiko bufetininkė ir paslaugiai suvystė instrumentą.
Kai plikagalvis ožys išėjo iš kabinos, aš krapščiau tuo gigantišku duonriekiu nagus. Jis mane pažino akimirksniu ir viską suprato.
– Ne!.. – sumykė dusliu balsu.
Žmonių tualete nebuvo. Aš linktelėjau galvą.
– Atsiskaitysime.
– Ne! Nereikia... Nereikia... – lemeno stambuolis.
—     Bučiuok kriauklę, į kurią ką tik nusišlapinau, tada gal nepjausiu.
Stovėjau atsirėmęs ir mėgavausi saldžiu vaizdu. Nepatinka, och nepatinka toks darbas. Jis atsistojo išblyškęs ir pasakė:
—     Viskas. Padariau, kaip liepei. Dievinu viską, kas smirda.
– Jeigu bandysi ieškot teisybės, galas tau, – pagarsinau ir, švystelėjęs koja porą kartų prieš pat jo nosį, išėjau iš tualeto. Peilį atidaviau į virtuvę. Sėdėjau prie baro, kai tas kretinas, skubom dėbtelėjęs į mane, grįžo į salę. Apsimetė, jog nieko neįvyko.
Jau norėjau laimingas traukti namo, bet staiga prie dviviečio staliuko pamačiau ištįsusią Dianos fizionomiją. Ji, sutikusi mano žvilgsnį, pakedeno pirštais ir linktelėjo galvą į šoną. Ten su taškuoto tiulio suknele sėdėjo Ona. Tarytum šimtametis ąžuolas griūtų nuo žaibo ir negardus sieros kvapas pasklistų aplinkui – taip nustebau aš, savo mielą išvydęs. Nežinojau, ar bėgti prie jos, ar apsimetus abejingu dar kiek palaukti. Bet ji pati priėjo – tokia aukštakrūtė, variaplaukė, žodžiu, geniali apatinių moteriškų drabužių reklamuotoja. Po truputį sklaidės abejonės: taip, ji mane myli. Scena buvo žavi ir savaip burtinga. Tarytum virš gilios daubos plyksteltų šviesa, pakeisdama visą peizažą – taip akimirksniu pasikeičiau aš, meilės galią pajutęs.
– Sveikas, lėliuk, – pasakė ji. – Sutik garbingą asmenį. Kur gėlės? Nematau nei kanų, nei salvijų, nei leukonijų... O orkestras? Umf pumf, umf pumf... – ji užgrojo ir pamojavo tariamai publikai.
– Ech tu, – apkabinau ją per liemenį, ir ji mano rankos nenustūmė. – Vis tokia pat linksma. Laikas tavęs nepakeitė.
– Viskas dirbtina, bičiuli. Viskas dirbtina. Egzekvijos laisvei ir suverenitetui.
– Tu balta kaip sūris, nors vasara jau įpusėjo.
– Nėr kada, širduk. Vis skraidau ir skraidau.
– O vyras plaukioja?
– Atspėjai. Manai, išėjau į dramblių medžioklę?
– Nesupratau.
– Atseit laimės paieškot?
– Ne. Apie tave taip negalvoju.
Magnetinės bangos, sklindančios iš jos, mane taip paveikė, jog pasiklydau savo mintyse ir nieko žmoniško negalėjau pasakyti.
– O ką galvoji, – paklausė ji.
– Nieko negalvoju. Tik klausau, kaip dejuoja širdis.
– Pavydas neduoda ramybės, ar ne? Bet pats kaltas.
– O tau irgi ašaros nuo skruostų nedžiūva?
– Čia jau mano reikalas. Apskritai man nusišvilpt, ką tu apie mane galvoji.
– Mano gyslomis teka ne kraujas, o tavo dvasia, – pasakiau. – Tu mano ilgesio varpinė.
– Komikas, – atrėžė Ona; aš pažvelgiau į jos akis ir pamačiau savo atspindį: du mažus Odisėjukus. – Reikėjo taip kalbėti, kai buvau laisva. Bet tau rūpėjo garbė ir sėkmė, ar ne?
– Veltui čiauškėtų garbėtroškos nasrai, – pasakiau aš ir išsišiepęs ėmiau kalenti dantimis. – Maniškė širdis išpampus nuo meilės. Didžiagalviai mano jausmai svajoja tik apie šeimos čiužinį.
– Imsiu ir patikėsiu, – skeptiškai lingavo galvą Ona.
– Tavo klubai kaip mitinė arfa.
– Ir viskas?
– Tavo akyse ištirpęs toks mėlis, jog čiupinėdamas bijau išsirašaluoti.
– Parodyk, ką tu čia geri. Nuo ko taip įdomiai apsinešei? Duok ir man gurkštelti.
– Du po penkiasdešimt ,,Jeniseli“, – paprašiau barmeno.
– Tarp mūsų viskas baigta, Odisėjau, – nuplikino jos žodžiai.
– Tu manęs jau nebemyli?
– Ne tas žodis. Aš tavęs neapkenčiu. Neturiu ūpo kapstytis po mūsų idiotišką istoriją. Tu sudaužei man širdį, Odisėjau.
– Gerai, – griebiausi aš diplomatinės gudrybės. – Tebūnie šiandien prisiminimų vakaras. Aš juk myliu tave. Lygiai prieš metus mes susipažinome.
– Garbės žodis, nuo tavo kalbų man baigia vidurius paleisti. Matyt, tu šiandien stipriai pakalęs.
Taip mes kalbėjomės. Kaip pavasario sniegas tyžta ant saulės ir varva nuo stogų, lygiai taip pat tirpo pyktis jos širdyje. Tarsi gyvybės vanduo veikė meilės prisipažinimai. Po pusvalandžio susitarėm, kad aš ją palydėsiu namo.
Kol ji atsisveikinėjo su Diana, stovėjau prie „Erfurto“  lango ir galvojau apie tai, ką pasakiau ir ką ji man pasakė. Ona buvo tokia žavi ir spindinti, jog aš kaip ir visi toleruodavau jos grubesnį žodį iš hipsterių žargono. O ji man atleido kietą egoizmą. Moters kantrybė juk tąsi kaip vyšnios sakai.
Pro langą mačiau – prie stotelės stovėjo tik vienas vyriškis. Jis skubiai perėjo į kitą gatvės pusę ir, įmetęs į automatą tris kapeikas, atsigėrė gazuoto vandens, vis žvalgydamasis pro petį, ar neatvažiuoja autobusas. Bet jis nesirodė. Žiūrėjau, kaip užsidegė gatvėje šviesos, kaip geltonomis akimis spindėjo devynaukščių langai.
Man buvo gera.

 Dar viena diena praėjo. Bet ji neišdils kaip tūkstančiai kitų. Dorsai atspaude šios nukryžiuotos akimirkos litografiją, ir ji bus kaskart ištraukiama iš atsiminimų skrynios, parodoma sentimentaliai akiai. Kai tik suskambės šis Dorsų motyvas, ir aš atpažinsiu jį – kaip apakęs šuo iš tolimos kelionės grįžusį šeimininką – mano siela ims džiūgaut, netikėtai pasijutus turtinga. Gyvenimas ne, ne beprasmis. Štai švyti kaip perlas unikalūs tikroviškos tikrovės vaizdai. Už tai galiu būti dėkingas tik muzikai, muzikai. Ji viena – ne spalvos, ne kvapai, ne kavinaitės, gatvės, ne žmonių veidai, – tik ji viena pajėgi prikelti iš numirusių suragėjusią praeitį, sustabdyti žavingiau¬sias akimirkas ir leisti jomis vėl egzaltuotai pasilepinti.
...Pro atdarą langą alpėdamas smelkėsi liepukų medus, radijo skalė skleidė mistišką rausvą šviesą, ir aš prisiliečiau lūpomis prie aksominės jos odos, ir Džimio Morisono romantiškas balsas bylojo ,,People are strange“, ir laimės šešėlis lyg vienišas kondoras supleveno krūtinėje, ir širdis pasirąžė lyg mieguistas kačiukas, ir pilnatvė it Babilono kolona įsirėžė prie skaidraus džiaugsmo okeano, ir jausmo šuorai dužo į svajonių krantą, ir mano aistros plaštakė ėmė blaškytis po puošnią rojaus pievą.
Dabar! Dabar sustoki, laike!..

VII
1969 m. liepos 16 d. Startavo kosminis laivas „Apolon-11“. Tikslas – iškelti du kosmonautus į Mėnulį ir sugrąžinti visą įgulą į Žemę.
Turas Hejerdalas keliauja su ,,Ra“  – paprasta papirusine valtimi  – vandenynu ir per 47 dienas jau įveikė 3400 mylių. Salvadoras suaktyvino nepaskelbtą karą prieš Hondūrą.

 Į Maskvą aš vykau ne tam, kad pažiūrėčiau kokį pašvinkusį filmą. Aidėjo tarptautinio festivalio fanfaros, ir kino žvaigždės vedė iš proto marias gerbėjų, o minia smalsuolių laukdavo prie ,,Rosijos“ viešbučio, bene pamatys tarp besistumdančių dykaduonių savo numylėtinį ar numylėtinę. Man nerūpėjo nei Marčelas Mastrojanis, nei Dinas Ridas, kurie buvo atvykę į vieną stambiausių kino forumų Europoje. Suvažiavo kino veikėjai iš daugelio pasaulio šalių tam, kad susipažintų, susieitų draugėn, dalykiškai pasikalbėtų prie baro ir panašiai. Jau pažįstami čia tęsdavo disputus, užsimezgusius Venecijoje ar Kanuose. Bičiulystė buvo svarbiau nei prizai ir premijos. Paskubomis, tvarkydami komercinius reikalus, sumušdavo rankas prodiuseriai, režisieriai atrasdavo sau naujų aktorių, o scenaristai ir operatoriai – režisierius. Tačiau man ši šarlatanų konferencija rūpėjo tiek, kiek ir neįprastas ausiai šnekų alasas, įspūdingų tualetų kaleidoskopas ir įvairiaplaukė dailių merginų liaudis, besisukaliojanti centriniame festivalio hole – „Rosijos“  viešbutyje. Iš gražaus veiduko derliaus nebus, o aš turėjau tokių lemtingų tikslų, kuriuos pasiekęs galėjau tapti laimingiausiu žmogumi, o jei ne – liksiu nelaimingas bėdžius pasauly. Šiame balagane tikėjausi įžiebti savo vilties žvaigždę, susirasti žmoną užsienietę. Buvau iš anksto susitaikęs su moterų lepūnėlio ir alfonso padėties skausmais ir privalumais.
Nusiteikiau kaip olimpietis, atvykęs į vienintelę savo olimpiadą ir pasiryžęs trūks plyš tapti čempionu. Labai jaudindamasis, virpėdamas ir nekantraudamas lipau iš pakeleivingos mašinos, kuri mane pastūmė nuo Smolensko iki Maskvos. Buvo metas, kai brėkšta dangus ir kaimo gatvelės pakrašty sumekena ožka; o čia, didmiesty, pilni metro vagonai dar mieguistų žmonių, kurie perkratinėja savo sapnų siužetus ir galvoja apie būsimą darbą.
Aštuntą ryto aš jau buvau prie „Rosijos“ viešbučio. Nepulsiu būta nebūta vardinti. Pasakysiu tik, kad užvirė mano dvasios versmės, kai atsistojau ant savo laimės slenksčio. Apėjęs aplink viešbutį ir šveicorių keliskart išgrūstas iš rytinio įėjimo, kuriuo naudojosi festivalio dalyviai, supratau, jog patogiausia patekti vidun iš šiaurinės pusės. Ten mažiausia žmonių, ir durininkai labiau išsiblaškę.
Į viešbutį turėjo teisę įeiti tik jo gyventojai ir svečiai, turintys specialius leidimus. Pagaliau po kelių nesėkmingų bandymų aš patekau į vidų. Padėjo takto ir simpatiškumo pamokos, gautos iš Onos. Dabar reikėjo ieškoti spaudos centro. Koridoriais klaidžiojau oriai, pasitikėdamas savim, kad, gink Dieve, nebūčiau įtartas. Rytinės pusės šešto aukšto budinčioji prikibo: ko, girdi, ieškai. Aš oriai išlaisvinau alkūnę, tardamas lietuviškai: „Atleiskite, ieškau spaudos centro“. Žinoma, manęs nesuprato ir palaikė užsieniečiu. Pagaliau patekau į centrinį festivalio holą. Mane, vargšą provincialą, nustebino reklaminiai filmų stendai, afišos ir margarūbė publika. Reikia pasakyti, kad žmogui, važinėjusiam į kermošius bričkele, pravartu patekti į kino festivalį. Čia jis patirs tikrą gyvenimo iškilmingumą. Rūko tie kinematografininkai be gailesčio sau. Iš pat ryto geria kokteilius. Sveikatos nepaiso. Vartoja tabaką, alkoholį ir kilus juodųjų skausmų sukėlėjus.
Spaudos centre man į rankas pateko aplankas su sąrašu, kur kas, kokie filmai rodomi kokiuose kino teatruose. Paskui pamačiau, kaip tirštai išsidažiusi žurnalistė nurašinėja kažką iš dar vieno aplanko. Kantriai sulaukęs, radau ten visų svečių pavardes ir kur kas apsistoję. Peržiūrėjęs sąrašus, išsirinkau tris kandidates: prancūzę kino kritikę, belgę aktorę ir meksikietę aktorę. Užsirašiau jų telefonų numerius taip pat aukšto ir kambario numerius. Prancūzę, belgę arba meksikietę aš neišvengiamai vesiu. Tuo neabejojau.
Holas, kuriame rinkosi kino visuomenė, turėjo patogius krėslus ir barą antresolėje. Viršuje siurbė kokteilius ir šnekučiavosi, apačioje rūkė ir šnekučiavosi. Keletas grupelių stovėjo ant laiptų, bet tai buvo netvarios, trumpalaikės sąjungos.
Pirma žvaigždė, kurią pamačiau, nustebino mane ir pritrenkė.
 – O platus delnas, – angliškai pasakė man garsus indų aktorius Radžas K. (tebūnie taip, nes kino pasaulis – peripetijų ir intrigų pasaulis), kai prie baro ėmiau savo sultis ir kokteilį. – Platus delnas, vadinas, plati ir kišenė.
Kapuras šauniai mirktelėjo man ir toliau stovėjo pasirėmęs – nesudrumsčiamai ramus. Jo rankovę lietė rausvas ryto saulės spindulys.
Netrukus prie baro priėjo jaunasis Danielius O. Jo atlapan buvo įsegtas ženkliukas ,,Aš esu genijus“ . Kad įsitikinčiau, prakalbinau jį:
 – Priimkite karščiausius ,,Literatūra ir menas“  savaitraščio skaitytojų sveikinimus. Lietuviai jus mėgsta.
– Jūs iš Lietuvos? – paklausė Danielius.
Tarsi stebuklingai lazdelei mostelėjus, jis išdidžią ir atsainią veido išraišką pakeitė į maloningą ir dėmesingą. Nustebau, kad taip reaguoja lenkas, išgirdęs Lietuvos vardą.
Interviu truko beveik dešimt minučių. Paskui O. pakvietė mane prie staliuko ir supažindino su Barbara B. ir iš kažkur atsiradusiu Bruno O. Filme „Niekas nenorėjo mirti“ jis – estas, gyvenęs Latvijoje, paskui vedęs lenkaitę iš Vroclavo, vaidino pagrindinį vaidmenį. Festivalyje Bruno O. atstovavo Lenkijai. Vos jam pasirodžius, moterys ėmė varstyti jį švelniais žvilgsniais. Bruno O. nebuvo gražuolis, tačiau dvimetrinis ir sveriantis šimtą kilogramų. Dailioji lytis negalėjo abejingai žiūrėti į jo milžinišką proporcingą stotą.
– Jeigu norit žinot, man Bergmanas nulis, – tęsdama nutrūkusį pokalbį lenkiškai pasakė Barbara B. ir ėmė vartyti savo gražiąsias akis; tokių kaip gyvas nebuvau matęs – tikras atogrąžų dangus.
– Barbara nevirškina filosofinių Bergmano etiudų, – aiškino rusiškai Danielius. O., nors man versti nereikėjo. – Jai duok romantiškus filmus, kur vien peroksidinės pamaivos, jas žnaibo stilingas gražuolis, o anos klykia lyg hienos arba dainuoja virpindamos pašvinkusią trelę...
– Šiame festivalyje man labiausiai patiko Robero Enriko „Avantiūristai“ , – pasakė Barbara B., – su Alenu Delonu, Linu Ventūra ir Joana Šimkus, beje, lietuvaite iš Kanados, ištekėjusia už negro Sidnėjaus Puatjė.
– Man irgi patinka Delonas, – įsiterpė Brunas O. – Be kita ko, jis šiandien turėjo atskristi į Maskvą. Festivalio šeimininkai būriu sutiko jo lėktuvą iš Paryžiaus. Bet Delono nebuvo. Vakar prie jo vilos ant smaigo pasismeigė ir mirė trylikametis Romi Šnaider sūnus.
Kokia nelaimė, pagalvojau. Jeigu Delonas būtų čia, kreipčiausi į jį, ir, šimtu procentų garantuoju, mano problemos būtų išspręstos. Jis neabejotinai turi genijaus sindromą – tikrai suprastų mane. Be to, jis apdovanotas aukštu intelektiniu koeficientu.
– Gerbiamas Brunai, – niūriai paklausiau, – mano savaitraščio skaitytojams bus įdomu sužinoti jūsų nuomonę apie kinų virtuvę.
– Cha cha cha, – prapliupo Barbara B. su Danielium O.
– Aš per kilometrą vengiu tų vietų, kur veisiasi gyvatės, – pasakė Brunas O. – Pamatęs ją ant stalo su garnyrais, išgaruočiau kaip kamparas. Cha cha...
– Dar norėjau paklausti, – vėl kreipiausi, – kaip gyvendavote su Žalakevičium.
– Man jis liko „gerbiamas maestro“, – šyptelėjo Brunas O. – Jei norite geros medžiagos savo savaitraščiui, kreipkitės į amerikiečių režisierių Franciską Fordą K. arba į rašytoją Gabrielį Garsiją M., atstovaujantį Meksikai. Ką mes, vargšės smulkios žuvelės...
– Nejaugi jie atvažiavę? Kaip aš galėjau pražiopsoti, juk varčiau svečių sąrašus.
– Jie gyvena bokšte – šešiolikto aukšto liuksuose, – pasakė O. ir pridengė burną, tvardydamas žiovulį. – Aš asmeniškai jums rekomenduočiau geriau užsiimti Džina L.
– Ir jinai yra? – nustebau.
– Drauge su dvidešimt penkerių metų giminaičiu, – Danielius O. siurbtelėjo pro šiaudelį.
– Jeigu jis jos giminaitis, tada aš tavo pusseserė. Net juokas ima, – pasakė Barbara B.
Brunas O. nuskubėjo prie kažkokios demoniškos senmergės, o aš atsisveikinau su kompanija ir ėmiau ieškoti bokšto, kur gyvena M. ir K.
Eidamas nusipirkau kioske „Festivalio palydovą“ . Vartydamas išvydau savo meksikietę Jogi R. Nieko, patiko. Labai graži. Belieka ją užkariauti.
Matuodamas ilgėliausius „Rosijos“ koridorius, ėmiau apgailestauti, kad niekada jais taip ir nepasivėžinsiu motoroleriu, apsisiautęs kunigo sutana. Iš vieno aukšto budinčios nupirkau puošniausių rožių, kurias, matyt, jai atidavė dėkingas svečias. Iš pumpurų meiliai žvelgė dailūs angeliukai, bent man taip atrodė... Pakilęs į šešioliktą aukštą, padaviau gėles valytojai ir paprašiau, kad nuneštų Gabrieliui Garsijai M.
M. netrukus pasirodė ir maloniai pakvietė į vidų. Kalbėjomės angliškai. Abu gana silpnai. Bet šiaip taip susišnekėjome. Iš visa ko buvo aišku, jog geriausiu Lotynų Amerikos rašytoju M. laiko Chuaną Rulfą. Toliau ne taip įdomu. M. paklausė, ar Lietuvos mokyklose dėstoma lietuvių kalba.
– Taip, – atsakiau. – Viskas lietuvių kalba. Pabaltijys nėra nutautėjęs. Bet aš norėčiau pasiūlyti jums gerą temą romanui.
– Įdomu. Mopasanui irgi temas siūlydavo kiti, – pasakė M.
– Įsivaizduokite genialų muzikantą, kuris nori padaryti pasaulyje karjerą... Jeigu jam nepasiseks – susidegins...
– Taip. Kokią muziką jis groja?
– Pop. Jisai kenčia nepriteklius, tobulinasi, atsisako daug ko ir kuria pasaulinio lygio muziką.
– Toliau.
– Bet plokštelę jis gali išleisti tik Vakaruose, nes Sovietų Sąjungoje pop muzika, švelniai tariant, neskatinama. Įžiūrima kapitalistinio pasaulio įtaka. O juk mados irgi gimsta Vakaruose, sakysim, Paryžiuje, bet dėl šito nekyla problemų. Taigi jam būtina išvažiuoti į Vakarus. Ir jis ieško kelių. Bando išplaukti laivu. Nepasiseka. Bando įkalbėti valstybės organus. Nepasiseka. Bando įkalbėti aukštojo pilotažo meistrę, kad nugabentų lėktuvu. Nepasiseka. Ir štai jis atvažiavo į kino festivalį, norėdamas vesti užsienietę. Išsirenka tokią Meksikos kino žvaigždę ir prašo žymaus rašytojo protekcijos, ar jis jos neprikalbintų ryžtis fiktyvioms vedyboms. Jeigu jis neįgyvendins savo planų, joks kitas gyvenimo variantas jo nedomina. Jis susidegins.
– Būtų gaila, – pasakė M., ir aš pagalvojau, jog jam žmogus – tai musė, ne daugiau. – Jūs žurnalistas ar muzikantas?
– Ir tas, ir tas. Be to, būsimas rašytojas.
– Pasakykite, kokios jėgos stumia jus ieškoti savo Itakės?  – paklausė M. – Ar svetur jūs surasite tikrąją savo tėvynę?
– Gyvenime svarbiau duoti negu imti. Todėl aš aukoju save ir savo artimuosius, nes jaučiu potenciją duoti. O jūs? Argi jūs nebadavote, kai rašėte savo  „ Penkiasdešimt metų vienatvės“? Ar buvo nors vienas žmogus, kuris jumis tikėjo, be jūsų paties?
– Taip. Bet visus sunkumus aš įveikiau savo jėgomis. Ir jums linkiu to paties.
– Tai nepadėsite savo magišku žodžiu?
– Ne.
Mano kilnių polėkių laivas vėl nugrimzdo į ūkanas. Kaip vanagas, nusilpęs iš bado, raižo padanges sukdamas ratus ir taupo paskutines jėgas atakai, lygiai taip pat klaidžiojo mano traumuotos mintys pavargusiu žvilgsniu apčiuopdamos dar likusius šansus. Aure! Dar liko Franciskas Fordas K.! Aš veikiau automatiškai, tarsi liepiamas negyvo metronomo. Valios likučiai prakrapštę nevilties lukštą – aš pasibeldžiau į amerikiečių režisieriaus duris.
Ant slenksčio pasirodė atžagarus, energingas, savim pasitikintis tipas. Už jo nugaros stovėjo gal penkiolika centimetrų žemesnis broliukas. Abu K-iukai laukė, ką aš pasakysiu.
– Tėtis yra? – paklausiau „in american English“ .
– Tik mama, – pasakė Chuanas Karlas, tas, kuris atidarė duris, uoliai žvairuodamas į nosies galą.
Tada jis dar buvo gyvas. Tėvai nė nenujautė, kokia tragiška lemtis jo laukia.
– Mama! – suriko jo brolis, susidėjęs rankas už nugaros, ėmė vaikščioti aukštai keldamas kojas kaip gaidys.
Jie žaidė – tie vaikai. Netrukus pamačiau K. žmoną. Gana simpatiškas veidas, minkštas žvilgsnis, juslios šnervės. Daugiau nieko negalėčiau pasakyti. Buvo kiek mažesnio nei vidutinis, o gal ir vidutinio ūgio. Gerai neprisimenu. Manau, jog būčiau radęs bendrą kalbą su ja, jei ne tie berniukai. Dabar turėjau veikti kitaip.
– Turiu grandiozinį reikalą aptarti su maestro, – pasakiau neprisistatydamas.
– Bet jo nėra. Jis svečiuojasi ,,Mosfilmo“  kino studijoje.
– Jeigu leisite, parašysiu jam laišką.
– Kaip jums patogiau, – pasakė ji ir pakvietė mane sėstis.
Rankom stvėręs tušinuką, aš rašiau: „Gerbiamas režisieriau, Jus trukdo pop muzikantas ir kompozitorius iš Lietuvos. Ieškodamas kūrybos laisvės, nusprendžiau emigruoti į Vakarus. Mano pastangos nėra bandymas įtvirtinti savo asmenybę. Kiekvienas žmogus siekia pripažinimo SAVO pasaulyje. Mano pasaulis – tai žmonės, kurie klauso Dorsų, Rolingstonų, Bobo Dilano ir kitų pop atlikėjų. Esu atradęs originalią muzikos kūrimo sistemą, padedančią rašyti emocingą ir stipriai veikiančią muziką.
Pareigą jaučiame tada, kai vaidiname tam tikrą vaidmenį. Aš vaidinu išskirtinio kompozitoriaus rolę, todėl siekiu realizuoti savo esmę būdamas įsitikinęs, jog neatlikti šventos menininko pareigos – nusikaltimas žmonijai.
Didesnė žmonių dalis arba pasišovusi išsaugoti savo visuomeninį statusą, arba pakelti jį. Save priskirčiau prie tų, kurie protestuoja prieš viešąją opiniją ir teisingumo jausmo vedami kuria grožį, reikalingą kaip išmalda kenčiančiam prieštaringas mūsų dienas. Todėl ir kreipiuosi į Jus. Profesinė etika Jums pasakys, kaip pasielgti šiuo atveju. Kino menininkai turi skrupulų ir kovoja už humanizmą. Štai Jums galimybė padėti, padėti žmogui, kovojančiam už savo pašaukimą. Tereikia, kad įkalbėtumėte meksikiečių kino aktorę Jogi R. fiktyviai ištekėti už manęs. Savo dėkingumą tikrai mokėčiau išreikšti. Šventesnės teisybės gyvenime nesu sakęs. Likčiau Jūsų vergu visam gyvenimui. Plaučiau kojines, virčiau, prižiūrėčiau Jūsų vaikus, maišyčiau kokteilius, kaip asmens sargybinis saugočiau Jūsų šeimą (esu praėjęs karatė kursą) ir t. t. Galimas daiktas, praversčiau kaip kompozitorius. Apsiimu parašyti ne blogesnę muziką negu Jūsų filmo „Krikštamotė“. Vieni žmonės, laikantys save humanistais, įneša savo indėlį nenoriai, kiti  – uoliai vedami pareigos. Tikiuosi galėsiąs priskirti Jus prie pastarųjų. Nuoširdus Jūsų gerbėjas. – O.“ 
Sulanksčiau lapą ir įteikiau K. žmonai. Mano universitetinių anglų kalbos žinių vos vos užteko išreikšti savo mintims. Klaidų pridariau turbūt daugiau negu laiške žodžių.
O lifte manęs laukė didžiausias netikėtumas. Jeigu teks minėt džiaugsmų dienas varguos, aš prisiminsiu šią akimirką.
Jautresnės prigimties žmogus būtinai sukurtų proginį eilėraštį. Aš rašau proza, bet tikiu, mano žodis neatneš man negarbės.
Likau vienas su moterimi, pačia gražiausia, kokią tik nešioja penėtoja žemė. Su Džina L. Negalėjau spoksoti kaip idiotas, todėl mestelėjau tik keletą apsimestinai abejingų žvilgsnių. Jos krūtys kaip du jauni melionai bangavo šalia manęs. Jos išvaizda, žadinanti mintį, jog egzistuoja rojaus saldumynų sodas, pribloškė mane. Dvidešimtojo amžiaus Džokonda! Pieno spalvos oda ir begėdiškai godžios putnios lūpos. Šiandien, kai visa tai prisimenu, jos paveikslas kartais atrodo aiškus ir ryškus lyg veidrodyje, o kartais – raibuliuojantis ir netaisyklingas, lyg žvejas žvelgtų į savo atspindį šalia luoto. Aš dvejojau, ar man sustabdyti liftą ir griebti ją į glėbį, ar, užmezgus pokalbį, viską pradėti iš eilės. Deja. Neatsirado drąsos nei pirmam, nei antram variantui. O proga, kaip sakoma, turi plaukus tik iš priekio – iš užpakalio ji plika.
Džina L. išlipo šeštame aukšte. Aš nusileidau j apačią ir nuėjau į baseiną, kad šaltam vandeny truputį prablaivėčiau. Bet ten irgi nieko nepešiau. Šokinėti  į vandeni negalima, plaukti panarinus galvą negalima ir t. t. Susierzinęs nusišluosčiau veidą nosine, palaukiau, kol nudžius kūnas, nusimoviau kelnaites ir įsidėjau į krepšį kartu su šlapia nosine. Apsirengęs užlipau laiptais į centrinį festivalio holą, kur tęsėsi žvaigždžių paradas, atsisėdau į fotelį priešais afišomis ir plakatais mirgantį stendą ir pusvalandžiui užsnūdau. Angliškas, prancūziškas, arabiškas šurmulys migdomai paveikė mano sveiką bręstantį organizmą.
Bet darbas yra darbas. Rūpestis neleido man ilgiau pamiegoti. Pabudęs ėmiau svarstyti, ką veiksiu toliau. Nuslinkau į antresolės barą. Peržvelgęs jį, pamačiau dar vieną stebuklą. Jos veidas buvo gražus, tiesiog pasigėrėtinas. Ji man paliko įspūdį vienos iš labiausiai mielų moterų, kokias tik mačiau per savo amžių.
Taip taip, aš pažinau savąją meksikietę. Mano meksikietė! Manau, gražiamergėj Meksikoj ji laimėtų ne vieną grožio konkursą, jei panorėtų. Ji turbūt pamanė, jog esu donžuanas, smaugliškom akim agresyviai žiūrįs į naują auką. Šalia sėdėjo ūsuotas Pietų amerikietis. Apsirengti ji teikėsi iššaukiamai. Patyrinėjęs nuleidau akis... Dieve karaliau! Jos kojos – šiurpas galėjo nukrėsti ir bebaimį vyrą, – jos buvo kaip šakaliukai! Teisybę sako, grožis – tai siaubo kūdikis. Atmetęs visus prietarus, įvertinau ją aštuoniasdešimt keturiais balais pagal šimtabalę sistemą. Tačiau geismo, vulgaraus geismo ji nekėlė. Buvo per graži, ką gi, teks nugalėti tituluotą priešininką. Provincijos Dovydas prieš garsų Galijotą.
Neleisdamas sau atsikvošėti, priėjau prie TASS’o fotografo, bent jis taip prisistatė, ir pasakiau, jog esu žurnalistas iš Lietuvos, rengiu medžiagą „Festivalio palydovui“ ir būtinai reiktų šios meksikiečių kino žvaigždės nuotraukos.
Lunatikas taip lengvai nekilnoja kojų, balansuodamas tarp mėnesienos šešėlių, kaip aš puoliau prie Jogi, judindamas liežuvį išdžiūvusioje burnoje. Jaučiausi lyg sapne. Mano fatališką svaigulį prakrapštė įžūlus muzikantų monas. Aš ją verbavau kaip eilinę varjetė šokėją. Pūčiau miglą į akis, lipdžiau save tokį, kokį ji norėjo matyti.
– Mes rengiame medžiagą Kinematografininkų sąjungai, – pasilenkęs pasakiau angliškai ir mostelėjau į fotografą – žvėriškai žibsėjo blykstės.
Visas bare siurbčiojantis žvaigždynas nedelsdamas atkreipė į mus savo pavydų dėmesį. Jogi tai patiko, ir ji paklausė:
– Manote, kad čia, viduje, išeis geros nuotraukos? Tuščias darbas...
– Jūs teisi, – pasakiau. – Reikia išeiti į dienos šviesą. Jūsų grožis to nusipelno. Aš turiu dešimt klausimų, kuriuos iš esmės būtų galima aptarti arba jūsų numeryje, arba gamtos prieglobstyje. Aš iš Lietuvos.
 –- Nesuprantu, – pakėlė savo antakių žavybę Jogi.
– Gerai, – pasakiau. – Eime į lauką.
– Tai jūs neleisite man pabaigti kokteilio? Nors gal ir teisingai. Eime. Reikalai svarbiau.
– Yra fotogeniškiausios aktorės prizas. Tikiuosi, jį laimėsite, – pasakiau ceremoningai lipdamas laiptais.
– O kaip aš sužinosiu, ar jūs sakote teisybę? – paklausė ji. – Suktas liežuvis juk geba regzti visokias istorijas.
Aš mostelėjau fotografui, kad ir šis išeitų į lauką. Iš paskos pėdino keli jo kolegos.
– Užteks to, jog prisipažinsiu esąs neblogas žmogus, – pasakiau baimingai žvelgdamas į rytinio įėjimo durininką, kuris tikrino leidimus ir sentimentaliai mirkčiojo. O kas, jei jis manęs neįleis atgal? Vėl papildomi rūpesčiai. Bet tai buvo geraširdis rusų valstietis, su žilais ūsais, matyt, karšti baigiąs Maskvoje pas vaikus. Įdarbino, kad nenuobodžiautų. Dabar jis papsėjo pypkę, pasidarytą savo darbščiom rankom. Sąvokas ir vaizdinius „aruodas“ , „piesta“ , „grūstuvas“ , „reikia perkelti karvę“ jam pakeitė „metro“ , „užsienietis“ , „reikia įtikti monstrui kapitalistui“  ir panašiai.
Šalia šveicoriaus užsisvajojęs stovėjo toks žemakaktis tamsaus gymio juodaplaukis. Atrodė panašus į tą, kuris gyvena kalnuose miškinguos ir skaičiuoja ūke besibūriuojančias uolų viršūnes. Juk „Rosijoje“  jūs dažniausiai sutiksite arba užsienietį, arba kokį nors gruziną.
Lauke iškrautus lagaminus įtariai saugojo svečiai užsieniečiai. Visi jie iš pradžių tokie. Pasakęs seniui šveicoriui, kad tuoj grįšiu, kad užmiršau leidimą, nusekiau paskui meksikietę. Priėjome prie pertvaros, skiriančios šaligatvį nuo puikios pievelės. Mačiau, kaip vaikai, kvailai vaipydamiesi, lakstė šmaikštaudami po pakirptą veją. Jie klykavo kaip paukščiai.
– Čyz! – rėkė fotografas iš TASS’o. Pamatę mus ir užuodę sensaciją, pripuolė dar bene septyni jo kolegos. Jogi šypsojosi, o šie tik pliekė. Kino gerbėjai, būriavęsi prie „Rosijos“ , irgi spaudės arčiau. Galiu garantuoti, Jogi nematė dar tokio ažiotažo.
Nekreipdamas dėmesio į žioplius, aš nepaleidau iš rankų pokalbio siūlo:
– Kokie režisieriai jums patinka? Kuriais žavitės?
– Pripažįstu lik vieną Godarą, – pasakė Jogi. – Ar ilgai čia man reiks vaipytis?
Naudodamasis sąmyšiu, kiekvienas fotografas stengėsi užimti kuo geresnę padėtį.
Padarykime šimtą dvidešimt nuotraukų, – pasakiau. – Jogi R. prie  „Rosijos“  viešbučio, Jogi R. Maskvos upės fone ir t. t.
– Tiek daug? – paklausė ir pasisuko, nes vėjas išpūtė suknelę.
– Šimtą keturiasdešimt nuotraukų, neverta smulkintis! – ir mostelėjau į fotografus. – Jie jus les tol, kol pastovėsite ant kojų. Galite pasvajoti apie ramybę kokioj nors, tai yra kokiam nors užutėkyje prie bebrų užtvankos. Rodos, taip įsivaizduoja laimę jautrios sielos.
– O paskui? Kai jau nesilaikysiu ant kojų? – Jogi mosavo rankomis, gynėsi nuo fotografų lyg nuo bimbalų ar širšių. 
– Tada kur buvęs kur nebuvęs atsirasiu aš ir nunešiu jus į lovą.
– Dėkoju. Nešiotojus aš renkuosi labai kruopščiai, – pasakė ir iškišo liežuvį fotoreporteriams. Tokios, aišku, niekas nefotografavo.
– Ar nemokate kitos kokios kalbos? – paklausė ji. – Jūs prastokai kalbat angliškai.
– Kai sutinku gražią moterį, kartais kalbu akimis, – pasakiau.
– Oi, oi... Apie ką norėjote pasikalbėti? Grįžkime į viešbučio holą. Atrodo, reporteriai nuo mūsų atstojo.
– Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia mene? – paklausiau drebančia širdim eidamas pro žilaūsį šveicorių.
Mane praleido lyg niekur nieko.
– Svarbiausia – idėja, o ne forma.
– Jums atrodo, jog lemia didaktika? 
– Menininkas neturi nieko mokyti. Jis neturi žaidimo paversti darbu.
– O taip! – sutikau. – Menas puikiausias iš visų žaidimų, ir mes atiduodame jam visas savo dvasios jėgas. O kaip visuomeninė reikšmė?
Mes stovėjome centriniame festivalio hole, ir atsakinėdama man Jogi linkčiojo pažįstamiems.
– Žmogaus siekiams tiktai grožis gali suteikti visuomenines savybes, – pasakė Jogi, ir aš supratau turįs reikalą su neeiline asmenybe.
– Žinote, – pradėjau, – aš jus gerbiu.
– Kodėl?
– Man patinka jūsų mintys.
– Tik dėl to? Žmogus gali būti meilės, baimės, susižavėjimo objektas, bet nebūtinai pagarbos, – Jogi atlaidžiai šyptelėjo.
– Vis dėlto aš jums jaučiu pagarbą, – pasakiau. – Jūs sklandžiai išreiškiate tai, kas tūno kitų viduje. Tai liudija jūsų proto aiškumą. Jei kada nors sugalvočiau apiplėšti banką, imčiau jus drauge visai neabejodamas.
– O aš dėl jūsų, – Jogi nusijuokė, – labai gerai pagalvočiau. Mechike man teko dalyvauti apiplėšiant banką. Tikiuosi, jūs suprantate, šis pareiškimas ne spaudai. Paprasčiausiai aš imu jumis pasitikėti. Moteriška intuicija. Tikiu, jog niekad man nepakenksite.
– Jums trūko pinigų? – paklausiau priblokštas.
– Taip. Ketinome statyti avangardistinį filmą ir neradome, kas finansuotų. Mano grupė vadinasi  „Paskutinieji maištininkai“. Bet tai tik akimirkos amžinybė. Kai laikas kelia kruviną puotą, geriausi mūsų gyvenimo epizodai išblėsta ir yra užpustomi smėlio, keliaujančio smėlio. Tiktai kinas pajėgus įamžinti jaunystę, laimę ir kilniadvasę idėją.
– Aš pažįstu žmogų, kuris iš karto besąlygiškai jus įsimylėjo, – vėl pradėjau aš.
– Užbėgdama už akių prisipažinsiu, jog nesu laisva ir nuotykiai manęs netraukia.
– Jūsų draugas irgi atvažiavo į festivalį?
– Ne. Jis liko Mechike.
– To žmogaus meilė stipresnė už žemės drebėjimą, jūs juk žinote, kas yra žemės drebėjimas.
– Žinau, bet...
Supraskit tai kaip stichinę nelaimę. Negalvokit nei apie praeitį, nei apie ateitį.
– Aš ir nežinojau, kad Lietuvoje tokie karšti vaikinai, – pasakė Jogi. – O dabar turime skirtis. Manęs laukia kelionė Maskvos upe.
– Gal mes galėtume susitikti vakare? Sakysim, ketvirto aukšto bufete. Tame, kurio langai į Maskvos upę. Rytinėje pusėje. Pavyzdžiui, devintą valandą vakaro. Dar liko daug klausimų.
– Jeigu aš būsiu grįžus iš „Rosijos“ koncertų salės. Prižadėt negaliu.
Jogi prisijungė prie meksikiečių delegacijos, ir netrukus festivalio svečiai sulipo į autobusus, kurie juos nuvežė prie prieplaukos.
Nuskubėjau į devintą aukštą, kur gyveno prancūzų kino kritikė. Pasibeldžiau. Duris atidarė gal keturiasdešimt penkerių metų moteris. Gana simpatiška, be vestuvinio žiedo. Vadinasi, laisva. Truputį suvytusi, bet sulčių dar likę. Tiktų į mamas. Grožis yra vienas iš kilniųjų gyvenimo principų ir laimės sąlyga... Aš nebūčiau prisivertęs suartėti su šia moterimi. Atsisakiau šios absurdiškos minties. Tai prieštaravo mano idealams.
– Atleiskite, suklydau... – sumurmėjau ir nudūlinau.
Mulkis! Neišmanėlis! Kvaiša! Nežinojau, jog teks dar baisiau nusižeminti siekiant savų tikslų. Prancūzė buvo bent simpatiška.
Belgų aktorės neradau, bet budinti paaiškino, kad ji plaukioja laivu Maskvos upe. 
Žinios nebuvo paguodžiančios. Liko viena Jogi. Ar padės man Franciskas Fordas K .? Jeigu jis sutiks, atras Jogi R. iki vakaro ir įkalbės. Užteks pažadėti vaidmenį savo filme. Juk grandioziniai reikalai tvarkomi paprastai.
Kaip jaunuoliai nekantrauja pirmojo karto, kada guolin suėję galės pasidžiaugti slapta meile, taip ir aš laukiau vakaro. Kur pasuks mano likimas?
Apie devintą, kai vakaras dieną išstūmė, radau Jogi sėdinčią prie tuščio staliuko.
– Matot! Aš priversta laukti,– pasakė ji.
Papuošalai net žlibino.
– Bėgau, skubėjau, lėkiau, skridau,– nutaisiau veidą vaizduodamas, kaip skridau.– Bet dabar galėsime ramiai pasikalbėti. Aš tik paimsiu šampano.
– Ne. Jokių svaigalų, – pasakė Jogi. – Rytoj man sunki diena. Griežtai atsisakau.
Supratau, jog mano šansai perpus sumažėjo.
– Jūs matėte šiandien K.? – paklausiau.
– K.? Mačiau. Per konkursinių filmų peržiūrą. O kas yra?
Ar kalbėjosi jiedu apie mane? Žinojau apie tai ne daugiau kaip eilinis metro keleivis. Turbūt vis dėlto ne.
– Nieko, – pasakiau nusiminęs (biržoje lošti negalėčiau, per daug karščiuojuos). – Koks jūsų mėgstamas aktorius? Be Marlono Brando.
– Be Brando neįmanoma, – pasakė Jogi. – Jis mano idealas. Viršūnių viršūnė. Stanislavskio ruporas. Teoretikams reikia jį studijuoti, jei nori pagilinti savo žinias. Marlonas Brando mums, amerikiečiams, turiu omeny Centrinę Ameriką, – jis mūsų dievas. Tik neklauskit apie režisierius. Auksinė Eldorado saulė – į ją krypsta daugelio kinematografininkų žvilgsniai.
– Kokią knygą jūs išskirtumėt? Kuri paliko neišdildomą įspūdį?
– Stendalio „Raudona ir juoda“, – nedelsdama atsakė Jogi. 
Žiuljenas Sorelis; jį Stendalis apdovanojo geležiniu genijaus sindromu, pagalvojau.
– Jeigu taip, neuždarykite šiandien savo lango. Gal aš rasiu ilgas kopėčias.
– Na, na... Nejuokaukim, – Jogi atsistojo ir suspaudė man bicepsą. – Jūs gąsdinate mane. Iki pasimatymo.
– Neuždarykite lango, – pakartojau nusilenkdamas ir pasukau laiptų link, palikęs sutrikusią meksikietę.
Lipdamas dar pamojavau. Dailiai nešdama savo gražią galvutę, ji grakščiai statė iškrypėliškai plonas kojas ir skaičiavo smulkius žingsniukus.
Iki dvylikos išsėdėjau restorane ir viską kruopščiai apgalvojau. Išgėriau tik du butelius alaus. Turėjau būti protingas ir vikrus.
Paskui pakilau į ketvirtą aukštą ir pasibeldžiau į šimtas penkiasdešimt aštuntas duris. Atsiliepė mieguistas moters balsas. Supratau, jog čia nepapietausiu, ir pasibeldžiau į gretimas duris, pažymėtas šimtas šešiasdešimtu numeriu. Ant slenksčio pasirodė praplikęs senyvas vyras. Paaiškinęs, jog draugas girtas miega ir negaliu pasiimti savo kostiumo, paprašiau leisti įlipti pro pravirą balkoną. Didesnę nesąmonę sunku buvo sugalvoti. Tačiau vyriškis mandagiai sutiko.
Iš vieno perlipau į kitą, o paskui užsirioglinau ant Jogi balkonėlio, ir tuo metu kažkas gatvėje suriko rusiškai:
– Ei, ką ten darai? Grįžk greičiau atgal!..
Žvilgtelėjęs žemyn pamačiau milicininką. Seržantą. Ką daryti? Stumtelėjau duris į Jogi kambarį, bet jos buvo uždarytos. Tada pasibeldžiau į stiklą.
– Ei, tu! Grįžk tuojau pat iš kur atėjęs! – plyšavo milicininkas.
Netrukus pamačiau išsigandusią Jogi su naktiniais marškiniais. Nors jai yra tekę net bankus plėšti, vis dėlto liko baikšti moteriška prigimtis. Ji bijojo skandalo. Aš ją supratau.
Kadangi beldžiau įkyriai, Jogi atidarė duris.
– Jūs išprotėjote, – pasakė pasipiktinus, – įsimylėjote per dvi minutes, o po valandos jau braunatės į nepažįstamos moters buduarus. Kažkas panašaus kaip Venesuelos filme, kurį šiandien žiūrėjau.
– Garbės žodis, norėjau tik pasikalbėti. Prieš miegą priplūdo auksinių minčių. Nebūkit buržujiško padorumo įsikūnijimas.
– Tuo manęs neapkaltinsit.
– Tada gerai. Grosim iš klausos. Pirmiausia reikia pasirūpinti naktipiečiais.
– Turiu zefyrų ir butelį pepsio, – pasakė Jogi.
– Pasiduodu, – iškėliau rankas. – Puiku, mudu užkandžiausime kaip dvi respektabiliausio anglų koledžo auklėtinės. Galvą galiu guldyti – buvot išsigandus. Tuomet valgykite. Tai nuramina nervus. Kas aš? Baisus šašas? Ne. Paprasčiausias sportuojantis vaikinas, mėgstąs prieš miegą užkapoti.
– Girdžiu balsus koridoriuje. Jūsų ieško...
– Tai sutapimas. Juk ne aš vienas moku laipioti po balkonus...
– Jūs nieko neimat į galvą. Tai imponuoja, – tarė Jogi sėsdama ant lovos.
– Girdit, kaip ambrija? Tas seržantas dievaži nepagydomas idiotas. Nejaugi aš lįsiu iš kambario į koridorių mušdamas sau į krūtinę: mano kaltė, mano didžiausia kaltė...
– Aišku, ne. Jūs esat angeliško kuklumo įsikūnijimas.
– O! Šitaip... Kalbėkite, kalbėkite. Daugiau ironijos! Žiauriausia, kai moteris praranda humoro jausmą.
Aš sukirtau tą niekingą zefyrą.
– Kaip? Tvarka? Gal dar vieną? – paklausė Jogi ir ištiesė skanėstą.
Prisigretinęs apkabinau tą vargšę meksikietę ir pabučiavau garsiai, kaip kad vaikas bučiuoja kačiuką.
– Net juokas ima, – pasakė išsilaisvinusi.– Vis tiek jūs ne toks meilus kaip tas, kuris liko Mechike.
– Bet jis turi vieną ydą. Jo čia nėra.
– Siaubas, koks jūs įžūlus... Kiaulint jums turbūt ne pirmiena.
Vėl apkabinau, bet jos neveikė mano glamonių garbanos. Jogi pasipurtė, atsistojo (bravo!) ir užsidegė cigaretę. Ji buvo tarsi deimantų vėrinys, skleidžiąs į visas puses žydrus, geltonus, raudonus atspindžius. Rudos jos akys blyksėjo tamsoje. Turbūt turėjau padėkoti besarmatei atsitiktinumo nimfai, kad į žmonas gausiu tokią moterį. Krutinkis, dumčiau, – kursčiau save.
– Aš piemuo jūsų slaptų troškimų ir pasiruošęs glaustis prie jūsų rožių, – pasakiau ir, galiu prisiekti, jos veidu slystelėjo menkas šypsnys.
Visi pelėdėja pamatę jos gražų veidą, o prie komplimentų ji pripratus kaip prie dušo.
– Visi jūs, europiečiai, pernelyg sentimentalūs, – pagaliau ištarė ji, ir aš apsidžiaugiau.
– Perplovinėti ir perkošinėti senutės Europos kauliukus – kodėl gi ne? Amerikiečiams tai būdinga, – apsimečiau įsižeidęs.
Jogi sėdėjo padėjusi galvą ant priegalvio ir atrodė beužminganti.
– Esu pop muzikantas, – prabilau vėl, bet jau nuoširdžiai. – Manau, jog turiu talentą, kuris tik tam tikrose sąlygose gali būti naudingas. Noriu susituokti su jumis fiktyviai, kad galėčiau emigruoti.
– Jūsų bjaurūs ketinimai, – pasakė Jogi. – Štai iš kur ta meilė...
– Bei jeigu tik taip elgiantis galima pasiekti geidžiamo rezultato...
– Poelgiai vertingi tiek, kiek juos valdo moraliniai principai. – Jogi užgesino cigaretę. – Tai pagrindas puoselėjant savigarbą.
– O ar jūs laiminga?
– Aš stengiuosi būti laiminga. Tegu kiekvienas būna laimingas tiek, kiek sugeba sutvarkyti savo gyvenimą. Aš nekenksiu, bet ir padėti nebandysiu. Jūs norite būti turtingas, kaip dauguma pop muzikantų. Ką gi, privati nuosavybė ir socialinė padėtis – kiekvieno asmeninis reikalas. Kodėl jūs trokštate palikti tėvynę ir brautis nežinia kur ir nežinia kokiu tikslu?
Kaip tėtis bara pargriuvusį vaiką – lygiai taip pat puolei ir tu, Jogi, mane atkalbinėti. Nesutikau nė su vienu jos žodžiu. Kalbėjomės dar pusvalandį, tačiau nieko nesulygome.
– Visa tai priklauso ne nuo manęs, – pasakė Jogi. – Nieko jums dabar tikro negaliu pasakyti. Be to, laikas kalbėti ir laikas miegoti. Gal atidėkime viską rytojui. O poryt mus išveža į Jerevaną, kad susipažintume su pietinėmis respublikomis.
Štai vėl koridoriuje triukšmas. Matyt, budinti pasakė, jog jūs įlindote į kažkurį kambarį, nes girdžiu, kaip tikrina kaimyno numerį.
– Ką man daryti? – praradęs nuovoką paklausiau.
– Lįskit į drabužių spintą, – gudrybės pilna Jogi pasiūlė.
Bet aš nespėjau. Atsarginiu raktu budinti atrakino duris, ir ant slenksčio pasirodė du milicininkai ir dvi moterys. Pagalvojau, kad baigta, suims. Pašokęs smogiau seržantui (Mikatsuki geri) ir, padus pasipustęs, nėriau pro tarpą – pats priekabiausias regbio treneris nebūtų papeikęs. Seržantas dundėdamas griuvo. Išsprūdęs nukūriau prie lifto, paspaudžiau mygtuką. Atsipeikėję milicininkai dūmė iš paskos. Lifto nelaukiau, pasileidau laiptais ir atsidūriau ,,Rosijos“  viešbučio kieme. Kiemas nemažas, bet tamsu kaip negro užpakaly. Nuskuodęs prie fontano, prigludau prie žemės.
– Jisai čia, kieme! – šūkavo seržantas.
Tikėjau – už smūgį man nedovanos.
– Kas atsitiko? – pasigirdo solidus balsas, gal vyresnio laipsnio.
– Vagis įsibrovė į ketvirto aukšto numerius, dabar štai pasislėpė kieme, – pasakė seržantas.
– Jūs pasilikit čia ir saugokit, kad nepaspruktų, o aš einu, atsivesiu vyrus su prožektoriais, – pasakė tas solidus, turbūt karininkas.
Ką turėjau daryti? Pamačiau šone stovinčius šiukšlių konteinerius. Radau vieną tuštesnį ir įlindau į vidų.
– Jisai čia, kieme, – rėkė seržantas. – Aš su Morozovu saugosiu kiemą per naktį. Vis tiek jis išlįs iš ten, kur įlindo.
Girdėjau, kaip milicijos karininkas su vyrais iš apsaugos griozdžia kiemą. Paskui viskas nurimo. Prie konteinerių seržantas įkūrė postą. Sėdėjo, rūkė su Morozovu ir pusbalsiu kalbėjo.
Tupėjau tarp dvokiančių šiukšlių ir krimtausi dėl to, kad ištepiau savo drabužius. Įsitaisęs bandžiau nusnūsti. Supratau, jog viską lems kantrybė. Arba pelė išlįs iš urvo, arba katinai pasišalins. Užsnūdau gal tris keturis kartus su pertraukomis. Paryčiui išgirdau seržantą vis dar burbantį kažką Morozovui. Pasakojo apie tai, kaip nusprendė auginti kolektyviniame sode gvazdikus. Kalbėjo, ką mėgsta šios gėlės ir panašiai.
Vėsos virpuliai visai išbudino mane. Nenuostabu, kad tokioje liūdnoje padėtyje į galvą atėjo liūdnos mintys. Mąsčiau apie vaikų namus, sumautą savo vaikystę. Prisiminiau, kaip srėbdamas batvinius radau stiklo šukę lėkštėj. Gal ji ten papuolė atsitiktinai, tačiau buvau tikras, jog vaikai tyčia taip padarė, kad be moralinių kančių, kurias patirdavau nuolat, nes prastai sugyvenau su kolektyvu, atsirastų ir fizinių. Mane dažnai skriaudė vyresni, stipresni; ir aš tikėjau, jog būsiu įžymus žmogus, ateis laikas, kai visi prašys manęs atleidimo.
Aš nepritampu prie sovietinės kultūros. Svetimas man ir Vakarų kultūros beširdiškumas. Marginalūs tie žmonės, kurie yra ant ribos tarp dviejų socialinių pasaulių. Kaip tik mano atvejis. Galiu guostis vien tuo, kad marginalūs žmonės kūrybingesni už tuos, kurie laimingai gyvena vienoj kultūroj; vargu ar jie bus novatoriai – pernelyg daug ką mano esant savaime suprantama. Didžiausią indėlį kultūron įnešė marginalūs žmonės.
O Jogi? Būtinai reikės jos paieškoti Jerevane. Ar sekasi jai būti laimingai nepaisant to, kad stengiasi kiekvieną akimirką? Tikiu, kad būčiau įkalbėjęs ją fiktyvioms vedyboms, jei ne tas prakeiktas seržantas. Tikiu, jai pakaktų širdies. Juk dauguma žmonių moralesni negu jie įtaria. Juk kiekvienas esam priverstas atsižvelgti į tai, kaip mūsų poelgiai veikia kitus žmones, kiekvienas atsižvelgiam į galimas kitų žmonių reakcijas. Tačiau jeigu žmogus tiki, kad pasaulis – džiunglės, tada, savaime suprantama, jis neturi skrupulų. Toks greičiausiai Franciskas Fordas K. Kaip motyvuojami veiksmai, priklauso nuo pasaulėžiūros. O gal K. manęs nesuprato? Gal jis kitaip supranta humanisto vaidmenį. O gal aš per daug reikalauju? Bet juk jeigu Homo sapiens kada nors pasieks tokį lygį, kai visiškai noriai vykdys moralės įstatymus, tai reikš, kad nebeturi jokių troškimų, stumiančių pažeisti tuos įstatymus. Tačiau dažnai juk gyvename tik dėl pareigos, o ne todėl, kad gyvenime randame malonumų.
Mano nepilnavertiškumo jausmas sukelia norą įprasminti save mene. Tačiau, nors manau turįs kuo kilniausius tikslus, sielos gelmėse esu susirūpinęs, ar sulauksiu aplinkinių pritarimo. Daugelis menininkų metų metais atsisako komforto, vargsta ir kenčia nepriteklius siekdami tikslo, kurio net artimieji neįvertina. Bet jie žino – jei patirs sėkmę, ir artimųjų bus pripažinti.
Tačiau čia, šiukšlių dėžėje, mano mintys skverbiasi į ateitį, ir aš matau save tarp populiariausių pop žvaigždžių. Svajonės kompensuoja daug ką. Jos sušvelnina nepilnavertiškumo jausmą, kursto gležnas viltis ir mažina patirtas nuoskaudas. Svajonėse mes dažnai save matome kaip kenčiančius herojus, kurie persekiojami arba laimi, arba žūsta gražia mirtimi. Deja, mano monologinę improvizaciją pertraukė kibirų žvangėjimas ir duslūs balsai kieme.
– Ko jūs čia tupit kaip brakonieriai? – paklausė sodrus baritonas.
– Vadovybės įsakymas, – atrėžė seržantas. – Kieme pasislėpė nusikaltėlis. Dėl to ir įrengėme pasalą. O jūs ko taip anksti?
– Kopūstai su mėsa prasmirdo, šefas liepė skubiai išmesti. Dvokia visa virtuvė.
– Jūs iš Rytų restorano?
– Taip. Šiandien kažkokie šventiniai pusryčiai. Darbą pradėjom šeštą. Iš proto galima išeiti.
Subildėjo konteinerio dangtis, dar sekundė, ir lipnus dušas pasipylė man ant galvos. Norėjau šokti lauk ir visus išguldyti, bet paskutiniu momentu susivaldžiau.
– Ateik pas mus į virtuvę, – sududeno baritonas. – Uždirbsi dvigubai ir dar namo parsineši.
– Reikės pagalvoti, – nusijuokė seržantas. – Imkit Morozovą. Jis geras kulinaras.
– Galvokit greičiau, kol virėjo vieta laisva, – atsiliepė balsas jau kiemo pakrašty. Trinktelėjo durys, ir viskas nutilo.
– Einam, Morozovai, tas šmikis, matyt, pabėgo. Pasakykime sargybos viršininkui, kad virėjas matė, kaip panašus subjektas pasislėpė ,,Rosijos“  labirintuose.
– Man jau gana to srūvančio kančiom ir linksmybėm kino festivalio. Vos milicininkai nuėjo, išlindau iš konteinerio ir nusivėmęs ėmiau prie fontano valytis ir praustis.
– Tarsi sužeistas jaguaras neapkenčiau viso pasaulio ir buvau pavojingas. Bet niekas man nesutrukdė išeiti į gatvę.

Karatistai kartais užsuka į sunkiosios atletikos salę. Kilnojau geležis ir aš, pašaipiai stebėdamas, kaip kultūristai pumpuojasi pagal Švarcnegerio sistemų. Paskui vaikšto išdidūs it povai palei veidrodinę sieną – išpūtę bicepsus, tricepsus ir deltos raumenis. „Žiūrėk“, – pasakė man vienas stambuolis.
Riaugėdamas jis parodė pro langą bekojį elgetą. Tas sėdėjo atsilošęs į aptrupėjusią namo sieną ir žegnojosi kažką murmėdamas. Elgetauti irgi darbas.
Vėjas nešiojo voratinklius. Medžių lapai, lyžtelėjus rudens saulei, raitėsi, virto dailiais geltonais medaliais, kurie žvangėdami kniubo į paskutinį savo guolį – taupyklę gatvėse ir skveruose. Elgetos taupyklė – blizganti nuo išdžiūvusio prakaito kepurė – buvo apytuštė.
– Matai? Jam neišeina, – apgręždamas mane pasakė stambuolis ir dūrė pirštu į akiniuotą kultūristą, kuris gulėdamas spaudė štangą – geležis žvangėjo, rankos virpėjo, bet alkūnių ištiesti nepajėgė. – Taip ir mes dažnai nesurandame arba neieškome jėgų, kad užfiksuotume tikrą užuojautą.
Žiūrėjau pro langą. Elgeta linktelėjo moteriai, įmetusiai keletą smulkių monetų. Prie kirpyklos galavosi katės pjautas balandis. Išėjęs kirpėjas nušlavė jį į tarpuvartę.

VIII 
1969 m. liepos 19 d. Lietuvoje mirė armėnų rašytojas G. Maharis.
Prieš porą dienų senatoriaus Edvardo Kenedžio automobilis netikėtai nuvirto nuo tilto į Pondžio įlanką Masačiusetse. Kartu su juo važiavusi Meri Kopeknė, buvusi jo brolio senatoriaus Roberto Kenedžio sekretorė, žuvo.

Jerevanas, Jerevanas. Žaižaruojanti mėlynė ir kraujuojančios miglos pietų pusėje. Atsigėriau legendinio Jerevano vandens. Koks skonis! Šaltas šaltas. Kalnų šaltinio versmė. Armėnai, gamindami konjaką, vynuogių spiritą skiedžia ne distiliuotu, o kalnų šaltinio vandeniu. Antai stūkso mitinis Ararato kalnas. Diena neapčiuopiama kaip sielos skausmo dvelktelėjimas. Keturiasdešimt trys laipsniai karščio. Tvanku. Dar nespėjau atsigauti po katastrofiško Maskvos kino festivalio, ir štai aš jau Armėnijoje. Araratas įkvepia naujų vilčių. Amžinybė skatina įprasminti trumpo mūsų gyvenimo akimirkas. Garbės troškimas – pakankamas motyvas, kad kęsčiau, vargčiau, rizikuočiau, veikčiau sukaupęs visas savo jėgas. Ant šio aukuro aukoju savo gyvenimą, artimųjų meilę ir prieraišumą.
Lenino aikštėj prie „Armėnijos“ viešbučio stabteli aklas šuva. Jis atlieka gamtos reikalą ir nurisnoja sau. Argi aš ne aklas bedalis, einantis nežinia kur, ieškantis nežinia ko?
–Tėtuši, kur galima rasti administratorių? – pasitelkęs šilumą ir žavesį paklausiau viešbučio hole.
– Gale po kairei, – paaiškino šveicorius.
Čia įėjimas laisvas. Niekas nepakliudys. Bet administratoriaus neradau. Pamačiau tik merginą, bet tokią, kad net nupurtė elektros srovė. Ach, pagalvojau, įdurčiau ir pasukčiau. Nagais sudraskyčiau tą žavų atkištą užpakaliuką. Nedidelio ūgio, aptemptais džinsais ir languotais marškiniais. Turėjo dideliausias juodas akis, kurių vyzdžiai buvo aptraukti švelniu rūkeliu. Tokias akis statuloms iškaldavo senovės egiptiečiai. Jos kleopatriškuose plaukuose lyg drugelis mirgėjo perlamutrinė segė. Nusekiau iš paskos.
Sekretoriate sėdėjo dar viena mergina. Aure, kaip karpo blakstienomis, gal pabandyti laimę, drąsinau aš save. Pažintis su tokiu miniatiūriniu Armėnijos stebuklu – ko dar trokšti iš šalies, kukliai įsispraudusios tarp tufo uolų ir raibuliuojančių saulėje vynuogių kekių? Prisiminiau, jog moterys – tai katės, turinčios sudėtingiausią ir prieštaringiausią charakterį. Jas valdo tik tie, kurie mėgsta jas ir atlaidžiai kenčia kaprizus bei savitą logiką, t. y. perkanda moters esmę. Jaučiausi šios srities žinovu ir neabejojau: jei užsispirsiu – savo pasieksiu. Skeptiškai žiūrėjau į kalbas, jog Armėnijoje moterys kitokios, sunkiai nugalimos.
– Laba diena, – kreipiausi į didžiaakę gražuolę. – Mane pribloškė jūsų angeliškai tyras veidelis, bet aš pasiryžęs atiduoti dvejus senatvės gyvenimo metus – tada juk žmogus labiausiai trokšta gyventi – kad išgirsčiau dar ir jūsų balsą.
– Matau, jums negaila septynių šimtų trisdešimt nemigos prailgintų naktų su distrofija, astma ir šlapimo pūslės negalavimais, – ji kalbėjo šaltai, nepakeldama akių nuo stalo.
– Teisybė, senatvėje žmogui ne kas, bet aš sportuosiu ir būsiu žvalus bei produktyvus.
– Jūs sportininkas?
– Ne. Esu fizkultūrininkas mėgėjas. Sakykite, ar dar neatvyko Meksikos kinematografininkų delegacija? Man sakė, jog čia paprastai apsistoja respektabilūs užsieniečiai. Jūs vertėja? Gal ispanų?
– Ne, prancūzų. Jie atvažiavo vakar, – pasakė mergina.
– Ar yra tarp jų vargšė mano senoji teta Jogi R.?
– Tuoj pažiūrėsiu svečių sąrašus. Kokia, sakot, pavardė?
– Jogi R.
– Ne. Tokios nėra. Galit pasižiūrėti pats.
Liejosi raidės. Paskutinė mano viltis buvo užgniaužta ir tirpo kaip vaškas ugnyje.
– Ar neužmiršite tokio Odisėjo iš Lietuvos? – paklausiau jausdamas, kaip pradeda zyzti sieloje (bjaurus, purvinas garsas).
– Kiek jums metų, šefe? – paklausė greta sėdėjusi mašininkė ir nubraukė nosine prakaitą nuo strazdanotos kaktos.
– Dvidešimt dveji, – dėl viso pikto pasijauninau pora metų.
– Nepavadinsi jūsų nesubrendėliu, tačiau klausiat naiviausių dalykų,– pasakė toji.– Anželai meilinasi ir iš Latvijos, ir iš Lietuvos, ir iš Amerikos. Po tris kartus priešpiet ir po du popiet. Ir daro tai išmoningai, žalčiai. Tema ta pati, tik formuluotė skiriasi. Tačiau negi ji visus prisimins?
– Vadinasi, Anžela. O aš Odisėjas, – pasakiau. – Iki pasimatymo.
Atsisveikinau kažkaip kvailai, bet man jau į viską nusispjaut, nors toji Anžela, reikia pasakyti, turėjo šarmo.
Hole pamačiau du juodbruvus vyrus, besikalbančius ispaniškai.
– Jūs meksikiečiai? – paklausiau angliškai.
– Taip, – atsakė vienas.
– Jogi R. liko Maskvoj?
– Jogi iš Maskvos išskrido į Niujorką, o iš ten į Mechiką, – paaiškino kitas.
Niekada ir nesužinosiu, ar Frensis K. kalbėjo su ja, ar ne. Šiaip ar taip, galutinai pralošiau.
Dvi valandas sėdėjau parke ant suoliuko, mintydamas visus variantus, ir nusprendžiau: namo lyg niekur nieko grįžti negaliu.
Jeigu jau nėra kitokios išeities, reikia bėgti į Turkiją. Žūti arba būti! Turbūt man lemta gyvastį prarasti kalnuos, aukštašlaičiuos kalnuos. Baimė kaip laidotuvių varpas daužėsi mano krūtinėje. Tačiau dedukcijos metodas atvedė mane prie rizikingiausio sprendimo. Bėgti! Ir gyvam nepasiduoti. Kokia gėda būtų, jei draugai sužinotų, jog aš kaip paskutinis mulkis įkliuvau pasienio užkardoje! Ne. Gyvas nepasiduosiu. Gana beviltiškų tampymųsi ir pralaimėjimų. Arba – arba.
Mieste įsigijau reples vielai kirpti, kompasą ir Armėnijos žemėlapį. Šeštą valandą vakaro jau buvau Leninakane. Geležinkelis vingiavo palei sieną, ir aš pavydžiai žiūrėjau į Turkijos žemę už spygliuotų vielų.
– Esu Lietuvos kino studijos aktorius,– paaiškinau Leninakano viešbučio administratoriui. – Mes čia suksime meninį filmą. Visa filmavimo grupė atvažiuos rytoj, vėliausiai – poryt.
Man davė atskirą numerį. Turėjau iššniukštinėti apylinkes, o tam reikėjo kelių parų. Įsikūręs išėjau į miestą. Nuklydau prie paminklo žuvusiems kariams. Jeigu kada nors teks būti Leninakane, atsistokite ant šios kalvos ir išvysite įstabų reginį: saulės išdegintas plokščiakalnis su heraldiniu išdidumu šliejasi prie žalzgano upeliūkščio, o už jo dunksojo slėnis ir sukietėjusio molio raudonis. Erdvė, kurią dreskia vien erelio sparnas ir pašalaičio žvilgsnis. Likime, pademonstruok savo galybę! Už poros kilometrų kapitalistinis pasaulis, leisiąs išsipildyti slapčiausioms mano svajonėms ir paliesti šlovę.
Tas upeliūkštis teka tiesiai į Turkiją. Nedelsdamas viską sulyginau su žemėlapiu ir išmatavau atstumus. Taip! Bėgsiu šiąnakt.
Užsisvajojęs grįžau į viešbutį. Karštymečio oras žvilgėjo kaip metalas. Pilkasidabriai medžiai buvo apnešti kalkių spalvos dulkėmis. Niekada nepavargstanti saulė riedėjo vakarop. Aš laukiau klampios nakties, ir širdis daužės krūtinėje nujausdama tūkstantį pavojų: gal žūsiu nuo kulkos, gal sudraskys vilkšuniai tvirtanagiai. Sutemo gana greitai. Pietuose temsta anksti. Vaiskiam danguj suspindo žvaigždės. Neregėtai žavus žvaigždėtas skliautas. Toks būna tik pietų dangus. Natų prirašytas dangus. Šešėliai ir švelnios sutemų spalvos gulė ant pilkų kaip perlas namų sienų. Jei žvaigždžių konfigūracijos bus palankios, pusryčius turėčiau valgyti Turkijoje.
Ėjau į miesto pakraštį. Dienos kaitrą pamažu išstūmė svaigi vakaro vėsa. Reikėjo pėsčiomis nusikasti iki plokštikalnio. Į šviesiaplaukį žmogų vietiniai kaipmat atkreiptų dėmesį. Aš net pabūgau, ar manęs nepradės sekti koks įtarus leninakanietis. Juk juodukai jaučia negera intuityviai. Iš tikrųjų, ko eiti į tokį skurdų miestą europiečiui turistui naktį? Labai galimas daiktas, jis sumanė kažką blogo.
Vis dėlto laimingai nukėblinau iki paminklo žuvusiems kariams. Šalia jo styrojo vieniša lyg likimo pirštas tuopa. Žemyn vingiuojantis kelias vedė į karinį dalinį, ir netrukus teko kristi ant žemės – sutvisko viliuko žibintai. Mašina sustojo, išlipęs kareivis nusišlapino. Man net pažastys sudrėko. Pagaliau jis nuvažiavo, ir aš galėjau keliauti toliau. Staiga vėl pasigirdo tylus motorų burzgesys. Linguodami šviesomis prašliaužė kariniai sunkvežimiai. Klupdamas ir griuvinėdamas kūbrinau nuo kalno. Priėjęs upokšnį pajutau silpnumą; kad tik nepakirstų pakinklių. Perbridęs šliaužiau dešiniuoju krantu. Praslinko gal valanda, pūstelėjo vėjelis, ir aš pamačiau, jog artėju prie tilto. Šalia jo lyg kardinolas purpuriniais muaro rūbais stovėjo keistos formos medis. Įbridau į upokšnį ir, balansuodamas rankomis, leidausi nešamas srovės. Ant tilto šnekučiavosi keli kareiviai. Matyt, čia postas. Paplaukęs šimtą du šimtus metrų, vėl išlipau į dešinįjį krantą. Susilenkęs klupinėdamas bėgau, kartais sustodavau – ar negirdėt patrulių žingsnių. Atkūręs prie sąnašyno pastebėjau, jog upokšnis įsilieja į didesnę upę. Nenorėdamas rizikuoti, nusprendžiau toliau keliauti plaukte. Stipri srovė nešė pro brūzgynus. Čia galėjo būti pasieniečių postai. Tik dabar pajutau, kaip svarbu mano fizine forma. Žvaigždėtas dangus atsispindėjo sidabrinėje upės juostoje. Stengiausi šnopuoti tyliai.
Staiga išvydau neaiškų siluetą. Dar labiau priartėjęs supratau, kad tai užtvanka. Visas likusias jėgas sutelkiau grumdamasis su srove. Reikėjo išlipti į kairįjį krantą. Vos spėjau. Kalendamas dantimis iššliaužiau ant sausumos prieš pat užtvanką. Tereikėjo apeiti ją ir – ranka pasiekiama Turkija. Įsiklausiau. Vien vanduo šniokščia. Šiurpo ir baimės sukaustytas, ryžausi šliaužti į viršų ir įveikti šią paskutinę kliūtį. Nuo rūbų varvėjo vanduo. Mėnesienos užlieta užtvanka buvo beveik įveikta.
Kodėl negalėjo pasitaikyti, kad kareivis būtų išėjęs pasivaikščioti arba pasitikti draugo? Ne. Kantriai sėdėjo ir laukė. Aš ant jo tiesiog užlipau. Išgirdau, kaip spragtelėjo užtaisomas ginklas. Prieš minutę jis gal kovojo su miegu, iš nuobodumo vytele kapstydamas sudžiūvusią žemę. Pamačiau blyškų siluetą ir nelaukdamas pasakiau:
– Tai aš, Ivanai.
Ir artėjau prie jo.
– Aš ne Ivanas! Stok! Rankas aukštyn! – užbliuvo ukrainietišku akcentu kareivukas.
– Baik, čia savi, – pasakiau ir smogiau (Mavashi geri); kareivis pečiais paniro į dulkes.
Surikęs iš baimės, jis paleido seriją man virš galvos, ir bemat atsirado jo draugas, susibaudęs pulti mane su šunimi. Deja, turėjau pasiduoti. Šunų bijojau labiau negu ugnies.
– Rankas! – rėkė atsistojęs ukrainietis. – Greitai prisiprašysi!
– Negąsdink, – pasakiau. – Jau užmiršai, kaip skridai? Kojos ir dabar turbūt guminės.
– Jei tu man vėl patektum į rankas, – iškošė pro dantis, – sudoročiau, oi sudoročiau...
Mane, lydimą besitampančio vilkšunio, vedė į postą. Aš nusekiau tą ukrainietį klusniai, nors ir erzino jo kaip laivelis suplota kareiviška skrybėlė. Poste visi smalsiai apžiūrinėjo mėlynlūpį pažeidėją, o ukrainietis vis pasakojo atlyždamas. Pabėgti neturėjau jokių šansų. Apie sienos pažeidimą jie pranešė telefonu, ir po penkiolikos minučių sunkvežimis atvežė pasieniečių su šunimis, kad patikrintų, ar aš ėjau vienas, ar ne. Netrukus mane parvežė į Leninakaną. Pusiaukelėje pradėjau alpti, vaitoti iš skausmo. Rankos buvo suveržtos per stipriai. Šiaip taip iškenčiau iki karinio dalinio, nepraradęs sąmonės. Ten man rankas atrišo. Pagaliau.

Prisimenu, sukako aštuoniolika. Aš suvokiau, jog tai žymiausia mano gyvenimo data ir ėmiau svarstyti, kaip ją atšventus. Kaimynystėj mirė, apsinuodijęs smalkėm, vaikinas, su kuriuo žaisdavau vaikystėje. Pirmą kartą susidūriau su mirtimi. Jis gulėjo pašarvotas, bet aš nenorėjau jo pamatyti. Nenorėjau matyti jo mirusio. Apie iškilmingą gimimo dieną nebuvo nė kalbos. Mane kankino melancholija, ir aš nusprendžiau gimtadienį sutikti kapinėse. Ispaniška mistikos ir gyvenimo priešstata. Be pažįstamų, tik vyno butelis ir mirties draugija.
...Diena blėso. Pelenų spalvos danguje tirpo žara. Mirusieji tarsi bandė tylomis priekaištauti šiam nepateisinamam saulėlydžiui. Nuostabi rudenėjimo poezija. Chromo geltonumo klevo lapai čežėjo man po kojų. Salstelėjęs vystančios gamtos kvapas tiko prie neglazūruoto porceliano angelų ir žvakių išdegu. Šalia juodų išdžiūvusio kaštono griaučių kniaukė kačiukai, kuriuos kažkoks žmogus išleido iš maišo vildamasis, kad vienišos našlės, lankančios kapus, pasigailės ir parsineš po vieną namo. Gyvuliukai, mane pamatę, gailiai sumiaukė, ir šis monotoniškas skundas vėrė širdį labiau negu išakijusių medinių kryžių gedulas. Kai pasitraukiau į šoną, jie nutilo.
Pamenu, bandžiau įsijausti į viską, kas mane supa. Kapinės – tai ne romantika, o velniai žino kas. Mintys plūduriavo drauge su violetiniais šešėliais, tūpčiojo pamėkliškoje žalsvoje šviesoje tarp snūduriuojančių antkapių. Mamunėlės ir mošos, kūmai ir kūmos, palaidoti čia, irgi kažkada turėjo aštuoniolika metų ir nuo krištolo kalno žvelgė į būsimo savo gyvenimo panoramą, matė šaukiančius, viliojančius vaizdus, būsimos laimės kontūrus, tikėjo savimi kaip tūkstantis pašėlusių dvasių...
Patraukė dėmesį pompastiškai spindintis itališko marmuro ir emaliuoto vario paminklas. Velionis gal kažkada išdidžiai mosavo kardasaičiu, pats vydavo iš kapų krizenančias poreles, neabejojančias, jog laikina meilė tikrai išgelbės nuo nuožmios lemties. Skurdžiai, licitatoriai, turtuoliai – visi jie iškeliavo į dausas ir ilsisi atsikratę baisingų kančių, palikę gyviems goslias svajones ir vėjavaikiškus polėkius.
Pastelinės spalvos tirštėjo. Kilo rūkas, blyškus kaip mirusio vaiko veidelis, ir tuntas neaiškių minčių, įgavusių sparnus nuo Anykščių vyno, kurį, sako, mėgsta Anglijos karalienė, apniko mane. Vyko VILTIES IR IŠSIPILDYMŲ TRAGEDIJA.

IX
1969 m. liepos 20–26 d. Liepos 21 dieną pasaulio visuomenė pažymėjo Ernesto Hemingvėjaus 70-metį.
5 val. 56 min. Maskvos laiku į mėnulio paviršių išlipo Neilas Armstrongas.
Generolas Frankas pasiūlė savo įpėdiniu Austrijos princą Chuaną Karlą Burboną. Jis buvo oficialiai prisaikdintas parlamente.
Maskvos VI tarptautiniame kino festivalyje Sidabro prizas paskirtas Žakui Tati už filmą „Pramogų metas“ .
Vilniuje demonstruojamas M. Karnė filmas „Galiorkos vaikai“.

Naktį praleidau daboklėje. Mane saugojo du kareiviai. Jie tarpusavy spėliojo, kokiai žvalgybai aš priklausau. Vienas tvirtino, jog Amerikos. Girdi, visi amerikiečių žvalgai puikūs karatistai. O aš gulėjau geležinėje lovoje kamuojamas slogių jausmų. Niekas taip neiškreipia žmogaus minčių kaip melancholija ir visiškas bankrotas. Mano likimas! Koksai jis nuožmus, koksai jis klaikus! Nedaug vertas braškantis mano gyvybingumo stiebas ir lopyta svajonių burė. Mintys apie savižudybę atsiranda dažnai, kai tik viltis užgęsta. Bet šį kartą prisidėjo gėda. Ką apie tai kalbės Lietuvos muzikantai? ,,A, čia tas, kuris bėgo į Turkiją...“ „Ten groja tas durnelis, kur bėgo į Turkiją...“  „Paklausk to vargšelio turko...“ Aš niekaip negalėjau susitaikyti su nauja padėtimi. Kas išblaškys tą rūškaną dvejonę? Gėdingai grįžti namo... Gal geriau pabaigti su savimi, kol mano žygiai gardaus juoko draugams nesukėlė?
Bet vyresnybės įsakymu kameroje degė šviesa ir kas dešimt minučių kareivukas pažiūrėdavo pro grotuotą langelį duryse. Reikia pasakyti, jie elgėsi deramai ir tai juos puošė. Aš likau gyvas. Skaidriausią savo gyvenimo rytmetį prisiminsiu šį laiką, kai buvau taip netoli nuo purpurinės mirties ir vos nesupasavau prieš kietabūdį likimą.
Iš ryto atnešė kareiviškus pusryčius. Aš jų neliečiau. Paskui pradėjo tardyti. Iš Leninakano KGB atvažiavo du civiliai. Jie buvo mandagesni už spec. skyriaus karininkus.    
– Kieno čia portretas? – paklausė vienas.
– Mėgstamo rašytojo, – pasakiau ir išsigandau, kad jie neatimtų kelionmaišyje rasto Hemingvėjaus portreto, priklijuoto prie kartono, su variniais rėmeliais.
– Turbūt amerikiečio? – paklausė kitas.
– Ne.
Tai buvo šauniausia, anot Hemingvėjaus, jo nuotrauka, daryta Kuboje. Apsirėdęs languotais marškiniais, jis spiria kažką plačiai užsimojęs. Kad tik suprastų, jog esu susižavėjęs šiuo žmogum! Užėjus didelės meilės priepuoliui, aš bučiuodavau šį portretą. Ne kartą paauglystėje kišdavau jį po pagalve, ir jis būdavo mano spalvotų sapnų liudininkas.
Surakintom rankom, lydimas dviejų automatininkų, taip pat leitenanto ir KGB atstovo, buvau nuvežtas į viešbutį, kur paėmė mano daiktus. Visa govėda – kareiviai su užtaisytais ginklais, priekyje – KGB šefas, o iš paskos leitenantas su  „TT“ pistoletu rankoje – visa govėda praėjome pro apstulbusį administratorių, turbūt manantį, jog čia vyksta filmavimas. Šis epizodas gerokai pataisė man nuotaiką.
Supratęs savo padėties rimtumą, paprašiau paskambint į Vilnių Petrui Mickevičiui – jis turėjo laiduoti už mane. Tardytojams, matyt, pasirodė, jog aš turiu kažką bendro su valstybine paslaptimi, ir jie ėmė elgtis švelniau. Pagerino maistą, mačiau, kaip ir anksčiau prie daboklės durų budėjo du kareiviai. Įdienojus išgirdau vieną kareivuką sakant kitam:
– Tas sukčius nepabėgs.
– Vaikinai, ateikite čia, – pakviečiau.
– Tu, veidmainy, nezyski prie langelio priskretęs, – piktai subangavo beūsis kirgizas.
Palikau juos ramybėje ir toliau spėliojau, ar gausiu kalėjimo, ar ne. Pasirodė saulėlydžio gaisai, ryškus raudonas potėpis vakaruose, ir mane išsikvietė toks pasipūtęs majoras su pomidoro spalvos veidu (gal nušalo, tarnaudamas kur Sibire) ir ausim kaip du baklažanai.
– Na, pasakok apie save, – paprašė tardytojas, leisdamas man tart širdingą žodį.
– O jeigu tylėsiu?
– Tada bus negerai.
– Įsivaizduoju, kaip jūs mane apdirbsite.
– Šį kartą pasikalbėsime ir išsiųsime namo. Tu turėjai gražią idėją, norėjai padėti mūsų valstybei ir už tai mes netupdysime tavęs į cypę. Bet papasakok apie savo ateities planus.
Mes kalbėjomės dar kokius penkis kartus. Daboklėje ištupėjau beveik keturias paras. Paskui nupirko geležinkelio bilietą į Maskvą, o iš ten jau pats turėjau grįžti namo – į Vilnių. Prieš išvažiuojant davė pasirašyti dokumentą, kuriame pasižadėjau daugiau niekad nepažeisti valstybinės sienos. Jei vėl bandysiu – kalėjimas. Hemingvėjaus portreto man negrąžino. Spėjau, kad jį pavogė kuris nors kareivukas, mėgęs rašytoją ne mažiau už mane.
Bet negi galėjau grįžti Vilniun gėdingai pralaimėjęs? Kirovakane išlipau iš traukinio ir sėdau į Jerevano autobusą. Buvau girdėjęs, jog labai daug armėnų gyvena Lione, Paryžiuje, Venecijoje, Los Andžele ir kitur, todėl daug sovietinių armėnų emigruoja pas gimines.
Gal vis dėlto laukia manęs Monparnaso kapinės, o prieš tai – auksinių plokštelių šlovės kilvateris.
Jerevane apsistojau geležinkelio stoties poilsio kambaryje.
– O! Mūsų olandas parėjo, – pasakė valytoja, kai sviedžiau savo daiktus ant lovos prie lango.
– Aš ne olandas, aš lietuvis,– paaiškinau niūriai, dvejodamas, ar man iš karto važiuot pas Anžela į „Armėnijos“  viešbutį, ar atidėti kitai dienai.
– Žiūrėk! Prakalbo rusiškai, – nustebo valytoja. – Gal tikrai ne olandas? Olandas, be to, su akiniais. Bet baisiai panašus.
Susidomėjęs riogsojau lovoje ir laukiau pasirodant to panašaus į mane olando. Atvirai šnekant, stipriai abejojau, ar gali užsienietis apsistoti pačiame pigiausiame ir prasčiausiame Jerevano viešbutyje. Už parą čia tereikėjo mokėti rublį. Kambaryje stovėjo keturios lovos.
Užmigau su drabužiais ir pabudau tik kitą rytą, išmiegojęs šešiolika valandų. Jokio olando nepamačiau. Vienoje lovoje miegojo azerbaidžanietis ar kurdas, o kitą klojo toks apskuręs hipis. Trečia buvo tuščia.
– Labą rytą, – palinkėjau rusiškai.
– Sveiki, – atsakė angliškai hipis; o kai pamačiau ant spintelės užsienietišką pastą, galutinai įtikėjau, jog jis ir yra olandas.
– Kur keliaujat? – paklausiau angliškai.
Į Džulfą. Paskui į Iraną, po to į Indiją ir Nepalą.
– Girdėjau, Nepalo restoranuose galima parūkyti hašišo, – pasakiau.
– Galbūt, galbūt. Aš esu bandęs marihuanos, bet tuo viskas ir pasibaigė. Esu prieš narkotikus.
– Žinau, – pasakiau. – Jūs už meilę, gėles ir taiką.
– Taip. O jūs iš kur?
– Odisėjas iš Lietuvos.
– Johanas iš Roterdamo. Girdėjot tokį miestą?
– Berods, jis per karą buvo visiškai sugriautas?
– Taip. Pasirodo, traukinys į Džulfą išvyksta po poros parų. Atsidūriau nepavydėtinoj padėty. Beveik baigėsi mano sovietiniai pinigai. Važiuoju tranzitu iš Lenkijos. Viską gerai buvau apskaičiavęs. Nemaniau, jog Jerevane šitiek sėdėsiu. Vakar valgiau tik duonos ir žuvies konservų.
– Johanai, – paklausiau aštriai, kaip buvęs žurnalistas (reporteris juk velnio advokatas), – kodėl pusalkanis bastaisi po pasaulį? Nejaugi vargas ir sunkumai dar nenusibodo?
– Ką pamatai, lieka visam gyvenimui. Kai valgai ir sėdi vienoj vietoj – tik mėšlą gamini. Viskas mėšlas. Tik kelionės ir muzika yra gyvenimas. Be to, studijuoju žmones. Aš gi psichologijos studentas. Žvilgtelk į mano pasą. Išmaišiau visą Europą.
Pavarčiau jo pasą. Akys tos pačios spalvos kaip ir mano. Tik jis nešioja akinius. Atkreipiau dėmesį į stebėtiną panašumą. Ir dingtelėjo mintis: o kas, jeigu pasisavinčiau jo dokumentus ir išrūkčiau į Indiją, iš ten į Jungtines Valstijas? Nereikėtų gaišti mažiausiai penkerių metų katorgos su nemylima mergina, nereikėtų semti vargo Armėnijoje, kur viskas kitaip negu namie, kur kiekvienas europietis pasmerktas kančioms ir nostalgijai.
Jūs čia nerasite Dostojevskio herojaus dvejonių ir jo apsisprendimo kančių. Gyvenime viskas paprasčiau. Pabendravęs su Johanu vieną dieną, nusprendžiau nužudyti jį. Žinojau, geruoju jis man tų dokumentų neatiduos.
Toliau viskas klojosi kaip sapne.
Jerevane buvo toks nususęs ežerėlis su nešvariu vandeniu ir apžėlusiais krantais, kurį vietiniai skambiai vadino jūra. Apžiūrėjau pakrantes ir išsirinkau nusikaltimo vietą. Bet ten nebuvo įrankio žmogžudystei – akmens. Teko grįžti į miestą, surasti ir nuvežti prie ežerėlio tokį akmenį, kuriuo ketinau praskelti galvą olandų hipio, turinčio nuo krištolinių mano svajonių rūmų raktą. Ką aš tuomet galvojau, neatsimenu. Motyvas, rodos, buvo toks: pasaulis – džiunglės, ir už savo laimę reikia kovoti, ar panašiai...
Tą atmintiną rytą pasiūliau Johanui eiti į pliažą išsimaudyti. Buvo per keturiasdešimties Celsijaus. Nenuostabu, kad vargšelis sutiko. Kokia baisi žmogaus siela! Kiek nenumatytų šlykštybių joje slypi! (Manau, šis pasakojimas privers jus atlaidžiau žiūrėti į žmogžudžius ir principingiau – į savo dvasios vulkanų proveržius bei įtartinus jos judesius.)
Saulės diskas žėrėjo žydrame horizonte. Iš dangaus sroveno auksinės žaros. Šviesa žilpino. Viską regėjau tarsi pro gelsvą rūką. Atrodė, nuo karščio net oras gurgžda.
Gulėjome ant kranto. Aš laukiau momento, kada pro šalį plauks kanojininkai. Šalia siūruodami augo meldai. Vanduo buvo žalias kaip dobiliena.
– Kai mes nebendraujame su savo ,,aš“, veikiame nesąmoningai, – pasakė Johanas.
Krūptelėjau pagalvojęs, kurgi dingo manasis ,,aš“ .
– Mąstymas racionalus tiek, kiek jis socialus, – tęsė olandas. – Žmogaus elgesys priklauso nuo tikėtinos kitų reakcijos.
– Menininkai ir nusikaltėliai yra asocialūs,– pasakiau.– Todėl jie ir laisvi.
– Tu apsinuodijęs garbės troškuliu, – pasakė Johanas. – O ar tu myli savo artimą?
– Ne, – pasakiau ir pajutau, kaip krūtinėje krebžda nuodingas tarantulas.
Kanojininkai praplaukė. Užmušti jį ir pasinaudoti jo dokumentais.
– O save? – paklausė Johanas.
– Nežinau. Kodėl parūpo?
– Seniai aišku, kad tas, kuris nemyli savęs, nesugeba mylėti ir kitų. Jeigu asmenybė – organizacija, tai jos branduolys yra savęs vertinimas. Daug kas iš to, ką žmogus veikia, kaip gyvena, priklauso nuo jo savigarbos jausmo. Savivokos.
– Mano savigarbai niekas negresia, – pasakiau.
– Tu ir pats nežinai, kokia tavo savigarba, gal turi užslėptą nepilnavertiškumo kompleksą?
– Taip manai?
– Nepilnavertiškumo jausmas išsivysto ankstyvoj vaikystėj, jei trūko šilumos ir meilės. –  Johanas sušlapino delną ir persibraukė plaukus. – Savigarbos lygį lemia ne tai, ką mes pareiškiame viešai, ne tai, ką nuoširdžiai apie save galvojame, bet kaip veikiame savo atžvilgiu, kaip gyvename. Orientuoti į garbę ir valdžią žmonės paprastai susidaro idealizuotą savo asmenybės vaizdą. Pernelyg didelė ambicija – tai menkos savigarbos kompensacija. Daugybei žymių politinių judėjimų vadovavo žmonės, fanatiškai tikintys humanistiniais idealais ir sutapatinantys save su jais, bet – kankinami paniekos sau. Nežmoniškos aukos, nepaprastas darbingumas, kantrybė ir ištvermė dažnai būdavo apsauginė reakcija...
Aš paėmiau akmenį ir prisiartinau prie žmogaus, visiškai atskleidusio manąją esmę. Sunaikindamas jį, aš sunaikinsiu tiesos stulpą, netikėtai prislėgusį mane ir kankinsiantį iki žilos senatvės. O jeigu sudaužysiu...
Saulė žėrėjo žydrame horizonte. Iš dangaus sroveno auksinės žaros. Šviesa žilpino. Viską regėjau tarsi pro gelsvą rūką. Atrodė, nuo karščio net oras gurgžda.
Galingai užsimojau, bet smogti negalėjau. Prisimenu, kažką pagalvojau ir sviedžiau akmenį vandenin.
– Velnias, kaip niežti sprandą, – pasakė Johanas. – Ką tai galėtų reikšti? Žinai, ką pasakė vienas karalius budeliui, padėdamas galvą ant trinkos? Prašome neliesti pirštais kaklo, nes aš bijau kutenimo.
– Cha cha cha, – prapliupau.
Juokiausi ilgai, ir iš akių ištryško ašaros. Man nebuvo juokinga, bet aš isteriškai juokiausi. Johanas, supratęs, jog kažkas negerai, atsistojo.
– Kas tau? – paklausė.
Nieko. Praeis,– pasakiau tampomas konvulsijų. Pagaliau viskas pasibaigė, ir aš tariau:– Johanai, važiuojam į miestą. Iškelsiu tau puotą.
– Man?
– Tau. Alus, sriuba, kraujingas bifšteksas, žalumynai. Po to – šampanas.
– Tokiame karštyje? Alkoholis?
– Taip. Tokiame karštyje.
– Tokiame karštyje neatsisakysiu, – pagaliau sutiko Johanas, ir mes juokaudami pasigrūmėme.
Aš supratau jį. Mažiausiai mėnesį maitinasi šlykščiais konservais.
Po pusvalandžio buvome prie „Armėnijos“ viešbučio. Sugalvojau į didžiąją puotą pakviesti Anželą. Ją radome vėl pas draugę mašininkę sekretoriate.
– Susipažinkite. Mano draugas iš Olandijos – Johanas, – pristačiau hipį psichologą.
– Labai malonu, – pasakė Anžela.
Jos angliška tarsena buvo nepriekaištinga. Be prancūzų juos, matyt, mokino ir anglų kalbos.
– Johanas keliauja po pasaulį, – pasakiau.– Į Indiją ir Nepalą.
– Tai gal jūs buvote ir Prancūzijoj? – paklausė Anžela.
– Žinoma. Ir ne kartą.
– Lione gyvena mano tėvo sesuo. Mūsų šeima po septynerių dešimties metų, kai aš ištekėsiu ir paaugs mano vaikai, ketina emigruoti į Prancūziją.
– Kodėl ne dabar? – leptelėjau ir pajutau, jog mano balsas duslus, lyg iš po žemių.
– Sunku palikti vaikystės drauges ir vienminčių draugiją, – pasakė Anžela.
Turbūt aišku, kokia mintis man toptelėjo į galvą.
Pasiūliau papietauti ištaigingame restorane, – ėmiau kasti duobę Anželai.
– Nėra nuotaikos, – atsakė ji.
– Niekai, –  prabilau rusiškai. – Aš imuos jūsų sielą paversti žydinčiu sodu.
– Jūs? – ironiškai paklausė Anžela.
– Aš jus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, – paėmiau ją už alkūnės. – Ir štai dabar prašau jūsų rankos. – Nusprendžiau griebti jautį už ragų ir panaudoti Damoklo kardo sistemą. – Tik duokite man tris sunkiausius darbus. Tegu būna viskas kaip pasakoj. Nėra tokių darbų, kurių dėl jūsų neatlikčiau.
– Anžela, duok jam tris uždavinius, – pasakė rusiškai šalia sėdinti Hasmika, mašininkė. –  Aš pasitikiu tavimi.
– Jums naktį turbūt prisisapnavo klaiki senė lesbietė, ir dar žmoniškai neatsigavote, –  nugesinau rūgščiąją Anželos draugę.
– Apie ką jūs čia kalbatės? – paklausė Johanas, prisidegdamas kažkokią šlykščią lenkišką cigaretę.
– Pirmyn, sušuko don Kichotas, mūs laukia nuotykiai ir puotos, – paskelbiau suglumusiai kompanijai, ir mano entuziazmas nugalėjo.
Tiesa, Hasmika turėjo darbo ir negalėjo eiti kartu, o Anžela sutiko. Trise patraukėm į miestą.
– Pirmas darbas, Odisėjau, laukia turguje, – nusprendė Anžela šelmiškai prisimerkus. – Parodykim Johanui armėnišką turgų. Tegu jis paragauja lavašo, plonos armėniškos duonos. Ją mūsų protėviai kepa nuo Narekaci, o gal net nuo senovės graikų laikų.
Kol mes žingsniavome turgaus link, Anžela pasakojo Johanui dramatišką savo tautos istoriją, o šis susidomėjęs vis klausinėjo. Jaučiausi įžeistas. Mano didybė kentėjo. Jėgų teikė vien įsitikinimas, jog avikailis vertas išdirbio. Ką gi, prarysiu pažeminimus. Juoksis tas, kas juoksis paskutinis.
Rytietiškas turgus! Viską, ko trūko uždarytam į vienutę grafui Montekristui, viską čionai jūs rasite. Baklažanai, inžyrai, mandarinai, raudonieji pipirai, geltonieji pipirai, vynuogės be sėklyčių, arbūzai, melionai ir tūkstančiai kitokių skanumynų – nežinojau net kaip jie vadinasi. Bet svarbiausia čia buvo spalvos. Ryškios ir žavinčios! Ir įspūdžiai! Azartiškas derėjimasis, humoras, originalus liaudiškos vaizduotės žaismas, pyktis ir gero linkėjimas... Kaip kačiukas, išbėgęs į gatvę ir pamatęs pro šalį zujančias mašinas, sustingsta, pasišiaušia, net ima šnypšti, taip ar aš suglumau tokią margą mozaiką išvydęs.
– Atėjo laikas tau atlikti pirmą darbą, Odisėjau, – pasakė Anžela, pirkdama kilogramą abrikosų.
Kažkodėl pradėjo mane tujinti.
– Aš laukiu įniršęs,– pasakiau patetiškai pro sukąstus dantis.
– Suvalgysi šiuos abrikosus, – tarė, ir aš apsidžiaugiau pamanęs, jog reikalai krypsta į gerąją pusę.
Bemat sušveičiau tą porciją. Norėjau pavaišinti ir Johaną, bet Anžela neleido.
Į restoraną, kurį ji pasirinko, teko važiuoti visuomeniniu transportu. Palaukėme prie stotelės, ir privažiavo sausakimšas mūsų autobusas.
– Antra užduotis, Odisėjau, – lėtai sėlinančia intonacija pasakė Anžela. – Įlįsi pro užpakalines duris, o išlipsi pro priekines. Ir visa tai kol autobusas stovi.
– Tai neįmanoma, – pasakiau sumišęs. – Per daug žmonių.
– Kaip žinai, – pagrasino Anžela.
Kaip į ugnį šoka grįžęs sūnus palaidūnas, gelbėdamas palankų jam tėvo testamentą, taip ir aš šoviau į vidų, degdamas iš nekantrumo. Juk laimė buvo greta.
– Atsargiai, akvariumas! – subaubiau visam autobusui, ir žmonės su baime atkreipė dėmesį. –  Atsiprašau, nešu akvariumą, – raminau pasipiktinusius žmones.
– Šunsnukis! Jis neturi jokio akvariumo, – užsirūstino akiniuotas inteligentas. Jis stovėjo ant vienos kojos, išsilenkęs vos ne tilteliu. Norom nenorom teko pastumti, ir akiniuotis atsirėmė į sėdinčią namų šeimininkę. Ta grįžo apsipirkus iš turgaus.
– Ką jūs darote! Siaubas! – suspigo moteriškė. – Mano kiaušiniai!
– Kur akvariumas? Kur jūsų akvariumas? – rėkė iš visų pusių.
Bet aš jau buvau nusikasęs iki priekinių durų.
– Štai čia, – pasakiau plekšnodamas per prigrūstą abrikosų savo pilvą.
– Niekšas! Duokite jam! – girdėjau šauksmus.
Kai išlipau, Anžela juokėsi rodydama į mane pirštu, Johanas irgi krizeno, bet su europietiškų mandagumu. Lyg įsižerplėję žarijos blyksėjo jos didelės akys.
– Tai Odisėjas! – springo juoku gražiaakė.– Taip! Su tokiu neprapulsi!
Į kitą autobusą įlipome laisvai.
Prie restorano šniokštė kaskadinis fontanas.
– O dabar trečias darbas, Odisėjau, – ūmai stabtelėjusi pareiškė Anžela. – Matai mano žiedą su smaragdu?
Ji nusimovė žiedą, užsimojo, ir išgirdau, kaip šis pliumptelėjo į vandenį.
– Ištrauk! – įsakė lediniu balsu.
– Cha cha cha! – dabar jau praplyšau aš. – Tau galas, Anžela. Jau ryt rytą aš mojuosiu iš tavo balkono kruvina paklode, kad žmonės matytų – buvai nekalta ištekėdama. Kiek žinau, tokie jūsų papročiai?
– Iš pradžių surask, – sustabdė mano polėkį jinai, ir aš nenusirengęs šokau į fontaną.
Juokų darbas! Jau vaikystėje buvau neblogas nardytojas, o tokiam karšty išsimaudyti –  kiekvieno svajonė.
Vandens buvo iki pilvo. Nardžiau ir turškiausi kaip zoologijos sodo ruonis, pamatęs maistą atnešusį prižiūrėtoją. Po daugelio metų pasijutau tikrai laimingas. Savo tikslą pasieksiu.
– Ko žiūri išsižiojęs, Johanai? – paklausiau naujojo, draugo – Armėnija – stebuklų šalis. Čia dar ne tą pamatysi.
– Ieškok, ieškok, – niūriai lingavo galvą Anžela.
Iščiupinėjęs dumblėtą dugną, pagaliau radau tris kapeikas ir sviedžiau jas savo išrinktajai po kojom.
– Tuoj bus ir žiedas, – pažadėjau.
Bet, pusvalandį prasiplūkęs, nieko neradau. Kilo geniali mintis – užsukti fontaną ir išleisti vandenį.
Pasipainiojo sargas. Jis padėjo man patarimais. Dar po pusės valandos fontane vandens nebeliko. Tačiau ir žiedo neradau. Prakeikęs likimą pajutau, jog raižo vidurius. Atsidūriau padėty žmogaus, kuris turi vienut vienutėlę svajonę – kuo greičiau atsidurti tualete. Armėniški juokeliai! Štai aš su jais ir susipažinau.
Sėdėjome restorane, ir kas penkiolika minučių bėgiojau į tualetą. Anžela svaidė sąmojus ir žvengė. Tai buvo siaubinga. Eilinį kartą pralošiau. Efektingas mostas – jis būdingas tik armėnų gražuolėms. Muzikantai grojo tautinę muziką. Priėjau ir užsakiau dvi Bitlų dainas: „All my loving“ ir ,,I love her“.
Johanas su Anžela pašoko. Ką gi! Juk norėjau jam surengti šventę. Aš tuo tarpu vėl nubėgau užsiregistruoti į tualetą.
– Šitos dainos labiau Makartnio negu Lenono, – pasakė Johanas.
– Kaip ir „Cant by my love“, – pridūrė Anžela. Aš nustebau pasijutęs bitlomanų kompanijoje. – Tik aštuntam takte Džonas įsikišo.
– Beje, ką aš čia valgau? – išgirdau Johano balse smaguriautojo gaidą.
– Tu valgai chašą, o Anžela chinkalį. Kaukazietiška specifika. Neblogai, ar ne?
– Džonas gailisi, kad toje dainoje nepadarė kažko su chorais, – pasakė Johanas.
– O kaip su „Eleanor Rigby“? – paklausė Anžela.
– Pirmosios eilutės Polo, o likusios iš esmės Džono, – aiškino Johanas. – Polas turėjo temą ir šiek tiek medžiagos, jautė, kad daina jau yra, bet jam reikėjo pagalbos. „Ah, look at all the lonely people“ – šią eilutę pasiūlė Lenonas.
– Turiu atsiprašyti, pertrauksiu tokią įdomią temą, – pasakiau ir nubėgau į tualetą.
Grįžęs nusprendžiau padainuoti jiems „Run for your life“. Baigdamas įpyniau solo, pataškiau būgnu; išsižiojo ne tik muzikantai, bet ir Anžela. Ji nenuleido nuo manęs savo didelių egzotiškų akių.
– Ši daina Džono, – ištarė Johanas, kai grįžau prie staliuko. – Bet ją labiau mėgo Harisonas. Eilutė „I’d rather see you dead, little girl, than to be with another man“ paimta iš Preslio.
– Odisėjau, tu puikiai dainuoji, bet dar geriau groji būgnais, – pasakė Anžela, ir aš pamačiau žiedą su smaragdu ant jos piršto.
Tai mane pritrenkė. Štai kodėl aš jo neradau!
– Išmanai apie perkusininkus? – paklausiau šaltai.
– Draugavau su būgnininku ketverius metus. Jis groja Orbeliano orkestre, laikomas geriausiu Kaukaze. Man būgnai – viskas, – kalbėjo Anžela. – Nieko taip nemėgstu kaip būgnų solo.
– Iš kur atsirado tas nelaimingas žiedas? – pagaliau ryžausi klausti. – Išmetei tris kapeikas?
– Žinai, Odisėjau, aš pagalvojau, pagalvojau ir, ko gero, sutinku. Jei tu mane imi, aš tekėsiu. Tai bus Aramo pykčiui.
– To būgnininko?
– Taip. Be to, tu visapusiškai man patinki, ir, jeigu esi įsimylėjęs...
– Kodėl tu neskubi į Prancūziją? – ištrūko man.
– Ten nėra ką veikti vargšams, – pasakė Anžela. – Mano brolis, pavyzdžiui, jau buvo užsibrėžęs auginti kiaules. Parama liaudies ūkiui ir panašiai. Jis apskaičiavo, jog šerdamas paršus taps turtuoliu. Bet paskutiniu momentu persigalvojo, ir dabar augina grybus. Pastatė didžiulę palapinę. Mes gyvename nuosavame name, trečiame masyve. Žiūri, kad palapinėje būtų reikiama drėgmė, temperatūra. Skaito brošiūras apie grybų auginimą pramoniniu būdu. Restoranams jų reikia.
Administratorius prie staliuko lydėjo ekstravagantišką užsienietę.
– Džozi! – pašaukė per salę Johanas.
– Sveikas, Johanai! Šimtas metų! – suriko toji Džozi, ir jos veidas blausioje šviesoje atrodė matinis, tarytum iš neglazūruoto porceliano. Nebuvo graži, nors bruožus turėjo gana taisyklingus.
– Mes susipažinome Danijoje, – pristatė Džozi Johanas. – Drauge tranzavome į Bitlų koncertą, į kurį vis dėlto nepatekome. Tai buvo paauglystės laikais – 1964 metais. Odisėjau ir Anžela, būkit pažįstami – Džozi iš Zalcburgo.
– Jūs irgi mėgstate Bitlus? – paklausiau.
Supratau, kad jos vardas Jozefa, bet pasaulio civilizacijos centras šiandien kalba angliškai, mados eina iš ten, todėl vargšai provincialai visaip stengiasi mėgdžioti. Kažkada mėgdžiojami buvo graikai, paskui romėnai, po tų – prancūzai. Kai kurie Levo Tolstojaus herojai, kaip ir to laiko aristokratai, kalba pusiau rusiškai, pusiau prancūziškai.
– Man patinka Mocartas, Bitlai ir Puškinas, – atsakė Džozi. – Iš eilės. O gal: Bitlai, Mocartas ir Puškinas. Kartais gailiuosi gimus Zalcburge, o ne Liverpulyje. Taip ir neteko matyti gyvo Džono.
– Kas tas Puškinas? – paklausė Johanas. – Ir ką tu čia veiki Sovietų Sąjungoj?
– Rusų poetas. Aš studijuoju rusų literatūrą Tbilisio universitete. Tiksliau, stažuojuosi. O tu kaip čia atsidūrei? – Džozi džiaugsmingai šypsojosi.
– Vėl išėjau „į kelią“. Traukiu Nepalan. Štai tau, Odisėjau, prisiekusi Lenono gerbėja. Danijoje ji buvo su krintančiais į akis marškinėliais, ant kurių šalia atvaizdo didžiulis užrašas:  „Džonai, aš myliu tave“. Beje, Odisėjas – muzikantas. Jis ką tik mums dainavo. Turi stebuklingą balsą, tembras labai primena Lenono.
– Svarbiau yra ne dainuot kaip Bitlai, o kurt muziką kaip jie, – pasakiau. – Gaila, negaliu padainuoti savo kūrybos dainų. Manau, jums patiktų.
– Tai tu dar ir kompozitorius? – išplėtė akis Anžela.
– Aš kompozitorius labiau negu atlikėjas, kadangi turiu originalią kūrybos sistemą. Ji verta milijono. Norėčiau uždirbti krūvą pinigų. Daug pinigų! Man jų taip trūko... Štai su estradiniu orkestru ,,Oktava“  išleidau plokštelę „Melodijos“  firmoj, grojau būgnais ir gavau iš viso trisdešimt šešis rublius. Batus galėjau nusipirkti, tik tiek. Draugelis džiazmenas išleido keturiasdešimt penkių minučių diską, grojo penkiais instrumentais. Dirbo tris mėnesius. Uždirbo kostiumui – šimtą šešiasdešimt septynis rublius, o išleido per tą laiką triskart daugiau. Saksofonininkas Vyšnia koncertavo Austrijoj ir taip visiems patiko, kad ėmė prašyti jo plokštelių. Už diskus, kuriuos apdairiai įsidėjo į kelionę, gavo dovanų – žymiai daugiau negu honoraras už plokštelę. Jisai nepralošė. Daugelis pas mus groja už dyką, kad tik leistų užlipti ant scenos. Bet juk yra ir normalių žmonių, kurie nori ne tik groti, bet ir užsidirbti, kurie galvoja apie savo šeimas ir panašiai. Aš, pavyzdžiui, noriu užsidirbti daug pinigų, kad galėčiau tapti laisvu rašytoju.
Žmogau! Turėdamas tokį balsą tu padarysi didelę karjerą, – pasakė Johanas. 
– O jūs žinote, ką Lenonas pasakė? – kreipėsi į mane Džozi. – Cituoju: „Prestižas, pinigai, garbė, autoriaus teisės, – viskas niekai. Ne tam aš muzikuoju“. O jūs norit užsidirbti krūvą pinigų.
– Įdomu, kodėl mums taip patinka pop muzika? – paklausė Anžela.
– Pasak Lenono,– įsikišo Džozi, – tai liaudies muzika. Folkloras. ,,Tai, ką kuriu, yra liaudies muzika“, – sakė jis. Ir Bitlai nesistengė jos intelektualizuoti. Muzikos esmė, pasak Džono, tai paprastumas ir bendravimas.
Mes valgėme ir gėrėme alų. Kalbos vis sukosi apie Bitlus. Lietuvį, austrę, armėnę ir olandą jie vienijo. Kaip ir jų išdainuoti jausmai – mūsų kartos lūkesčiai ir išgyvenimai.
– Džonas užsiima ne vien tik muzika, – tarė Johanas. – Aš skaičiau jo apsakymų, eilėraščių, mačiau avangardistinių filmų.
– Taip, – sutiko Džozi, – tai renesansiška asmenybė. Daugialypis talentas. Man jis imponuoja kaip visuomenės veikėjas. Pasisakė prieš karą Vietname. Sykį pareiškė: „Iš kelio, karinė šunauja! Iš kelio, veidmainiški buržua!“ Galiu prisiekti ant krūvos Biblijų – tai pati tyriausia siela visoje pop muzikoje. O jums pinigai, pinigai, – atsigręžė ji į mane. Vis negalėjo atlyžti, užsitrumpino ties nerūpestingu mano pareiškimu apie pinigus.
Paaiškėjo, jog Džozi atzvimbė iš Tbilisio nuosavu folksvagenu. Turėjo reikalų Jerevano universiteto, rusų literatūros katedroje. Pavalgius ketino iš karto dumti atgal. Įsižiūrėjau į ją. Ne. Nebūtų šlykštu man su ja. O kas, jeigu? Tik pamislyk, kreipiausi į save, toks šansas! Plona kumpa nosis ir šviesios kaip šaltinio vanduo akys... Taip. Galvodamas apie Hemingvėjaus žygius, kai ką panašaus išvydau ir savo nuotykiuose. Reikia važiuoti su Džozi. Tai būtų hemingvėjiška taktika.
– Kur trauki, Odisėjau? – paklausė Johanas, kai aš pakilau nuo stalo.
– Pažiūrėt, kaip mano arkliai ganos, – pasakiau.
– Ir aš su tavim.
Tualete mudu pasikalbėjome.
– Kaip ji, ta Džozi? – paklausiau. – Norėčiau ją laimėti.
– O!.. Kietas riešutėlis. Danijoje bandžiau, bet nieko neišėjo. Ten ji susiuostė su tokiu fotografu, tipišku gražuoliu. Gal dabar kas išeis...
– Matai, kas yra... Aš noriu ją vesti ir emigruoti į Austriją, – ištariau po ilgų minkymųsi. –  Manęs nesupaisysi...
– Tada – pirmyn. Aš tyliai vietą užleidžiu. Gyvenk. Gal pasiseks.
Aš stovėjau ir žiūrėjau į žmogų, kurio dabar jau galėjo nebebūti.
– Tu gimei po laiminga žvaigžde, Johanai, – pasakiau susimąstęs. – Tau reikėtų lošti arklių lenktynėse.
Mes grįžome į salę. Merginos nuoširdžiai kalbėjosi. Kai pasirodėme, jų veidai sustingo, paskui Džozi dirbtinai nusišypsojo.
– Tu, Odisėjau, gerai sugalvojai, – ironiškai tarė ji. – Tokiame karštyje malonu su šlapiais drabužiais. Po kėde matau klanelį vandens.
– Taip, – suraičiau kreivą grimasą. – Jerevane mane Anžela šefuoja. Bet dabar nusprendžiau keliauti į Tbilisį. Ten šefuosite jūs, ar sutinkate?
– Tokį gražų vyrą? Palikt vienišą svetimame mieste? – Džozi prisimerkė. – Kita negalėtų, o aš galiu.
– Tai nepastumsite iki Tbilisio? – paklausiau niūriai.
– O! Čia kas kita. Taip kalba hipis keliautojas. Pavešiu. Štai mano ranka, – ji ištiesė sausą išdžiūvusią plaštaką.
– Toks iš manęs ir hipis. Juos pas mus vaiko. Net prijaučiančius. Kartą Politechnikos instituto kultūros klubas suorganizavo „seišiną“. Mano draugas Miglius atėjo dainuoti. Buvo žiema, jis su paltu, po juo baltas velvetinis kostiumas. Jį koridoriuje areštavo, koncertuot neteko. Rektorius pasakė: ,,Jūs padarėt nenuplaunamą gėdą mūsų institutui. Pasirodėte viešoj vietoj kaip paskutinis hipis“. Jam neleido gint diplomo. Toks Lėščius gyveno tik naktimis. Dieną jį gaudydavo milicija. Nepatiko jo ilgi plaukai. Pas mus per prievartą juos kerpa. Demokratiškiausia valdžia Estijoje, SSRS pop menų Mekoje. Viens per kitą sužinoję, suvažiuoja į ,,seišinus“  tūkstančiai prijaučiančių.
Anželos veidas pasidarė toks, lyg jai ant nosies tupėtų širšė. Apatinė lūpa atvėpo. Johanas pamerkė man kaip suokalbininkas. 
– Anžela, tegu jie važiuoja, – pasakė jis, išmintinga širdimi viską jausdamas. – Mudviem bus gerai ir čia.
– Betgi tu greit iškeliausi į Džulfą, – sutriko Anžela.
Žiūrėjau į ją, tokią sumišusią, ir gardžiavausi revanšu.
Pamanykit! Gražaus veido! Kas man iš to? Ne tam čia atsigrūdau, kad lįsčiau į patalą pas didžiaakę armėnų gražuolę. Nugalėjo šėtoniškas noras veržtis į nežinomybę. Paikšis! Ką būčiau daręs, jei žinočiau, kas manęs laukia ateity? Nesugebu žavėtis savimi ir savo laimėjimais, todėl nuolat šnairuoju į priekį. Tai mane stumia pražūtin.
– Išsiskirstysim, bet mūsų širdys liks kartu, – ištrėškė mintį Johanas.
Išėjome į saulės užlietą gatvę. Mečiau paskutinį žvilgsnį į skendintį lengvame rūke Araratą.
Iš po folksvageno ratų šastelėjo žvyro fontanai. Mes šovėme į malonųjį miestą Tbilisį. Žiūrėjau, kaip tolsta Johanas ir kietai sulitavusi lūpas Anžela. Kaip toj Bitlų dainoj: ,,Tu sakai  „labas“, aš sakau „sudie“ .
Džozi vairavo automobilį taip, kaip ir mąstė – drąsiai, bet kartu ramiai. Pro šalį skriejo vaizdai, kurie priverstų aikčioti iš nuostabos jautresnės prigimties žmogų. Buvau viskuo patenkintas. Džiaugiausi dar ir dėl to, kad susitvarkė mano viduriai. Džozi smalsiai žiūrėjo į mane niekaip negalėdama suprasti, kodėl aš šypsausi. Ak! Nepasotinamas moterų smalsumas! Atimk joms grožį, iškalbą, – vis tiek lieka moteriško šarmo. Atimk joms smalsumą – ir moters nebėra.
– Ko toks linksmas?
– Negaliu atsakyti, – pažvelgiau į ją linksmai.
Mes kalbėjomės rusiškai. Džozi veidas įgavo keistą išraišką. Smalsumas guldė ant menčių apsimestinį abejingumą.
– Davei įžadą iki Tbilisio nekalbėti? – paklausė prisidegdama cigaretę; nespėjau net patarnauti.
– Aš daviau kitokį įžadą.
– Jeigu atspėjau, tai man tavęs gaila. Tau nieko neišeis.
– Pažiūrėsim.
– Pažiūrėsim, – Džozi užkrečiamai nusikvatojo. – Turi merginą?
– Taip. O tu irgi kažką turi? Kokį nors išblyškusį, mokslininką, gimimo dienai dovanojantį retų vabzdžių kolekciją?
– Futbolininką.
– Kur jis žaidžia?
– Vokietijoje, – pasakė Džozi. – Bundes lygoje. ,,Hamburgcr Esch Fau“ komandoje.
– Oho! – nustebau. – Jis lošia garsiojoje Hamburgo vienuolikėje? Kodėl ne Vienos „Rapide“? Jis austras?
– Žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau.
– Papasakok man apie jį. Nekantrauju išgirsti. Hamburgo komandoje žaidžia plejada žvaigždžių iš visos Europos.
Džozi tiriamai pasižiūrėjo ir, įsitikinus mano nuoširdumu, prabilo:
– Jo sunkus charakteris.
– Žinai, tarp žmonių – arba viešpatauji, arba esi pavaldinys.
– Gerdas Jansenas yra žmogus, kuris trūks plyš siekia viešpatauti. Ši jo yda tokia akivaizdi, kad daro jį jaunatviškai žavų. Visos jo ambicijos sukoncentruotos į futbolą ir į grupę jį supančių žmonių. Jis netingi, ieško būdų, kaip kiekvieną nustebint, kiekvienam įrodyt savo pranašumą, primest savo valią.
– Keistas dalykas, – pasakiau. – Mano širdies išrinktoji irgi sportininkė. Lietuvos aukštojo pilotažo čempionė. Irgi trūks plyš bando užkariauti vos ne kiekvieną, su kuriuo turi reikalą. Tik ji stengiasi ne viešpatauti, o įžiebti simpatiją. Visos draugės arba ją įsimylėjusios, arba pavydi. Dauguma vyrų žavisi ja visai ne dėl išvaizdos, o tai šimtąkart pavojingiau. Ji moka kerėti savo kuklumu, nuoširdumu, gera nuotaika, sąmojum ir dar kažkuo, kas žadina gailestį ir galutinai paperka pačius abejingiausius.
– Bet šiaip viskas gerai? – paklausė Džozi.
Už Sevano ežero pralenkėme dešine kelio puse priešais žengiančias dvi plikablauzdes armėnes ar kurdes. Jos nešė kažką persimetusios per petį. Abi buvo su languotais juodai raudonais pledais ir atrodė įdomiai.
– Ne visai, – atsakiau kiek patylėjęs. – Ji ištekėjo už tolimojo plaukiojimo kapitono tuo metu, kai buvome susipykę. Dabar vėl susitaikėm. Bet aš jai nieko nežadu, ir ji apie skyrybas nekalba. Jai nepatinka, kad esu asocialus.
– Tu prieš visuomenę?
– Prieš bet kokią visuomenę, nes ji niveliuoja ir žlugdo individą.
– Tai turiu reikalą su maištininku? – metė Džozi sparnuotą žodį.
– O tavo konformistinė visuomenė, argi ji turi išgirtąją laisvę?
– Konformizmas – tai atsisakymas savojo ,,aš“, – pasakė Džozi. – Dažnai tie, kas išlaiko savitumą, pas mus vadinami nenormaliais, kenksmingais ir pavojingais visuomenei, kliudančiai atsiskleisti žmogaus prigimčiai, sergančiai ir gimdančiai susvetimėjusią, neurotišką asmenybę.
– Vadinas, problemos visur panašios, – pasakiau. – O ką tu manai apie hipius?
– Ką čia kalbėti! Jų nedorybės išgarsintos plačiai ir, kaip sakoma, pasiekė jau plieninį dangų. Nuodėmių daigynas! Narkotikai, seksas, vagystės, elgetavimas...
– O jeigu rimtai?
– O jeigu rimtai – simpatizuoju.
Prasidėjo išmaltas kalkių spalvos vieškelis. Kelias buvo remontuojamas. Mes skubiai uždarėme langus. Dulkių debesis lydėjo folksvageną. Žvilgterėjęs į šoną, pamačiau vienišą trobelę slėnyje. Štai ten gyvenčiau su Ona ir nieko netrūktų. Deja, mano patologišką asmenybę keri tolima garbės pašvaistė. Atsisakiau konkrečios laimės ir ramybės dėl abstrakčios idėjos tamsaus labirinto, turinčio atvesti išsipildžiusių svajonių pilin.
Gyvenimas vertingas tiek, kiek mes patiriame meilės, – ištarė Džozi. – Tik meilė gali išgydyti pasaulį. Šia hipių utopija ir aš užsikrėčiau.
– Gerdas turbūt nevirškina hipių? – paklausiau atsargiai.
– Įvyko kartą konfliktas dėl hipio Marakešo. Jį taip visi vadino, nes tris kartus buvo nukeliavęs į Marakešą, vieną iš hipių susibūrimo centrų. Dėl to konflikto tarp mūsų atsirado plyšys, diena po dienos gilėjantis.
– Papasakok smulkiau. Man viskas nepaprastai įdomu. Juk retam gali visiškai atsiverti, o atsitiktiniam kelionės bendrui – visada. Galbūt gims draugystė, atsitiktinė ir egzotiška, ar panašiai.
– Gerai, – pasakė Džozi, – papasakosiu, jei sugebėsiu. Bet pirmiausia reikia prisipilti benzino.
Privažiavome miestelį. Ten, kur tamsavo aprūdijęs ūkinių prekių krautuvėlės stogas (jį taisė skardininkas), pamatėme benzino kolonėlės ženklą. Pripildėm baką ir, pamasturbavę vandens siurblį, atsigėrėme.
– Ech! Jaunystė! – pasirąžiau. – Karštymetis ir šaltas vanduo! Jo taip reikia tyrai mazochistiškai sielai!
Lopęs stogą kaimietis pridėjo delną prie kaktos, kad pamatytų, kas čia plyšauja.
Iškart už miestelio buvo medinis tiltas. Iškišau galvą pro langą. Apačioje griausmingai riaumojo vanduo. Pavasarį upė patvinsta, užlieja plentą, molingą skardžio raudonį ir išverčia kerpėtus medžius.
– Aure! Piemuo, – parodžiau Džozi.
Kelią kirto sufrezuotos avys ir švelnučiai ėriukai.
– Koks jis tau piemuo. Jau perlipęs šaukiamų armijon amžių. Mindžioja žemę ne mažiau kaip aštuoniasdešimt metų.
– Aš ir sakau – kurdas senukas. Nuostabu. Pasakok toliau.
– Mes jau seniai susižadėję, – vėl pradėjo Džozi. – Kavinaičių era ir trapūs žvilgsniai žmonių knibždėlyne jau praeity. Aš kažkodėl prisimenu kokį nors Zalcburgo ar Hamburgo fasadą, saulės atspindį rudame akmeny, praeivio siluetą, balandžio skrydį virš tuščios aikštės, ir man šios nuotrupos atrodo brangesnės už pačią meilę, įkvėpusią pastabumą, imlumą spalvoms, kvapams, atsitiktinėms detalėms, kurios sudaro žodžiais nenusakomą gyvenimo skonį... Kartais aš užsimerkdavau, norėdama sustabdyti akimirką, įsismelkti į kažką slepiantį vaizdą, spalvą, kontūrą, kvapą, bet Gerdas pavydėdavo geltono mano pasaulio ir pasilenkęs kažką šnibždėdavo, bučiuodamas ausies spenelį (jis visada bučiuodavo man į ausį, net pašiurpdavo blauzdos). Gal meilė tam ir reikalinga, kad pamatytum tai, ką regėjo Bodleras, Rilkė, Pisaro ar Dega. Meilė skurdžią akimirką pripildo prasmės. Ji tampa dvasinga, jeigu nori – šventa. Daiktas, neturintis jokios estetinės vertės, suteikdavo man nesuvokiamą malonumą, tapdavo įsčiomis, iš kurių išvysdavo pasaulį egzaltuota pilnatvė, pajėgi kompensuoti kančias ir tuščios absurdiškos kasdienybės prakeikimą.
– Bet tu norėjai man papasakoti apie hipį Marakešą, – pertraukiau ją.
– Taigi, Gerdas atvažiavo į Zalcburgą, ir aš nuvedžiau jį pas Marakešą. Norėjau parodyti jam egzotikos... Duris atidarė pats Marakešas. Jis buvo nuogas. Tik ant juosmens plaikstėsi indėniški skarmalai, turėję uždengti gėdą. Marakešas turėjo įrašų studiją. Vienoje dideliausio kambario pusėje stūksojo aparatūra, o kitoje gyveno jis pats. Darančios karjerą pop grupės čia įrašydavo savo dainas, o paskui siūlydavo jas plokštelių firmų bosams ir impresarijams.
Tą dieną jis darbo neturėjo. Skambėjo Džimio Morisono balsas, ir aštuonios, rodos, aštuonios porelės drybsojo ant grindų įvairiomis pozomis, vieni, atrodo, net bandė kažką daryti. Galiu garantuoti, tai buvo meilės orgija, o ne sekso orgija, bet Gerdas paėmė į širdį. Kai mes išėjome, jis neištarė nė žodžio, o kai aš nuvažiavau pas jį į Hamburgą, pristatė dvi dvynukes korėjietes. Visur, kur tik ėjome, jos sekė iš paskos. Ką Gerdas su jomis daro, nežinau; kažką daro. Aš jam skambinu telefonu iš Zalcburgo ar iš Tbilisio ir klausiu, ką veiki šį vakarą. Susitiksiu su savo paukštytėm, sako ir priduria: o ką tu darysi? Galvosiu apie tave, sakau, tu devintas numeris aikštelėje, bet pirmas mano širdyje; jis kvatoja į ragelį, atseit tegyvuoja laisva meilė – žiūrėk į lubas pro kokio šmikio petį ir galvok apie mane. Ko man griebtis? Jis tyčiojasi iš manęs. Svarbiausia, niekad nebuvo lovelasas ir merginos jo nedomino. Tik futbolas, vien futbolas. Man atrodo, jog nebemyli manęs kaip anksčiau. Jis kaip jūsiškis Pečiorinas – įsimylėjęs savo jausmus, mintis, nuotaikas, net savo prieštaravimus. Kiti žmonės jam įdomūs tik tiek, kiek gali duoti pramogos. Jo protas ironiškas ne tik kitų atžvilgiu, bet ir savo paties. Ką man daryti? Ką daryti? – klausė Džozi ir apsiverkė išliedama jausmus.
Ašaros viena po kitos riedėjo jos pieniškais skruostais. Atrodė lyg vaško gėlė po stikliniu gaubtu. Mes sustojome.
Čia gavo darbo alcheminė meilės indauja ir matavimo prietaisai. Aš švelniai pabučiavau ją. Sušnarėjo intymūs kuždesiai. Suskatau guosti šaltakraujiškai timpčiodamas švelnumo vadeles.
– Jis tavęs nevertina dėl to, kad tik jį vieną myli, – pasakiau. – Nesi pranašesnė. Moraliai pranašesnė.
Ilgai mes narpliojome šią melodramišką temą. Prie folksvageno sustojo keli piktaakiai šalaputriai.
– Ko čia apspitote? Keliaukite savo keliais! – atidaręs langą rūsčiai apibariau.
Šie kvailai pasivaipė ir nenoriai tolo. O vienas, kurio veidas lyg peilis, bjauriai pasturgaliu sutrimitavo. Kiti nusižvengė.
– Baisiai kilnu! – pasakė Džozi ir užvedė motorą.
Leidomės toliau. Kelias ėmė vingiuoti. Išdegusioje pievoje augo kiaulpienės ir avižuolės. Šviesos užlieta dauba man priminė regėjimą. Antai juoda atbraila, už jos dunksojo žalias slėnis. Pirmasis  „taip“ magiškai paveikė mane. Štai ji, mano būsima žmona, žiūrėjau į Džozi drėgnomis akimis.
– Kas tavo tėvai? – paklausiau.
– Aš duktė dailidės, mokančio gražius daiktus iš ąžuolo dirbti, – pasakė ji pašaipiai prisimerkus.
– Galbūt paaiškinsi nuoširdžiai, – suirzau.
Jie pasiturintys buržua. Turi Zalcburgo centre nedidelį viešbutėlį. Žinai, ko noriu? Norėčiau išsimaudyti, bet neturiu maudymosi kostiumėlio.
– Tau egzistuoja socialinis tabu? – paklausiau nutaisydamas ironišką grimasą. – Negi svarbu, ar superekonomiški bikini, ar visai nieko.
– Nežinau, – Džozi įdėmiai pažvelgė į mane. – Čia netoliese yra ežeriukas, manai, galėčiau išsimaudyti nuoga? Oi, kaip aptingau... Prakaitas žliaugia...
– Spręsk pati, – pasakiau abejingu balsu.
Mes pasukome šiek tiek iš kelio. Ežeriuko dugne augo dumbliai ir tamsavo raudono vyno spalvos dėmės. Išsirengėme nuogi kaip dvi auksinės žuvelės, ir aš apkabinau ją drūčiai. Reikia pasakyti, negalėjo pasigirti prabangiu kūnu, bet turėjo mažą spyruoklingą krūtinę ir pienišką odą. Pagyrūniškai didžiuotis nekrikščioniška, tačiau esu turėjęs ir dailesnių moterų. Gal jos neatrodė tokios savarankiškos, čia kita kalba. Bet pastebėjau vieną smulkmeną, kuri man kėlė didžiausią entuziazmą. Ten jos plaukai buvo albinosiški. Kaip gurmanas iškart atskyriau retą vyno markę. Mus užstojo žalias karklynėlis. Vietos buvo į valias.
Džozi išsilaisvino ir pasileido bėgti. Stvėriau sausą šaką ir ėmiau mojuoti ja lyg ietimi. Džozi pritūpė ir, užsidengusi plaukais veidą, sustingo. Kaip kanibalas šalia savo aukos – taip aš džiaugsmingai straksėjau apie ją, kraupiai vaipydamasis.
– Končiaj rezvit, – pasakė Džozi (šiuos žodžius persakau rusiškai, nes sunku išversti).
Susikabinę rankomis, įbridome į vandenį.
– Plaukime toliau nuo kranto, – pasiūliau apimtas svaigaus entuziazmo.
– Nemoku plaukti. Žiūrėk, erelis sklando.
Bet man nereikėjo grobio ieškoti iš taip toli, nors kieta širdis lygiai taip pat perštėjo nuo kovos azarto. Čiupau Džozi ant rankų ir įsibridau iki kaklo. Čia ji negalėjo man priešintis. Saldžioji meilės nimfa siuntė šelmiškus džiaugsmus. Aš spaudžiau ją, o ji gyvai it šermuonėlis padėjo man. „Meldžiu, tęsk“, – pasakė, kai mėginau sustoti. Melžiantis karvę kaimietis nejučia mąsto, koks bus šįmet burokų derlius, ar užderės miežiai ir bulvės. Panašiai ir aš, mylėdamas Džozi, rūpinaus savo sumautais reikalais.
Sirpstantį saulėlydį aptraukė niūrokas debesis. Purpurinė skraistė vakaruose tamsėjo. Mes vėl pajudėjome Tbilisio link.
– O vakaro aukse! Siųski spindulėlį,– tariau apkabindamas viena ranka Džozi, kuri kažkaip pasikeitė.
Mums kelią perbėgo dailus žvėris, gal ožka laukinė, nežinau, bet turėjo puikius ragus. O kas, kaip sakoma, jų neturi, pagalvojau apie tą devintą numerį, ir nemaloniai dilgtelėjo krūtinėje.
– Gerdas gerai vairuoja? – idiotiškai paklausiau.
– Nuostabiai, – pasakė ji. – Kaip Nikis Lauda.
– Nikis Lauda, beje, Džiordžio Harisono bičiulis, – pasakiau ir po pauzės pridūriau: – Netikiu, kad futbolininkai greitai važinėtų...
– Prie jo nekibk. Jis tikras vyras. Tave pavydas žlibina, – atšovė Džozi. – Nori, pavairuok tu?
– Nenoriu, – pasakiau, nors, žinoma, mokėjau važiuoti.
– Viskas, – nusprendė ji, stabdydama automobilį.– Iki Tbilisio vairuosi tu. Pažiūrėsim, kokia būgnininko reakcija...
Ką gi. Pastūmiau atgal sėdynę, nes man patinka vairuoti ištiestomis rankomis. Langas buvo aplipęs muselėmis, ir aš apsidžiaugiau pamatęs ant stiklo užtiškusius kelis lietaus lašų deimantus. Tačiau važiuoti darėsi pavojinga.
– Mažiuk, tu apspangęs, ar ką? Čia juk duobės, lėčiau, – mokė ji mane.
Išsukome į tiesų kelią. Iš abiejų pusių augo tankiai susodinti medžiai.
—    Aplenk jį, – paprašė Džozi pamačius priešais gal aštuoniasdešimt kilometrų per valandą pjaunančius žigulius.
Atsargiai, be staigių judesių, nes asfaltas buvo drėgnas, išvedžiau folksvageną į kairę kelio pusę. Priešais mašinų nebuvo. Priartėjau prie tų nelemtų žigulių. Spidometras rodė šimtą. Normalus greitis. Bet staiga nei iš šio, nei iš to, visai prie žigulių, mane sumėtė. Matyt, dėl to, kad užpakalis buvo visiškai tuščias. Galiu prisiekti, nieko nedariau. Akseleratorių spaudžiau tolygiai, vairo nejudinau. Bet ėmė mėtyt tokiom bangom, kad, įsispyręs kaire koja į grindis, pajutau skausmą. Nežymiai patempiau raiščius. Negelbėjo nei reakcija, nei žaibiškas vairo lyginimas. Liko viena išeitis: stabdyti. Kai jau perpus sumažinau greitį, folksvageno užpakalis trenkėsi į kerpėtą tuopos kamieną. Ir mes sustojome.
—    Nuostabu, – pertraukė spengiančią tylą Džozi.
Ji iššoko iš automobilio, blaškėsi aplink įlenktą sparną lyg uodegon įkirpta ir skeryčiojosi:
—    Nevisproti! Tu net važiuoti nemoki! Kas gi suka staigiai, kai lynoja.
Kol sunkėsi iš jos kaulų piktumas, aš atlupau sudaužytą sparną nuo užpakalinio dešinio rato.
—    Tegul būna prakeikta valanda, kai aš tave sutikau, – pasakė ji ir ėmė vainoti mane paskutiniais žodžiais; tokios piktžodžiautojos pasaulis nematė. – Prietranka, kodėl sėdi važiuoti, jei gyvenime nieko geresnio už dviratį nesi čiupinėjęs!
O tu, Odisėjau, jai atsakydamas šitaip kalbėjai:
– Nusiramink, Džozi. Tą sparną tau servise išlygins ir nudažys. Turėk gėdos, aš čia visai nekaltas... Kiekvienam taip gali atsitikti. 
Murmėdama vokiškai, Džozi apėjo automobilį, įlipo ir užvedė motorą. Aš dar mėginau lupti tą sparną toliau nuo rato. Staiga folksvagenas trūktelėjo. Už penkiasdešimties metrų sustojo, Džozi atidarė dešinės pusės dureles ir švyslelėjo mano krepšį į šalikelės dulkes. Ir nurūko.
Keikdamas visą bobų padermę aš žiūrėjau, kaip tolsta mano didžioji viltis, didysis šansas, paskutinė fortūnos dovana. 
Po kelių valandų kelionės pakeleivinga mašina trūnijau vienišas Tbilisio geležinkelio stotyje. Juoda lemtis vėl apvaisino sielvarto įsčias. Skausmas įsikabino nagais į kenčiančią mano širdį. Toks būna šviežiai supiltas kapas, kurį supa abejingas pasaulis. Vėl mane palietė širdgėla, atpažįstama kaip paukščio riksmas, kaip girios šlamesys. Kada, klausiu, man pavyks atsitiesti po šitiekos negailestingų likimo smūgių? Buvau liūdnesnis negu liūdnas žodis „liūdnas“. Tikiu, jūs jaučiate skirtumą tarp daugiabriaunės šimtametės tikrovės ir siauros šio popieriaus plokštumos. Tik ašara, riedanti per akimirksnio pauzę, pajėgi suvokti visų praradimų prarają. 
Bilieto į vakarinį Maskvos traukinį negavau. Teko laukti ryto. Teturėjau keturiasdešimt tris rublius ir septyniasdešimt šešias kapeikas. Grįžt į Armėniją negalėjau. Įsivėliau į pavojingus vidinius konfliktus, kurie žmogų gali užpulti ir sudraskyti miegantį. Galutinis istorijos tikslas gal pateisins tragizmą tų, kurie nespėjo realizuoti savęs. Kiekvienas save įvertina ir nejučia kovoja, kad tas įvertinimas nekistų. Prisiminiau Johano žodžius. Neurotinės asmenybės paprastai susidaro idealizuotą savojo „aš“ vaizdą. Pernelyg didelė ambicija – menkos savigarbos kompensacija. Nežmoniškos aukos ir ištvermė – apsauginė reakcija. Lyg peilis po kaklu man šios tiesos. Tačiau pasukti atgal negalėjau. Kaip ryto saulė lyg riebalų dėmė ant sugeriamojo popieriaus plinta pro tirštą rūką, taip sklaidės mano abejonės ir tvirtėjo mintis: kelio atgal nebėra. Nusipirkau bilietą tik į vieną pusę, o kas bus toliau – nesvarbu.
Visi mes pernelyg inertiški. Nežinojau, kaip sutvarkyti įspūdžių chaosą. Galbūt kitiems, protingesniems, pasiseks pagimdyti išvadas ir rekomendacijas. Mokslininkai turi žinių apie tokius kaip aš, bet jie neturi pažinties su tokiais kaip aš. Nežino slaptų minčių, niuansų, nemato netikėtų poelgių ir spontaniškos reakcijos. Tie, kurie eis paskui mane, įvertins pionieriaus triūsą ir įsiskverbs giliau. Pirmuosius blynus visada kepa diletantai.
Skaitytojai, patys atidžiausi, tikiuosi, man atleis nesibaigiančias improvizacijas viena tema...
Sakoma, jog protinė veikla žadina teigiamas emocijas ir net priartina geruosius pojūčius... Bandžiau prisiminti tą „Fiestos“ vietą, kur herojus nusprendžia pavakarieniauti su prostitute. Sekėsi neblogai. Knygą beveik mokėjau atmintinai. Paskui, kad išsiblaškyčiau, nutariau parašyti dainą apie Kaukazo praradimus. Tekstą ketinau sukurti vėliau, o natas ėmiau dėlioti čia pat, geležinkelio stoty, nereaguodamas į žmonių tvaiką, į lagaminų ir ryšulių egzotiką. Absoliutus susikaupimas, ramybė ir agresyvumas. Aplinka nepajėgė sudrumst laimingo darbingumo, tikslaus genialumo ir išradingumo. Šitaip aš nuteikinėjau save, kai pamačiau plačiaklubę blondinę, sėlinančią prie manęs. Ech, užfiksavau pasąmonėj agresyvią mintį... Bet paskui įvertinau žinovo akimis, šešiasdešimt penki balai, ne daugiau. Mąstantis žmogus turi atsisakyti tokio malonumo, kuris žemina jį arba sukelia nemalonumų. Man nepatiko kai kurios smulkmenos. Pavyzdžiui, nekruopštus, neskoningas pasidažymas.
– Kaip laikotės? – paklausė ji, tupdydama šalia savo odinį krepšį.
– Nieko. Sėdžiu štai dykas, – pasakiau akis įsmeigęs į suliniuotą popieriaus lapą.
Pagalvojau, gal ir Tbilisyje yra laisvo elgesio merginų. Štai tau ir vakarienė su... Jos suknelė su kuklia iškirpte slėpė aukštą ir derlią krūtinę. Šiaip sau, vidutinė. Turiu maniją lyginti.
– Kaip laikotės? – perklausė. – Mačiau jus per Maskvos kino festivalį ramiai snaudžiantį hole tarp aibės žmonių. Dabar irgi, žiūriu, jaukiai įsikūrėte.
Jūs buvote Maskvos festivaly? – nustebęs paklausiau.
– Taip. Aš kinotyrininkė, kaip ir jūs...
– Esu vargšas žurnalistas, – pasakiau. – Su kinu mažai ką turiu bendro. O jūs, jūs dirbate Tbilisio kino studijoje?
– Taip. Aš dirbu pas Čiabua Ameridžibi. Bet dabar keliauju prie jūros. Deja, penkias minutes pavėlavau, o traukinys šįsyk išėjo laiku.
– Tai padraugaukime, – pasiūlau altruistiškai. – Aš iki ryto irgi turiu laiko. O paskui judėsiu namų link, į Vilnių.
– Ruošiatės nakvoti geležinkelio stoty? – ji paklausė. – Važiuojam į Didublę. Taip vadinasi Tbilisio vienas rajonas. Pernakvosite pas mano draugę Diną. Ji su mama gyvena keturių kambarių bute. Jos brolis, dailininkas, išėjo iš namų. Pakviesčiau pas save, bet neturėsiu kur paguldyti. Vyras, aš ir sūnus kenčiame susispaudę viename kambaryje.
– Koks jūsų vardas?
– Eliza. Mane vyras parsivežė iš Rostovo.
– Jūs iš Rostovo? Moteriškių gražuolių miesto? Kiek girdėjau, Rostovas antroj vietoj po Kuibyševo, jeigu kalbama apie moterų grožį.
– Geriau papasakokit, apie ką taip įdomiai kalbėjot su meksikiečių kino žvaigžde? Atsimenu, fotoreporteriai buvo jus apspitę...
Bičiuliškai šnekučiuodamiesi mes išėjome į gatvę. Paskui pasukome į metro. Po pusvalandžio buvome Didubėje.
Dinos butas man nei patiko, nei nepatiko. O pati Dina? Ji buvo panaši į juodą pelikaną su trečio numerio krūtine. Žvilgsnis švietė šiltu drėgnu blizgesiu kaip siurrealistinio šarvuočio. Ji mane nužvelgė tarytum saują uogų susipylė į burną. Liesos kojos, nežymus pilvukas, kreivi dantys – lyg girti sustatyti į burną, juodi reti plaukai, didelės rudos akys, ūgis – metras penkiasdešimt penki. Už mane buvo vyresnė gal dešimčia metų. Pagaliau man įgriso vardinti jos trūkumus. Gatvėje abipusis vertinimas erotiniais terminais vyksta kiekvieną dieną, bet paprastai šių kontaktų reakcijos neturi didelės reikšmės ir dažniausiai užmirštamos. Tačiau aš pirmo įspūdžio, kurį sukėlė Dina, neužmiršiu iki grabo lentos. Tarsi būčiau prisilietęs prie kažko baisiai nemalonaus. Štai moteris, su kuria sugulčiau tik už milijoną svarų sterlingų. Penkiolika balų pagal šimtabalę sistemą.
Kambarys seniai nevėdintas, tvyrojo sunkus oras. Mane pasodina į fotelį, išmuštą nutrintu zamšu. Girdėjau kieme bumbsint kamuolį. Bufete spindėjo tvarkingai sudėliotos apverstos taurelės. Nei per daug apleista, nei per daug švaru.
– Matei Sofiko? – plepėjo jodvi, užmiršusios mane. – Kaip gražiai atrodė! Tokia alyvinė suknelė! Pasiuvo ta naujoji siuvėja. Man patiko. Patiko – ne tas žodis.
– Kieno čia paveikslas? – pertraukiau.
Jis buvo taip nuterliotas, jog gerai nesupratau, ar čia Balumis, ar Taičio džiunglės.
– Mano brolio, – pasakė Dina. – Tarsi girdi, kaip šiugžda morimių palmės, ar ne? – iš pasitenkinimo jai atsikišo pagurklis.
– Taip, – pritariau pastebėdamas ant staliuko knygą anglų kalba.
– Dina mokosi angliškai, pasakė Eliza, pagavusi mano žvilgsnį.
– Tbilisis įvairiatautis miestas, – pasakiau. – Štai Eliza rusė, o jūs turbūt armėnė?
– Ne. Aš žydė, – pataisė Dina, ir man toptelėjo mintis, ar tik ji nesiruošia...
Mes kalbėjomės dvi valandas. Hemingvėjus, Ameridžibis, Kauno „Žalgiris“, džinsų kainos Pabaltijyje, gruzinų teatras, keli pažįstami, kurie mokosi diplomatų mokykloje, Tbilisio armėnų klausimas ir t. t. Stengiausi patikti Dinai, laimėti jos simpatijas ir pagarbą. Pasiekėme pakylėto nuoširdumo ribą. Diną sudomino mano mintys apie literatūrą. Atrodė, lyg būtume pažįstami daug metų.
Ji ruošėsi išvažiuoti. Ta žydelka, – ji man buvo reikalinga kaip oras. Manieros, rodos, neblogos. Kaip sako prancūzų patarlė, stilius – tai žmogus. Matydamas šiaudą, ir apie varpą spėti gali. O likime! Jeigu jau išbandyt mane užsimojai, neleisk, kad tai įvyktų šitokiu būdu, su siaubu kalbėjau sau tyrinėdamas gašlius nefertitiškus savo aukos bruožus. Tada dar nesuvokiau, jog atėjau čia, kad prispjaudyčiau į jos skurdą, kad įžeisčiau jos niekuo nekaltą bjaurumą, kad sutrypčiau jos gležnas visų atstumtos moters viltis. Išvysit vaizdą, kuris pripildys šalto kraupulio vaizduotę. Panašiai nešantis tėvui pusryčius vaikas suskirdusiomis kojomis brenda per rasotą pievą drebėdamas, kad neįkąstų pasislėpus gyvatė. Ir aš, visko bijodamas, nėriau pasitikti kieto likimo. Teisingas dieve! Išblaškyk dvejonę!
– Einu, žabų pakaposiu, – pasakiau stodamasis.
– Ko? ko? – paklausė Dina.
– Einu į gerą vietą, – paaiškinau.
– Aš jus palydėsiu, – pasisiūlė ji.
– Noriu pakalbėti apie labai svarbų man dalyką. Branginu savo talentą ir noriu išnaudoti jį kuo našiau. Šis pasiryžimas verčia mane ieškoti gudresnių, neįprastų variantų. Man būtina emigruoti į Vakarus. Jei jūs man padėsite, turiu omeny fiktyvias vedybas, aš jums atsilyginsiu. Uždirbsiu pinigų ir užmokėsiu.
– Nesuprantu... – išlemeno Dina baisiausiai nustebus.
– Atsakykite: taip ar ne?
Ji pasuko į mane pelikano profilį ir minutėlę patylėjo. Paskui ramiai tarė:
– Žinokite – ne. Aš nepriklausau vargšų ir bedalių prieglaudos komitetui, o iš jūsų poros tūkstančių nepraturtėsiu. Žodžiu, ne. Klausimas atsakytas.
Turėjau apsispręsti per kelias sekundes. Užsimerkiau ir įkišau galvą fortūnos drambliui į užpakalį. Rodos, iš pradžių buvo šilta ir malonu. Gerai neprisimenu. Bet viskas iš eilės.
Stvėręs apkabinau Diną per juosmenį ir sumykiau:
– Yra dar viena priežastis: aš jus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.
– Jūs? – vapėjo Dina su slapta nuostaba.
Iš virtuvės sklido pietų kvapų orda. Ten šeimininkavo jos motina.
– Tu panaši į Nefertitę, mano idealą, aš myliu tave, – kalbėjau jai.
Kaip marių nerimstančios bangos švelniai plauna smėlėtą krantą, taip mano žodžiai skalavo perdžiūvusią senmergės sielą. Man atiduosi savo tragišką išvaizdą ir kiemsargio prieraišumą, slibiniškai mintijau sau, o aš tau – jaunystę; grožį ir „auksinio“ jaunimo manieras.
– Bet jūs manęs visai nepažįstate, – susijaudinus ištarė Dina.
– Parodyk, kuriuo rankšluosčiu rankas nusišluostyt, – pasakiau ir įvedžiau ją už rankos į vonią-tualetą. Čia įsisiurbiau į jos mėsingas gašlias lūpas. Svetimą kraują lakdama, mano didybės manija slopino nenumaldomus instinktus, išsivysčiusius vaikystėje. Deja. Lipau per žmonių galvas ignoruodamas pagrindinius gyvenimo kūrimo dėsnius.
Dabar, kai rašau šias eilutes, klaiki atminties giria paslėpė garbėtroškos žvėries impulsus. Veltui stengčiausi atgaivinti slidžias to momento minčių nuotrupas – jos negrįžtamai ištirpo pasąmonėje.
Nirtulio pagautas, nuplėšiau jos mėlynas kelnaites.
– Palauk, tavo rankos kaip ledas... – silpnai gynėsi ji. – Tu tikrai vesi mane? – paklausė ji kaip naivi, nuoširdi moteris, niekada neturinti slaptų minčių.
– Prisiekiu, – patikinau ir ėmiau skiemenuoti jai gražiausius žodžius, nes niekas taip neguodžia moters širdies, kaip nuoširdžiu tonu ištarti komplimentai.
Jos veidas nušvito lyg šventinė iliuminacija. Tokius žodžius ji girdėjo tik savo senmergiškose svajonėse ir sapnuose. Arba iš donžuano pensininko lūpų, kuriam svarbu tik tai, kad partnerės kūnas būtų jaunesnis keturiasdešimčia metų, o visa kita niekai. Ji patikėjo manim. Savo gelmėse juk manė esanti verta šių hiperbolių.
– Ne dabar, – pasakiau atiduodamas kelnaites. Norėjau nustumti tą šlykštų darbą į neapibrėžtą ateitį. Paslapčia susižadėję, mes grįžome į kambarį. Iš paraudusio Dinos veido Eliza suprato, jog kažkas atsitiko.
Dabar supratau padaręs absurdišką klaidą. Ko nesulaužė žiaurūs likimo pirštai, tą įveiks gyvenimas su širdžiai kokčiu žmogum. Dar viena gėlė ant nežinomo absurdo kapo.

Kartą užtikau senamiesty dekadensišką arką su subtiliu bokšteliu, tarsi korintišku kapiteliu, išpuoštu putliais amūriukais. Šalia arkos skausmingomis linijomis buvo apbrėžtas negyvenamas namas su juodais langais. Prie apleisto pastato žydėjo rožių sklypelis. Matyt, sodininkas aplankydavo šią niekieno žemę. Skaisčioje rugsėjo saulėje rožės tarsi alpo iš ilgesio. Raudonos ,,Christian Dior“, gelsvai oranžinės ,,Gloria Day“, blyškiai mėlyno atspalvio „Coralin“, ,,Frau Kari Druschki“ – baltos ir t. t. Nepaisant viso to, kvapo trūko krūtinėje. Tiesa, įspūdį šiek tiek ga¬dino girta boba. Ji tupėjo kaip pamatinė sklypelio pakrašty, kažką švapsėjo ir verkė girtom ašarom.
Priešais, pasistatęs molbertą, tapė dailininkas. Tai, matyt, buvo prakilnios, jautrios sielos menininkas, jeigu pasirinko tokį dievišką vaizdą. Aš grožėjausi žėrinčia ant pumpurų rasa, ir būrys egzaltuotų minčių apniko mane. Aušros rožės spindėjo tylos dugne. Priėjau prie dailininko pasižiūrėti, kokią stebuklingo žavesio dalį jis perteikė savo drobėje.
Atsistojau jam už nugaros ir nuleidau akis į paveikslą. Pasiutusio šlykštumo porcija pliūptelėjo ant manęs kaip šaltas dušas. Šalia aptriušusios sienos ant apšnerkštos žolės sėdėjo girtuoklė tarytum giltinė vaiduokliškame rūke, ir plėšiantis šauksmas veržėsi iš kiekvieno potėpio.
– Kodėl jūsų paveiksle nėra nė vienos rožės? – paklausiau įsižeidęs dėl kiauliškos apgavystės.
Dailininkas paglostė fauno barzdelę ir pasirąžė kaip žmogus, gerai padirbėjęs.
– Kodėl? – paklausiau aš įsiutęs.
Jo veidas įgavo keistą išraišką, bet susivaldęs šaltai pasakė:
– Dar neatėjo laikas tapyti rožes. Ne laikas. Gal jomis užsiims mūsų ainiai. Nežinau...

X
1969 m. rugpjūčio 29 d. 3000 Ispanijos Gipuskojos provincijos gyventojų nusiuntė laišką generolui Frankui, kuriame protestavo prieš baskų persekiojimą ir karinius tribunolus.
Užnuodyti Reino vandenys. Dalis Vokietijos ir Olandijos gyventojų vos neliko be geriamojo vandens.
Politinė padėtis Šiaurės Airijoje įtempta. Anglijos vidaus reikalų ministras Dž. Kalagenas atvyko į Belfastą.
Italijoje tarptautinį polifoninės muzikos konkursą laimėjo „Varpo“ choras iš Vilniaus.

Prieš vestuves Borisas, Dinos brolis, mėlyngarbanis žydas su trumpa, kiek žilstelėjusia barzda, šaunia Sirano nosimi – kaip Džono Lenono – nusprendė pasikalbėti su manim akis į akį.
– Kokie tavo planai?
– Kokie gali būti muzikanto planai? Groti, – pasakiau.
– Tavo šneka man visiškai nepatinka, – pertarė Borisas. – Ar tu žinai, kad mes rengiamės emigruoti? Į Izraelį, o paskui...
– Aš nieko prieš. Dėl Dinos viską iškęsiu, – pasakiau. – Muzikantas visur sau duonos užsidirbs.
– Tai nieko prieš? Viską sakyk, neslėpk, kad žinotume abudu.
– Kur Dina, ten ir aš, – apsimečiau šaunuoliu iš trumpų sprendimų ir šauktukų pasaulio.
Borisas įdėmiai mane nužvelgė, bet nieko nepasakė.
Iš Tbilisio Vykdomojo komiteto gavome leidimą susituokti anksčiau negu numatyta. Tad netrukus nuvedžiau į metrikacijos biurą neproporcingai suremtą, sustumtą savo išrinktąją, pasipuošusią skaudžiai geltona palaidinuke (tai neapykantos spalva, tačiau nepaisant visų mano įkalbinėjimų, ji nepersirengė, gal neturėjo kuo). Aš išsiverčiau be žiedo, o Dina užsimovė motinos. Kybur vybur ir susituokėme. Visa tai dariau aš, subtilusis moterų vertintojas ir gurmanas! Penkiolika balų pagal šimtabalę sistemą!
Iškart po vedybų padiktavau Dinai laišką giminėms į Izraelį, kad atsiųstų kvietimą.
Bendras gyvenimas priminė siaubo filmą. Taikydavausi gulti kuo anksčiau. Kol Dina prausdavosi ir sprausdavo savo šlykštų kūną į naktinius marškinius, aš „kietai užmigdavau“. Bet ji buvo irgi ne iš kelmo spirta; kartais atsiguldavo pirmoji (net devintą valandą!) – tada man imdavo  „skaudėti galvą“. Visaip vengiau vedusio vyro pareigų. Visa laimė, emancipacija Gruzijoje žengė pirmuosius žingsnius. Todėl gruziniško dosnumo, kilnumo ir svetingumo atmosferoj išauklėta mano sutuoktinė kantriai laukė geresnių laikų. Beje, iš sovietinių žmonių gruzinai patys kilniausi ir simpatiškiausi. Tai, žinoma, mano asmeninė nuomonė.
Aišku, aš niekur nedirbau. Kaip ir Dinos brolis, buvau išlaikytinis. Išvažiavus į Vakarus ji ketino siuvėjauti, todėl mokėsi šio amato pas vieną geriausių Tbilisio meistrių ir uždirbdavo labai nedaug. Mėsos beveik nevalgydavome. Dažniausiai pupeles ir baklažanus. O juk šalia miesčioniško, architektūriško ir dizainiško daiktų pasaulio yra dar vienas ypatingų žemiškų malonumų šaltinis – burnos receptorių pasaulis. Tik vieną kartą Dinos draugė iškėlė man gruziniškos virtuvės puotą: pchali, adžapsandali, chačapuri, sacivi... Tai buvo didi diena!
Su jos motina sutariau puikiai. Mes patikome viens kitam iš pirmo žvilgsnio. Šnekėdavau su ja apie Odesą, iš kur buvo kilus (beje, atrodo, kaip ir tas smirdalius Franciskas Fordas K.), apie okupaciją, apie jos mirusį vyrą. Žavėjausi tos moters humoro jausmu. Atlikdavau namų darbus, kurie šaukte šaukėsi vyro rankos. Borisas gyveno miesto pakraštyje apleistoje pirkioje, su apsamanojusiomis sienomis, supleišėjusiu, įkritusiu stogu.
Aš dažnai jį aplankydavau, nors santykiai buvo dviprasmiški. Kai paskutinį kartą susitikom, buvo su fetro skrybėle, vilkėjo raudonus satino marškinius. Paskaitė man paskaitą, koks turi būti šeimos galva ir panašiai. Tai žmogus, bracia. Gyvena iš sesers kišenės ir dar bando mane auklėti.
– Aš pasiilgau Sen Žermeno bulvaro, – išgiedojo jis savo keistu vokalu (buvo stambus vyras, balsą turėjo distrofija sergančio paauglio). – Skatinamas sveiko garbės jausmo, aš nusispjoviau į visuomenės teikiamus dividentus, – dėstė jis savo požiūrį, gražbyliaudamas apeliavo į impresionistų gyvenimus, kalbėjo ilgai, nesustodamas, su burtininko žavesiu, patenkintas, kad gavo pašnekėti apie širdžiai mielus dalykus. – Impresionistams tikra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką, nes viskas kinta. Pirmieji įspūdžiai pagaunami ir guldomi ant drobės. Toks monas! Vaizdus sieja ne mintis, o nuotaika. Dingsta aiškūs vaizdo kontūrai, linijos, fabula. Lieka grynos spalvos, netikėtos improvizacijos. Ir vargingame tapybos sklypelyje tarpsta valiūkiškos kompozicijos, nutrūktgalviškos vizijos, lakstančios su baltais šifonais, skatinančios verkti ir juoktis iš nuostabos. Štai Monė pajacas su heliotropų spalvos juodai išsiuvinėtu kostiumu, – rodo jis reprodukcijas. – Palaimingas bėgimas į niekur... Ruduo, kai krinta lapai, pripildydami gatvę slėpiningų atodūsių. Impresionistai vengia pabrėžti gamtos materialumą. Čia Kurbė. Jis parodė mums tyrumą ir nesudrumsčiamą nuoširdumą. Mergaitei marškiniai aiškiai per dideli. Laisvose drabužių klostėse matome romantišką išsšūkį. Užfiksuotas vidinis pojūtis mus užkrečia. Didelės juodos akys spindi ir tarsi sako: „Štai, aš visa tavo“. Nuolankumas ir skaistybė. Nutapytas šiltas jausmas. Marškiniai balti, bet mergaitės kūnas dar baltesnis. Jaunystės žavesys supoetina šiaip jau ne ypač gražią merginą. Šagalas. Jo pastelinių lengvų potėpių visuma, vibruojantys šviesos efektai.  „Kompozicija“. Daiktų ir figūrų grūstis, tačiau tikrų kontūrų nematyti. Reprodukcijos kvadrate vyrauja rožinė spalva. Viskas užfiksuota, rodos, ne žmogaus, o aukštesnės būtybės. Daiktai, augalai, žmonės vienareikšmiai. Gyvybė ir negyvybė vienodai paslaptinga. Esmė sunkiai suvokiama pašaliniam. Suirutė, chaosas, susieti mums nežinoma logika. Spalvų gausybė liudija nežinomo pasaulio sandaros ir būties turtingumą. 
Paveikslas veikia kaip daugiaprasmė simfonija, šilku išausta ant aksomo. Tai kito pasaulio žvilgsnis į mūsų planetą, vienišų žmonių susvetimėjimas ir izoliacija. Svajonės tirpsta, keičia pavidalą, sklaidos lyg ūkų pienas... O čia Sezano „Namas su raudonu stogu“. Aš kliedžiu juo. Visi impresionistai turėjo vieną bendrą bruožą. Paaukoti savo gyvenimą prieš laisvės altorių.
– Absoliučios laisvės nėra, – pasakiau. – Tai iliuzija. Galų gale žmogus vis tiek privalo pasirinkti.
– Tie dailininkai, – sakė Borisas, – gyveno laisvės poezija, kaip vienuolės karmelitės – religija. Tai pilkos gyvenimo prozos didvyriškumas. Jie kaip narodnikai eina į žmones ir aiškina savąjį grožį, jo esmę, prigimtį ir moko mus matyti. Mes visą laiką grumiamės už savo ir gamtos vienovę. Visos žmonių aistros ir troškimai tėra bandymas išspręsti žmogiškos egzistencijos klausimą. 
Nenorėjau ginčytis. Aš supratau Borisą ir man buvo jo gaila. Daugelis socialinių reformų, mokslo, meno atradimų įgyvendinti tik pasiaukojimu žmonių, linkusių kęsti pažeminimus, nepriteklius ir neteisingumą. Paradoksalu, bet fanatiškas tarnavimas humanistiniam reikalui dažnai susipina su visišku abejingumu artimiesiems.
Ir aš, ir Borisas buvome tokie žmonės. Mes siekiame savo idealo neatsižvelgdami į nieką, net į gabumų stoką. Tiktai turintys nepaprastą talentą ir laimingą likimą sukuria kažką iškilaus, nemirtingo. Tokie kaip mes, su menka savigarba, dažnai bandome pataisyti savo visuomeninę padėtį fanatiškomis pastangomis. Bet ką nors pasiekę dar labiau kamuojamės. Mus degina supratimas, jog atkakliai kovodami dėl savo tikslų atstūmėme visus, kurie mus mylėjo ir gerbė.
Tačiau tokie žmonės kaip aš ir Borisas irgi turi teisę egzistuoti! Jiems privalu prie kažko pritapti su savo patologija.
Borisas vis rodė savo numylėtus modernistus, aš galvojau, kas suteiks mano akims šviesą, o kojoms valią eit į priekį...
Kaip naras, pasinėręs gelmėn ir suradęs tarp rifų atbrailų ant smėlio dugno tviskančią kriauklę, virpančia širdimi kelia ją į paviršių tikėdamas, kad dienos šviesoje šis grožis netaps nykus ir paprastas, taip ir mūsų svajonės – gražios iš toli, o pradėjus jas įgyvendinti – pilkėja. Visų stabų molinės kojos.
– Aš sukursiu tokių paveikslų, kurie kabos muziejuose tris keturis tūkstančius metų, kalbėjo Borisas.
Taip, taip, lingavau galvą. Dirbk ir tikėk, kad ateity prie tavo darbų žmonės grūsis kaip prie Kalėdų senelio.
Pro Boriso seklyčios langą galėjai matyti ievas, laurų medžius ir motiejukų lauką, nupliekstą aštrios rugpjūčio saulės. Atmenu, dairiausi po dirbtuvės vidų. Ant palangės kėpsojo išgeltusi maldaknygė, palikta užmaršaus intelektualo. Migį atstojo iš eglinių lentų sukaltas gultas.
– Fe, koks kvapas, – pasakiau Borisui.
– Dažai, broliuk, dažai. Tai mano kraujas.
– Dažai, sumišę su kavos aromatu, – pasakiau stebėdamas, kaip žalią emaliuotą puodelį laižo mėlynas spragsinčios primuso liepsnos liežuvis.
Pas Borisą tuomet atėjo kažkoks draugas literatas, ir mes trise apžiūrinėjome jo drobes, sustatytas prie lango.
– Tobulėji, – pasakė Borisui draugas.
– Jei vienos psichinio gyvenimo sritys tobulėja, tai kitos – sustingsta arba net degraduoja, – paaiškino Borisas.
– O kas čia? – paklausiau ištraukdamas liūdno gruzino portretą.
– Šis žmogus nusižudė iš meilės,– ištarė Borisas.
Pavėzė sakė, – ryžosi tart širdingą žodį Boriso bičiulis, – kad žmogus nusižudo ne iš meilės moteriai, bet dėl to, kad kiekviena meilė atidengia mūsų vienišumą, bejėgiškumą ir menkystę. Pasak Paskalio, žmogus trūks plyš stengiasi išsivaduoti iš tuštumos. O kai tikslas arti, įsitikina, jog vėl pateko į tuštumą – išmainė vieną į kitą. 
– Jūs rašote apsakymus? – paklausiau.
– Ak, apsakymais taip mažai nuveiki, jei rašai juos jaunystėje, – atsiduso Boriso draugas.– Tai ir yra literato tragedija.
– Dar Hemingvėjus sakė, – kalbėjau aš, – jog žmogaus gyvenimas be tragedijos negali būti gražus. Tik neišsipildžiusi svajonė sudaro mūsų esmę, nes tai, kas pasiekiama, netenka vertės. Žmogus praranda dvasios potenciją ir tampa bejėgis. Pavyzdžiui, protingas romanistas vengia pasisekimo, kad nesulaužytų stebuklingos spyruoklės, neišsekintų jėgų, vedančių į tiesą ir tobulumą.
Staiga mane sudomino didelio formato drobė: neįmanomai sudvasintas veidelis, šiaudų spalvos plaukai ir stulbinamai mėlynos – kaip du safyrai akys, pirštai švelnūs tarsi laumžirgio sparneliai.
– Kas ji? – paklausiau Boriso.
– Laima.
– Lietuvaitė?
– Ne. Ji latvytė.

O šiandien mes nukakome pas tą latvytę. Žinoma, primygtinai man reikalaujant. Ji gyveno invalidų internate. Pakeliui į antrą aukštą sutikau keletą žmogystų su ramentais. Ką gi. Ne tam į Kaukazą atskubėjau, kad dalinčiau širdį sutiktiems elgetoms. Latvytė kas kita: tolumos mus išmoko vertinti kraštiečius.
Laimos palata. Čia gyveno paraližuotieji. Keturios lovos, po kiekviena kibiras. Pasmerktieji atlikinėjo savo reikalus nepasijudindami iš vietos. Ant stalo prie sienos senas magnetofonas, kelios juostos, ant lango nušiurusi pelargonija. Blyškus palatos skurdas bylojo, kaip liūdnai slenka tų vargšų dienos. Viltys be atsako skambėjo tarsi varpas vaiskiame ore. O nežadėtoji liga! Skausmo sutuoktine! Nevilties motina! Kodėl lyg klastingas fechtuotojas puoli trapų gamtos kūrinį? Lengviausia būtų pasakyti: vieni auga, o kiti pasitraukia, ir dėl to kaltas tik dievas bei kietas likimas. Bet tik netašytas stuobrys tuo baigia sopulingos dramos aptarimą.
Laimą pažinau iš karto. Dvasingu, fotogenišku jos veidu nuslinko šešėlis. Ji gulėjo prie lango. Turėjo gal vienuolika dvylika metų.
– Atvedžiau tau muzikantą, – prabilo Borisas priėjęs prie mažiulės. – Jis vedė mano sesę, tą seną plaštakę. Atsinešė lūpinę armonikėlę ir pabandys tau pagroti.
Sakydama ,,taip“, Laima mirktelėdavo, o sakydama ,,ne“ – kelioms sekundėms užsimerkdavo.
– Pagrosiu tau Bitlų temą ,,Fool on a hill“, – pasakiau priėdęs ant jos lovos.
Borisas stovėjo prie lango ir šypsojosi. Likusios trys merginos į viską smalsiai žiūrėjo.
– Tai lyriška daina. Jei nesuprastum teksto, pagalvotum, jog čia apie tyrą tyrą meilę, – paaiškinau Laimai. – O iš tikrųjų jos tekstas ironiškas.
– Grok, grok, mažiau kalbėk, – paragino Borisas.– Nelabai turiu laiko. Reikia Zurabui teptuką nunešti, o jis man žadėjo kiaušinių drobei gruntuoti.
Baigęs vieną dainą, pagrojau kitą. Melodija liejosi bangom. Mačiau, kaip į Laimos vyzdžius įsikirto džiaugsmo žiburiukai išgirdus neblogą motyvą.
– Šiandien lygiai treji metai, nuo paskutinio Bitlų koncerto Amerikoje. Dabar jie dirba tik studijoje.
Pajutau, jog nesu abejingas Laimai. Kažkuo ji buvo man sava ir traukė. Gal tai tėvynės ilgesys? Gal trūko artimo žmogaus? Juk ji beveik lietuvė. Žmogiškų ryšių alkis stipresnis už idealų spindesį, už savęs įtvirtinimą, išreiškimą, pinigų ar aukštos padėties visuomenėje potroškį.
Laima susižalojo autokatastrofoje. Jai darė kelias galvos operacijas. Jos tėvas, latvis, toj avarijoj žuvo. Pamotė gruzinė kartais ateina, bet bendrauja nenoriai. Taip bent man pasakojo Borisas.
– Tu jauties laiminga, kai klausai geros muzikos? – paklausiau, ir ji trumpam nuleido blakstienas, sakydama „taip“.
– Daug kas sako, kad laimės nėra, – kalbėjau aš. – O man atrodo, kad yra. Tau likimas irgi davė šį tą gero – dabar turėsi ištikimą draugą, mylintį muziką ir tave.
Ausyse spengė tuštuma. Tyla įsirėžė į žalias sienas, į alyvinius langų stiklus. Mes sėdėjome ir žiūrėjome. Taip. Visos kitos ligos, palyginti, nekalti juokai. Ar turi ji žydrą ovalią svajonių salą?
Nusprendžiau aplankyti Laimą dar kartą. Jaučiau, kad galiu jai šį tą duoti. Duot, ko gero, lengviau negu imti.
– Senovėje gyveno trys giminingos tautos, – pasakojau aš jai, – prūsai, lietuviai ir latviai. Jų kalbos buvo panašios. Vėliau prūsus kryžiuočiai išnaikino. Liko lietuviai ir latviai. Tu man sesuo, o aš tau brolis. Tu neatsimeni rudenėjančių savo tėviškės tolių, užmiršai, kas yra klevų ošimas, nasturtų ir jurginų kvapas, patižęs sniegas ir pajuodę žilvičiai. Mūsų tėvynė graži. Mylėdami ją, mes mylime ir vieni kitus. Gal ką ir ne taip pasakiau, bet tu jauti mano jausmus.
Kaip pavasario saulė ugdo naują gyvybę, tirpdo varveklius ir neišsipildžiusius lūkesčius, žadėdama daug malonaus gyvenimo valandų netolimoj ateity, taip ir mano santykiai su Laima užsimezgė pagal visus grožio dėsnius ir, nebūdami savanaudiški, turtino mūsų širdis skaisčia savo verte.

...Tada išplaukė daiktai, sušlamėjo užuolaida, ir kambarį užtvindė žalsva nuotaika. Atrodė, kad šis jausmų fragmentas – tai aš. Geltonas apzulintas stalas, bet dar tvirtas. Juodos grubios kėdės, raudonmedžio spinta. Niekad nebūsi pernelyg vienišas, jei draugausi su daiktais. Jie bus malonūs ir paklusnūs – tos nertos servetėlės, kokardėlės, rauktinukai ir volanai, krepdešino peniuaras, skoninga pigutėlio kariūno suknelė, ažūrinės pirštinaitės...
Trapus porcelianas, grakšti krištolo taurė, sidabriniai kandeliabrai, nerangus tymu apmuštas Liudviko Penkioliktojo stiliaus krėslas, nešvarus marmurinis staliukas... Jie šaukia, prašo meilės. Šykštaus ir griežto neoklasicistinio stiliaus kolonos be kapitelių, skliautuoti portalai, raudonos akvedukų arkos, paprasti baltai tinkuoti namai, Korbiuzjė, Aalto, Pangė, van de Rohė... Architekto, staliaus, siuvėjo, mūrininko, stikliaus tvariniai...
Suveši imlumas. Pavirstu sugeriamuoju popierium, siurbiu aplinką. Dingsta laikas, ir galima pakilti ir skristi nuostabia efemeriška erdve kartu su daiktais – tarsi liūdnais debesimis. Rami popietė, dūzgia aptingusios bitės ir šunys žiovauja visai ne iš nuovargio, ir kiekviena daiktą gaubia paslaptis, ir jie tampa simboliais.
Daiktų pasaulis! Jis įlieja savo spalvą į mūsų dvasią. Kai kam jis atstoja beveik viską.
Niekad nebūsi per daug vienišas, jei draugausi su daiktais.

XI
1969 m. lapkričio 7 d. SSRS valstybinę premiją gavo Boikovas, Nebylickis, Istominas, Ošurkovas, Citronas ir Jacunas už dokumentinius filmus „Tarnauju Tarybų Sąjungai“ ir „Ištikimi liaudies sūnūs“.
Libijoje, praslinkus dviems mėnesiams po karinio perversmo, Revoliucinės tarybos pirmininkas pulkininkas M. Kadafis pasiūlė JAV evakuoti savo karinę bazę.
SSRS futbolo čempionais tapo Maskvos „Spartakas“.

Praėjo pora baisių mėnesių. Gudramintė Dina užčiuopė mano silpną vietą ir ėmė terorizuoti. Dabar, jei kas nors nepatikdavo, bemat keldavo skandalą grasindama skyrybomis. Taip pat žadėdavo atsiimti dokumentus, nuneštus į vizų skyrių (jau buvome gavę iškvietimą į Izraelį, po mėnesio turėjo ateiti atsakymas, išleidžia mus ar ne). Kiekvieną kartą turėdavau ją raminti, ir tik glamonės, lova užglaistydavo konfliktus dėl menkiausio nieko. Ji buvo aistringa moteris ir geidė turėt mane savo guolyje kuo dažniau, tačiau jos išmaltas vieškelis man nekurstė pakilių jausmų. Mano nervai buvo įtempti iki krašto. Jaučiau, jog neištversiu. Dar Borisas pareikalavo, jog vežčiau Diną į Lietuvą ir pristatyčiau savo tetai. Su tuo sutikti negalėjau. Man buvo gėda eiti su ja net nepažįstamo miesto gatve, o tokią baidyklę parodyt draugams, kurie už tūkstantį rublių nesutiktų pabučiuoti jos į lūpas, – geriau skradžiai žemę prasmegt.
Susipykau su Borisu, šis nuteikė prieš mane savo motiną, teko palikti jų butą, nuomoti kambarį. Buvau priverstas ieškoti darbo. Muzikantu įsitaisyti labai sunku, visos vietos užimtos, laukti reikia metus, dvejus, o dar sugedo Laimos magnetofonas. Meistras atsisakė taisyti sakydamas, jog tokį šlamštą reikia išmesti. Teks pirkti naują. Todėl pradėjau dirbti tokį darbą, kad gaučiau per du šimtus. Kas antrą dieną Dina pareikšdavo norinti vaikų, ir aš turėdavau pasitelkti visus savo sugebėjimus, kad įrodyčiau – vaikų turėsime; bet vėliau, kai išvažiuosime, dabar ne tas istorinis momentas, tai gali būti mums pragaištinga ir t. t. Dieve karaliau! Tokia situacija ištampė mano nervus, naktį pabusdavau uždusęs ir tik pasivaikščiojęs lauke vėl užmigdavau. Tada dar nesupratau, jog beldžiasi kraupi liga, viena iš baisiausių, kuria baudžiamas žmogus.
Dabar mes gyvenome Plechanovo gatvėje. Kartą, eidamas pro netoliese stūksančią katalikų bažnyčią, pamačiau paliktą folksvageną. Supratau, Džozi bažnyčioje. Man buvo gėda, aš vengiau žmonių, bet kai apžiūrėjęs automobilį ruošiausi keliauti toliau savo erškečiais klotu keliu, nuo šventoriaus šūktelėjo Džozi.
Mes apsikeitėme mandagumo frazėmis, pasakiau, kad šiuo metu gyvenu Tbilisyje. Šimtąkart atsiprašiau dėl avarijos. Netikėtai Džozi pareiškė, kad esu jai labai reikalingas, kad nori su manimi praleisti lapkričio septintosios vakarą, o paskui dar daug daug vakarų. Žinoma, aš sutikau. Jeigu man kas nors su ja išdegtų, baigčiau tą katorgą su velnio perekšle ir tapčiau laimingiausiu pasaulyje žmogum. Džozi paklausė, kas mano rankom, kodėl jos tokios juodos. Atsikrenkščiau ir nusispjoviau. Skreplys irgi buvo juodas.
– Ką tu veiki? – su siaubu paklausė Džozi.
– Apie tai papasakosiu vėliau, – pasakiau.
Aš dirbau padangų gamykloje. Kartais man reikėdavo suodžius, sugrūstus į maišus po penkiasdešimt kilogramų, krauti į mašiną. Paimi maišą iš sandėlio, prispaudi jį prie pilvo, neši į sunkvežimį ir tvarkingai kloji eilėmis. Padirbėjęs keturias valandas taip pavargdavau, jog nepakeldavau maišo iki pilvo. Kartais dirbdavau prie konvejerio. Vienas darbininkas lipa į kalną, sukrautą iš suodžių maišų, stveria vieną ir neša jį prie konvejerio. Suodžiai, nėr kuo kvėpuoti. Kitas darbininkas stovi to konvejerio gale, ima nuo juostos maišus ir kabina ant kito konvejerio – kablio, primenančio kėdę. Ant tos kėdės sukrauna tris maišus. Dažnai celofanas plyšdavo ir suodžiai byrėdavo visą kelią. Todėl kartkartėmis reikėdavo nukasti suodžių kalnus, kad jie nestabdytų konvejerio kėdės. Būdavo, maišas užsikabina ir nupuola nuo kablio. Tada konvejeris sustabdomas, suodžių maišas vėl pasodinamas ant kėdutės. Aš taip pavargdavau, jog nebenorėdavau kvėpuot. Reikia ištverti, širdie, sakydavau sau, juk tūkstantį kartų baisesnė kančia Dinos lovoj laukia. Dantė nepilnai pavaizdavo pragarą, nes nematė šitokio darbo.
Kai jėgų nebelikdavo, griūdavau ant suodžių pailsėti. Brigadininkas išjungdavo konvejerį ir skelbdavo rūkymo pertraukėlę. Pastebėjau, jog didelis vargas suvienija žmones, padaro juos tauresnius ir kilnesnius. Tarp juodų kaip velniai bemokslių darbininkų aš radau taurios sielos žmonių. Milijonieriau Franciskai Forde K., ar girdi? Tau iki jų kaip iki Mėnulio. Jie sugebėjo net tokiomis sąlygomis išsaugoti žmoniškumo krislą. „Kaip tavo žmona?“ – klausdavo jie. „Duokit šventą ramybę“, – sakydavau aš, nuleisdamas viską juokais. Laipiodavau į suodžių kalno viršų ir iš ten tempdavau maišus žemyn, dėdavau juos ant konvejerio. Patalpos skardinis stogas įkaisdavo, prakaitas žliaugte žliaugė, kombinezonas sudrėkdavo dėmėmis, bet be jo dirbti neįmanoma, nes net su gumine šiūruokle nenutrintum įsigėrusių suodžių į kūną. Kas būtų jei toks išeičiau į miestą, pabaidydamas žengiančias į bažnyčią ar cerkvę moterėles? Matydavau save tarsi iš šalies – vargana figūrytė suodinais darbiniais drabužiais, šlubčiojanti nutrinta koja, suraukęs antakius ir išsišiepęs nuo karščio ir visiško diskomforto.
Per pietus galvodavau apie Hemingvėjų. Jis iš tiesų buvo mano generacijos pranašas. Hipių judėjimas – prarastos kartos anūkas. Argi ne jam mes turime būti dėkingi už meilės ir laisvės idealizaciją? Tai jis išmokino mane gerbti ir mylėti paprastą žmogų, neįtariamai originalų ir spontanišką. Didelis žmogus dažniausiai vientisas, o mažas – tūkstančiai egzotiškų prieštaravimų. Pietus valgydavome valgykloje, kur šaukštai buvo juodi nuo suodžių; baltą gruzinišką duoną tekdavo imti nešvariomis rankomis, nes jos be specialios pastos neatplaunamos. Nuovargis ir alkis paimdavo viršų, ir aš, nors ir bjaurėdamasis, valgiau drauge su kitais. Karatė mokslas man nė trupučio nepadėdavo, nes dirbdavo visai kiti raumenys. Maniau, nė mėnesio neištempsiu, numirsiu. Geras tu vaikinas, – sakė kolega krovikas Levonas. – Pamatysi, padirbsi pusę metų, įprasi, nėra tokio vargo, prie kurio žmogus neįprastų. Ši paprastų žmonių užuojauta palaikydavo mane sunkiausiomis minutėmis.
Bet kokį jaučiau pasididžiavimą, kai nupirkau iš komiso už šimtą rublių Laimai seną gerą „Kometą“! Ji klausė tai, ką įrašiau pas Dinos draugus – gerą pop muziką.
Šiandien po darbo nuėjau į marionečių teatrą ir paprašiau, kad suvaidintų dviese ką nors iš Ilfo ir Petrovo. Pažadėjau dosniai atsilyginti. Aktoriai sutiko, ir mes atvažiavome pas Laimą. Bovijo jie mane ir vargšes mergaites gerą pusvalandį. Kai ištraukiau piniginę, gruzinai griežtai mostelėjo ranka ir išėjo. Kas drįsta sakyti, kad pasaulyje maža gerų žmonių?
Mačiau, kokia laiminga Laima. Svetimas džiaugsmas atliepia. Tokie atsiminimai brangesni už ašarą, vienumoj nuriedėjusią.
Šeštą valandą susitikau su Džozi. Buvo vėsus vakaras, kokie aštuoni laipsniai šilumos. Ji pasakė, jog dėl Europos čempionų taurės šiandien susikaus Tbilisio „Dinamo“ ir Hamburgo „SF“ komandos. Kaip ir tikėjosi, atvažiavęs Gerdas Jansenas jai net nepaskambino. Ji paprašė manęs, kad palaikyčiau kompaniją. Ji vis dėlto nori pasižiūrėti tą sumautą futbolą. Bilietais pasirūpinusi.
Milijoniniame mieste nebuvo nė gyvos dvasios. Tokie šventadieniais būna Kregždžių kaimo, kuriame augo teta, kiemai. Stadiono dar nesimatė, bet kažkoks neaiškus garsas bylojo, kad rungtynės prasidėję. Koks garsas? Taip dunda krosnis žiemą, kai langai būna speigo išpaišyti. Aikštę gruzinai gerai paruošė. Ji atrodė kaip šepetys. Vėliau sužinojau, jog stadione apsilankė šimtas tūkstančių sirgalių – daugiau negu gali tilpti. Džozi man pasakojo atskirai apie kiekvieną Hamburgo žaidėją. Anglas Kevinas Kyganas dvejus metus buvo išrenkamas geriausiu Europos futbolininku, turi dukrelę Laurą Džeinę. Šiemet žuvo Manfredo Kalco dukrelė Stefanija. Pasakojo apie kitų futbolininkų šeimas, net apie penkiasdešimtmečio trenerio jugoslavo Branko Zebeco meilužę.
Staiga išvydau Gucajevo slalomą dešiniu kraštu ir smūgį, kuris nudžiugino visus, kas skendinčioj turtuos Gruzijoj gyvena. Įvartis! Katastrofiškas griausmas nuaidėjo tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele. Sirgalių riksmas skrodė padangę. Kadangi aš buvau prieš Gerdą Janseną, vadinasi, už „Dinamo“. Tad po įvarčio pasijutau sakytum kitu žmogum. Aplink mane pašokę gruzinai ėmė skanduoti „Dinamo!“, „Dinamo!“ ir dar kažką. Džozi kažkur dingo. Aš vėjavaikiškai apkabinau dvi mergužėles per liemenį. Dvi gruzinų mergužėles! Viena išsilaisvino, kita nekreipė dėmesio. Garbės žodis, apsikabinome kaip seni universiteto draugeliai. Džiaugiausi taip ilgai, kad pamiršau, dėl ko pradėjęs. Jaučiau niekada nepatirtą malonumą, pakylėjantį iki laimės viršūnių. Paskui Džozi vėl atsirado prie manęs.
Mačiau kaip nuo atsarginių suolelio pakilo Hamburgo treneris Brankas Zebecas, pastūmė akinius į viršų ir su nerimu ėmė stebėti gruzinus, susibaudusius pulti. Nedidukas Šengelija, stumiamas šėtoniško geismo įmušti, neįtikėtinu greičiu nėrė į baudos aikštelę paskui besileidžiantį iš aukštybių kamuolį. Taip veislinis paukštšunis puola iš valties į nendrių prižėlusį vandenį ir iriasi prie pašautos pilkosios antelės. Paskui kamuolys atšoko atgal Čevadzei. Šis atliko pa de de su Manfredu Kalcu ir nutaikęs spyrė. Tu tik pamislyk! Toks smūgis! Vos vos nepataikė! Du centimetrus ne ten pataikius, kamuolys lekia per du metrus nuo tikslo, jeigu dvidešimties metrų atstumas. Vadinasi, suklydo penkiais milimetrais. Žiogeli, kodėl neišmatavai? Tuščia jo. Atleisime. Mačiau, kaip jis nusikeikė gruziniškai (o gal vis dėlto rusiškai – visas pasaulis juk keikiasi rusiškai, net Elizabeta Teilor) ir, trenkęs sau kakton, ilgai žiūrėjo į užantspauduotus vartus.
Tuo metu Kevinas Kyganas pabėgo nuo gynėjų, gavo kamuolį ir, viską užmiršęs, varėsi jį vartų link. Bet įvarčio Džozi neišvydo. Kyganas krūptelėjo išgirdęs teisėjo švilpuką. Taip pabunda studentas miegojęs ant knygos. Kyganas pasitrynė akis, manydamas apsirikęs. Deja. Šoninis teisėjas stovėjo išsižergęs ir pakėlęs vėliavėlę. Hamburgiečiai spaudė gruzinus prie vartų. Dinamiečiai grįžo į aklą gynybą. Kipianis, vienišas kaip erelis, dreskiantis sparnu anglies debesiją, mindžiukavo vokiečių aikštės pusėj. Baikštus lyg žebenkštis Kyganas manevravo ties baudos aikštelės linija. Bijojo, kad neįspirtų jam į koją. „Žvaigždėm“ juk tenka daugiausia. Driblingas ir akcijų kaskada, varžovui nepriartėjus, buvo vaizdingas reginys ir bylojo apie puikią Kygano techniką. Taip šoka ir šmaikštauja merginos geroj operetėj. Nusivaręs kamuolį į kraštą, vokietis idealiai atliko tą garsųjį Garinčos fintą, kurį šis vartodavo dėl to, kad turėjo trumpesnę vieną koją. Bet Sulakvelidzė grubiai čiupo jį už marškinėlių ir pargriovė. Net pats dievobaimingiausias Vatikano teisėjas (ten irgi žaidžia futbolą) būtų tyliai nusikeikęs, o belgas Aleksas Ponetis tik flegmatiškai pavartė akis iškeldamas geltoną kortelę. Sulakvelidzė įsižeidęs bambėjo nematytai rūstus. Jautėsi nekaltas lyg baltasparnis angeliukas. Žaidimas tęsėsi.
Netrukus Kyganą „pakaustė“. Lyg mirštanti gulbė jis raičiojosi ant žolės kilimo, ir skausmo strėlės atakavo Kyganienės ir Kyganiukų maitintoją – jo dešinę koją. Publika nuščiuvo. Teisėjas ramiu žodžiu įspėjo Kostavą. Vokiečiai jį apstumdė, kibo į krūtis, o šis kaip koks nebrendyla rodė pirštu į smilkinį, atseit nekaltas. Ypač čia reiškėsi Gerdas Jansenas, kuris iki tol jei ir pajudindavo koją, tai tik tam, kad ji nenutirptų. Buvo agresyvus tik ginčuose. Ir už ką jį ta Džozi taip myli?
Deja, peikti paskubėjau. Netrukus jis pašoko, spyrė kamuolį per galvą ir krito po smūgio baisiai gražaus. Taip niekad nezvimbė kulka. Kamuolys padarė vingį ir atsimušė į vartų kryžmę. Smūgis buvo retos jėgos. Po tokio arkivyskupo oberkiuchenmeisterio grafo Arko smūgio Mocartas nusirito laiptų pakopom ir išvirto, o gal ir neišvirto į gatvę tūkstantis septyni šimtai aštuoniasdešimt pirmų metų gegužę Vienoje. Bet tinkle kamuolys nesuspurdėjo. Gerdas Jansenas su sopančia širdimi kūbrino nelaimingas atgalios, nutaisęs veidą nuimto nuo kryžiaus Kristaus. Tokių pridėliota būna ant Hamburgo sendaikčių pardavėjų prekystalio. Kyganą visur kaip uolus pameistrys sekiojo Sulakvelidzė. Susitelkę Kalcas, Jakobsas, Noglis, Magatas, Hrubešas, Jansenas ir Kyganas pasileido urmu į priekį tarsi ruja rūškanų minčių, užklumpančių pagautą bevagiantį sode obuolius vaikėzą ir laukiantį neišvengiamos bausmės. Hamburgiečiai iššoko prie „Dinamo“ vartų penkiese aukštai ir sustingo lyg oro gimnastai; tokius juos užfiksavo fotoreporteriai – kaip kumpius, tvarkingai kabančius vėsioje kamaraitėje.
Trisdešimt penktą minutę Kalcas skersavo į baudos aikštelę, o Kyganas spyrė kamuolį. Šis su reta jėga suspurdėjo tolimajame vartų kamputy. „Įvartis!“ – rėkė blausi Vokietijos lygumos drignė; „Įvartis!“ – gageno nupenėtos prūsiškos žąsys; „Įvartis!“ – mūkė karvė į mikrofoną; „Įvartis!“ – grikšėjo dantimis žaislinis krokodilas ant šventiškai padabinto desertinio stalo. Vieniems beribis džiaugsmas, kitiems – infarkto galimybė. Stadionas šurmuliavo. Taip ūžia rudenį šilkinis lietus, pabudus naktį šiltoj lovoj.
Po dešimt minučių pasižymėjo išstypęs šviesiaplaukis Hrubešas. Nežinau, ar jis buvo galvotas vaikinas, bet daug dirbo su galva. Kalcas skersavo, o Hrubešas aukštai pašokęs galva įmušė įvartį – 2:1 Hamburgo naudai. Netikėtai jo komandos draugus užplūdo motiniškos meilės banga. Hrubešas nukūrė per aikštę, o draugai lakstė iš paskos ir glėbesčiavo. Gruzinai, įtarę nuošalę, ėmė ambryti ant flegmatiško belgų teisėjo. Svaidėsi kandžiomis replikomis, o Čivadzė gestais puikiausiai iliustravo rinktinius keiksmus. Baigiantis kėliniui Kipianis išlygino rezultatą. Kyganas perbalęs priėjo prie teisėjo ir ištiesė ranką kaip vaikystėje per komuniją. Jis įrodinėjo, kad kažkas laikė jį už marškinėlių. Teisėjas buvo šaltas kaip mėlynas čiukčios šešėlis. Jis sušvilpė skelbdamas kėlinio pabaigą.
Mudu su Džozi nuėjome į rūbinę pas hamburgiečius. Įleido mus tik po to, kai Giunteris Netceras, garsiosios vokiečių rinktinės saugas, pasaulio čempionas, dabar „SF“ menedžeris, iškišo galvą ir, pažinęs Džozi, pakvietė į vidų. Mums įėjus, trenerio pamokslai jau buvo išklausyti.
– Ką čia veikia pašaliniai? – vis dėlto paklausė treneris.
– Atvedžiau rašytoją, – angliškai, kad aš suprasčiau, skiedė Džozi. – Jis nori aprašyti šias rungtynes, įpinti į apsakymą. Ir žada tai padaryti geriau negu pavyktų pačiam Marijai Vargui Ljosai, ilgą laiką dirbusiam futbolo reporteriu. Jis pasiruošęs įamžinti šias rungtynes ir jose dalyvavusius.
Jansenas sėdėjo išsekęs, niūrus, tarytum sakytų: koktu, nelieskite manęs. Jo skalūno spalvos akys šnairavo į mane su mizerna antipatijos doze.
– Kodėl neatėjai po rungtynių? – paklausė jis Džozi net nepasisveikinęs.
Gal Jansenas ir nieko vaikinas, bet sėkmė ir žinojimas, jog turi savo kamputį didžiojo futbolo oranžerijoje, išpaikino jį, pavertė baisiu pasipūtėliu, pagalvojau ir galbūt neklydau.
– Susipažinkit, mano draugas Odisėjas, – pasakė angliškai nesavu balsu Džozi, ir tik dabar supratau, kaip giliai ji įklimpus.
Gerdas abejingai palingavo galva. Nusprendžiau palikti įsimylėjusius ramybėj.
– Sere, aš norėčiau su jumis truputį pakalbėti, – kreipiausi į Keviną Kyganą (Džozi sakė, kad jis visur vežiojasi savo kirpėją, kuris jo šukuoseną daro dvi valandas). Superžvaigždė krestelėjo savo garbanotą ševeliūrą ir linksmai nusijuokė.
– Jau metai, kaip nebendrauju su žurnalistais, – pasakė jis.
– Jus geriausias Europoj savo srity, o aš savo, – bandžiau adyti šneką. – Ir jeigu mano vaškinės figūros dar nėra madam Tiuso kolekcijoj šalia jūsų, tai dėl to kaltas literato inkognito. Geras rašytojas vengia populiarumo.
– Jus gruzinas? – paklausė Kyganas. – Mielai sutikčiau pabendrauti su svetingais šeimininkais.
– Prašom įsidėmėti, – pasakiau, – jūs viešite svetingiausiame pasaulio mieste, bet aš lietuvis.
– Žinau lietuvį tenisininką Vytą Gerulaitį, – pasakė jis. – Geras pleibojus. Mėgsta restoranų istorijas ir t. t.
– Kas, jūsų manymu, geriausias visų laikų futbolininkas? – paklausiau tik tam, kad išgirsčiau savo balsą.
– Geriausias ne Pelė, o Džordžas Bestas, – išreiškė savo nuomonę Kyganas.
– Ką iš sovietinių futbolininkų paimtumėte į Europos rinktinę?
– Blochino neimčiau. Paimčiau Kipianį.
– Ar stipriai reaguojate į publikos šauksmus? – paklausiau.
– O taip. Publika man teikia įkvėpimo, – Kygano akys sužibo šilta ugnele. – Tada aš save laikau menininku.
Dar kiek paklausinėjęs įsitikinau, jog superžvaigždė paprastas ir šaunus vaikinas, atidavęs ne mažiau negu paėmęs. Jo žaidimas daro laimingus kitus, o sirgalių entuziazmas – jį patį.
– Kas laimės šias rungtynes? – dar paklausiau.
– Deja, neatsivežiau pranašingo dubenėlio. Daug kas priklauso nuo atsitiktinumo. Manau, šie metai bus palankūs mano komandai.
Aš padėkojau už pokalbį ir ketinau grįžti prie Džozi. Taip, Gerdas Jansenas įmušė savo įvartį. Bet ne į „Dinamo“, o į mano vartus. Kai atsisukau, jie bučiavosi su ilgu ilgu išlaikymu. Aplinkiniai supratingai šypsojosi.
Supratau, jog buvau pakviestas statisto vaidmeniui. Gal Džozi man keršija už savo momentinį silpnumą kelyje Jerevanas–Tbilisis. Tyliai išslinkau iš tos nuviltų svajonių vietos. Išėjau į lauką. Aprašinėti, kaip toliau vyko rungtynės, nebeturiu ūpo. Hamburgas laimėjo 3:2.

Įsivaizduokite geltoną pajūrio paplūdimį. Smėlis, kopos ir jūra. Paslapčių kupinas laukinis peizažas.
Mano dėmesį patraukė dviratininkų pora. Jie išdygo tolumoje, artėjo, ir aš jų laukiau, kaip kartais laukiame paštininko. Iš po ratų tryško purslų fejerverkai, vėžės išgraviruodavo smėlyje trumpaamžius ornamentus. Vienas jų įsibėgėjęs staiga stabdydavo dviratį; užpakalinį ratą užnešdavo į besitraukiančias putas.
Matinis sidabro spindesys ir akiratyje ištirpęs mėlis panėšėjo į ryškius pasakos įspūdžius vaiko sieloje. Saulės pašiauštos bangų keteros lyg kruvinai blykčiojantis burgundas priminė Žalčio legendą, o virpanti absento spalvos pakrantės linija žadino mintis apie tolimus kraštus, Sindbado ir Marko Polo nostalgiją.
Netoliese riogsojo į krantą ištempto cinoberio atspalvio valtis. Dviratininkai vietą, matyt, palaikė patogia ir sustojo išsimaudyti. Dviračius atrėmė į valtį. Vyrukas vis rodė kažkokius ženklus merginai. Aš nesakau, kad jos nosis buvo rytietiška. Nesakau, kad akys buvo didelės ir gilios, kad lūpos buvo aristokratiškai santūrios. Bet ir nesakau, kad viso to nebuvo. Greta jo ji atrodė kaip pilnatis šalia žvaigždės. Sakytum, jos veidą viešpats sutvėrė prisižiūrėjęs bizantiškų ikonų ir El Greko.
Jie išsirengė. Krykavo žuvėdros, švelniai dūsavo mistraliai, versdami vasarotoją nejučia apmirti iš laimės. Vyrukas buvo nebylys. Kadangi jis nesileido į būdingą gestų gražbylystę, supratau, jog mergina gali kalbėti, bet nekalba. Mačiau, kad jos širdyje tvinsta kilnūs žodžiai, bet išreikšti juos ji stengėsi lipšnia, subtilia pantomima. Įvertinęs jų aprangą pagalvojau, jog prieš mane ne šiaip sau – ,,auksinio jaunimo“ atstovai.
Jie nardė bangose lyg klajoklės žuvys. Nepasakosiu apie jų žaidimus ir krykštavimus. Tokių paveikslų, manau, esate regėję. Tačiau, įdėmiau pastudijavęs, radau ir dar kai ką, ne tik meilės ritualą. Jų judesiai buvo spontaniški ir nuoširdūs. Šitai skyrė juos nuo tūkstančio kitų. Palaimos liūnui abu užvaldžius, jis prispaudė ją prie lūpų tarsi skaisčią leliją. Bis vaizdas suveržė man širdį. Ką dar gali jausti vargšas vaikinas, kai akys lyžteli tokio grožio – tyro lyg šaltinio vanduo. Taip. Pažinimas vaikšto nuostabiais keliais. Pasirodo, ir žmonės savo žavesiu gali įsilieti į gamtos harmoniją.
Padėjau galvą ant knygos, užsimerkiau ir susimąsčiau. Po kiek laiko vėl ėmiau juos stebėti. Viskas buvo kitaip. Nedrąsus liūdesys pamainė nebylio akis. Mergina pasislėpė po įžeisto juslumo kauke. Susipyko, piktdžiugiškai konstatavau. Vaikinas atsitūpė prie valties ir užsidengė rankomis veidą.
Paskui pamačiau, kaip mergina rausiasi drabužiuose. Ji kažką padarė savo pirštui, ir kraujas ėmė sunktis iš pradurtos vietos. Nebylys pakėlė nustėrusias akis. Ji pakvietė vaikiną prie savęs ir jam taip pat pradūrė pirštą. Tada priglaudė savo kraujo lašą prie jo kraujo ir apkabinus pabučiavo. Kas tai? Neįprastas gyvenimo gabalėlis, slystantis pro šalį? Tai buvo priesaika niekad nesipykti.
Sakoma, meilė akla. Netiesa. Ji nebyli.

XII 
1969 m. gruodžio 9 d. Niujorko studentų laikraštis „Observation post“ išėjo su Makartnio portretu gedulo rėmeliuose per visą puslapį. Tvirtinama, jei plokštelę ,,Strawbery fields“ paleisi ne 33,5 apsisukimo per minutę greičiu, o 45, tai galima išgirsti garsus, panašius į žodžius: „Mes tave užkasėme, Polai“ Dainos „I am the Walrus“ pabaigoje girdėti, kaip Džonas Lenonas sako: „Aš palaidojau Polą“. O jeigu dainą „Black bird“ iš Balto albumo klausysies iš galo, išgirsi žodžius: „Polas negyvas, liūdėkite dėl jo“. Jei ,,Abbey Road“ plokštelės viršelį ištepsit vazelinu, tai Polo vedas apsiblaus, o kiti švytės kaip ir anksčiau. Be to, ten jis cigaretę laiko dešinėje rankoje, nors yra kairys. Didesnė dalis pop pasaulio įsitikinusi, jog Polas žuvo, o jo vietą užėmė antrininkas.
Ženevos aukcione už 1300 Šveicarijos markių buvo parduotas Polio Gogeno paveikslas „Sveikas, mesjė Gogenai“.
Prahos Nacionaliniame teatre įvyko iškilmingas visuomenės vakaras, skirtas 26-osioms metinėms nuo tos dienos, kai SSRS ir Čekoslovakija pasirašė draugystės, savitarpio pagalbos ir bendradarbiavimo sutartį.
Čikagos Heimarketo aikštėje susprogdinta policininko statula.

Sapnavau jūros krantą smėlėtą, sapnavau pievą, priaugusią anemonų, purpurinių, baltų, prancūziškai rožinių. Mačiau save tarsi iš šalies, gaudantį krykštaujančią Laimą. Atsitiko tai lyg atogrąžų saloj. Jinai judėjo, galėjo judėti kur tik nori! O mano judesius kaustė neaiški agorafobija. Mes tarsi pasikeitėme vaidmenimis. Po to sapnavau, kad kažkokioj milžiniško pašto salėj rašau Onai atviruką: „Laikas tašo slaptą viltį, bet jis neištirpdys mano jausmo aisbergo“.
Pabudau, kai traukinys 19.10 sustojo Naujajame Afone. Akyse tebestovėjo Ona visu savo grožiu ir meilumu. Žinoma, aš jus apgaučiau, jei nepasakyčiau, jog atvažiavau visai ne pas ją. Nemačiau Dinos jau tris savaites. Draugė jai parūpino kelialapį prie Juodosios jūros. Aš gavau atsikvėpti. Užmiršau jos slegiančią išvaizdą ir su tuo susijusius nemalonumus.
Perone stovėjo Dina su ruda pusvilnone suknele ir balta striukele. Triušiškose jos akyse spindėjo neslepiamas pasitenkinimas. Aš žinojau, ji baisi, bet nesitikėjau, kad taip baisiai. Kai išvydau tą jos veidą, nugarą sutraukiantį, mane tarsi kūjis trenkė. Tas pats, kas išgerti migdomųjų ir liuosuojančių iš karto. Mintyse palyginau ją su Ona. Manęs vėl laukė bendro patalo ešafotas. Ūmai pajutau, kaip žvėriškai ėmė skaudėti galvą. Tai buvo nervinis šokas, o aš laikiau apsinuodijimu ar dar kažkuo.
Jos terlė švytėjo: tai suprantama. Buvau jos malonumų objektas. Įrankis iš sekso parduotuvės, kuris atsiliepia šaukiamas vardu. Jai, senmergei, neliko kito varianto, ir ji džiaugsmingai prisitaikė prie šios liūdnos padėties.
– Šitą švarką apsivilkai? Net Borisas nedėvėtų. O tu juk dendis, – kalbėjo Dina grebluodama. – Aš noriu, kad mano vyras atrodytų kuo gražiau, kad visos pavydėtų man...
Aš irgi noriu, murmėjau panosėj, kad tavęs nebijotų nors sartas arklys; deja, tai neįmanoma.
Kol ėjome jūros pakrante iki jos poilsio namų, pasakojo savo negudrias naujienas, o aš kovojau su galvos skausmu. Pasirodo, visa poilsio namų visuomenė laukė manęs atvykstant. Visi žinojo, kad Dina turi jauną gražų vyrą, visi buvo matę mano fotografiją. Deja, kai kurios draugės netikėjo, ir Dina nekantraudama laukė savo triumfo valandos, kada ji galės pasirodyti su savo išrinktuoju nustebusių vienišų draugių akyse. Ji įrodys nemeluojanti ir nefantazuojanti. Ji verta tokio sutuoktinio.
Tolumoje mačiau didelį laivą, prie kilvaterio vaikų balsais klykavo žuvėdros.
Jų riksmas susiliejo su purpurinių bangų ošimu. Balti sparnai švytėjo kruvinoje saulėje ir priminė nenupieštą Čiurlionio paveikslą. Ak, kaip aš norėčiau pavirsti paukščiu! Suskaičiuočiau Paryžiaus tiltus per Seną! Sutikčiau dvasingą aušrą Venecijos lagūnoje!.. Deja, esu daug niekingesnis padaras.
Žmonės apstulbę nužvelgdavo siurrealistinę porą. Dina juos nustebindavo ne mažiau, negu žengiantis baltagvardietis su balto milo švarku, galifė kelnėmis ir tviskančiais auliniais batais.
Kai pasiekėme poilsio namus, griuvau ant lovos ir paprašiau jos, kad suspaustų delnais man smilkinius. Užėjo toks baisus skausmas, jog privėmiau ant grindų ir, be galo išsigandęs maldavau Dinos, kad nesitrauktų nuo manęs, nes, matyt, mirštu.
Bet toks aš jai buvau nereikalingas. Jos gyvenimo alkį ir egoizmą galėjai užtikti dažniau negu poteriuose žodį „amen“. Tai puokštė ydų ir šlykščių savybių, kurias surinko fortūna vien tik tam, kad galėtų pamokyti tokį avantiūrizmo milžiną Odisėją. Aš gerbiu žydų tautą, bet kiekvienoje nacijoje yra visokių žmonių. Tuo labiau keista – ji buvo neapsakomai išprususi ir mėgo literatūrą. Skaitė Biutorą, Rob Grijė, Pinčoną, Emanuelį Puigą, Bartą ir kitus. Kas tokiu atveju formuoja žmogaus moralinį pasaulį? Taip, pilna prieštaringiausių ir keisčiausių individų. Vieno žmogaus sieloje dunkso ir dangoraižis, ir bjauri lūšnelė.
– Dina, padarome taip, kad mūsų santuoka būtų fiktyvi, – paprašiau jos, kai man pagerėjo. – Aš rūpinsiuos tavimi iki grabo lentos ir tikrai padarysiu laiminga. Tiktai padėk man išvažiuoti į Vakarus.
– Tu išprotėjai? – suspigo ji savo hermafroditišku balsu.– Kodėl aš turiu tavimi tikėti? Kodėl aš turiu tau ką nors daryti? Man irgi niekas niekada nepadėjo. Aš nusprendžiau. Jeigu taip – skiriamės. Jokių išvažiavimų.
Atsigręžiau į savąjį ciklopą ir ėmiau tyrinėti jos neprilygstamąjį veidą kaip štabo karininkas nekenčiamo priešo dislokaciją. 
Staiga pradėjau plėšti nuo jos drabužius. Taip godžiai sakalas nekibo į dvėselieną, kaip aš prisitraukiau Diną prie savęs. Mėgstu viską, kas šlykštu ir dvokia, – įkalbinėjau save. Man nusispjaut į viską, mano nervai geležiniai, sakiau sau. Rokuoji, tau nekenks? – klausė susidvejinęs vidinis balsas. Ar tikrai tropijai lengviausią kelią? Tarmiškai prabilęs vidinis balsas tyčiojasi iš manęs, užkietėjusio miestiečio, šakalų šakalo.
– Pupa, tu tikras angelas, – tariau jai glamonėdamas, o pats galvojau: tegu tave dievai, kad kada nors tu kęstum nors trečdalį mano kančių; bet tu per daug save myli ir šito neįvyks.
– Mes rytoj aplankysime stalaktitų ir stalagmitų olas ir urvus, – pasakė Dina po lytinio akto.
Jį mano, kad viskas grįžo į senas vėžes.
– Tu mėšlo krūva, kurios laukia pamazgų duobė, – pasakiau pro sukąstus dantis.
– O tu? Kas tu? – suspigo raudodama Dina.
– O aš šaunus seksualus bernas, – pasakiau norėdamas suteikti jai kuo daugiau skausmo.
Ji buvo tarsi šventas Petras, prieš įleisdamas į rojų pasiunčiantis į skaistyklą ar į pragarą. Dina – mano pragaras, ir aš vis labiau ėmiau abejoti, ar ištversiu iki finalo. Įsivaizduokite jauną gražią šešiolikmetę, kuri, norėdama padėti sergančiai mamai, priversta gultis su šlykščiu seniu, puikiai suprantančiu situaciją ir pasinaudojančiu ja. Aš irgi aukojausi dėl humaniškų tikslų.
Jinai šnirpščiodama vis raudojo, aš mėgavausi dilti nemokančiu kerštu. Dina nesugebėjo užjausti manęs, todėl stengiausi atsilyginti tuo pačiu. Jinai verkė trim upeliais, tačiau žmogui, grūdintam vargo, tai nebuvo per daug baisu. Žinojau būdą, kaip bet kada su ja susitaikyti. Jokių stalaktitų, jokių stalagmitų! Ji nepatirs triumfo prieš drauges. Ryt rytą grįžtu į Tbilisį. Į savo puikųjį darbą.
Žmonės, ar girdite? Žiūrėkime vieni į kitus kaip į daiktus.

Jums neteko drūnyti savo guolyje ir su pavydu klausytis naktinio triukšmo – užsitęsusio baliaus, kur švenčiama, trykštama nuoširdžiu linksmumu, kur ūžia laimingieji? Gal ten labai įdomu, žavu ir smagu? O apmaudas kursto liūdnas mintis, jei nutylėsime bejėgiškumo ir vienatvės jausmą.
Tai va. Kartą vienoj karalystėj neatmenamais laikais aš klausiaus, kaip ūžia kaimynai už trijų sienų. Viešpatie, išmokyk mane išminties ir buklumo, desperatiškai raminau save, bet veltui. Užmigti negalėjau. Tamada pamaiviškai, dainingomis intonacijomis bylojo tostus, įkaušę svečiai šūkavo, įnoringos panelės užkrečiamai juokėsi, ypač viena – giliu ir pilnu balsu,– niekad tokio nebuvau girdėjęs, net pajutau slaptą simpatiją jo savininkei – o aš nykau lyg išblyškęs šešėlis ir troškau atsidurti ten, betarpiškų įspūdžių galerijoje. Kodėl jie negali pasidalinti nors krisleliu žmogiškos laimės?
Karčios nedalios veidrodyje išvydau namus. „Grįžk, Odisėjau, ko ieškai? Kodėl mandravoji? – prisiminiau žodžius iš mylimosios laiško. ,,Visur ieškau tavo atspindžio, – rašė ji, – daiktuose, žmonėse, debesyse, medžiuose. Grįžk!“
Pasijutau vienišas kaip kaliošas, išmestas į Marso paviršių, ir izoliacijų hiena sustaugė pratisai, šlykščiai, man pagailo savęs, velnioniškai gaila pasidarė savęs. Graudulys išdavikiškai suspaudė širdį, ir ašaros – tarsi spiečiai drungnų smulkučių snaigių, apninkančių akis ir čia pat tirpstančių – drėkino veidą. Verkiau tamsoje. Verkiau.
Visko matęs žmogus sutiks, jog vienatvė – bene baisiausias dievo išradimas, vienas iš kankinimo būdų... Verkiau tamsoje. Verkiau. Vienatvės Osvencimas dirbo savo darbą.

XIII 
1969 m. gruodžio pabaiga. „Šalin chuntą“, „Šalin terorą“, – su tokiais reikalavimais proklamacijos berte užbėrė Graikijos sostinės kvartalus.
Praėjo keturi mėnesiai, kai Los Andželo priemiestyje buvo žvėriškai nužudyta režisieriaus Romano Polanskio žmona – kino aktorė Šeron Teit ir jos keturi bičiuliai. Kažkoks 34 metų Mensonas, vienas religinės sektos „Pirmoji šėtono bažnyčia“ vadeivų, ir penki kiti šios gaujos nariai pateko į teismą – kaltinami padarę šią žmogžudystę. Gauja klajoja po Kaliforniją vogtomis mašinomis ir nesiskiria su peiliais. Mensonas sugebėjo visiškai pajungti sau isteriškus pienburnius ir nuvalkiotas mergšes, kurios vaikščiodavo nuogos ir skusdavosi plikai. Jo neribota valdžia aiškinama hipnoziniais gabumais.
Žaklina Kenedi-Onasis nepanoro būti įamžinta ir nokautavo fotografą, nutaikiusį į ją objektyvą.
Geriausiu metų futbolininku pripažintas „Milano“ puolėjas Riveras. Praėjusių metų laureatas Bestas liko šeštoje vietoje.

Kaip mažas vaikas, trinktelėjęs galva į stalą, užpyksta ir spiria į jį, taip ir aš ardžiausi Tbilisio miesto Ordžonikidzės rajono Vidaus reikalų skyriuje. Leitenantas Mšvidobadzė, tvarkęs dokumentų, kuriuos paduoda emigruojantys į Izraelį, cirkuliaciją vizų skyriun ir atgal, perėjo į kitą darbą. Ir niekas kitas negalėjo rasti atsakymo, ar išleidžiama mums išvažiuoti, ar ne. Leitenantas prisiekinėjo, jog atsakymų buvo daug, ir visų turinio neatsimena.
Prasidėjo mano kelionė trikampiu: vizų skyrius – Ordžonikidzės rajono Vidaus reikalų skyrius – naujoji Mšvidobadzės darbovietė. Po viso to, ką iškentėjau, mano nervai išklero galutinai. Tai buvo smūgis peiliu į nugarą. Mšvidobadzė išgriozdė visus seifus. Aš tampiau Diną už rankos, mes zujome Didžiuoju trikampiu, žmonės iš pradžių žiūrėjo rimtai, paskui jų veiduose atsirasdavo ironijos šešėlis, jie imdavo smagintis tarsi stebėtų fantastiško cirko programą. Mes su Dina buvome egzotiška klounų pora.
Dešimt dienų neprarasdamas vilties murkdžiausi biurokratiniame srutyne, myniau įvairių instancijų slenksčius, aplankiau net Gruzijos vidaus reikalų ministrą. Visur žadėdavo imtis priemonių, kad atsakymas būtų surastas. Dina šimtąkart nuleido rankas, ir aš turėdavau ją vis pripumpuoti savišku būdu.
Lyg sužeistas žvėris puldinėjau ten, kur mane siuntė, o siuntė minėtojo trikampio kraštinėmis; įsiutęs kibau į atlapus leitenantui Mšvidobadzei (juk kartu su dokumentais atnešiau jam konjako butelį): jis liepdavo ateiti rytoj, užporyt, kitą savaitę...
Pagaliau ėmė vaidentis, jog mane seka saugumas. Abi rankas manęs link tiesė beprotybės šmėkla.
– Man atrodo, jog paskutinis tavo darbas su žmona – tai vestuvės, – pasakė sekretorė milicijoje. – Ar ne? Daugiau nieko...
Supratau, jog kai kurie žmonės įtarė santuoką esant fiktyvią.
– Nepapuola, – užjaučiamai pasakė Dinos motina, kai jau ėmiau svarstyti, ar tik ne laikas viską metus grįžti Lietuvon.– Borisas buvo vizų skyriuje ir blogai apie tave prišnekėjo.
Tačiau viena bėda ne bėda. Laima susirgo plaučių uždegimu; naktimis budėjau prie jos, o dienomis blaškiausi Didžiuoju trikampiu. Į darbą nebevaikščiojau.
– Tavo rankos kaip ledas, – pasakė Dina, kai grįžau iš Laimos namo į Plechanovo gatvę.
– Bet smegenys įkaitę, – pasiteisinau. – Smegenys lyg avių išmindžiota brasta. Duok citramono.
Nevalgęs griuvau į lovą, ir saldus miegas supančiojo šimtakojį skausmą. Pabudęs nusprendžiau grįžti tėvynėn. Tbilisyje išaušo priešpaskutinė gruodžio diena, saulėta ir vaiski. Tądien suskaičiavau dvidešimt septynis saugumiečius, kurie sekė maine, ieškodami progos atsikratyti politiniu nusikaltėliu. Pažiūrėjau į veidrodį. Mano liežuvis pasidarė baltas. Ir aš supratau dėl ko. Mane norėjo nunuodyti. Greičiau į Lietuvą, greičiau namo pas tetą! Ten saugiau. Aš prigludau prie žemės kaip potvynio užlieta žolė.
Napoleonas po Vaterlo turbūt nesijautė taip sugniuždytas, kaip aš po katastrofos, apvainikavusios mano pralaimėjimų seriją, vizų skyriuje. Išblanko Jogi, Franciskas Fordas K., Gabrielius Garsija M., Leninakanas, Anžela, Džozi... Prieš akis stovėjo gličios Dinos lūpos, jos suvytusios strazdanotos krūtys su randu nuo kažkokios operacijos, pelikano profilis ir siaubingas guolis... Guolis...
Stuksėjo vagono ratai, traukinys yrėsi į šiaurę. Mane lydintys du saugumiečiai gėrė vyną ir užkandžiavo.

Kartą pabudau naktį ir įsiklausiau į tylą, į jos skambėjimą, jaučiau tylinčius medžius ir gyvą skystą orą.
Prisiminiau, kaip kalifas įsakė savo viziriui surasti dar vieną būdą tapti laimingu. Jam nusibodo iškilmingos puotos ir grakščios šokėjos. Išmintingas viziris padovanojo išmuštą aksomu dėžutę, kurią leido atidaryti tik tada, kai miestą dar lyg ir gaubs juoda naktis, bet aušrai jau pradės lietis pieningi vandenys, ir ji sunkiai ims gimdyti kūdikį auksiniais marškinėliais, apreiškianti pasauliui viltį ir darbštumą. Bet kalifas niekaip nesulaukdavo to momento. Pramogų išvargintas, jis prasmegdavo į neramų klampų miegą.
Taip tęsėsi tol, kol jis nesusapnavo tos keistos dėžutės ir, sukaupęs valią, neatsisėdo guolyje, muistydamasis nuo kibių sapno voratinklių. Buvo būtent tas laikas, kurio reikalavo išmintingasis viziris. Kalifas atplėšė aksominę dėžutę ir ten rado raštelį: „Tyla pranašas apvedžiojo laimės kraštus“. 
Taip. Aš mėgstu sustingusią tylos akimirką. Paukščius, kai jie be garso sklando lyg rimti ir gilūs atodūsiai. Drugius, kai jie sulaiko savo sparnų plazdėsį ir gracingai išriečia lanksčius nebylius kūnus. Kokios spalvos drugio kraujas? Man atrodo, jis virpantis ir bespalvis lyg oras. Tada, kai tylu, nelieka nei grožio, nei bjaurasties. Išnyksta riba tarp tiesos ir melo, tarp meilės ir neapykantos. Tyloje susijungia dabartis, praeitis ir ateitis. Į šia tvirtovę reikia eiti su tikra siela, atsikračius įtampos, kančios ir netikrumo.
Tyla apvedžioti laimės kraštai...
O kuo apvedžiota nelaimė?    

XIV
1970 m. kovo 9 d. Protestuodami Kalifornijos indėnai užėmė Alkatro salą. Jau beveik penkis mėnesius gyvena ten, kur anksčiau buvo federalinis kalėjimas.
Austrijoje siaučia gripas.
Geteborge šuolio su kartimi pasaulinį rekordą pagerino švedas Izaksonas. Jis peršoko 534 cm. 
Kauno „Žalgiris“ su M. Paulausku užima antrą trečią vietą SSRS krepšinio pirmenybėse.

Žiūrėjau pro langą. Vargani liūdni pusnuogiai medžiai. Nuo apšarmojusių viršūnių biro sniego dribsniai ir dulkės. Blyškiai mėlynam ore juodavo krutančių žmonių siluetai. Buvo toks metų laikas, kai vėjas drebia žemėn sniegą, vandenį ir ledus. Maudė tuštuma paširdžiuos, persekiojo nerimas. Norėjosi verkti. Kamavo liūdesio šmėklos.
Staiga iš už žilo debesų karakulio šyptelėjo vakaro saulė – lyg meilės kibirkštis ledinėje širdyje. Švelni žiemų šviesa sroveno tarp apsnūdusių namų ir vienišų praeivių. Iki tikro pavasario dar toli.
Parvažiavęs nė karto neišėjau iš namų. Slinko trečias mėnuo, bet draugai net nežinojo, kad aš jau grįžęs. Tūnojau vienut vienėlaitis tetos bute ir laukiau mirties. Štai kas liko iš manęs, didžiausio savo gatvės franto. Tik dabar, likimą apverkęs, jėgas ir jaunystę palikęs, mokiausi pažinti pasaulį, iš radijo sklido saksofonų, klarnetų, smuikų garsai...
Cit, broliai ir seserys! Leiskit įsiklausyti į intonacijas, penėjusias mane didžia prasme. „Sek paskui mane“, – sakė intonacija, pasibaigusi si bemol. Įvertinęs tonacijas supratau, jog „sek“ reiškia „kęs“, jeigu skaitytume atvirkščiai. Saugumas siunčia įspėjančią muziką...
Šįryt atvežė anglių prie namo. Po šimts kalakutų! Jeigu iššokčiau pro langą ant anglių krūvos ir, išmetęs iš šiukšlių mašinos vairuotoją, pademonstruočiau ralio techniką – atsiplėščiau nuo savo persekiotojų! Bet prie namo stovėjo lengvosios mašinos, prie jų vairo, greičiausia, sėdėjo profesionalūs lenktynininkai. Jie pavytų mane. Juk vairuoja geriau.
Taip. Išeities nėra. Sėdėk ir lauk mirties.
Gavau Dinos laišką. Ji iš Boriso sužinojo, kad mirė Laima. Mirsiu ir aš. Ji buvo vienintelis mano ryšys su gyvenimu. Aš pirmą kartą kažkuo rūpinausi. Skaisti ir aiški yra rasa ant raudonų erškėtrožės lapų, bet mano jausmas buvo tyresnis.
Naktį pasąmonės chimeros trukdo ilsėtis. Šiandien teta išėjo į mokyklą, kai dar miegojau. Nemačiau, kokius ženklus ji rodė koridoriuje prieš veidrodį. Plieno spalvos plaukai, raginiai akiniai, smaugtas per liemenį švarkas. Mano tetos gyvenimo būdas panėšėjo į gaisrininko – čia sapnuoja saldžiai, čia jau kratosi mašinoj ir, nupūtęs miego plunksną, telefonu renka žinias, kokia gaisro apimtis, kiek žmonių trokšta kraujaskarės ugnies sūkuriuos. Tūkstančiai reikalų, pedagogų tarybos posėdžiai, profsąjunginė veikla, darbas su sunkiai auklėjamais dykos duonos graužikais (kas iš mūsų tokiais nebuvome?), tėvų skambučiai į namus bet kuriuo paros metu ir t. t. Surasdavo laiko ir man. Pabudęs jau rasdavau padėtus prie lovos pusryčius ir raštelį, ką virtuvėje reikia pasišildyti pietums.
Bet ir ji parsidavė saugumui. Gal ją privertė. Maistas visuomet būdavo užnuodytas. Kantriai kasdien jį išpildavau į klozetą. Mano liežuvis visada baltavo, skaudėdavo skrandį ir vidurius, kelissyk nuo nuodų vos nenumiriau. Geriau jau ji nebūtų manęs paėmusi iš vaikų namų. Geriau jos nebūčiau pažinęs.
Antra savaitė beveik nieko nevalgau. Sunkiausia išbūti be vandens. Geriu tik tą, kuris susirenka lėkštutėje po geranijos vazonu. Jis bent neužnuodytas.
Minčių brastos ir sąnašynai formavo naują pasaulio supratimą. Nebuvau savikritiškas. Nesumojau, jog mano siela neišlaikius trūks perpus. Įsipainiojus į pinkles, ji gimdė pabaisas. Kokias piešė Goja. Pseudologiškų motyvų grandinė traukė mane prie to, ko iki šiol nežinojau. Argumentuotos lygtys leido perprasti specialią kalbą, kuria bendravo išrinktieji. Nustojau svajoti. Išdžiūvo kvapnaus svajonių vyno versmė. Kartais gurgždantis sniegas išduodavo, kaip vaikšto žmonės, saugantys mane. Puikiai girdėdavau jų pokalbių nuotrupas. Pavyzdžiui, kalbasi du vyrukai apie bemiegę kortų naktį: „Man atėjo pikų d a m a“. Atvirkščiai bus „mad“ (angliškai – „išprotėjęs“) ir „kyp“ (angliškai – „laikyti“), – reiškia, man pataria būti išprotėjusiu arba laikytis mados, tai yra auginti barzdą. Tą aš ir darau. Frazės, kurias išgirsdavau, kilo į viršų kaip šilto oro pripūsti balionai, o aš su savo Bauerio sistemos loginiu šautuvu jas medžiojau ir didžiavausi taiklumu.
Prieš savaitę nusprendžiau nusižudyti, kad nepapulčiau į priešų rankas. Įkišau į rozetę laidą, apsivyniojau jį aplink galvą, bet kažkodėl įvyko trumpas sujungimas. Saugumas neleido man nusižudyti.
Sutemo. Pilkos prietemos ir padūmavusios ūkanos adatomis badė nerimą ir vargino įkaitusias smegenis. Grįžo iš mokyklos teta. Kai aš užsidaręs vonioje gėriau už unitazo bakelio neužnuodytą vandenį (jie juk negalėjo atspėti tokios mano gudrybės), teta patraukusi duris išlupo kabliuką ir viską pamatė. Na ir tegu. Prakeikta saugumietė.
Grįžau į miegamąjį. Ant priešais stovinčio namo stogo tupėjo kovarnių būrys. Skaičiuoti jų kranktelėjimus sudėtingas ir įtemptas darbas. Bet skaičiai labai daug gali pasakyti. Surinkdavau šunų amsėjimus iš viso rajono. Lavinau klausą. Žiūrėjau į juodus kaip antracitas priešais gyvenančių kaimynų langus. Vienam kitam užsidegė šviesa. Įdomu, kiek jų šiandien bus?
Pagaliau pavargau ir atsiguliau. Skyriausi nuo kitų žmonių ir buvau tuo patenkintas. Individo atlaidumas arba savarankiškumas priklauso nuo socialinės distancijos, kurios jis laikosi bendraudamas su žmonėmis. Jis gali būti labai autonomiškas, nesilaikyti klano normų arba priešingai – garsėti nuolankumu ir preciziškai vykdyti nerašytus savo auditorijos įstatymus. Maniau, kad esu labai savarankiškas.
Ėmiau skaičiuoti užuolaidos langelius. Atsidėjęs ,,šaudžiau“ į smulkius mezginių taškelius. Ranka nedrebėjo. Vadinasi, mano nervai labai stiprūs.
Staiga subildėdamos atsivėrė durys. Ant slenksčio sustojo du žmonės baltais chalatais. Sunerimęs šokau iš lovos. Atvažiavo! Prakeiktieji! Ima!
Nelyginant žvitriaakis vilkas, užkluptas šalia aptvaro pilkasermėgių piemenų, pabūgsta ir šuoliuoja sau kiek kojos neša, taip ir tu, Odisėjau, puolei gelbėtis nuo sanitarų, užtvėrusių kelią į laisvę.
Sakykit, pagaliau, negi ne visą išgėriau taurę, karčios dalios man pripiltą? Ona! Ona!

Muzikos kritikas trypia Ibarondą, seka paskui merginą vyrukas – tuoj tuoj užkalbins, braunas per džiungles aukso ieškotojas, pjauna seifą įsilaužėlis, drebančiomis rankomis ima instrumentą pagiringas chirurgas, plėšia bergždžią žemę užsispyręs valstietis, siunčia šen bei ten kariuomenę politikos šulas, pradeda vaiką girtas jaunavedys, apgauna savo vyrą žmona, įskundžia savo sūnų tėvas, išeina į gatvę jaunutė mergaitė, dūsta po našta uosto krovikas, pasiūlo pakelti produktų kainas ministerijos valdininkas, išduoda tėvynę baltmarškinis egoistas, kuria komercinį šlamštą pop muzikantas, lipdo perkamą prekę vagis scenaristas, tyčiojasi iš savo pavaldinio viršininkas, kosčiodamas kibiose dulkėse mojuoja kirtikliu angliakasys, kinai naikina žvirblius, venecijiečiai – balandžius, mokslininkas tobulina naikinantį ginklą... Stop! Gana!
Rytas. Rūkas. Stotelė. Vyras degasi pirmą cigaretę ir pagauna atsitiktinį moters žvilgsnį. Žviegia unitazai, dūzgia skutimosi mašinėlės. Paskubomis tepamas makiažas. Kioskuose prekiaujama kapeikine tiesa. Tvinkčioja širdys, mezgasi mintys. Tįsta kaip kramtoma guma būtinybė. Taškas.
Mes užprogramuoti. Ar galite prisiekti nesuklydę? Ne? Tuomet nugalėkite inerciją, suardykite programas, pakeiskite kodus. Dar nevėlu.

XV
1970 m. balandžio 16 d. „Susirūpinę sekame, kaip skrieja avarijos išliktas kosminis laivas „Apolonas-13“, – buvo rašomi telegramoje, kurią SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas A. Kosyginas nusiuntė JAV prezidentui R. Niksonui.
Egipte, sulaukęs 143 metų amžiaus, mirė Alis Hacha, balų valytojas.
„Trumpalaikė žmona“ Saigone tarnaujančiam JAV kareiviui kainuoja 60 dolerių per mėnesį.
300 žymių Amerikos dailininkų ir rašytojų nusiuntė atvirą laišką Pablui Pikasui, prašydami atsiimti „Gerniką“ iš šiuolaikinio meno muziejaus protestuojant prieš Amerikos kariaunos akcijas Vietname.

Sielvarto namai! Kaip maža įspūdžių. Žmogus kankinasi ne dėl nykios buities, o dėl įspūdžių bado. Atimk jam gardų maistą, šiltą aprangą, bet palik įspūdžius. Jie tepa girgždančius mūsų sielos krumpliaračius. Šventiškas gyvenimas – akimirka, o izoliacija – tai šviesmečiai.
Vos čia atsidūręs, pamačiau pažįstamų veidų. Visų pirma, Pauliaus Orento. Jis gulėjo mano palatoje. Vadino save teatro režisieriumi, bet manęs neapmausi. Kaip iš akies trauktas Polis Makartnis. Ir vardas sutampa. Vienas iš Makartnio dublerių. Juos iš pradžių laiko durnyne, o kai ateina laikas – panaudoja. Jis skundžiasi nemiga. Sako, tarytum aštriabriaunis gulsčiukas smegenyse vaikšto naktį ir neleidžia užmigti. Buvo čia ir Kygano dubleris. Toks nedidukas kresnas garbanius. Aš jo paklausiau, ar jis mėgsta futbolą. „Chm, dar klausi“, – atsakė jis. Vadinasi, atspėjau. Buvo ir organų šulo Petro Mickevičiaus dubleris. Toks žilas senis. Pražilo turbūt besigrauždamas. Jo kalba buvo sutrikusi. O žaviausia asmenybė – tai Džonas Lenonas. Kalbėjo nedaug, bet piktai ir stipriai. Makartnis dažnai iš jo tyčiodavosi. O jis šypsodavosi, ir tiek. Vieną seselę laikiau Džozi dublere. Sykį iškėlė sceną, kad negeriu vaistų.
Vaistus aš išspjaudavau tualete. Tik nuduodavau geriąs. Kartą pabandžiau nuryti. Taip nutirpo visas kūnas, kad negalėjau pajudinti rankos. Gulėjau kniūbsčias tarsi paralyžiuotas. Prašiau bičų apversti. Na, kaip? Geras seksas? – klausė manęs Makartnis, – taip, brolau, veikia jugoslaviškas leponeksas. Sunku buvo nurioglinti į tualetą. Ten apsišlapinau kelnes.
Nukaršę peliegėliai, seni sukriošėliai, akmenširdžių giminių atvežti čionais, vaikščiodavo po koridorių pridėtomis kelnėmis. Kol sanitaras, bukas kaip bato aulas, žvėriškai aukštas ir stambus, viską sutvarkydavo... Tokių vaizdų čia nestinga. Bet žmogiškų santykių grožis ima viršų ir šiame liguistų grimasų balagane. Susigalvodavome įvairiausių pramogų.
– Kaip laikaisi, Odisėjau? – paklausė kartą Makartnis. – Atrodai neblogai.
– Taip, – pasakiau, – dabar aš grafas. Išmokau paguldyt tabletę ant gomurio, kai tikrina burną... Po to nuėjęs atsikrenkščiu ir išspjaunu.
– Žinai, kad Šeškas bandė pasikarti? – paklausė jis manęs.
– Taip, girdėjau.
– Pastatom pjesę „Hamleto“ motyvais. Aš jį perauklėsiu, tą Šešką. Jis verkia dėl menkiausio nieko ir kas pora savaičių žudosi.
Tai taręs, Makartnis parašė iš atminties dialogą, kurį turėjo sakyti Šeškas (taip jį tik pravardžiavo).
– Sakyk, kur rasti aktorių Ofelijos rolei? Čia tiktų žvalus ir gyvas jaunuolis. Bet visi, kaip žinai, apspangę nuo vaistų.
– Paimkim Tomą, – pasiūliau.
Buvo toks hermafroditas Tomas. Penki procentai žmonių serga psichinėm ligom. Tas pat su liliputais ir hermafroditais. Ir tik du procentai menininkų. Taigi nuomonė, jog visi menininkai kuoktelėję – neteisinga. Gal dauguma ir turi genijaus sindromą, kaip tai dažnai pasitaiko tarp alpinistų, mokslininkų, sportininkų, bet tai visai kas kita. 
– O! Gera idėja, – apsidžiaugė Makartnis.
„Hamletą“ vaidinome tualete. Įsivaizduokite tamsią, belangę patalpą su dviem tupyklom ir spingsinčia lempute palubėj. Čia žmonės rūkydavo, plepėdavo, – žodžiu, buvo susirinkimų vieta.
– Gerbiami ponai, draugai ir draugės, – kreipėsi į visus susirinkusius Makartnis (Tomą laikėm moteriškos giminės atstove; jis buvo su nuplyšusiu karnavaliniu mėlynu chalatu). – Pradžiai patikrinsime jūsų intelektinį lygį. Tu, – dūrė jis pirštu į Lenoną, – pasakyk, ar tikrai tave sanitaras nori nuknekcyti?
– Nori, – patvirtino Lenonas ir tyliai audė mintį toliau, po pauzės pridėdamas: – Man aparatūra taip sako.
– Teisingai, – pagyrė režisierius. – Tu per savo gyvenimą tiek kotletų nesuvalgei, kiek jis nugalabijo žmonių. Pasakyk, kam ponas Dievas sukūrė tokį ambalą, tokią spintą kaip mūsų sanitaras?
 – Galima? – pakėlė ranką Kyganas. – Aš pasakysiu.
– Tavo asiliškų kalbų mums gana, – paprieštaravo režisierius.
– Tam, kad turėtų ant ko šikti karveliai, – atsakė patylėjęs Džonas Lenonas.
– Na matai! Ne toks jau tu debilas, kokiu apsimeti, – pagyrė režisierius. – O dabar pasakyk eilėraštuką.
Lenonas padeklamavo nešvankų ketureilį. Nuaidėjo skysti plojimai, po kurių skaitovas susiprastino ir pasišalino iš tualeto.
– O dabar žodis suteikiamas Hamletui, – iškilmingai pranešė Makartnis.
Gražu buvo žiūrėti, kaip jis atskleidė savo draugo gabumus.
O Šeškas pradėjo skiemenuoti:

Būti ar nebūti – štai mįslė... 
...Kas verkšlentų 
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažin ko po mirties – 
Nežinoma šalis, iš kur negrįžta
Nė vienas keleivis – nežabotų valios 
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt, 
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?

Kyganui iš susijaudinimo paleido vidurius, jis atsitūpė ant skylės kampe ir kraupiai sutrimitavo – pats Jėzus Kristus būtų susivėmęs...
Makartnis išlaužė rinkiminę šypseną, pademonstruodamas akinamai baltus dantis. Koks naivus ir beprasmis tampa pasaulis, kai norom nenorom gaunam pajusti kančią. Būti ar nebūti, štai su kokia mįsle klaidžiojau po miglotą savo vizijų daubą...
– Bet, prince, argi dorovingumas ne pati geriausia pora grožiui? – pasišiukšlino hermafroditas Tomas, ir šie žodžiai nepraslydo pro klausytojų ausis – nuskambėjo žvengas.
– Tik neapsimeluok, – lyg sužeistas dramblys grąžė rankas režisierius. – Tu, Tomai, esi žavinga!
Žodžiu, buvo išsikalinėjama visais būdais. Be teatro rasdavome ir kitų pramogų. Aš labiausiai praskaidrėdavau, kai ateidavo Ona. Kartais manydavau, jog ją siunčia saugumas, bet jos nuoširdumas mane tonizavo. Sušildytas jos švelnumo grįždavau į palatą ramesnis. Negalvodavau visokių nesąmonių – pavyzdžiui, kad reikėtų užmušti žmogų, nulupti jo kailį, išgerti jo kraują ir tokiu būdu persikūnyti. Kodėl mano širdis tokia ankšta? Trypiau tai, kas žmogiškiausia ne tik kituose, bet ir savyje – juk neįmanoma mindžioti kito jausmų nedarant žalos pačiam sau.
Žmogui suteikta teisė pasirinkti. Tai ir yra gyvenimo kūryba. Ona viską iš tetos apie mane sužinojo. Bet kiekvienas noriai teisina tuos, kuriuos myli. Kai kurie tokie nelankstūs, kad nepajėgia pastebėti signalų, visiškai prieštaraujančių hipotezėms apie gerą kilnų žmogų; tik katastrofa gali perkainoti jų tarpusavio santykius. Ona viską man atleido. Pusė mano minčių ir samprotavimų liko nepažeisti ligos. Daug galvojau apie Johaną. Prisiminiau jo pasakytus žodžius. Tačiau tiesa nedėstoma. Ji išgyvenama.
Šiandien aš žiūriu, kaip geltona saulė rieda dangumi, ir prisimenu tą lemtingąjį Onos apsilankymą, kai išgirdau... Bet gal papasakoti smulkiau?
Taigi. Manęs draugai kažkodėl nelankė. Ateidavo tik teta ir Ona. Tąsyk ji ilgai ilgai tylėjo. Tai buvo neįprasta. Moteris negali tylėti. Paryžiuje, neatsimenu kuriais metais, keturios moterys susiderėjo, kad nepratars nė žodžio, kol suloš dešimt bridžo partijų. Nors žaidimas tęsėsi ištisas keturias valandas, nė viena net neprasižiojo. Tačiau baigus trys žaidėjos nuo įtampos apalpo. Taigi Ona tylėjo, ir aš svarsčiau, kas gi atsitiko.
– Kaip sekas tavo vyrui? Kaip jis? – pradėjau megzti pokalbį.
– Neturiu žalio supratimo, – pasakė Ona. – Plaukioja. Rodos, kažkur prie pusiaujo.
– Barus aplankai?
– Kojos ten nebekeliu.
– Lėliuk, tu genijus. Rūpiniesi manimi kaip tikra motina. Geriau sakyk, kas ten buvo su ta idiotiška pagalve. Ištepei?
– Tu pasakok apie save. Ką veiki laisvu laiku?
– Švarinu butus, Odisėjau. Susidėjau su tokiais chebrantais ir švarinu butus, tiksliau – aš zeksuoju, o švarina jie.
– Pasakok, pasakok, – nusijuokiau aš.
Ji buvo vis tokia pat – linksma ir šauni.
– Kodėl neparašei man iš saulėtos Gruzijos? – klausė Ona. – Reikėjo krepštelti, žmogau. Reikėjo informuot mane apie savo pašlemėkiškus nuotykius. Būtume radę rodą. Ką tu darytum, jei tave išleistų iš Sovietų Sąjungos? Išgaruotum kaip kamparas, ar ne?
– Kvailas klausimas, – pasakiau.
– Tai va, aš nuskraidinsiu tave į Švediją su savo „Jaku“. Nusprendžiau. Iš pradžių nenorėjau, o dabar sutinku.
Saugumo užmačios. Numuš su raketa kur nors prie Palangos. Jau geriau durnynas. Taip aš pagalvojau.
– Būk ramus, – pasakė Ona. – Aš viską sutvarkysiu. Gyvensiu su tavim Vakaruose. Su tavim nors ir Šiaurės ašigalyje.
O gal tikrai? – ūmai nusikračiau įtarimais. Ką aš prarasiu?
Ir mano krūtinėje lėtut lėtutėliausiai ėmė rusenti džiaugsmo ugnelė. Deja, mano plunksna nepajėgi atskleisti visos jausmų mozaikos, atkurti zombiškos mano šypsenos po lemtingų Onos žodžių. Kaip plaukikui, kuris kantriai kapoja kartųjį marių vandenį, bet purpuro bangos šniokščia ir neša jį nuo kranto tolyn taip pat dramatiškai klostėsi ir man reikalai. Bet štai! Tikslas bus pasiektas!
– Tu laimingas? – paklausė Ona. – Jeigu taip, tavo laimės šešėlis krenta ir ant manęs.
Apkabinau ją drūčiai ir pabučiavau.
– Tu mano sielos puta, – pasakiau.
Didžiulė skausmo visata plyšo ir ėmė tirpti lyg vaškas ugny. Ačiū jai. Ji sutramdė žvėrį klaikų. Kaip sode gėlė puikiažiedė atsigauna po lietučio, taip ir aš ėmiau spėriai taisytis. Mano sveikstančią sielą drąsino Onos pažadai. Gimė naujos viltys. Po poros dienų nei iš šio, nei iš to pamišimo plokštelė atšoko. Staiga supratau, jog manęs niekas neseka, kad Makartnis – tai ligonis Paulius Orentas, o seselė visai ne Džozi ir t. t. Vėl tapau ankstesniuoju Odisėjum.
Netikėkite, kad visi pamišėliai amžinai nenormalūs. Ne. Priepuolis – tai laiko nuotrupa. Du, trys, keturi mėnesiai. Čia kaip su lempute, kurią uždegi, o paskui išjungi. Liga – tai adaptacijos forma. Būdas išgyventi nepakenčiamam pasauly, kur galingi ligonio impulsai negavo satisfakcijos. Gydytoja sakė, kad įsigijau bjaurią ligą, kuri gali kartotis, jei nesilaikysiu režimo ir dvasinės higienos.
Cezaris, Strindbergas, Mopasanas, Dostojevskis, Gogolis, Rilkė, Van Gogas, Čiurlionis, Mocartas (jo apsinuodijimas, beje, sutapo su manuoju, irgi – nervinis reiškinys) ir daugelis kitų įžymių žmonių kentėjo nuo dvasinių ligų, bet tai nesutrukdė jiems produktyviai dirbti. Yra tokių, kurie galutinai įklimpę į priepuolį.
Šimtai tūkstančių menininkų vaizdavo savo herojų dvasines ligas pagal nuogirdas, sklindančias liaudyje; bet tiktai retas, lyg kruopštus žurnalistas, sąžiningai ištyrė šį reikalą ir pavaizdavo viską teisingai. Taip niekad joks poetas sielos neatlapojo kaip aš, viską tiksliai stengdamasis jums pavaizduoti.
Taigi aš pasveikau. Kiekvieną rytą, išbėgęs į miškelį, atlikinėjau karatė pratimus, mankštinausi. Mane ruošėsi išrašyti iš ligoninės. Gyvenau didžiąja viltim.
Jei dvasios gyvenimas atskiriamas nuo praktinio, jis virsta kančia. Tik sėkminga reali veikla padeda užmiršti save ir yra dramos atomazga. Tik kitų dėmesys garantuoja asmenybei moralinę atramą.
Bet tuščios kalbos. Kiekvienai minčiai ko nors trūksta.

Krikščionybės esmė yra sekimas Kristumi, – galvojo jaunuolis. Krikščionybę galima traktuoti kaip į visuotinį dao, visuotinį tobulėjimą.
Jaunuolis sėdėjo ant kalnų trobelės slenksčio ir klausėsi virpinančio nakties lukštą varinio cikadų čirpimo. Jo mokytojas, senasis atsiskyrėlis, apsidraudęs nuo garbės kerų, abejingas valdžios galiai, atkeliavo čia prieš daugelį metų vingiuotais kalnų keliais ir ūkanotais tarpekliais, palikęs apačioje žmogiškų aistrų nuovalą, trukdantį vaiskiai it stiklas minčiai. Su nepalaužiamu stoiškumu jis lukšteno filosofijos žvynus, ir pirmą periodą vainikavo žodžiai, išpjaustyti rytinėje trobelės sienoje šalia legendinės seibos: ,,Gyvenimas – tai kova“.
Bet atsiskyrėlis nesustojo ties šia mintim ir baigiamuosius antrojo traktato žodžius išpjaustė vakarinėje sienoje, nuo kurios driekėsi gėlėmis apaugęs šlaitas, sugeriantis tirpstančios saulės auksą. „Nugalėk mirtį“, – parašė jis.
Ir štai dabar, kai trečiasis traktatas beveik parašytas, išminčius geso, kaip gęsta didelės ir rupios žvaigždės auštant, sklaidantis palšai miglai nuo kalnų viršūnių.
Atsiskyrėlio mintis kovojo ir nugalėjo mirtį. Jo traktatus jaunuolis nuneš į slėnį tiesos išsiilgusiems žmonėms. Tačiau paskutiniai žodžiai – jie dar nebuvo parašyti, ir slogutis, kad išminčius nusineš į kapus didžiąją paslaptį, nepraskleis iki galo užuolaidėlės į magišką pasaulį, kuriame klesti tvarka ir harmonija – šis slogutis kankino jaunuolį. Jis labai mylėjo savo mokytoją, bet gyduolės ir kamparo lapai – vieni juokai apsisprendusiai giltinei.
...Blausi mėnesiena užtvindė gėlėtas kalnų pievas. Blizganti atsiskyrėlio kakta ir nosis atmušė melsvą naktovidžio šviesą: ir išminčius sudejavo pabudęs, ir jaunuolis švelniai nušluostė prakaitą nuo sidabro plaukų.
– Mokytojau, jums geriau? – paklausė jis.
– Man gera kaip niekad,– pasakė aiškiu balsu atsiskyrėlis. – Rašyk. Aš diktuosiu. Apie prasmę.
Jaunuolis puolė prie stalo, kur gulėjo atverstas trečiasis traktatas.
„GYVENIMAS – TAI IMPROVIZACIJA NOSTALGIŠKAI SALSVO PAKALNUČIŲ KVAPO TEMA“, – užrašė jis jausdamas atsiveriantį stebuklą. Ką mokytojas turi omeny, galvojo jaunuolis. Gal tą skaisčią romantišką intuiciją, su kuria sodininkas kuria grožį? Gal subtili neapčiuopiamo jausmo teisybė turi vesti mus per proto klaidas, kompromisus ir spekuliacijas, per pilką stingulį ir šlykščią monotoniją?..
Slidus geltonas mėnulis, apsagstytas žvaigždžių šerkšnu, rodė kelią popierių dreskiančiai plunksnai.

XVI
1970 m. birželio 16 d. Prieš 66 metus prasidėjo Džoiso „Uliso“ veiksmas.
Šiais metais Bitlai išsiskyrė, o šį mėnesį Lenonas, Džordžą Martiną pakeitęs Rolingstonų prodiuseriu Filu Spektoru, išleido paskutinį ,,Bitlų“ diską „Let it be“.
Mirė prancūzų rašytoja Elza Triolė.
Olandijos dvasiškiai reikalauja panaikinti celibatą.
Alžyro vyriausybė nacionalizavo kelias užsienio naftos kompanijas, siurbiančias naftą Sacharoje.
Meksikoj vyksta pasaulio futbolo čempionatas. Jį laimės Brazilija.
Lietuvos stadionuose pradeda reikštis būsimas Europos čempionas K. Šapka: aukštis – 212 cm, tolis – 713 cm.

Praėjo lygiai dveji metai, kai susipažinau su Ona. Ties aerodromo horizontu tvyrojo perlinis švytėjimas. Žiūrėjau, kaip Ona raižė suktukus 45° kampu. Po to ji kelissyk apsuko lėktuvą skrisdama vertikaliai, apvertė JAK’ą ir lėkdama aukštyn padarė „statinę“. Visa tai vyko 1200 metrų aukštyje.
Žmogus, įveikęs tai, kas sunkiausia, tampa laisvas kaip paukštis, išgyvena tūkstančius būsenų, apie kurias tik svajojo mūsų viduramžių protėviai. Vienu jis lieka konservatyvus – neįveikia savosios prigimties. Kaip ir anksčiau, milijonai žmonių pasirenka egoistinį kelią, vedantį į užsibrėžtą tikslą. Atsiriboja nuo dorovės, užuojautos, draugystės, nuo didžiausio turto – kitų dvasinio pasaulio bižuterijos – be kurio laimė neįmanoma. Kaip ir anksčiau, milijonai kenčia nerasdami išeities; o pesimizmo prigimtis visuomet egoistiška.
Prisiminiau, kaip, išėjęs iš ligoninės, patraukiau aplankyti savo Mokytojo. Ant laiptų stovėjo milicininkas ir pagyvenusi porelė. Pareigūnas laužė profesoriaus duris.
 – Kas čia vyksta? – sunerimęs paklausiau.
– Įsivaizduojat, kambarius užėmė mano dukterėčia, – kalbėjo boba. – Ji neturėjo jokios teisės prisiregistruoti šiame bute. Mes turime teismo raštą. Ši namo dalis dabar mūsų nuosavybė. Mes artimiausi giminės.
– O profesorius? – paklausiau. – Jis čia jau nebegyvena?
– Jis gyvena kitur.
– Kur?
– Anam pasauly.
– Mirė?
– Taip. Teikėsi numirti ir nepalikti jokio aiškaus testamento. Dabar turime gadinti nervus, draskydamiesi su ta velnio nešta ir pamesta dukterėčia.
Pagaliau durys sutraškėjo ir pasidavė. Įėjome į butą. Ant grindų mėtėsi popieriai ir šiukšlės. Nei baldų, nei knygų. Pakėliau mėlyną sąsiuvinį, pažinęs jį iš karto. Mano „auksinių“ minčių rinkinys. Geltonsnapiškas dienoraštis. Prasmės ieškojimai ir sentimentai. 
– Kur jį palaidojo? – kvočiau sutuoktinius, naršančius po virtuvę.
– Mes nežinome. Vilniuje, kur daugiau. Gal Rasose.

Stebėjau Onos viražus. Prieš porą dienų sapnavau profesorių. Stovėjo toks geltonas išdžiūvęs ir sakė: „Odisėjau, grįžk į tėvynę, Itakė laukia tavęs“.
Kas aš esu? Kur einu? Kaip ten Johanas sakė, – tas, kuris nemyli savęs, nesugeba mylėti ir kitų. Ar tikrai šitame principų, įsitikinimų raizginyje viską lemia savęs vertinimas. Ir jis iškrypsta, jei vaikystėje trūksta šilumos ir nesavanaudiškos meilės? Ir tada žmogus nebepastebi savo silpnybių, užsikrečia alpinistišku fanatizmu? Sukuria idealizuotą savo asmenybės koncepciją? Kursto savyje neįgyvendinamas ambicijas? Ar tikrai nežmoniškos aukos, užsispyrimas ir brovimasis per kraują – paniekos sau apraiška? Nejaugi manyje tokia gaji genijaus sindromo kirmėlė? Kodėl? Ar tai gerai? Ar tai blogai? Kas aš esu? KGB hieroglifas?
Kaip man gyventi?
Mokytojau! Man trūksta tavęs!

Purškė šilkinis lietutis. Pro šalį bėgo sportininkai – visi su treningais, spec. batukais. Apsisukau ir spėriai pasileidau iš paskos lyg treneris, duodantis metodinių nurodymų. Lakūnai atsisukdavo ir ilgai nustebę žiūrėdavo į tolstančią mūsų grupelę. Į tolumoje nusidriekusį urbanistinį peizažą žiūrėjau taip, lyg matyčiau pirmą kartą. Ūmai pajutau, koks brangus man šis miestas. Tai ne sentimentas, bet ir sentimentas taip pat. Aš pasiilgau tos eklektiškos jaukios architektūros, to ,,tiap liap“ gyvenimo su kukliais uždaviniais ir provinciška ramybe, tų žavingų rytmečių su kavos puoduku ir marcipanu savoj užeigoj, kur kažkada lankydavosi Sruoga ir Kipras Petrauskas. Iškilusį regėjimą papildė muzika. Tartum girdėjau Haidno Koncertą valtornai ir orkestrui re mažor.
Bėgau. Bėgau nuo vienatvės, nuo nepagydomos kančios, bėgau nuo savo sielos, kietos, užsispyrusios sielos. Bėgau nuo skausmingų klaidų ir šašuotos vilties. Kur mane tas kelias nuves? Kur mano Itakė? Kur jinai? 

1986 m. vasara 

Rožukas V. 
Ro-215
Bitlų eros hieroglifas: Romanas. – V.: Vaga, 1990.