"NELAISVI NIEKADA IR JOKIU BŪDU NESAME BUVĘ": RES LITUANA. KUNIGAIKŠTYSTĖS BENDRIJA. PIRMOJI KNYGA: RESPUBLIKOS STEIGIMAS

Tai pirmoji ilgai lauktos kultūros istorijos tyrinėtojo Dariaus Kuolio (g. 1962) trilogijos "Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija" knyga (paskui eis "Respublikos kūrimas" ir "Kovos dėl Respublikos") tarsi pratęsia 1992 m. išleisto veikalo "Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: renesansas ir barokas" mintis. Tačiau šio "Res Lituana" tyrinėjimai žvelgia giliau - į esminę perskyrą tarp senosios ir dabartinės Lietuvos.

Cituodamas Vytautą Didįjį - "Nelaisvi niekada ir jokiu būdu nesame buvę" (1430 m. gegužės 14 d.) - D. Kuolys tarsi įpareigoja mus susimąstyti: štai nuo šios frazės pasakymo praėjo beveik 580 metų, o dejuojame, kad... esame laisvi.

Žvelkime geriau į istoriją, į savo Protėvius, kurių atminimą turime gerbti, kad pripažintume, jog jie, pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Dovydo Žygimanto Pilchovskio, "mums kelią parodė, kad mums pašvietė ir dabar daugumoje mokslų ryškiai šviečia, bet ir todėl, kad daugelyje dalykų jų šlovės dar nepasiekėme" (1789 m.).

D. Kuolio knyga svarbi piliečiams, neabejingiems mūsų valstybės ateičiai. Prancūzijos prezidentas François Mitterand'as po 1990 m. kovo 11-osios sakė: "Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas - diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos" (p. 7). Priminsiu: tas pats F. Mitterand'as (1916-1996), tartum palaiminęs kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius, yra tiesiogiai atsakingas dėl Ruandos genocido, kurio metu 1994-aisiais žuvo apie milijoną šalies žmonių.

D. Kuolys kritikuoja Gintaro Beresnevičiaus studiją "Imperijos darymas" (2003), kurioje, pasak jo "heroizuojama senovės lietuvių "barbarybė"" (p. 9). Dar vienas kritikuojamas tekstas - carinės bei sovietinės istoriografijos tęstas Kotrynos II pradėtas pasakojimas (užrašytas Voltaire'o), neva piktnaudžiavimas savo laisvėmis taip susilpnino Abiejų Tautų Respubliką, kad rusams teko 1795 m geradėjiškai išvaduoti mūsų nelaimingą kraštą nuo siaubo ir sumaišties.

F. Mitterand'o ir Voltaire'o (įdomu, kad abu - prancūzai) tekstai iki šiol daro įtaką mūsų mąstymui. Tad D. Kuolys ne vienerius metus nagrinėjo Lietuvos politinę bendriją, Lietuvos Respubliką, Lietuvos veiklą ir žygius, kurie apibendrinami dvireikšmiu pavadinimu "Res Lituana". Pirmojoje knygoje skaitome apie tai, kaip "kalba stato politikos pasaulį" (retorikos tyrinėjimai), kokie buvo Lietuvos statutai, Kunigaikštystės viešpačiai.

Analizuojama ir Lietuvos karalystės idėja, nagrinėjant Vytauto laiškus. "Vytautas 1430-ųjų gegužės 14 dieną iš Kauno Jogailai rašytame laiške vėl tvirtino, jog esąs laisvas žmogus, ir reikalavo, kad Lenkijos karalius viešai atšauktų gerą Vytauto vardą suteršusius žodžius neva jis nesąs laisvas" (p. 95). Taip Vytautas Didysis piktinosi Jogailos laiške išdėstytai nuomonei, neva "Lietuvos žemių baronai ir gyventojai be Lenkijos karalystės baronų sutikimo ir žinios negalį sau laisvai viešpaties išsirinkti" (p. 92).