Prisilietimas prie Alphonso Lingio pasaulio: PRISILIETIMAS/CONTACT

Lietuvių kilmės, bet lietuviškai nekalbantis 76 metų Alphonso Lingis – keistas žmogus. Įdomus, netikėtas, primenantis egzotišką (gal net ne šios planetos) gyventoją, leidžiantis laiką tarp daugybės retų paukščių, kuriems ketina statyti šventyklą, kaip jis pats vadina (sanctuary). Tai bus retų paukščių globos namai, jiems A. Lingis suteikia sakralinę prasmę: žymus fenomenologas į paukštį žiūri ir kaip į simbolį, šventumo, Dangaus dimensiją, Nusileidžiantįjį į žemę.

A. Lingio filosofija – tai patirtys, įgytos netikėčiausiuose pasaulio kraštuose. Atrodo, kad filosofui ribų nėra, tačiau jis pabrėžia etikos svarbą žmogaus gyvenime ir viliasi, kad žmonija nesunaikins savęs.

Žvilgsnis į knygą

Tai – ketvirtoji A. Lingio knyga lietuvių kalba. Ji gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų ir pobūdžiu (tai filosofinis fotografijų albumas), ir apimtimi, ir netikėtu rakursu. Fotografuojančio filosofo (fotosofo) įvaizdį Lietuvoje sukūrė Arvydas Šliogeris, atvėręs mums savo melancholijos archipelagus. Kita knyga, "Bulvės metafizika", A. Šliogeris tarsi papildė savo mokymą bulvės metafora (žemės, kuri yra čia, tačiau tuo pat metu pakyla virš savo čia-būties).

A. Lingio pasaulis kitoks. Jo fotografijose atsispindi kitoks pasaulis, nes jis pamatytas kitokiu žvilgsniu. Tai – ne turisto, išmaišiusio visą pasaulį, ir netgi ne "Budos kareivio", kaip jis save vadina, keliautojo Pauliaus Normanto žvilgsnis. A. Lingis kiekvienoje nuotraukoje tarsi pasakoja sudėtingą, dramatišką istoriją, apie kurią jis nėra linkęs tuščiažodžiauti.

Pažvelkime į "Prisilietimo" fotografijas.

197 atvaizdų kolekcija, kurta nuo 1973 iki 2006 m., kelionių geografija apima kone visą žemę: pabuvota daugiau kaip trisdešimtyje šalių – Bangladeše (1981–1982, 8 fotografijos), Šri Lankoje (1980, 3), Indijoje (1973–1988, 40), Nepale (1973–1996, 7), Butane (1996, 2), Tibete (1996, 3), Mianmare (1982–1989, 4), Laose (1989, 2), Tailande (1981–1998, 10), Indonezijoje, - Javoje (1976, 1) ir Balyje (1976–2000, 13), Filipinuose (1978–1988, 5), Vakarų Papua (Indonezija) bei Papua Naujojoje Gvinėjoje (1980–2006, 19), Uzbekistane (2001, 2), Egipte (1978–2001, 4), Kenijoje (1978, 4), Etiopijoje (2000, 7), Malyje (1999, 9), Madagaskare (1999, 1), Maroke (1999, 5), Argentinoje (1996, 1), Velykų saloje (Te Pito o Te Henua, 1999, 1), Brazilijoje (1991–1996, 12), Bolivijoje (1992, 1), Peru (1990–1996, 12). Nikaragvoje (1990, 1), Gvatemaloje (1991–1993, 3), Meksikoje (1983–1990, 2), Dominikos Respublikoje (1991–1994, 3), Haityje (1994, 6), Prancūzijoje (1975–1980, 2), Vokietijoje (1981, 1) ir JAV (1990–2000, 3).

Kodėl smulkiai išvardijau, kada ir kur fotografuota? Toks preciziškumas būtinas, norint suvokti, A. Šliogerio terminais kalbant, A. Lingio fotosofiją. Jos pagrindinis bruožas – įvairiapusiškumas, primenantis daugiaveidį Krišną, kuris yra vienas, bet turi daugybę pavidalų. Turbūt neatsitiktinai A. Lingis daug dėmesio skyrė itin ryškioms Azijos valstybėms – Indijai, papuasų kraštams (kaip žinia, jie priklauso dviem valstybėms – Indonezijos Respublikai ir Papua Naujosios Gvinėjos Nepriklausomai Valstybei), Tailandui. Čia apstu kontrastų, nuoširdžių žmonių veidų, nesumeluotų spalvų. "Pasakyk, ko nekenti, ir aš pasakysiu, kas esi", – papildo fotografijų kalbą A. Lingis (p. 18).

Didžiuma A. Lingio fotolakštų trykšta gyvybe, ekspresija, džiaugsmu, kai kurie veidai rimti, susirūpinę. Yra ir du mirties veidai (A. Lingis daug rašė apie mirtį) – iš Indijos ir Meksikos. Sukrečia Gange plaukiojantis mirusio žmogaus kūnas ir siaubo filmą menantis vaiko lavonėlis iš indėnų žemės. "Kiekvienas malonumas, kuriam atsiduodame, ir kiekvienas skausmas, kurį kenčiame, turi įtakos kitiems" (p. 210).

Bene įspūdingiausi fotografo akiai – papuasų kūnai. Šie žmonės nebijo parodyti drąsių žvilgsnių, nenusuka akių, nesigėdija. Jie laisvi, kad ir kaip tai atrodo technokratinės civilizacijos vaikams. "Niekas nekvepia gardžiau nei drąsa, kurios nematome priešais save, bet kurią jaučiame užplūstant mūsų širdį" (p. 116).

A. Lingio fotografijas vartysiu ne kartą. Kai kurias drąsiai galima vadinti meno kūriniais. Kitos jo fotografijos – paslaptys, kurių galbūt niekada nesužinosime. Ką filosofas pamatė mirusiame paukštyje, kuris nukrito tarsi Ikaras, vargetos žvilgsnyje Kuske, ar fiksuodamas Rio de Žaneiro paradą ir Tailando persirengėlius? Tai toks pat slėpinys, kaip ir ramus Sukotajaus Budos žvilgsnis Bankoke, užfiksuotas 1981-aisiais (tai viena nedaugelio nespalvotų fotografijų; manau, kad tarp daugybės spalvų tokio tipo fotografijos A. Lingio pasaulėvokoje užima ypatingą vietą).
"Ar iš tiesų nėra taip, jog vienintelis dalykas, dėl kurio gyvenime apgailestaujame, yra tai, kad neišdrįsome, o dalykas, dėl kurio niekada nesigailime, – kad apsikvailinome iš meilės ir geidulio?" (p. 82)

A. Lingio fotografijų esminis bruožas – meilė visam pasauliui, kad ir koks jis būtų. "Palaima –  tai jėga..." (p. 74). Ši palaima, arabų ir hebrajų kalbomis vadinama baraka/beracha (Viduriniuosiuose Rytuose taip įvardijama Dievo palaima, kurią galėtume lyginti su krikščioniškosios pasaulėvokos Šventąja Dvasia), užlieja "fragmentus, mįsles ir bauginančius atsitikimus" (p. 74).

Žvilgsnis į kūrėją

A. Lingis sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Kaip laikotės Jūs ir Jūsų paukščiai, kurių, kiek teko girdėti, pas Jus yra daug ir jie labai gražūs bei reti?

Širdingai dėkoju. Laikausi gerai. Mažieji draugai, gyvenanyts su manimi, yra molukinė kakadu (Cacatua moluccensis), dvi inkos (baltosios kakadu Lophochroa leadbeateri) ir keturiolika lorų (žaliai raudonų papūgų Eclectus roratus).

Už didelio aptvaro dar gyvena du Viktorijos karūnuotieji karveliai (Goura victoria), du malajiniai poviniai fazanai (Polyplectron malacense), du Napoleono poviniai fazanai (Polyplectron napoleonis), du Borneo kuoduotieji vištiniai fazanai (Lophura ignita), du Himalajiniai monalai (Lophophorus impejanus), du Kaboto tragopanai (Tragopan caboti), šeši naminiai karveliai (Columba livia), viena mažoji stepinė tetervinė (Tympanuchus pallidicinctus) ir viena žaliasparnė antis (Anas carolinensis). Pastarosios dvi neteko savo patinėlių, todėl dabar ieškau, kuo juos pakeisti. Visos šios rūšys retos, nykstančios, šioje šalyje gimusios nelaisvėje. Ketinu sukurti savo namuose jiems globos namus-šventyklą, kurioje būtų veisiami šie reti paukščiai.

Vietnamo karo metu Edvardso fazanus (Lophura edwardsi), kurie gyveno tik Vietname, visiškai išnaikino visoje šalyje JAV paskleisti nuodai "Agent Orange" (kitaip tariant, dioksinas, kuriuo 1961–1971 metais amerikiečiai išnaikino 400 000 vietnamiečių, pusė milijono vaikų gimė luoši; tokiu pačiu nuodu 2004 metais buvo apnuodytas Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenko, – M. P. past.). Liko tik keli šimtai Edvardso fazanų, laikytų zoologijos soduose ir privačiuose namuose, ir tik neseniai Pasaulio fazanų asociacija vėl grąžino į Vietnamą šiuos paukščius.
Lietuvoje pagaliau pasirodė Jūsų knyga "Prisilietimas/Contact". Tai – filosofijos ir fotografijos sintezė. Ką ši knyga ir fotografija apskritai reiškia Jums, kaip filosofui?

Labai džiaugiuosi, kad "Baltos lankos" išleido šią knygą. Fotografavimas - vienas iš mano stebėjimosi plačiuoju pasauliu ir jo žmonėmis būdų: iš čia kyla filosofija. Fotografija padeda suvokti ir pakylėja.

Esate apkeliavęs bene visą pasaulį. Kokie kraštai Jums mieliausi, kad norėtumėte į juos dar ne kartą grįžti? Kodėl?

Žmogus įsimyli įvairias vietas dėl skirtingų priežasčių: kartais dėl turtingos kultūros, kitąsyk dėl nuostabių peizažų, būna, ir dėl žmonių, kurių kultūringumas ir charakteris patinka, o pasitaiko ir dėl mielų draugų, kuriuos ima mylėti. Kartais – ir dėl tam tikrų asmeninių nuotykių ar patirtų įžvalgų.

Negalėčiau išskirti vienos ar kitos vietos, kuri pasaulyje man pati mieliausia. Žmogus turi rinktis: arba grįžti į mylimą vietą, arba atrasti naują. Būtent naujų vietų atradimas mūsų fantastiškai turtingame ir sudėtingame pasaulyje labiausiai mane žavi.

Ar fotografija yra kalbos fenomenas, kuris gali atverti visas kitas kalbas?

Nemėgstu klasifikuoti įvairių dalykų kaip kalbos fenomenų. Regėjimas visada turtingesnis už kalbą. Pažvelgę į kambarį, matome tūkstančius daiktų, ir prireiktų savaičių, kad juos pavadintume žodžiais, tai, ką matome, plunksna, gėlė, žuvis – visada yra gerokai sudėtingiau nei bet koks žodinis aprašymas.

Tačiau tikiu, kad galime mąstyti ir kalbėti apie dalykus ir daiktus, kuriuos matome. Taip aptinkame įvairių jų bruožų ir atrandame juos giliau. Kalba tikrai atveria dalykus, o ne tik juos pavadina. Kontempliuodami fotografiją ir kalbėdami apie ją, imame matyti daugiau, mums kyla naujos įžvalgos ir mintys.

Jūsų fotografijose pasaulis atrodo labai tikras – mirusysis Indijoje, gražūs kūnai, įkvepiančios vietos. Dabar, kai pasaulis yra (ar bent atrodo) toks globalus, ar Jūs vis dar randate vietų, kur nėra globalizacijos, "McDonald's", interneto, televizijos? Ar tai, ką pamatėme šių Jūsų fotografijų dėka, yra paskutinės vietos, nepaliestos civilizacijos?

Iš tikrųjų pasaulyje yra tokių vietų, kurioms globalusis turgus, jo masinės gamybos bendro vartojimo prekės ir jų reklama beveik nepadarė įtakos. Tai būdinga ilgaamžėms kultūroms, kuriose gyvenimo būdas beveik nepasikeitė. Žmonės puoselėja savo gyvenimo būdą, ritualus, praeities kartų vertybes. Pietų Amerikoje yra milijonai žmonių, kurie jau penkis šimtus metų kovoja su ekonomine, politine sistema ir religija, kurią ispanų užkariautojai bandė jiems primesti.

Netikiu, kad žmonių protus reklama taip paprastai užprogramuoja. Žmonės tampa skeptikais ir cinikais, žvelgdami į verslo primetamą mentalitetą. Netgi turtingose, technokratinėse pasaulio zonose nematau, kad žmonių gyvenimai būtų programuojami televizijos, interneto ir masinės rinkodaros. Didžiuma visko, ką jie daro, išauga iš jų santykių su šeimų nariais ir nedideliu artimų draugų ratu, santykio su gamta, nenumatytų gyvenimo sėkmių ir nesėkmių.

Ar filosofija miršta? Ar nyksta pasaulis? Ar žmonija save baigia išeikvoti?

Teisybė, kad paskutinioji filosofų generacija buvo viena įsimintiniausių istorijoje: Heideggeris, Wittgensteinas, Merleau-Ponty, Foucault, Deleuze’as, Levinas ir kiti. Dabar nedaug tėra tokio lygio darbų. Tačiau man atrodo, kad kiekvienoje kultūros srityje ateina laikas, kai sukuriami nuostabūs nauji darbai, ir ateina laikas, kai jų sukuriama mažai. Tas pats vyksta dailės, poezijos, muzikos pasaulyje.

Manau, kad dabar kyla reikšmingi klausimai ir problemos, atsiranda gilūs nauji diskusijų objektai, kuriems reikia plataus mąstymo, t. y. filosofijos. Mąstytojų atsiras, jie spręs šias problemas, bet negalime nuspėti, kada, kur, kiek stiprūs ir originalūs jie bus.

Didžiosios mūsų planetai kylančios grėsmės – klimato pokyčiai, branduolinis ginklavimasis,  kuriami naujų ginklų arsenalai – nemažėja. Žmonės parodė, kad jie nėra tiek išmintingi, kad  būtume užtikrinti, jog pasaulis išliks. Bet privalome turėti viltį. Ir dirbti...

Sauliaus Žuko nuotraukos

Kokie Jūsų planai?

Nemėgstu planuoti. Visada keliauju kur nors tada, kai užsigeidžiu. Nesidomiu ta vieta, kol į ją neatvykstu. Vertinu pirmųjų, su nekaltybe lygintinų įspūdžių intensyvumą ir nuostabą. Šią vasarą kur nors keliausiu. Yra keli draugai, manantys, kad reikia keliauti kartu, taigi pasirinksime kraštą, kurio nežinome nė vienas iš mūsų. Kol esu fiziškai stiprus, noriu tęsti mūsų pasaulio atradinėjimą.

Taip pat tyrinėju dalykus tuo metu, kai jie vyksta: kai man pasiūlo apie ką nors pakalbėti. Tokia patirtis mane giliai sukrečia. Ir kai tokių raštų prisikaupia, paprastai jie virsta knyga. Šį rudenį ketinu išleisti knygą „Violence and Splendor“ ("Prievarta ir didingumas"). Šiuo metu baigiu nedidelę knygą apie Leviną, – toliau tyrinėju kelius, kuriuos jis atvėrė, bet kartu pateikiu ir kritinį požiūrį į kai kurias jo svarbiausias idėjas.