IŠGYVENIMAS: MUSIŲ VALDOVAS. Romanas. Ketvirtasis leidi

Seras Williamas Geraldas Goldingas (1911-1993) parašė nemažai gerų knygų, už kurias ir Nobelio premiją gavo, tačiau vis dėlto labiausiai jis žinomas kaip pirmojo romano "Musių valdovas" autorius. Ši knyga šiurpuliukų sukėlė dar paauglystėje. Tiesa, apie gilias romano alegorijas tuomet dar nelabai ką išmaniau.

"Musių valdovas" (1954) - pasakojimas apie žiauriais tampančius vaikus, tarsi atsidūrusius po daugelio metų nuo romano parašymo sukurtame populiariame TV seriale "Dingę" ("Lost"). Sudužęs laivas, negyvenama sala, išgyvenimo pamokos. Ir nužmogėjimas. Pagal romaną pastatyti du filmai (1963 ir 1990 m.). Jį mėgsta ir Stephenas Kingas, savo kūriniuose ne kartą paminėjęs šią knygą.

Kas paverčia mažuosius žmones piktais žudikais, žiauriais maniakais? Knygos pavadinimas sufleruoja, kad tai - Belzebubas (hebr. Ba'al-zvuv, Ba'al zebub - "musių valdovas", "šėtonas"), vienas iš septynių pragaro princų, semitų dievybė, garbinta Ekrono mieste, esančiame Filistijos pentapolyje, 35 km nuo Jeruzalės. Belzebubas Johno Miltono "Prarastajame rojuje" vadinamas antruoju pagal svarbą cherubinu. Gilesnių prasmių čia neišvengsime, ypač turėdami galvoje, kad XVI a. okultistas Johannas Weyeris aiškino, jog Belzebubas sukilo prieš šėtoną ir šį nuvertė. Peteriui Binsfeldui Belzebubas buvo apsirijimo demonas.

Apokaliptinėje knygoje musių valdovas užvaldo berniukų protus, ir atsiranda pirmoji (saloje) žmogžudystė - tarsi Kaino ir Abelio istorijos atkartojimas. Riba tarp žmogaus ir žvėries nyksta. Išgyvena stipriausieji, tik - ar išmintingiausieji?