PASLAPTIS: POSTILĖS

Kai skauda gerklę - tinka pastilė, kai sielą - postilė. Tokios yra dvi metafizikos, arba, kaip įvadiniame knygos tekste rašo Liudvikas Jakimavičius, "egzegetiniai mintijimai", kuriuos per kelerius metu parašė pranciškonų ordino vienuolis, pamokslininkas Julius Sasnauskas ir rašytoja Giedrė Kazlauskaitė. Postilė (lot. post illa verba - po tų žodžių) - populiarus Biblijos išaiškinimas - sunkus uždavinys net ir geram teologui. Šis duetas su savo misija susidoroja tikrai neblogai.

Yra šioje knygoje šioks toks neišvėdintos bažnyčios tvaikas, dėl kurio kartais "Postilės" pavirsta konspektu su milžiniškomis Biblijos citatomis, pernelyg euforiškai vertinančiu atsivertimo ir tikėjimo fenomeną. G. Kazlauskaitė atsivertimą (kaip vieną iš sąlygų patekti į arti esančią Dievo karalystę) lygina su spaliukų ženkliukais, kurie, kaip buvo teigiama mokykloje, būtų nustoję šypsotis, jei vaikai padarytų blogą darbą. J. Sasnauskas daugiau karčios duonos suvalgęs tikėjimo dykumoje: "Adoracijas ir rožinius net dalis kunigų jau kuris laikas išmetę kaip balastą. Davatkų užsiėmimai tik išbaidytų jaunimą ir inteligentiją" (p. 37).

Tačiau vienuoliui rūpi, kad be Dievo žmonės netaptų demonų auka. G. Kazlauskaitė prisipažįsta kaip per išpažintį: "Su tikrais demonais susidūrusi nesu, į satanizmą niekada pernelyg nesigilinau, laikiau šitą reikalą paauglišku ir apgailėtinu, nykiu, neįdomiu, psichologinių nuoskaudų lygmeniu - juokingu" (p. 111).

Skaitydamas savotišką autorių dialogą, pastebiu du dalykus. Vienas jų - pernelyg didelis krikščionybės, kaip vienintelės ir geriausios religijos, sureikšminimas. Bibliją (ypač Naująjį Testamentą) autoriai puikiai išmano ir nevengia jo cituoti. Antras dalykas - tikriausiai ta antroji metafizika, kai į Dievą bandoma žvelgti pernelyg suasmenintai. Toks jausmas, jog knygos autoriai taip ir nori, kad Dievas, kaip ir holivudinis iškrypėlis Kalėdų Senis, staiga imtų ir pasirodytų kokiu nors akiai patraukliu pavidalu. J. Sasnauskas save ir kitus dažnai išmintingai nuo to atgraso, primindamas Pelenų dieną, kai mums į akis tiesiai rėžiama, kad esame tik dulkės.

Du balsai - vienas sakantis "noriu noriu noriu Dievo", o kitas nuraminantis, kad viltis turi atsirasti tada, kai nebėra vilties.

Po tų žodžių sielos viduje atsiranda didžiulė tuštuma. Sunku gyventi vien viltimi, ypač kai žinai, kad viltis, nors ir paskutinė, bet vis tiek miršta. Dievo nereikia ieškoti, jis buvo, yra ir bus. "Paslaptimi gyvena Pasaulis", - yra rašiusi Jelena Rerich.