FRAGMENTAI: SUTIKTAS KAUNAS / A MEETING WITH KAUNAS

Įspūdinga knyga. Ne tik dėl to, jog jos kūrėjai - Nacionalinės premijos laureatas, įsimintiniausias Kauno menininkas (2006) Kęstutis Navakas (g. 1964) ir fotografas, įsimintiniausias Kauno menininkas (2007) Gintaras Česonis (g. 1974). Abu kūrėjai puikiai reprezentuoja Lietuvos meną: K. Navako poezija yra reto subtilumo, o G. Česonio fotografijos atveria nežinomas erdves (http://www.cesonis.lt, http://tvirtove.kaunas.lt; pastarojoje svetainėje rasime nepažintą Kauną - bunkerius, sovietines karines bazes ir kitas įdomybes).

Šiuo atveju turime ryškų objektą, kuris mums nėra nežinomas ar nepažintas, tačiau, kaip taikliai pastebi K. Navakas, - jis yra sutiktas. "Kaunas yra iš tų miestų, kuriuose dar daug kas likę neįvardinta. Ergo - nesutikta. Tad kiekvienas bandymas pamatyti bei ištarti savo miestą yra ir pasimatymas su juo" (p. 5).

Pasak knygos sudarytojo ir tekstų autoriaus K. Navako, šiame albume rasime įvairias Kauno vietas, sutiktas dviejų kauniečių, "dažniausiai anksti ryte, kai miestas dar miega ar vos pradeda busti". Vartydami šias nuotraukas, kuriose "ne visos Kauno briaunos nusvidintos iki blizgesio", anot rašytojo, trumpam virsime paukščiais.

Knygoje - 50 istorijų ir tiek pat fotografijų. Miestas jose ir K. Navako tekstuose, lydinčiuose vaizdus, labai įvairus: ir liūdnas, ir linksmas. Savo tonacijomis ir faktūra albumas primena žymaus čekų fotografo, pedagogo doc. dr. Jiřío Všetečkos (g. 1937) albumus, kuriuose Praha vaizduojama taip pat nespalvota, tačiau spalvinga, apgaubta rūko ir paslapties. Pirmasis ir bene žymiausias J. Všetečkos albumas "Pražský chodec" ("Prahos vaikščiotojas", 1978) bei jo antroji dalis, išleista 2007 m., parodo miesto vidinį grožį. Tą patį galima sakyti ir apie K. Navako ir G. Česonio bendrą kūrinį. Tiesa, dar norisi palyginti jį su neseniai pasirodžiusiu Leonido Donskio ir Gyčio Skudžinsko pinhole camera sukurta knyga "99 Baltijos istorijos / 99 Baltic Stories" (Klaipėda: Druka, 2009).

"Sutiktas Kaunas" unikalus svajingumu. "Galima nemąstyti apie miestą. Nes čia jo nėra. Yra dvi jį nulėmusios upės" (p. 8). "Tai, kas vadinama Kauno pilimi, yra tik tos pilies fragmentas, kaip ir šiandieninė Lietuva yra ano meto Lietuvos fragmentas. Išlikti fragmente. Tas pavyko ir mums, ir piliai" (p. 11). "Po kojomis čežantys lapai čia nieko nesimbolizuoja, kaip ir juos šluojantis neįžiūrimas kiemsargis. Tiesiog krinta. Sukaldami į grindinį metus po metų" (p. 18). "Tam tikra prasme Laikinoji sostinė yra amžina. Kaip ir sniegas" (p. 27).

K. Navakui sniegas, lapai, upės - sakralinis neegzistuojančio pasaulio paveldas. Poetas yra rašęs: "šiąnakt sninga į viršų - tik ašaros dūžta į žemę" (1991 12 26). Tokiame rūko apgaubtame pasaulyje įmanomi patys įvairiausi sutikimai: kad ir su urbanistinės pasakos pradininko Juliaus Viktoro Kaupo (1920-1964) Daktaru Kripštuku iš pragaro ir slaptųjų Kauno miesto kronikų.

Miestas K. Navako ir G. Česonio knygoje įgauna kitą dimensiją: egzistuojančią kitoje erdvėje, kitame laike, tačiau pasiekiamą paukščio, kuriam "jis vis dar paprastas ir savaime suprantamas" (p. 106).