UOLUS BORGESO BIBLIOTEKOS SKAITYTOJAS: Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje.

Skirmantas Valentas – vienas žymiausių Lietuvoje tyrinėtojų, siejančių mokslinį ir meninį mąstymą. Jis – Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorius, dėstantis ir lingvistinius dalykus (lotynų kalbą, lietuvių kalbos istorinę gramatiką, baltų kalbų istoriją, lingvistikos kryptis bei sroves), ir poetinio teksto analizę. Profesionalus lingvistas yra išleidęs monografiją „Lingvistinis pasaulis poezijoje“ (1997), nagrinėjęs baltų epo pėdsakus asmenvardžiuose, Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ garsų rekonstrukciją, simbolinį Balio Sruogos poetikos aspektą, istorinio veikėjo vaidmenį eilėraštyje. Ne veltui S. Valentas 1975–1979 m. studijavo aspirantūroje pas žymųjį semiotiką J. Stepanovą.

Nelengvo semiotiko darbo S. Valentas imasi ir naujojoje monografijoje intriguojančiu, postmoderniu pavadinimu „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“. Prieš tai paskalbęs daugiau kaip 60 publikacijų Lietuvoje ir užsienyje, knygos autorius bando semiotiškai susisteminti šių lietuvių poetų kūrybą. Kaip teigia pats S. Valentas, „skirtingai nuo mokslininko, poetas negali teisintis kalbinių, literatūrinių ar istorinių šaltinių trūkumu, kad jie neprieinami ar apskritai dingę, nebent taip būtų daroma stilistiniais sumetimais“. Tyrinėtojas poetus vadina uoliais J. L. Borgeso Bibliotekos skaitytojais, kurie joje randa vienintelę knygą, puslapį ar raidę, ir už jos slypi Dievas. „Todėl, – tarsi atsidusdamas pripažįsta mokslininkas, – menininko nuojauta neretai ankstesnė negu mokslininko išvada.“

Vis dėlto J. L. Borgeso Bibliotekoje S. Valentui taip pat pavyksta rasti raidžių ir žodžių, kuriuose glūdi tai, apie ką filosofas Ludwigas Witgensteinas liepė tylėti.

Visų pirma pagirsiu „Baltų lankų“ leidėjus ir dizainerius, kad knygą apipavidalino estetiškai, ją malonu paimti į rankas, o tai – jau pusė skaitymo malonumo.

Kita pusė – monografijos pavadinimas, ir tai, kas už jo paslėpta. Pavadinimas atskleidžia tam tikrą mit(olog)inį S. Valento tyrinėjamų poetų – S. Gedos ir V. Braziūno (įdomu, kodėl būtent tik šių dviejų autorių? juk jie – visai nepanašūs; o gal čia ir slypi atsakymas?) – kūrybos matmenį. Vis dėlto pagrindinis dėmesys skiriamas lingvistinei jų kūrybos analizei, pasitelkiant platesnį lyginamosios kalbotyros kontekstą. Nors S. Valento veikalo kalba griežtai mokslinė, joje esama malonių interpretacijos elementų, priverčiančių susimąstyti (juk nedaugelis esame perskaitę visas S. Gedos ir V. Braziūno knygas).

Pirmojoje knygos dalyje – „Elementai“ – pagrindinis autoriaus dėmesys kreipiamas į esminius kalbinės sistemos elementus (alfabetą, giminės, linksnio kategorijas, kalbos dalis, supersegmentus) ir jų analizę: „Į akis krinta dvi elementų poezijoje savybės. Atrodo, kad vos ne kiekvienas kalbos elementas poezijoje gali būti aktualizuotas, tačiau nuodugnesnė analizė atskleidžia, kad tas aktualizavimas yra labai kryptingas ir universalus, pvz., kaip ir daugumoje pasaulio kultūrų, aktualizuojamos tos pačios žodžio pradžios, vidurio ar galo raidės, aptinkamos ir atskirai, ir junginiuose, ir eilėraščiuose, aiškinančiuose tiek pasaulio tvarką, tiek kosmoso žūtį“, –­ teigia autorius.

Antrojoje dalyje – „Morfologinė perskaida ir rekonstrukcija“ – pagrindinis dėmesys skiriamas morfologiniams ir etimologiniams minėtų autorių poezijos tyrimams. „Atskiros etimologijos, turinčios asociacinių ryšių, sujungiamos į siužetą, sudarantį eilėraštį, į kurį galima žiūrėti ne tik kaip į ligvistinių faktų, bet ir kaip į istorijos atkarpos rekonstrukciją“, – pabrėžia S. Valentas.

Trečiojoje, paskutiniojoje, dalyje –­ „Polilingvizmas“, – pasitelkiant lyginamąją lingvistiką, aptariama viena iš daugiakalbystės, kurios ištakos neva esančios Biblijoje, atmainų: „Poezijoje neretai gretinami ne tik rytų baltų žodžiai, bet ir bendrabaltiškos ir netgi indoeuropietiškos formos, tiktai, skirtingai nuo kalbotyros, poetinis formų sulyginimas pagrįstas (...) plačiomis asociacijų grandinėmis“, – sako tyrinėtojas.

Knygoje gausu įdomių intrigų – atradimų. Keletą jų pateiksiu. Ypač savita ir intriguojanti knygos dalis, skirta etimologijai, bei skyrius „Poetinis etimologijos žodynėlis“, kuriame analizuojami tautų ir genčių, vietovardžių, teonimų, antroponimų, kiti vaizdiniai. Ar žinote, iš kur kilo rusų tautos pavadinimas? Pasirodo, rusai kildintini iš veiksmažodžio „rusti“ (mat tokios spalvos šios tautybės atstovų plaukai).

Tačiau ši solidi monografija – ne tik lingvistinis tyrimas, bet ir netikėtų kultūrinių asociacijų atvertis. Tiesa, tenka paminėti ir esminį knygos trūkumą: tai, kuo skiriasi S. Gedos ir V. Braziūno poezija lingvistiniu, ypač etimologiniu, aspektu, studijoje neanalizuojama. (Matyt, čia svarbesnės jų kūrybos bendrybės.) Tiesa, paminima, jog V. Braziūno pasaulis – „introvertiškasis ė–kamienis“ (jame gausu tokių žodžių kaip viešpatė, kentaurė, pasaulė).

Vis dėlto ši monografija – nelyg sudėtinga poetinė ligvistinė teorija. Susidaro įspūdis, kad S. Geda ir V. Braziūnas –­ poezijos unikumai, sukūrę vos ne poetinę lingvistinę teoriją ir gramatiką. Pats knygos autorius pripažįsta (nors tyrimas –­ lingvistinis ir remiasi ligvistinėmis kategorijomis), kad „poezijos siekiai visada buvo platesni už kalbotyros galimybes –­ poetas bando palyginti viską, kas tik įmanoma, ir surasti ryšius ten, kur jų aptikti beveik negalima“.

Priminsiu, jog V. Braziūnas nuo 1983 m. išleido 12 knygų, jo kūryboje labai reikšmingas fonetinis kalbos lygmuo, „garsadermės, turinčios prasminį krūvį“, kaip yra teigęs Vilius Gužauskis. Tuo tarpu S. Geda nuo 1966 m. išleido net 51 knygą (tiesa, ne visos jos – poezijos; čia neminiu vertimų). Jo kūryba –­ itin įvairi, nuo poetinių eksperimentų iki eilėraščių vaikams. S. Gedos kūryboje itin ryškūs kelio, kelionės bei dykumos motyvai. Viktorija Daujotytė teigia, kad kelias – labai išplėtotas kultūrinis simbolis, reiškiantis ne tik ėjimą, perėjimą iš vienos erdvės į kitą, bet ir ieškojimą, siekimą, pažinimo pastangas, sąsajas su ateinančiu ir praeinančiu laiku. Į dykumą herojus artėja per atsisakymą, teigia S. Valentas. S. Gedai dykuma – vieta, kur ateina įkvėpimas, dykra, apsinuoginimo ir visiško praradimo simbolis. Tai, kad S. Gedos kūryba nėra tik nauja poetikos gramatika, įrodo ir dar vienas iš daugelio jo poezijoje esančių simbolių – saulė, kuri kūrėjui yra vyriškos giminės. Gimines keičia ir V. Braziūnas – jam rūta yra ne moteriškos giminės, o vyriškos (rūteliai). Kodėl? Manau, čia lingvistinės studijos nepakanka, tai ir yra silpnoji S. Valento monografijos pusė – šių poetų kūryba turėtų pasidomėti simbolių specialistai, filosofai. O S. Valentui patarčiau panagrinėti Eduardo Mieželaičio kalbinius (ir ne tik) eksperimentus – jis buvo dar didesnis novatorius nei S. Geda, tačiau nepelnytai primirštas ar net visai pamirštas...

Tiesa, labai barti profesoriaus nederėtų – jis pats monografijos įvade pripažino, kad šiuolaikinė kalbotyra, kurios specialistas jis yra, nuo 1987 m. ypač remiasi ekspansionizmu – stengimusi maksimaliai išplėsti tyrinėjimo sritį, tobulinant įvairias mokslo šakas. Dėl to atsirado interdisciplininiai, „dvigubi“ mokslai –­ psicholingvistika, antropolingvistika, psichosemantika ir kiti. Man norisi pridurti: knygą papuoštų solidus lingvosimbolistikos (o gal simbolingvistikos?) skyrius.