VARGŠAI RAŠTININKAI: FLORENCIJOS KERĖTOJA. Romanas

Kašmirų (košurų) tautybės rašytojas Salmanas Rushdie  (Sir Ahmed Salman Rushdie, g. 1947) išgarsėjo tuo, kad 1989 metų vasarį Irano ajatola Ruhola Chomeinis paskelbė jam fatvą - prakeikimą, kuris persekios visą gyvenimą Islamo bendruomenės akyse. Nuo to įvykio sunku skaityti S. Rushdie kaip ne "Šėtoniškų eilių" autorių: vis atrodo, kad kiekviena kita jo knyga turėtų tarsi pateisinti prakeiksmą.

Tačiau S. Rushdie magiškasis realizmas nėra satanizmas. Naujas jo romanas "Florencijos kerėtoja" (2008), pasak autoriaus, yra bene sudėtingiausias jo kūryboje, nes jam parašyti prireikė "daugybės metų skaitymo". Romane kalbama apie Mugalų (Mogolų) imperatoriaus Akbaro rūmus ir tai, kaip juos aplanko europietis, teigiantis, kad jis yra tolimas pradingęs Akbaro giminaitis, gimęs Florencijoje Indijos princesei. Istorijoje peržengiamos kontinentų sienos, maišomos istorijos, fantastikos ir pasakos žanrų kortos - tai S. Rushdie daro meistriškai.

Istorinės tiesos čia esama. Mugalų (Mogulų, Mogolų, Gurkanių) imperija egzistavo daugiau kaip tris šimtus metų (1526-1858), o Didysis Akbaras (Džalaludin Muhammad Akbar, 1542-1605) buvo trečiasis šios imperijos valdovas, dinastijos įkūrėjo Baburo vaikaitis. Prieš Akbaro mirtį Mugalų imperija apėmė visą šiaurinę Indiją.

Romano herojaus pasakojama istorija svaigi kaip "1001 naktis". Akbaras patiki svetimšaliu, bet ar šis sako tiesą?  Pasakojimas, pripildytas S. Rushdie būdingo sarkazmo, erotikos ir netikėtų personažų (pvz., grafo Drakulos), - gyva psichodelikos klasika.

"Viskas, ką myli, yra čia pat" (p. 123). "Raštininkai nesipisa" (p. 125). "Tikras velnias" (p. 142).