SUGRIAUTO PASAULIO ATSTATYMAS: NUTAPYTA ŽODŽIAIS. VILNIAUS PRISIMINIMAI

Samuelis „Sammy“ Bakas (g. 1933 m. Vilniuje) –­ dailininkas siurrealistas, išlikęs gyvas per holokaustą (Šoa), kurio prisiminimus apie Vilniaus getą galima pavadinti kitokiais nei įprasta. Šie memuarai daugialypiai. Kiekvienas ras čia sau minčių. Viena pirmųjų, aplankiusių mane, – tai ant knygos viršelio publikuojamas S. Bako paveikslas „Šeima“ (1974), kuris primena Mikalojaus Vilučio kūrybą. S. Bakas – labiau postapokaliptiškas (arba, kaip jis sako, postholokaustinis). Provokuoja ir su vaizdu suderintas jo žodis: paveikslo „Getas“ (1986) reprodukcija buvo panaudota, kaip teigiama knygoje, „I. Arado knygos apie Vilniaus geto žydų kovą ir sunaikinimą bei knygos „Nutapyta žodžiais“ lenkiško vertimo viršelyje“ (įklija). I. Arado pavardė lietuviams kelia ne itin gerus prisiminimus. Minėtasis istorikas – Yitzhakas Aradas (tikr. Itzhak Rudnicki, g. Švenčionyse 1926 m.) – 1943 metais kaip geto pogrindžio veikėjas prisijungė prie NKDV, įmanoma, kad dalyvavo taikių Lietuvos piliečių egzekucijose. 2007 m. Lietuvos prokurorai kvietė iš Izraelio atvykti I. Aradą į Vilnių, kur jis būtų apklausiamas kaip įtariamasis, tačiau istorikas nesutiko to padaryti. Štai šioje konflikto šerdyje ir aiškėja S. Bako knygos kitoniškumas. Ji provokuoja mąstyti apie geto gyvenimą: „Lietuvių galvažudžiams buvo mokama po dešimt rublių už kiekvieną žydą, kurį jie padėjo sugauti“ (p. 268).

Nesutinku su tais, kurie sako, kad lietuviai – žydšaudžių tauta. Karo metais būta visko, tad kaltinti vieni kitus galime kone amžinai. Ar verta? S. Bakas nekursto tautinės nesantaikos. Jis sako: „Ich bin a Wilner“ („Esu vilnietis“).

Vilniaus getą sudarė apie 80 000 žydų. S. Bakas matė 1941–1944 m. baisumus. Po holokausto iš maždaug 80 000 žydų Vilniuje liko vos 200, tarp kurių buvo ir S. Bakas. 1948 m. jis su mama atsidūrė Izraelyje. Į Vilnių dailininkas grįžo 2001-aisiais, praėjus daugiau nei pusei šimtmečio nuo karo. „Vis apmąstydamas tuos senus laikus, aš nesuprantu, kodėl mano artimieji visiškai nematė artėjančios katastrofos ženklų“ (p. 9).

S. Bakas nusiteikęs optimistiškai: nemaža dalis jo paveikslų pasakoja apie sugriauto pasaulio atstatymą (hebr. tikkun haolam).