DUO: ŠEŠĖLIŲ VERPĖJA. LAUKINĖS TODĖS ISTORIJA, TOLIMI ARTIMI AT(SI)VĖRIMAI

Ar turiu teisę pavadinti Eleną Kurklietytę ir Vytautą Bubnį rašančiu duo? Manau, kad taip. Abiejų rašytojų stilistika skirtinga, tačiau yra bendrų gijų, kurios leidžia matyti E. Kurklietytės ir V. Bubnio knygas kaip žmogiškosios transformacijos literatūrą. Permainos, kurios atveria naujas žvaigždes, šešėlius...

„Šešėlių verpėjoje“ E. Kurklietytė pasakoja apie archeologą Benediktą ir svarsto matriarchato ir patriarchato santykį. Romanas – mitologinis, tarsi menantis islandų sagas. Verpėja Todė iš pelkės (veju lauk asociacijas su Svyniu Todu) tampa archeologo „grobiu“ – jis atkasa akmens amžiuje gyvenančios moters palaikus. Mįslė: „Kas nesupūna po žeme? (...) Vardas“ (p. 11). Vardas –­ sakralinis dalykas bet kurioje Tradicijoje, ir knygos autorė, akivaizdu, tai gerai žino.

Trečiojoje knygoje E. Kurklietytė vaizdingai pina sakmę, verpia šešėlius, kurie sako vardus – keistokus, bet tuo pačiu kažkuo viliojančius: Laumakiai, Ledakasis, Ladas, Vaivamiglė... Ko gero, sulauksime ir romano tęsinio. Norėtųsi, nes mitologinės sakmės permainų amžiuje – puikus dalykas.

30-oji Vytauto Bubnio knyga – apmąstymai, refleksijos. Prisimenama ir pirmoji kelionė pas Satją Sai Babą 1997-aisiais, po kurios šis duo tapo gana žinomas, nors ir skandalingas. V. Bubnys žavisi Dievo įsikūnijimu (avataru), save vadinančiu indu, džiaugiasi, kad po jų­dviejų su E. Kurklietyte duo kelionės pas Satją Sai Babą patraukė kiti: Birutė Mar, Karolina Kunčinaitė, Vytautas V. Landsbergis, Gediminas Storpirštis.

V. Bubnys ir duo – kitokie, ir to nevengiama pabrėžti. Tuo savotiškai ir didžiuojamasi: „Kad ir ką sakytume, kūrybos baruose ne taip reta, kad kitokie anksčiau ar vėliau sužėri tarsi brangakmeniai, didžiojo juvelyro Laiko nugludinti, ir atveria svaiginantį minties ir paslapties žaismą“ (p. 283).

Memuarai įdomūs, įtraukiantys stipria prozininko mintimi. Gerai, kai su knygos autoriumi kartais norisi nesutikti, pasiginčyti – vadinasi, ne veltui rašyta.