RUNOS IŠ ANAPUS: SIUITA VIRGINIJAI

Džiugu, kad poetai neišeina iš mūsų gyvenimo ir kiekviena pomirtine publikacija mums primena, kaip turime vertinti meną ir jį kuriančiuosius. Sigitas Geda „Siuitoje Virginijai“ – lyriškas, mistiškas ir liūdnas. Jo poeziją papildantis Mikalojus Vilutis – ironiškas, šiurpokas, vilutiškas. Nedidelė estetiška knygelė – pasigardžiavimas ne tik S. Gedos kūrybos mylėtojams, bet ir visiems knygą gerbiantiems žmonėms. Žodžiai joje – lyg runos, tikri, anapusiniai: „Pasakykit visiems jo bičiuliams: JO NĖRA – GYVO, vanduo tegu gieda po guobom...“ („Epitafija runomis“, p. 10).

Siuitoje poetas keliauja į Egiptą (pasiteisina: „angelai rodė kryptį“, p. 12), prisimena senos žemaitės dainą („Ir tik žemė myli mane, // ir tik žemė traukia mane, // ir žaltys, mano sielos guodėjas“, p. 11), svaigsta vasaros naktų atminimais („Nurenk ją taip, kaip lietūs nurengia akmenį, // vėjas – sraigę, o žuvį – vanduo, // saulę vos prasibudęs mėnulis“, p. 15).

Skaitau šią knygą, ir niekaip neapleidžia mintis, kad ji parašyta jau ten: „Žvaigždės gulas vėlai...“ (p. 49), – runoja S. Geda apie pasaulius.