ELEKTRONINĖ LIETUVA: LIETUVA 1009–2009, BALTŲ MENAS, ĮDOMIOJI LIETUVOS ISTORIJA. Valstybė. Menas. Visuomenė

Esu popierinės knygos gerbėjas, tad iš pradžių skeptiškai vertinau „Elektroninės leidybos namų“ iniciatyvą apie Lietuvos istoriją, baltų meną ir Lietuvą pasakoti elektroniniu būdu. Bijojau Gustavo primityvizmo. Tačiau šiuos tris įdomius elektroninius kūrinius skaityti (žiūrėti, klausyti, naršyti) verta: gaila, kad tokių nebuvo pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais, man bebaigiant mokyklą.

Kai kurie skeptikai laikosi nuomonės, kad popierinės knygos – vienintelės, kurios turi teisę egzistuoti. Ne(be)sutinku. Nemažai pažįstamų žmonių knygas skaito specialiais prietaisais (berods jie vadinasi skaitliais), klauso kaip garsines, o dabar štai atsirado galimybė turėti elektronines knygas, kurios talpios, įdomios, kartais provokuojančios (su kompiuteriu visada norisi labiau ginčytis nei su popierine knyga, lyg šis būtų gyvas). Elektroninę „Lietuva 1009–2009“ sudarė nemažas istorikų, aktorių-įgarsintojų, dailininkų, vertėjų (visos knygos – lietuvių ir anglų kalbomis), fotografų, dizainerių, animatorių ir kitokių specialistų būrys. Joje rasime skyrius „Dabartis“, „Istorija“, „Paveldas“, „Istorijos“, „Akcentai“, „Žaidimas“, „Apie“. Rimanto Bagdzevičiaus balsas, Mariaus Jovaišos fotografijos, Tomo Baranausko istorijos įžvalgos nepaliks abejingų.

Tą patį galime pasakyti apie unikalią elektroninę knygą, kukliai pavadintą virtualia paroda „Baltų menas“. Jos sudarytojai – Adomas Butrimas, Rasa Banytė-Rowell, Vaida Ščiglienė, Marius Iršėnas, Anete Karlsone, Baiba Vaska, Vytautas Aleksiejūnas, Anna Bitner-Wróblewska – kartu su programuotojais mums atveria senovinį pasaulį. Estetiškas apipavidalinimas ir įdomus turinys rodo, kad šis DVD nenusileidžia gerai knygai. Knygoje nematome animacijos, o animuoti senovės baltų papuošalai atrodo įspūdingai. Vadinasi, „supernauja“ technologija mus sujungia su praeitimi, ir turime Tradicijos tąsą, o ne griovą, kaip bijota. Išvada: elektronika nepavers mūsų paveldo niekais, jei ir toliau bus taip subtiliai naudojama.

„Įdomioji Lietuvos istorija“ – tai 30 istorijų apie valstybę, 24 – apie meną ir 35 – apie visuomenę. Knygos sudarytojas Eugenijus Jovaiša į pagalbą pasitelkė gausų istorikų būrį. Rezultatas – 803 minutės (13 valandų ir 23 minutės) pasakojimų apie tai, kas sudaro mūsų šerdį.

Klausimas: ar tikrai geriau leisti elektronines knygas, ar ir popierines, ir elektronines, ar grįžti prie popierinių? Kol kas ir vienos, ir kitos puikiai sugyvena. Elektroninės knygos naršymas primena dokumentinio filmo žiūrėjimą, atpalaiduoja kur kas labiau nei žinyno ar rimtos istorinės knygos skaitymas.

Šiek tiek elektroninių knygų istorijos. Jų pradžia – 1971 m. sukurtas „Gutenbergo projektas“ „Project Gutenberg“, PG) – seniausia skaitmeninė biblioteka, kurios pradininkas – amerikietis Michaelas Sternas Hartas (g. 1943). 2009 metais PG sudarė daugiau kaip 30 000 virtualių knygų. 1985–1992 m. Roberto Steino (g. 1946) vadovaujama „Voyager Company“ pradeda leisti knygas CD-ROM formatu. 1993 m. kolumbietis Zahuras Klemathas Zapata (g. 1943) išranda pirmąją programą, kuri padėtų skaityti elektronines knygas. 1998 m. elektroninės knygos pripažįstamos ISBN kodų pasaulyje; tais pačiais metais pasirodo pirmieji skaitliai „Rocket ebook“ ir „SoftBook“, kurie per 12 metų gerokai patobulėjo: dabartiniame nook telpa bent 16 Gb informacijos.

Kanadietis Herbertas Marshallas McLuhanas (1911–1980), kurį galėtume pavadinti elektroninės knygos krikštatėviu, dar 1951 m. kalbėjo apie „mechaninę nuotaką“, o 1962 m. – apie „Gutenbergo galaktiką“, kurioje ketvirtoji žmonijos raidos stadija yra elektroninė. Mechaninę kultūrą ši pradėjo uzurpuoti, vos išradus telegrafą. Kadangi, pasak H. M. McLuhano, elektroninė media – žmogaus nervų sistemos tęsinys, vargu ar turėtume jaudintis dėl elektroninių knygų dabarties ir ateities: jos grąžina mus į gentinę visuomenę. Baltų menas, kadaise priklausęs pirmajai žmonijos raidos stadijai pagal H. M. McLuhaną (gentinei), dabar retribalizavosi, vėl grįžo į pirmykštį būvį: po 1000 metų ekrane matome tai, ką matė mūsų protėviai.