ŠALTIS: KELIAS Į NIEKUR

Józefas Mackiewiczius (1902-1985) - žymus vilnietis, lenkų publicistas, antikomunistas, save laikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) piliečiu. Jam teko matyti ir Katynės žudynių padarinius 1943-iaisiais, nacių okupaciją, sovietinę valdžią. J. Mackiewicziaus proza - itin realistiška. Jis manė, jog nėra tokių dalykų, apie kuriuos negalima rašyti, todėl pasakojo viską taip, kaip matė, net su autentiškomis pavardėmis ir pavadinimais. Šiame romane spalvingai aprašomas sovietinė realybė.

"Kartais į galvą ateina tokia mintis: kad taip žmogus galėtų prisikimšti pilnas akis šitiek lapų ir žolių žalumos, paįvairinti ją gėlių spalvomis ir dar susižerti saulės spindulius nuo upės paviršiaus, o paskui suspausti tą vaizdą vokais ir išsaugoti amžinybei, kuri jo laukia po žeme! Bet negali. Peizažas kaip lietus nuteka paviršiumi; praslenka debesys, praslenka debesėliai dangumi, o mirties valkčio užtrauktos akys niekada... girdite tą žodį - niekada! - jau jų nebematys" (p. 277).

Filosofinėje prozoje J. Mackiewiczius atsiskleidžia kaip meistras, bandantis suvokti, kodėl žmonės yra tokie, o ne kitokie, ar yra Dievas, "kaip kunigas iš sakyklos skelbia", ir kurlink veda kelias, kuriuo visi einame.

"Man šalta", - tarytum Albert'as Camus pareiškia J. Mackiewiczius. 1940-1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpis Vilniaus krašte sulyginamas su pasaulio degradacijos procesu.