TARP E. PETROSIANO IR "SIMPSONŲ": NEVYKĖLIO DIENORAŠTIS

Vieno kontroversiškiausių rusų rašytojų (Prancūzijos piliečio) - Eduardo Limonovo (Eduard Savenko, g. 1943) - antrasis romanas "Nevykėlio dienoraštis" (1982, Niujorkas) skiriamas "lūzerių" kartai, nevykėliams. Ant viršelio pavaizduota granata "Limon" (arba tiesiog limonkė) tiesiogiai susijusi ir su knygos autoriaus slapyvardžiu.

E. Limonovo biografijos perpasakoti nėra prasmės - ji daugeliui žinoma. Prieštaringai vertinamas nacionalistinių pažiūrų E. Limonovas politikos arenoje dabar - Vladimiro Putino oponentas ir Garry Kasparovo politinio bloko "Kita Rusija" vadovas. E. Limonovą galima būtų vadinti ir disidentu - 1974 m. jis emigravo į Niujorką, vėliau - Paryžių (nors daug kam emigracija tais laikais galėtų kelti įtarimų).

Ciniškos E. Limonovo knygos ir dar ciniškesnis jo sekėjų - nacbolų (nacionalbolševikų) - elgesys lyg ir turėtų atgrasyti nuo jo tekstų skaitymo. Tačiau "Nevykėlio dienoraštis" (kaip ir kiti E. Limonovo kūriniai) - meniškas (jei vertinti tai kaip bjaurumo estetikos meną) politinis groteskas, kalbantis apie tai, jog Vakarų civilizacijos neįmanoma reformuoti, ją reikia visiškai sugriauti.

Taigi ką mums iš Niujorko norėjo pasakyti sovietiją palikęs E. Limonovas tuo metu, kai dar perestroikos nebuvo? Dažniausiai įvairias nešvankybes, kurios jo gerbėjų dabar labai vertinamos. Praleidus jas, galima rasti ir vieną kitą išmintį.

"Visi patys tarnauja. Niekas į priekį neveda. Niekas naujų kelių nepramina. Keliai tušti", - dejuoja E. Limonovas Niujorke 1982-aisiais (p. 21). Bet čia pat pripažįsta (beveik kaip Woody Allenas): "Miglotomis pavasario dienomis mūsų Niujorkas ypač nuostabus vienišam žmogui" (p. 21).

Knyga puikiai tinkama pavasariniam ir rudeniniam depresijos paūmėjimui gydyti (arba gilinti). "Imu peilį, sėdžiu ir spoksau. Būdavo, valandų valandomis glostau, o jei truputį išgeriu - bučiuoju" (p. 9).

Kai kurie E. Limonovo posakiai gali tapti "kultiniais", kaip kad Eugenijaus Petrosiano anekdotai (o gal jau jais tapo). "Šiandien gatvėje radau dolerį. Nusipirkau sau tulpių. Užvakar smogiau žmonai peiliu. Beje, ji atsipirko tik lengvu išgąsčiu. Su šita moterim mane sieja paslaptingi ryšiai" (p. 14).

Nevykėliui turėtų patikti, kai iš jo juokiasi. Todėl šią knygą geriausia vertinti kaip juodojo humoro aforizmų kratinį, susimaišiusį su šizofreniko sapalionėmis. Laimė, nuo tokio vertinimo knygos kokybė nė kiek nenukenčia.

Tiesa, 1982-aisiais Niujorke knyga vargu ar ką nors šokiravo (na, nebent 1991 m. perleista Rusijoje), o dabar ji atrodo beveik tokia pat nekalta kaip "Simpsonai" (išskyrus nešvankius žodžius).