KENČIANTIEMS LIETUVOS VAIKAMS SKIRIAMA: Atstumtieji. Proza

Visada liūdna, kai miršta geras rašytojas, tačiau esama ir antipodo: džiaugsmo, atradus, jog gerų rašytojų dar esama. Iš Stakliškių kilusi, dabar Alytaus rajone, Verebiejuose gyvenanti medikė Anelė Zurlienė (g. 1948) - vienas nedažnų atvejų, kai galime pasakyti: turime gerą prozininkę. "Atstumtieji" - trečioji rašytojos knyga. Prieš tai pasirodė "Nors ąžuolus palik!.. Kaimo felčerės užrašai, publicistika, esė" (Kaunas: Aušra, 2000) ir ""Minties erdvė. Esė miniatiūromis" (Kaunas: Aušra, 2002).

Tarsi lietuviškasis Antonas Čechovas kaime felčere dirbanti A. Zurlienė nuoširdžiai, be patoso ar veidmainiavimo, brandžiai ir tuo pačiu jaukiai prabyla apie skaudžiausius žmonių išgyvenimus: pirmojoje knygoje daugiau kalbama apie pasaulėžiūrų sandūroje pasimetusiuosius (kodėl žmogus taip dažnai yra nelaimingas?), antrojoje poetiškai prabylama tarsi nušvitimo metu suvoktomis tiesomis ("Mirė žmogus, nedovanodavęs gėlių").

Trečioji knyga, kurią galime pavadinti ir romanu, - rimtas bandymas žengti dar vienu laipteliu aukščiau. "Rašiau kaip maldoje - su grauduliu širdyje ir ašara akyse, nes baigdama supratau: atstumtųjų skausmas neišsemiamas, gėla neišmatuojama, gyvenimas neaprašomas. Jie per anksti tampa suaugusiais, o gyvenime dažnai taip ir pasilieka dideliais vaikais", - sako autorė knygos atvarte.

Daugiau kaip 300 puslapių knygoje - apie tai, kaip slysta per gyvenimą sužeisti gimdytojų atstumtų vaikų likimai, kaip žūsta neatsiskleidę talentai, kaip juos lydi nuolatinis, "iki grabo lentos neapleidžiantis" meilės badas. Nors laiko tėkmės Lietuvoje jau nedrumsčia karai ar stichijos, vaikų globos namuose našlaičių skaičius nemažėja. Tai - knyga su daugybe daugtaškių. Lietuvoje, pasak A. Zurlienės, šiuo metu mamų už valdiškų langų laukia virš penkių tūkstančių vaikų...

"Atstumtieji" sudaryti iš kelių skyrių: "Broliai", "Svetima", "Laima", "Seserys", "Klajūnai", "Domas", "Vaikai iš pragaro", "Sakmė apie motinos rankas". Knyga nėra dar viena grafomaniška lietuvio rauda apie blogą gyvenimą, tai - veidrodinis atspindys gyvenimo, kurio daugelis mūsų nė nesuvokia. "Ten, kur jie gimė, niekada nebuvo Dievo" (p. 7). A. Zurlienės žodis - stiprus, tvirtai valdomas, nepasiduodantis saldžių romanų traukai. "Kiekvieną vaikelį lyg šmėkla vejasi praeitis su vis kitokiu siaubu" (p. 306).

Kad Lietuvoje pernelyg prastai rūpinamasi vaikais, rodo tebevykstantis pedofilijos skandalas. Vis dėlto A. Zurlienė nėra pesimistė: "Linkiu visad jausti, kad mus globoja Dangus. Nes taip ir yra. Daug kartų tą patyriau" (iš rašytojos laiško).