Ekstazen budizmas: Tūkstantis arbatos puodelių; Tiesūs pokalbiai (knyga ir DVD)

Bene vienintelis šalyje rašytojų duetas šių metų pradžioje nustebino net dviem leidiniais. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas, dramaturgas Robertas Kundrotas (g. 1964) – nebeegzistuojančio kultinio netradicinės muzikos žurnalo „Tango“ (pradėtas leisti 1990-aisiais, jis darė įtaką nemažai daliai eksperimentinės muzikos kūrėjų) leidėjas, keliolikos knygų autorius, bendradarbiavęs ir tokiais žymiais kompozitoriais kaip Darius Čiuta, Antanas Jasenka, Artūras Barysas, dailininkais Algimantu Jonu Kuru ir Konstantinu Gruzincevu. Algimantas Lyva (g. 1951) su R.Kundrotu išleido kelias knygas. Abu šie žmonės – vieni pirmųjų šalyje zenbudistų.

Todėl, matyt, neturėtų būti nuostabu, kad abi šios dueto knygos – zen budistinės.

„Tūkstantis puodelių arbatos“ – novelių, trumpųjų apsakymų, o gal zen budistinių pasakojimų rinkinys, kuriame – 68 kūrinukai. Jie skaitosi lengvai, yra pakankamai šmaikštūs, kartais graudūs (bet nemoralizuojantys), bet visada taiklūs ir (siur)realistiški. Kai kurios novelės – kafkiškos, pavyzdžiui, „Šuo“, kurioje aprašoma istorija apie geriausią žmogaus draugą, palaipsniui prisijaukinantį kalėjimo prižiūrėtojus ir tokiu būdu išleidžiantį savo šeimininką į laisvę, o patį liekantį kalėjimo vienutėje. Trumpajame apsakyme ryškus budistinės atjautos motyvas: nors šeimininkas užmušė savo žmoną, paspyrė koja šunį, tačiau jis „nesupyko, suprato, kad jo žmogui kažkas negerai“ (p. 6). Novelėje „Poetas“ kalbama apie vienišą, nors ir vedusį, kūrėją, kurį apleido mūzos; paguodos ir atsakymo apie gyvenimo prasmę jis ieškojo pas bomžus, kurie (žinoma, už alų) aiškino, kokia gi ji esanti: „[...] ryte išgerti alaus, per pietus butelį losjono, vakare šiukšlių dėžėje rasti kokių nors vertingų dalykų, kuriuos galima parduoti, kiek maisto ir pernakvoti globos namuose“ (p. 11). Susidaro įspūdis, jog knygos autoriai rašo ne tik siurrelistines kafkiškas istorijas, bet ir nutikimus ir pažįstamų (o gal ir savo?) gyvenimo. Tai knygą daro įtaigesnę. Ji iš tiesų tinka maloniai praleisti laiką, nors perskaitytos novelės palieka savo pėdsaką smegenyse ir priverčia susimąstyti.

Vienintelis knygos trūkumas – jos dizainas. Bene visos R.Kundroto ir A.Lyvos knygos spausdinamos (tyčia? kodėl?) tuo pačiu nuobodžiu šriftu, kuris, švelniai tariant, nesižiūri. Vis dėlto knyga turi būti smagi ne tik turiniu, bet ir forma.

Kita dueto knyga iš tiesų yra trečiasis „Tiesių pokalbių“ leidimas, tačiau jis – ypatingas, todėl vertintinas kaip atskiras leidinys. Prie nedidukės, maždaug 80 puslapių, knygos, DVD disko formatu pridėtas mėgėjiška kamera A.Lyvos susuktas dokumentinis filmas apie Vilniaus Zen centro pradžią (1992 m.). Beje, šiame filme ne tik galime pamatyti pusnuogį „Transparency International“ Lietuvos padalinio šefą, žurnalistą Rytį Juozapavičių, bet ir išgirsti žymaus kompozitoriaus Raimundo Eimonto muziką. „Tiesūs pokalbiai“ – tai rytietišku stiliumi parašytos trumputės istorijos apie Vilniaus Zen centro pradžią bei grįžimą iš meditacijos pasaulio į kasdienybę. Tai – komiškos, gyvenimiškos, tikrumu kvepiančios noveletės, suskirstytos į tris skyrius: „Šimtas dvidešimt žingsnių iki Zen centro“, „Sanatorija“ ir „Ekstazen“. Juose esančius pasakojimus galima skaityti ir kaip alegorijas, ir kaip savotišką Vilniaus Zen centro istoriją, papasakotą šmaikščiu stiliumi. Knyga ir DVD tiesiog būtini kiekvienam, norinčiam susipažinti su zen budizmu ne iš kanoninių knygų, o per kasdienę jį praktikuojančių žmonių patirtį.